2018 m. d. Nr. Vilnius
Pakeisti 4 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Atliekų tvarkymo objektai, atitinkantys Vyriausybės nustatytus
kriterijus, steigiami ir pripažįstami atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais Vyriausybės nustatyta tvarka. Tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose kaip kuras energijai gaminti gali būti neatlyginamai naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios komunalinės atliekos, tik neatlyginamai naudojamas ar planuojamas naudoti Lietuvos standartizacijos departamento patvirtintus kietojo atgautojo kuro standartus atitinkantis kietasis atgautasis kuras, ir tokie objektai, kai kuru energijai gaminti naudojamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios komunalinės atliekos gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos.“ 2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas
dalį, įsigalioja 2019 m. gegužės 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministras iki 2018 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Lietuvos Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narė Virginija Vingrienė
projekto tikslai ir uždaviniai Projektas parengtas siekiant įgyvendinti 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/850, kuria iš dalies keičiama direktyva 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų (OL 2018 L 150, p. 100), 1 straipsnio d dalyje nustatytą reikalavimą iki 2035 m. sumažinti sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų kiekį, neviršijant 10 procentų ribos. 2015 m. gruodžio 2 d. Europos Komisija priėmė žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinį, kuriuo siekiama paskatinti žiedinės ekonomikos plėtrą Europos Sąjungoje. Šiame dokumentų rinkinyje pabrėžiamas poreikis pereiti prie gyvavimo ciklu grindžiamos uždaro ciklo ekonomikos, kurioje būtų laikomasi tausaus pakopinio išteklių naudojimo principo, dėl ko beveik nebeliktų galutinių atliekų. Įgyvendinant žiedinės ekonomikos principą, turi būti einama atliekų prevencijos, produktų ilgaamžiškumo, jų atnaujinimo, kokybės pagerinimo, antrinio panaudojimo ir perdirbimo keliu. Optimalus atliekų deginimo pajėgumas šalyje turi būti ne didesnis kaip 20-25 proc. visų šalyje susidarančių komunalinių atliekų. Šį rodiklį viršijantis deginimo pajėgumų perteklius, veikiausiai, trukdys Lietuvai siekti ambicingų atliekų perdirbimo tikslų: 2020 m. perdirbti ne mažiau 50 proc. visų atliekų, 2030 m. – ne mažiau 60 proc. komunalinių ir 70 proc. pakuočių atliekų, o po 2035 m. – atitinkamai 65 proc. ir 75 proc.. 2017 m. vasario 3 d. Europos komisijos ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūros Lietuvos atskaitoje (SWD (2017) 48 galutinis), pridėtoje prie Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui („ES aplinkos nuostatų įgyvendinimo peržiūra.
Bendri uždaviniai ir kaip bendrai siekti geresnių rezultatų“ (COM(2017) 63 galutinis) (toliau – Komisijos ataskaita)), nurodoma, kad Lietuvoje ypač opi problema yra atliekų tvarkymas. Komisijos ataskaitoje minima, kad Lietuvoje pastaraisiais metais investuota ar suplanuota investuoti į keletą mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginių ir papildomus atliekų deginimo pajėgumus. Taip pat pažymima, kad Lietuva turėtų rūpestingai planuoti tolesnes atliekų sektoriaus investicijas, kad nekiltų kliūčių pasiekti 2020 m. perdirbimo tikslą. Komunikate dėl valstybių narių, kuriose nėra specialių deginimo pajėgumų (arba jie yra labai maži) ir kurios daug atliekų šalina sąvartynuose (tokioms valstybėms priskirtina ir Lietuva), pasisakoma, kad tokios valstybės narės turėtų teikti prioritetą tolesniam rūšiuojamojo surinkimo sistemų ir perdirbimo infrastruktūros vystymui, kaip numatyta ES teisės aktuose. Vertinant viešąją finansinę paramą energijos gavimo iš atliekų procesams, itin svarbu paisyti atliekų tvarkymo hierarchijos ir neskatinti žemesnę vietą šioje hierarchijoje užimančių atliekų tvarkymo būdų (šalinimo sąvartynuose ir deginimo). Šis principas aiškiai nustatytas dabartinėse valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairėse: jose teigiama, kad parama naudojant atliekas gaunamai energijai iš atsinaujinančių šaltinių arba parama atliekas naudojantiems kogeneracijos ir centralizuoto šilumos tiekimo įrenginiams gali prisidėti prie aplinkos apsaugos tik jei neapeinama atliekų tvarkymo hierarchija.
Komunikate, be kita ko, pateikiama nuomonė, kad dėl jau nustatytų teisinių reikalavimų ir dėl atliekoms skirtų pasiūlymų žiedinės ekonomikos dokumentų rinkinyje, tikėtina, kad mažės atliekų, iš kurių galima gauti energiją deginimo arba bendrojo deginimo būdu, siūloma vengti perteklinės galutinių atliekų tvarkymo infrastruktūros. Siekiant sumažinti žemiausios atliekų tvarkymo pakopų patrauklumą, Komisija siūlo valstybėms narėms apmokestinti ne tik jų šalinimą sąvartynuose, bet ir deginimą. Tokiu keliu jau eina Prancūzija ir Didžioji Britanija, apmokestindamos atliekų deginimą papildomu mokesčiu į valstybės biudžetą. Lietuvoje šiandien vyrauja praktika, kurią taikantys komunalinių atliekų deginimo operatoriai šį mokestį paverčia nuosavomis ekonominėmis įplaukomis, šalia įplaukų už pagamintą energiją (elektros ir šilumos); tai iš esmės nemažina, o atvirkščiai – tik didina atliekų deginimo patrauklumą. Tai iškreipia žiedinės ekonomikos strategijos tikslus, pažeidžia šalies gyventojų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principą. Įstatymo projekto tikslai: įvertinus Europos Komisijos rekomendacijas ir siekiant eiti žiedinės ekonomikos strategijos kryptimi, mažinti atliekų deginimo patrauklumą; taip pat, įvertinus Lietuvoje vyraujančios praktikos ydingumą ir siekiant sumažinti mokestinę naštą gyventojams už atliekų tvarkymą, nustatyti, kad kogeneracinėse jėgainėse atliekų žaliavos būtų deginamos neatlygintiniai (t.y. nesumokant atliekų deginimo operatoriui už jam patiektą deginti žaliavą).
Galiausiai, būtina nustatyti, kad kogeneracinėse jėgainėse būtų deginamas sertifikuotas, iš tinkamai atrūšiuotų homogenizuotų komunalinio srauto atliekų pagamintas kietasis atgautasis kuras (toliau - KAK), traktuojamas ne kaip atlieka, o produktas, atitinkantis griežtus sertifikavimo reikalavimus, užtikrinančius aplinkosauginius, higienos ir žmonių sveikatos reikalavimus. Įstatymo projekto uždaviniai: užkirsti kelią neracionalioms viešojo, taip pat privataus sektoriaus investicijoms į perteklinius atliekų deginimo pajėgumus, vietoje to sudarant prielaidas sėkmingam perėjimui prie aukštesnės atliekų tvarkymo pakopos; atliekų deginimas griežtai neturi viršyti 20-25 proc., numatant užtikrintai siekti ir tolesnio degintinų atliekų kiekio mažinimo. Įgyvendinant šią strateginę kryptį, valstybės mastu būtina gerinti sąlygas investicijoms į aukščiausias žiedinės ekonomikos strategijos pakopas, paremtas tausaus išteklių naudojimo, produktų ilgaamžiškumo, jų antrinio panaudojimo ir perdirbimo principais, deginimui nukreipiant tik perdirbimui į kitus produktus nebetinkamas atliekas (prioritetą teikiant iš jų pagamintam sertifikuotam KAK). Valstybės politika turėtų būti orientuota į vartotojų interesų gynimą, siekiant nebranginti komunalinių atliekų tvarkymo ir vengti situacijos, kai atitinkamų miestų šilumos gavėjai yra subsidijuojami visų šalies gyventojų, todėl valstybinės reikšmės objektuose atliekos neturi būti deginamos už papildomą mokestį.
Siekiant užtikrinti sėkmingą ėjimą žiedinės ekonomikos keliu, būtina rinktis aplinkai draugiškus atliekų tvarkymo būdus, skatinti kitų produktų gamybą, deginti kuo mažiau taršius produktus (tokius kaip iš atrūšiuotų homogenizuotų atliekų pagamintas sertifikuotas KAK, laikytinas ne atlieka, o produktu). Lietuvos standartizacijos departamentas yra aprobavęs eilę Europinių standartų, taikomų KAK, kurio gamybos žaliava yra būtent po rūšiavimo likusios energetinę vertę turinčios ir perdirbti netinkamos mišrios komunalinės atliekos. Numatyti tokie standartai kaip: LST EN 15359:2012 Kietasis atgautasis kuras. Techniniai reikalavimai ir klasės; LST EN 15357:2011 Kietasis atgautasis kuras. Terminija, apibrėžtys ir aprašymai; ir kiti. Šių standartų taikymas ir atitikimas nustato jėgainėms tiekiamo kuro kokybės parametrus, išrūšiavimo sudėtį ir poreikius, skatina efektyvinti mišriųjų komunalinių atliekų rūšiavimą. Kokybiško kuro (kuris pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 3¹ straipsnio 1 dalies nuostatas sąlyginai gali rinkoje būti laikomas šalutiniu produktu, arba pagal to paties įstatymo 3² straipsnį ir atitinkamus ES teisės aktus – net nebe atliekomis) tiekimas deginimo jėgainėms ir investicijų skatinimas į apdorojimo bei tvarkymo pajėgumus turi būti palaikomas aiškia valstybine kryptimi. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai;
Įstatymo projekto iniciatorius ir rengėjas – Lietuvos Respublikos Seimo narė Virginija Vingrienė. 3. Kaip šiuo metu yra teisiškai reglamentuojami įstatymo projekte aptarti klausimai.
Šiuo metu galiojančios Atliekų tvarkymo įstatymo redakcijos 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkymo objektai, atitinkantys Vyriausybės nustatytus kriterijus, steigiami ir pripažįstami atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais Vyriausybės nustatyta tvarka. Tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios komunalinės atliekos, ir tokie objektai gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos. Atliekų deginimo operatoriai už jiems tiekiamas deginti atliekas renka mokestį (kaip įmonės ekonomines pajamas). Tai atliekų deginimo savaime nedaro nepatraukliu tvarkymo būdu, tačiau tampa paskata deginimo operatoriui siekti didesnės ekonominės naudos deginant kuo daugiau atliekų. Be to, tai pabrangina atliekų tvarkymo veiklas, už kurias mokamas mokestis yra perkeliamas ant visų šalies vartotojų pečių. Tai reiškia, kad visų šalies regionų gyventojai iš esmės subsidijuoja šilumos energijos gavėjus, šilumos naudą gaunant tik tų miestų, kuriuose veikia atitinkamos kogeneracinės jėgainės gyventojams. Negana to, dabar galiojančiame teisiniame reglamentavime nėra reikalavimo deginti sertifikuotą KAK, kuris, gaminamas perdirbus tas atliekas, iš kurių negalima pagaminti jokių kitų produktų, tampa produktu. Toks produktas privalėtų pereiti griežtas sertifikavimo procedūras ir atitikti griežtus aplinkosauginius, higienos normų, saugos žmonių sveikatai reikalavimus. 4. Kokios numatomos naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, naujai reglamentuotų klausimų teigiamos savybės ir kokių teigiamų rezultatų laukiama.
Pagal naujas reglamentavimo nuostatas, atliekų tvarkymo objektuose kaip kuras energijai gaminti turės būti priimamas neatlyginamai naudojamas ar planuojamas naudoti Lietuvos standartizacijos departamento patvirtintus KAK standartus atitinkantis kietasis atgautasis kuras, laikantis Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos apsaugos reikalavimų. 5. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Priėmus projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. Priėmus projektą tikėtinas teigiamas poveikis atliekų tvarkymo sektoriui, kadangi bus efektyviau vykdoma atliekų tvarkymo kontrolė ir išaiškinami reikalavimų nesilaikantys atliekų tvarkytojai. 6. Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Įstatymo projekto priėmimas prisidės prie korupcijos mažinimo atliekų tvarkymo sektoriuje. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Vertinat Europos Komisijos poziciją ambicingų Žiedinės ekonomikos principų įgyvendinimo srityje, aiškiai nubrėžus degintinų atliekų ribą iki 20-25 proc., rekomenduojant atliekų deginimą padaryti nepatraukliu, užkirtus kelią kogeneracinėms jėgainėms rinkti mokestį už atliekų deginimą į savo biudžetus, įstatymas atpigins atliekų tvarkymo įkainius gyventojams ir verslo subjektams. Šiuo metu vyraujanti praktika, kuomet mokestis už atliekų deginimą yra surenkamas į atliekų deginimo įmonės biudžetą, rodo aiškią tendencija atliekų deginimo didėjimo kryptimi, o tai aiškiai trukdo investuoti į pirminio rūšiavimo bei perdirbimo verslus, ir yra aiški kliūtis siekiant įgyvendinti žiedinės ekonomikos tikslus.
Įgyvendinus įstatymo nuostatas bus sudarytos sąlygas kreipti investicijas į pažangesnius, žiedinės ekonomikos principais grįstus, aplinkai draugiškiausius atliekų tvarkymo būdus, deginimui paliekant tik jau nebeperdirbamas ir nebegalimas kitaip panaudoti atliekas, prioritetą deginimui kogenereacinėse jėgainėse teikiant sveikatos reikalavimus atitinkančiam KAK, pagamintam iš atrūšiuotų homogenizuotų komunalinių atliekų. Taip bus sudarytos sąlygos kurtis naujiems verslams, naujoms darbo vietoms regionuose, užtikrinta degintinų produktų kontrolė ir sauga, tausojama aplinką ir žmonių sveikata. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie šios srities teisės aktai tebegalioja ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą. Aplinkos ministerijai pavesti peržiūrėti ir pakoreguoti Atliekų tvarkymo programos nuostatas, numatant paramos galimybes skatinti Žiedinės ekonomikos principais grindžiamų veiklų atsiradimą, galutinių atliekų susidarymo mažinimą, pirminio rūšiavimo bei susidariusių atliekų panaudojimą kitų produktų gamybai. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Projektas parengtas vadovaujantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimais, atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Projekte nepateikiama jokių naujų sąvokų. 10.
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms bei Europos Sąjungos dokumentams. Projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir Europos Sąjungos teisei. Projektas neperkelia ir neįgyvendina Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų, nenotifikuotinas Europos Komisijai. 11. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai). Įstatymui įgyvendinti papildomų lėšų iš valstybės biudžeto skirti nereikės. 12. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Nėra. 13. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant reikšminius žodžius pagal Europos žodyną Eurovoc. „komunalinės atliekos“, „atliekų deginimas“, „kogeneracinės jėgainės“,
„kietasis atgautasis kuras“, „sertifikavimas“, „žiedinė ekonomika“, „mokesčiai“
Teikia Seimo narė Virginija Vingrienė
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
tvarkymo įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo) 4 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad „Tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose kai kuras energijai gaminti gali būti neatlygintinai naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdibti netinkamos emerginę vertę turinčios komunalinės atliekos, tik neatlygintinai naudojamas ar planuojamas naudoti Lietuvos standartizacijos departamento patvirtintus kietojo atgautojo kuro standartus atitinkantis kietasis atgautasis kuras, objektai, kai kuru energijai gaminti naudojamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios ir yra diskutuotinos šiais aspektais:
Pirma, projekto nuostatose siūloma nustatyti, kad tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose kaip kuras energijai gaminti gali būti neatlygintinai naudojamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios kumunalinės atliekos ir standartus atitinkantis kietasis atgautasis kuras. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka‘, kuris reikškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.
Atkreiptinas dėmesys, kad atliekų naudojimas (įskaitant deginimą energijos gamybai) yra atliekų tvarkymo kaštų, sudarančių atliekų tvarkymo kainodarą, viena iš sudedamųjų dalių, todėl, lieka neaišku, ar siūlomas teisinis reguliavimas atitinka principą „teršėjas moka“ bei teisėkūros tikslingumo ir efektyvumo principus. Be to, projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad kietasis atgautasis kuras nėra laikomas atlieka, o laikomas produktu. Atkreiptinas dėmesys, kad kietasis atgautasis kuras gaminamas iš likusių po rūšiavimo ir perdirbti netinkamų energinę vertę turinčių atliekų, todėl jo gamyba, manytina, reikalauja tam tikrų sąnaudų. Atsižvelgiant į tai, projektu siūlomas teisinis reguliavimas, kad atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose būtų neatlygintinai naudojamas kitų ūkio subjektų pagamintas produktas, nenustatant jokių šiems ūkio subjektams patirtų produkto gamybos išlaidų kompensavimo, kelia abejonių dėl jų atitikimo Konstitucinio Teismo jurisprudencijai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto ūkinės veiklos laisvės principo ir sąžiningos konkurencijos laisvės. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę.
Ši sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir iš jos pasitraukti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas, tokias kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).
Antra, projekto nuostatų naujoji konstrukcija nėra aiški tuo aspektu, kad ji suponuoja galimybę projekto nuostatų turinį aiškinti taip, kad tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose kaip kuras energijai gaminti gali būti neatlygintinai naudojamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios kumunalinės atliekos ir standartus atitinkantis kietasis atgautasis kuras, tuo tarpu kituose atliekų tvarkymo objektuose, kurie nėra Vyriausybės pripažinti atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais, kaip kuras energijai gaminti gali būti atlygintinai naudojamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios kumunalinės atliekos ir standartus atitinkantis/neatitinkantis kietasis atgautasis kuras. Abejotina, ar toks yra projekto inoiciatorių tikslas, todėl projekto nuostatos turėtų būti tikslinamos pašalinant šį dviprasmiškumą. Trečia, projekto nuostatose nėra aiškus jose vartojamos sąvokos „kietasis atgautasis kuras“ turinys, nes ši sąvoka nėra apibrėžta nei keičiamame įstatyme, nei jokiame kitame galiojančiame įstatyme, taip pat šios sąvokos nesiūloma apibrėžti ir projekte.
Dėl šios priežasties nėra pakankamai aišku, kuo skiriasi „kietasis atgautasis kuras“ nuo deginimui skirtų „naudoti po rūšiavimo likusių ir perdirbti netinkamų energetinę vertę turinčių komunalinių atliekų“, iš kurių šis kuras yra gaminamas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad kietasis atgautasis kuras „pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 3¹ straipsnio 1 dalies nuostatas sąlyginai gali rinkoje būti laikomas šalutiniu produktu, arba pagal to paties įstatymo 3² straipsnį ir atitinkamus ES teisės aktus – net nebe atliekomis“, todėl, abejotina, ar šio kuro deginimas atliekų tvarkymo objektuose yra keičiamo įstatymo reguliavimo dalykas. Ketvirta, iš projekto nuostatų formuluotės
„objektai, kai kuru energijai gaminti naudojamos po rūšiavimo likusios ir
perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos“ turinio nėra aišku, ar reikalavimas, kad objektai gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos, būtų taikomas tik tiems atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektams, kuriuose deginamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios komunalinės atliekos, o objektams, kuriuose būtų deginamas kietasis atgautasis kuras, šis reikalavimas nebūtų taikomas. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto aiškinamajame rašte nėra nurodyta jokių argumentų, kodėl siūlomas toks teisinis reguliavimas.
Penkta, šių projekto nuostatų turinys nėra aiškus ir kalbiniu aspektu: pavyzdžiui, vietoj buvusios formuluotės „objektuose kaip kuras energijai gaminti“ įrašyta formuluotė „objektuose kai kuras energijai gaminti“, formuluotėje „ir tokie objektai“ išbraukiami žodžiai
„ir tokie“, todėl nėra aiški projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 4
straipsnio 6 dalies antrojo sakinio konstrukcija ir turinys. Šešta, pažymėtina, kad keičiamo įstatymo
straipsnio 6 dalyje nustatoma, kokie atliekų tvarkymo objektai laikytini atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektais. Projekto nuostatomis papildžius šią straipsnio dalį, keičiamo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies teisinis reguliavimas neatitinka teisėkūros aiškumo principo, pagal kurį teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projektu siūlomi atliekų tvarkymo reikalavimai (ribojimai) šiuose atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose neturėtų būti reglamentuoti atskirose keičiamo įstatymo nuostatose. 2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.
1R-298 patvirtintose Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijose nustatytais teisės technikos reikalavimais, projektas koreguotinas:
projekte virš teisės akto pavadinimo, dešinėje lapo pusėje mažosiomis paryškintomis raidėmis turi būti parašytas žodis „Projektas“;
pakeitimo projekto lyginamajame variante pirmojo lapo viršutiniame dešiniajame kampe kampiniu vėliaviniu būdu mažosiomis paryškintomis raidėmis įrašoma žyma „Projekto lyginamasis variantas“;
brauktinas žodis „projektas“, o vietoj žodžio „įstatymo“ įrašytinas žodis „įstatymas“;
straipsniai numeruojami iš eilės, todėl projekto 2 straipsnyje vietoj skaičiaus „3“ turi būti skaičius „2“;
straipsnyje keičiamo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies naujoji redakcija turi būti dėstoma kabutėse;
straipsnio pavadinime po žodžio „įsigaliojimas“ įrašytinas žodis „ir“, o žodžiai „ir taikymas“ brauktini kaip pertekliniai, nes projekto 2 straipsnyje nėra nustatyta jokių įstatymo taikymą reglamentuojančių nuostatų;
užtikrinta, kad įgyvendinamieji teisės aktai įsigaliotų kartu su teisės aktu, kurį jie įgyvendina, todėl, projekto 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas turėtų būti toks, per kurį būtų įmanoma priimti įgyvendinamuosius teisės aktus; 2.8. po projekto tekstu įrašytinas sakinys „Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.“;
pasirašančio subjekto pareigos rašomos „Respublikos Prezidentas“, todėl reikėtų atisakyti perteklinio žodžio „Lietuvos“. 3. Atkreiptinas dėmesys, kad projektu keičiama ne galiojanti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 (toliau
Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIII-1571 (toliau – Įstatymas Nr.
XIII-1571), priimtas 2018 m. spalio 25 d., kuris įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. Pagal teisės technikos taisykles, jeigu keičiamas dar neįsigaliojęs teisės aktas, naujai daromi pakeitimai turi įsigalioti kartu su keičiamu teisės aktu. Tačiau pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo. Kadangi šio įstatymo nuostatos nustato naujus reikalavimus (ribojimus) ūkinę veiklą atliekų tvarkymo srityje vykdantiems subjektams, todėl projektu siūlomos nuostatos turėtų įsigalioti pagal minėtas Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į šią dėl teikiamo įstatymo projekto įsigaliojimo atsirandančią teisės koliziją, šis įstatymo projektas negali būti teikiamas Seimui iki 2019 m. sausio 1 d. Kitu atveju, projektu reikėtų keisti ne Įstatymo Nr. VIII-787 4 straipsnio 6 dalį, o Įstatymo Nr. XIII-1571 2 straipsnyje keičiamo Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalį bei šio įstatymo 3 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą. 4. Atkreiptinas dėmesys, kad Seime yra užregistruotas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1571 pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIIP-2838), kurio 2 straipsniu siūloma keičiamo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyti kitokį teisinį reguliavimą nei teikiamame projekte. Šiame kontekste atkkreitinas dėmesys į Seimo statuto 137 straipsnio 4 dalies nuostatas. 5.
Aplinkos ministerija reglamentuoja ir administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą, manytina, jog dėl projektu siūlomo teisinio reguliavimo reikėtų gauti Vyriausybės išvadą. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis N. Azguridienė, tel. (8 5) 239 6546, el.p. [email protected] R. Bielskė, tel. (8
5) 239 6545, el. p. [email protected]
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-12- Nr. Į 2018-11-22
Lietuvos Respublikos Seimui
atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP‑2917 (toliau – Įstatymo projektas), kuriuo siūloma Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyti, kad „<...> Tik Vyriausybės pripažintuose atliekų tvarkymo valstybinės reikšmės objektuose kaip kuras energijai gaminti gali būti neatlyginamai[1] naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios komunalinės atliekos, tik neatlyginamai naudojamas ar planuojamas naudoti Lietuvos standartizacijos departamento patvirtintus kietojo atgautojo kuro standartus atitinkantis kietasis atgautasis kuras, objektai, kai kuru energijai gaminti naudojamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios komunalinės atliekos gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos“, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus. 1. Pažymėtina, kad Įstatymo projekto nuostatos tiek, kiek jomis siūloma numatyti, kad kaip kuras energijai gaminti gali būti neatlyginamai naudojamos ar planuojamos naudoti po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios komunalinės atliekos, kelia abejonių dėl atitikties Europos Sąjungos teisės aktuose ir tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintam principui „teršėjas moka“.
Atkreipiame dėmesį, kad, vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 191 straipsnio 2 dalimi, Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio ir ji, be kita ko, grindžiama principu „teršėjas moka“.[2] Vadovaujantis 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – Direktyva 2008/98/EB) 14 straipsnio 1 dalimi „pagal principą
„teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų
gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas“. Direktyvoje 2008/98/EB numatyta finansinė pareiga atliekų turėtojams tenka dėl jų prisidėjimo prie šių atliekų susidarymo.[3] Atsižvelgiant į tai, kad atliekų naudojimas, vadovaujantis Direktyvos 2008/98/EB 3 straipsnio 9 punktu ir Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsniu, yra viena iš atliekų tvarkymo operacijų (veiklų), tuo atveju, jei po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios komunalinės atliekos būtų tvarkomos neatlyginamai, svarstytina, kaip būtų užtikrintas principo „teršėjas moka“ įgyvendinimas. Be to, pažymėtina, kad tuo atveju, jei pritarus Įstatymo projektu siūlomam teisiniam reguliavimui, Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodytų atliekų tvarkymo objektų valdytojai atsisakytų tvarkyti po rūšiavimo likusias ir perdirbti netinkamas energetinę vertę turinčias komunalines atliekas, turėtų būti užtikrintas nurodytų atliekų tvarkymas kitu būdu ir šiuo atžvilgiu kyla klausimas, kaip tai paveiktų visą atliekų tvarkymo sistemą ir jos funkcionavimą.
Atsižvelgiant į tai, manytina, jog dėl Įstatymo projektu siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvada. 2. Įstatymo projektu siūloma įstatymo
objektuose kaip kuras energijai gaminti būtų „<...> neatlyginamai naudojamas ar planuojamas naudoti Lietuvos standartizacijos departamento patvirtintus kietojo atgautojo kuro standartus atitinkantis kietasis atgautasis kuras <...>“, vertintina kaip techninio reglamento projektas
(ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (toliau – Direktyva (ES) 2015/1535), prasme. Atkreipiame dėmesį, kad vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika atliekos laikytinos „prekėmis“ („gaminiais“), kurių apyvartai ES vidaus rinkoje pagal SESV 28 straipsnį negali būti kliudoma.[4] Todėl vadovaujantis Direktyvos (ES) 2015/1535 5 straipsniu ir jį perkeliančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 617 „Dėl Keitimosi informacija apie standartus, techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras taisyklių patvirtinimo“ (toliau
Komisijai iki jo priėmimo.
Laikantis Direktyvos (ES) 2015/1535 6 straipsnio nuostatų Įstatymo projekto priėmimas turėtų būti atidėtas trims mėnesiams, kad Europos Komisija ir kitos valstybės narės galėtų tinkamai susipažinti su siūlomu reglamentavimu bei, esant poreikiui, pateikti nuomonę. 3. Pažymėtina, kad įvertinus Įstatymo projektu siūlomą įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatos formuluotę „<...> objektai, kai kuru energijai gaminti naudojamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios komunalinės atliekos, gali būti statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos“ atrodo, kad reikalavimas atliekų tvarkymo objektus statyti ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos (kuris įsigalios 2019 m. sausio 1 d.), būtų taikomas tik tiems atliekų tvarkymo objektams, kuriuose naudojamos po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energetinę vertę turinčios komunalinės atliekos, o objektams, kuriuose naudojamas kietasis atgautasis kuras, šis reikalavimas nebūtų taikomas. Atkreipiame dėmesį, kad ūkinės veiklos ribojimai (pavyzdžiui, reikalavimas atliekų tvarkymo objektus statyti ne arčiau kaip 20 kilometrų atstumu nuo gyvenamosios teritorijos) turi būti aiškiai suformuluoti, nediskriminaciniai, objektyviai pateisinami bei proporcingi. Pažymėtina, kad Įstatymo projekto aiškinamajame rašte skirtingas atliekų tvarkymo objektų traktavimas nėra pagrindžiamas, be to kyla abejonių ir dėl siūlomo teisinio reguliavimo proporcingumo. 4. Atkreipiame dėmesį, kad Įstatymo projekto nuostatomis nėra perkeliamos ar įgyvendinamos 2018 m. gegužės 30 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/850, kuria iš dalies keičiama Direktyva 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų (toliau – Direktyva (ES) 2018/850) nuostatos (pažymėtina, kad Direktyvos (ES) 2018/850 nuostatos turi būti perkeltos iki 2020 m. liepos 5 d.), todėl siekiant aiškumo siūlome tikslinti Įstatymo projekto aiškinamąjį raštą. Generalinio direktoriaus pavaduotojas, atliekantis generalinio direktoriaus funkcijas Karolis Dieninis Vytautė Kazlauskaitė-Švenčionienė, tel. 8 706 63 698, el. p. [email protected] [1] Čia ir toliau pažymėta mūsų. [2] 2015 m. kovo 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fipa Group ir kt., C‑534/13, EU:C:2015:140, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; 2017 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Túrkevei Tejtermelő Kft., C-129/16, EU:C:2017:547, 36 punktas. [3] 2008 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Commune de Mesquer, C 188/07, EU:C:2008:359, 77 punktas; 2009 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Futura Immobiliare ir kt., C 254/08, EU:C:2009:479, 45 punktą; 2017 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 24 punktas. [4] Žr. 1992 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑2/90, EU:C:1992:310, 25–28 punktus; 2018 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cali Esprou C‑104/17, EU:C:2018:188, 38 punktą.