Projekto Projekto lyginamasis variantas
Pakeisti 34 straipsnio 4 dalį ir išdėstyti ją taip:
„4. Retransliuotojai, retransliuodami televizijos
programas, pirmenybę turi teikti oficialioms Europos Sąjungos kalboms. Programos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų televizijos programų kiekio kiekviename jų vartotojams siūlomame televizijos programų pakete, išskyrus specializuotus (teminius) paketus. Todėl eEsant galimybei pasirinkti, kuria kalba retransliuoti tokią pačią televizijos programą – oficialia Europos Sąjungos ar kita kalba, retransliuotojai privalo sudaryti visas sąlygas, kad televizijos programa ar atskira programa būtų retransliuojama oficialia Europos Sąjungos kalba.“ Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia:
Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas Paulius Saudargas
priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 34 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) rengimą paskatino tai, kad valstybės, siekdamos skatinti valstybinės kalbos, oficialių Europos Sąjungos kalbų vartojimą informacinėje erdvėje ir reguliuodamos transliavimo ir retransliavimo veiklą, gali taikyti su kalba susijusius ribojimus, pavyzdžiui, nustatyti privalomą vertimą, titravimą, privalomą santykį programų, kurios turi būti transliuojamas valstybine kalba, ir pan. Tokia galimybė numatyta 2010 m. kovo 10 d. Audiovizualinių žiniasklaidos paslaugų direktyvos Nr. 2010/13/ES (78) punkte. Pavyzdžiui, Estijoje žinių laidos užsienio kalba ir tiesioginės laidos užsienio kalba be vertimo į estų kalbą negali sudaryti daugiau nei 10 procentų visos savaitės produkcijos, t. y. 90 procentų tokių laidų turi būti estų kalba; Latvijoje subtitrų reikalavimas yra nustatytas tiek transliacijoms užsienio kalba, tiek retransliacijoms. Atsižvelgiant į tai, siūloma nustatyti konkretų retransliuojamų televizijos programų, transliuojamų oficialia Europos Sąjungos kalba, procentą. Nes dabar iki 30 proc. visų retransliuojamų programų Lietuvoje sudaro rusiška produkcija. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Įstatymo projekto iniciatorius – Lietuvos Respublikos Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos Seimo nario Lauryno Kasčiūno padėjėjai-sekretoriai. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai? Visuomenės informavimo įstatymo 34 straipsnis nustato reikalavimus, susijusius su kalba, kuria rengiama ir skleidžiama viešoji informacija.
Pagal šio straipsnio 2 dalį, radijo ir (ar) televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais, išskyrus mokomąsias, progines, specialiąsias, muzikines ir retransliuojamas užsienio valstybių radijo ir (ar) televizijos programas ar atskiras programas, taip pat radijo ir (ar) televizijos programų transliuotojų sukurtas programas, skirtas Lietuvos tautinėms mažumoms. Tačiau retransliuotojams taikoma to paties straipsnio 4 dalis, kurioje nurodoma, kad retransliuotojai, retransliuodami televizijos programas, pirmenybę turi teikti oficialioms Europos Sąjungos kalboms, todėl esant galimybei pasirinkti, kuria kalba retransliuoti tokią pačią televizijos programą – oficialia Europos Sąjungos ar kita kalba, privalo sudaryti visas sąlygas, kad televizijos programa ar atskira programa būtų retransliuojama oficialia Europos Sąjungos kalba. Tokia lanksčiai formuluojama nuostata neužtikrina Europos Sąjungos oficialių kalbų dažnesnio vartojimo retransliuojamose programose, nes tik nuo paties vartotojo noro ir kompetencijos bei televizoriaus techninių ypatybių priklauso asmens galimybė pasirinkti kitą nei automatu retransliuojamo kanalo kalbą, pavyzdžiui, žiūrėti Discovery kanalą ne rusų, o anglų kalba. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama? Siekiant Lietuvos informacinės erdvės integravimosi į Europos Sąjungos informacinę erdvę, siūloma nustatyti, kad programos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų televizijos programų kiekio kiekviename jų vartotojams siūlomame televizijos programų pakete, išskyrus specializuotus (teminius) paketus. 5.
rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta? Numatomos teigiamos priimto įstatymo pasekmės, susijusios su Lietuvos informacinės erdvės integravimu į Europos Sąjungos informacinę erdvę. Tai padidintų galimybę šalies žmonėms gauti teisingą ir įvairiapusišką informaciją. Kartu sumažėtų priešiškos Rusijos propagandos ir dezinformacijos, kuri daugiausia skleidžiama per rusiškus televizijos kanalus. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai? Įstatymas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai? Retransliuojamų televizijos programų oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis procento nustatymas neturės neigiamos įtakos retransliuotojų veiklai, nes jų siūlomuose programų paketuose programos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis ir taip sudaro didžiąją dalį, o programos rusų kalba – tik labai nedidelę dalį. Tačiau vertinant pagal siūlomų televizijos programų žiūrimumą, t. y. pagal tai, kokias programas pasirenka žiūrovai, kaip jie susiformuoja savo paketus, būtent rusiškos programos sudaro iki 30 proc. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą: kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios? Priėmus įstatymo projektą, kitų teisės aktų keisti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka?
Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus? Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti? Įsigaliojus įstatymui, Lietuvos radijo ir televizijos komisija priims rekomendacijas, susijusias su reikalavimų dėl retransliuojamų televizijos programų oficialia Europos Sąjungos kalba įgyvendinimu. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)? Įstatymui įgyvendinti papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų lėšų nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis. „Retransliavimo kalba“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas Paulius Saudargas
DĖL
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
nustatyti, kad programos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų televizijos programų kiekio kiekviename jų vartotojams siūlomame televizijos programų pakete, išskyrus teminius paketus. Teikiamas projektas tikslintinas numatant reguliavimą tuo atveju, kai ne oficialia Europos Sąjungos kalba retransliuojamos programos verčiamos ir rodomos su oficialios Europos Sąjungos kalbos subtitrais. 2. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį, teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės
kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos. Atsižvelgiant į tai, projektą siūlome papildyti 2 straipsniu, nustatančiu vėlesnį įstatymo įsigaliojimą tam, kad ūkio subjektai turėtų galimybę tinkamai prisitaikyti prie pasikeitusio teisinio jų veiklos reguliavimo. 3. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles, projekto pavadinime žodžiai „Lietuvos Respublikos“ bei
„įstatymas“ turėtų būti dėstomi naujų eilučių centre. Taip pat tikslintina
įstatymo priėmimo data. Privatinės teisės skyriaus vedėja, pavaduojanti departamento direktorių Daina Petrauskaitė E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected]; J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 6055, el. p. [email protected].
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-01- Nr. Į 2016-12-29 Nr. S-2016-8471 Lietuvos Respublikos Seimui IŠVADA dėl Lietuvos Respublikos VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO NR. I-1418 34 STRAIPSNIO pakeitimo įstatymo projekto XIIIP‑268 ATITIKTIES EUROPOS SĄJUNGOS TEISEI Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418
projektą Nr. XIIIP-268 (toliau ‑ Projektas), vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 136 straipsnio 3 dalimi, teikiame pastabas ir pasiūlymus. Projekte siūloma nustatyti, kad programos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip
siūlomame televizijos programų pakete, išskyrus teminius paketus. Šis pakeitimas Projekto iniciatorių grindžiamas 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva)[1]
nevaržomai nustatyti su konkrečios kalbos politikos vykdymu susijusias taisykles audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms. Tačiau norėtume atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad:
kalbų vartojimo politikos aspektų, todėl 78 konstatuojamosios dalies nuostata savaime negali būti tinkamu teisiniu pagrindu Projekte siūlomiems įstatymo pakeitimams pagrįsti.
Taip pat atkreiptinas dėmėsys į tai, kad direktyvų konstatuojamosios dalys (punktai, išdėstyti teisės akto pradžioje) nėra norminio pobūdžio (neprivalomos nuostatos). Direktyvų konstatuojamosiose dalyse paprastai apibūdinama Sąjungos politika, Europos Komisijos pozicija arba apibendrinama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika aktualiais atitinkamos srities klausimais. 2. Įvertinę Projekto aiškinamąjį raštą, manytume, kad Projekto iniciatoriai netiksliai supranta minėtą Direktyva 2010/13/ES 78 konstatuojamosios dalies nuostatą, todėl vadovaujasi ja taip pat netinkamai. Pirmiausia, Direktyvos 2010/13/ES 78 konstatuojamosios dalies nuostatos tikslas yra priminti, kad valstybėms narėms yra suteikta diskrecija saugoti ir skatinti valstybinės (oficialios), vietos ar kitos konkrečios kalbos vartojimą. Minėtoje nuostatoje vartojama aiški kalbinė konstrukcija: „sudaryti sąlygas aktyvios konkrečios kalbos vartojimo politikos vykdymui“. Antra, su konkrečios kalbos politikos vykdymu susijusios taisykles audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms, inter alia, turi neprieštarauti Europos Sąjungos teisei, visų pirma tais atvejais, kai retransliuojamos kitoje valstybėje narėje sukurtos programos. Direktyvos 2010/13/ES 78 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad su kalbos politika susijusios priemonės leidžiamos „kai jos netaikytinos kitoje valstybėje narėje sukurtų programų retransliavimui“. Taigi, turėtų būti užtikrinta, kad siūlomu reglamentavimu nebūtų sukuriamos kliūtys kitoje valstybėje narėje sukurtų programų retransliavimui Lietuvoje. 3.
narės užtikrina audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų priėmimo laisvę ir savo teritorijoje neriboja jų perdavimo iš kitų valstybių narių, jeigu to neleidžia pati direktyva. Taigi, Projekte siūlomas teisinis reglamentavimas privalo užtikrinti, kad kitose valstybėse narėse sukurtos programos, kurias transliuoja Europos Sąjungos transliuotojai ir, kurias perduoda Europos Sąjungos retransliuotajai, galėtų laivai judėti Europos Sąjungos vidaus rinkoje. Dėl šios priežasties manome, kad Projekte siūlomas įstatymo pakeitimas privalo atskirai reglamentuoti atvejus, kuomet ne oficialia Europos Sąjungos kalba retransliuojamos programos yra sukurtos Europos Sąjungoje. Siūlomas reglamentavimas neturėtų riboti Europos Sąjungoje sukurtų programų retransliavimą. Be to, tokių programų retransliavimas Lietuvoje, mūsų nuomone, neturėtų neigiamų pasekmių valstybinės lietuvių kalbos vartojimui, kadangi šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad televizijos programos, transliuojamos ne lietuvių kalba, turi būti verčiamos į lietuvių kalbą arba rodomos su lietuviškais subtitrais. Šio straipsnio 3 dalyje taip pat įtvirtintas draudimas rodyti audiovizualinius kūrinius, išverstus iš oficialios Europos Sąjungos kalbos į ne Europos Sąjungos kalbą. 4. Remdamiesi šios išvados 1-3 punktuose nurodytais argumentais prašytume Projekto iniciatorius tikslinti aiškinamajame rašte dėstomus siūlomo teisinio reglamentavimo motyvus. Jeigu iš tikrųjų siekiama skatinti visų oficialių Europos Sąjungos kalbų vartojimą televizijoje, tuomet nuorodos į Direktyvos 2010/13/ES 78 konstatuojamąją dalį neturėtų būti, o siūlomas įstatymo pakeitimas turėtų būti formuluojamas taip, kad nebūtų pažeista Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnyje įtvirtinta žiniasklaidos paslaugų priėmimo laisvė (žr. išvados 3 punktą).
Tuo atveju, jeigu Projekto iniciatorių tikslas yra skatinti valstybinės lietuvių kalbos vartojimą, norėtume išreikšti abejonę dėl Projekte siūlomo reglamentavimo tikslingumo. Kaip minėta šios išvados 3 punkte, galiojančiame Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme jau yra nuostatos, kuriomis užtikrinama, kad žiniasklaidos priemonės Lietuvoje būtų rodomos valstybine lietuvių kalba. Atitinkamos išimtys[2], nurodytos šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje yra suderintos su valstybinės lietuvių kalbos politikos gairėms, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais, pavyzdžiui, pagal 1989 m. gegužės 5 d. Europos konvenciją dėl televizijos be sienų[3], 1995 m. vasario 1 d. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją[4]. 5. Atkreipiame taip pat dėmesį į tai, kad Projekto aiškinamajame rašte Projekto iniciatorių dėstomi kitų valstybių teisinio reglamentavimo pavyzdžiai negali būti tinkami Projekte siūlomiems pakeitimams pagrįsti. Patys Projekto iniciatoriai nurodo, kad Latvijoje, taip pat kaip ir Lietuvoje, leidžiama retransliuoti užsienio televizijos programas, išverstas arba subtitruotas į valstybinę kalbą, o ties Estijos pavyzdžiu nurodomi tik atvejai, kai leidžiama retransliuoti televizijos programas užsienio kalbomis, jeigu tai yra žinių programos arba tiesioginės transliacijos[5]. Kadangi nurodyti pavyzdžiai nėra tapatūs Projekte siūlomiems įstatymo pakeitimams abejojame, ar tikslinga Projekto aiškinamajame rašte apskritai jais remtis. 6. Projekte siūlomas įstatymo pakeitimas turėtų būti suderintas su kitomis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis.
Projekte vartojama specialių (teminių) programų paketo sąvoka nėra apibrėžta įstatyme. Taigi, nėra aišku, ar specialus (teminis) paketas laikomas pagal panašų turinį sugrupuotų programų paketu, kuris yra savarankiška papildoma paslauga, teikiama atskirai nuo televizijos programų paketų (bazinio, ar kito), ar į šią sąvoką patektų televizijos programų paketas, papildytas pagal vartotojo pageidavimus nurodytomis programomis. Remdamiesi nurodytais motyvais, manome, kad Projekte siūlomas teisinis reglamentavimas neprisideda prie valstybinės lietuvių kalbos politikos priemonių, taip pat gali varžyti Europos Sąjungoje pripažįstamą ir Direktyvoje 2010/13/ES įtvirtintą audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų priėmimo laisvę. Tuo atveju, jeigu įstatymo leidėjas manytų, kad Projekte siūlomas teisinis reguliavimas yra būtinas, turėtų būti išspręsti šioje išvadoje keliami klausimai dėl Projekto suderinamumo su Europos Sąjunga teise. Šiuo atveju, siūlytume tikslinti įstatymo projektą nurodant, kad „programos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis, taip pat programos ne oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis, sukurtos kitoje valstybėje narėje ir retransliuojamos išverstos (ar su subtitrais) į oficialią Europos Sąjungos kalbą, taip pat programos, atitinkančios šio įstatymo 34 straipsnį, turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų televizijos programų kiekio kiekviename jų vartotojams siūlomame televizijos programų pakete, išskyrus specializuotus (teminius) paketus.
Kartu siūlytume papildyti Projekto nuostatą ar keičiamą įstatymą specializuoto (teminio) paketo apibrėžimu, kuris audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikėjams nustatytų aiškius atskyrimo principus Galiausiai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi prašytume Projekte numatyti jo įsigaliojimo datą, kuri atitiktų ūkio subjektų veiklos ir jos priežiūros reglamentavimo taisykles. Generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas Ričard Dzikovič, tel. 706 68 082, el. p. [email protected] [1] OL 2010 L 95, p. 1. [2] mokomosios, proginės, specialiosios, muzikinės ir retransliuojamos užsienio valstybių radijo ir (ar) televizijos programos ar atskiros programos, taip pat radijo ir (ar) televizijos programos transliuotojų sukurtos Lietuvos tautinėms mažumoms; [3] Ratifikuota 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos įstatymu dėl Europos konvencijos dėl televizijos be sienų bei šios konvencijos pataisų protokolo ratifikavimo Nr. VIII-1546; [4] Ratifikuota 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos įstatymu dėl Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos ratifikavimo Nr. VIII-1548; [5] Plačiau apie Europos Sąjungos valstybėse narėse galiojantį teisinį reguliavimą audiovizualinės žiniasklaidos srityje žiūrėti: http://www.epra.org/articles/media-legislation