Projekto lyginamasis variantas
straipsnio pakeitimas
straipsnį 5 dalimi: „5. Viešojo sektoriaus organizacijose neįgalių darbuotojų skaičius turi sudaryti ne mažiau kaip 5 procentus bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu šiose organizacijose yra 50 ir daugiau darbuotojų. Šios nuostatos laikymosi kontrolę vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka.“
įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį įsigalioja 2019 m. liepos 1 d. 2. Socialinės apsaugos ir darbo ministras iki 2019 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia: LR Seimo narys Tomas Tomilinas
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas). Įstatymo projekto tikslas – siūlomomis teisinio reguliavimo priemonėmis skatinti negalią turinčių asmenų įdarbinimą atviroje darbo rinkoje bei skatinti bendruomeninių neįgaliųjų užimtumo paslaugų plėtrą. Įstatymo projektas parengtas atsižvelgiant į tai, kad iš viso Lietuvoje yra 245 tūkst. neįgaliųjų, iš kurių darbingo amžiaus neįgaliųjų yra apie 163 tūkst., iš jų apie 48,2 tūkst. – dirba, nedirba beveik 115 tūkst. darbingo amžiaus neįgaliųjų. Siekdama neįgaliųjų įsidarbinimo, valstybė įgyvendina įvairias neįgaliųjų užimtumo rėmimo priemones, tačiau savanoriškas neįgaliųjų įdarbinimo modelis veikia nepakankamai efektyviai. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis 2017 m. pradžioje veikė 4357 viešojo sektoriaus organizacijos, iš jų: 894 valstybės ir 3463 savivaldybių viešojo sektoriaus organizacijos. Viešąjį sektorių sudarė: 3 301 biudžetinė įstaiga (600 valstybės, 2 701 savivaldybių), 676 viešosios įstaigos (133 valstybės; 543 savivaldybių), 125 valstybės/savivaldybių įmonės (79 valstybės; 46 savivaldybių), 255 akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės (82 valstybės; 173 savivaldybių). Viešajame sektoriuje vidutiniškai dirbo 379 384 darbuotojai, iš jų 189 048 – valstybės viešojo sektoriaus organizacijose ir 190 336 – savivaldybių viešojo sektoriaus organizacijose. SODROS duomenimis 2017 m. valstybės sektoriuje dirbo 10 221 invalidumo ir netekto darbingumo pensijų gavėjas. 2.
atstovai) ir rengėjai Įstatymų projektų iniciatorius
Lietuvoje
nuostata, kad savivaldybės darbo biržų teikimu kasmet privalo nustatyti darbdaviams neįgaliųjų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų skaičiaus steigimo kvotas (ne mažiau kaip 2 proc. bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu yra ne mažiau kaip 50 darbuotojų). Vėliau darbo vietų kvotų skaičius buvo padidintas iki 5 proc. Už darbo vietų steigimo ar įdarbinimo kvotų nesilaikymą darbdaviai privalėjo mokėti nustatyto dydžio įmoką, tačiau realiai iš darbdavių tokios įmokos nebuvo išieškomos. Be to, įstatyme nebuvo numatyta tvarka, pagal kurią šią įmoką galima būtų išreikalauti iš neįgaliųjų įdarbinimo kvotų nevykdančių darbdavių. 2006 m. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatyme įpareigojimų darbdaviams steigti neįgaliesiems darbo vietų kvotas nebeliko. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama
neįgaliųjų darbo vietų kvotų sistemą viešojo sektoriaus organizacijoms. Tokiu būdu būtų užtikrinamos didesnės galimybes neįgaliesiems įsidarbinti. Kvotų sistema pagrįsta principu, kad neįgalieji negali lygiai konkuruoti darbo rinkoje, todėl nustatomas įpareigojimas viešojo sektoriaus organizacijoms įdarbinti
darbuotojų. 5.
Įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Neigiamos pasekmės nenumatomos. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Atsižvelgiant į tai, kad teikiamais Įstatymo projektais nenumatoma reguliuoti Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo Nr. IX-904 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų visuomeninių santykių, Įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas neatliktas. Priimtas Įstatymo projektas įtakos kriminogeninei situacijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Verslą ir jo plėtrą priimtas įstatymas įtakos neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Nėra. 9. Ar Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymų projektuose vartojamos sąvokos ir jas įvardijantys terminai bus suderinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymų projektai neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės normoms. 11.
turėtų priimti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija iki įsigaliojant įstatymui turės parengti ir patvirtinti įstatymo įgyvendinimo kontrolės, kurią vykdys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tvarkos aprašą. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Lėšų nereikės. 13. Rengiant Įstatymo projektą gauti specialistų vertinimai ir išvados Rengiant Įstatymų projektą specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „užimtumas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. Teikia:
LR Seimo narys Tomas Tomilinas
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-10- Nr. Į 2018-10-01 Nr. S-2018-7097 Lietuvos Respublikos Seimui dėl Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP2620 derinimo Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP2620, pažymime, kad pastabų ir pasiūlymų dėl šio projekto atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Rūta Butvydytė, tel. 706 63 683, el. p. [email protected]
DĖL
2018-10-05
Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 13 straipsnį ir nustatyti, kad viešojo sektoriaus organizacijose neįgaliųjų darbuotojų skaičius turi sudaryti ne mažiau kaip 5 procentus bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu šiose organizacijose yra 50 ir daugiau darbuotojų. Be to, siūloma nustatyti, kad šios nuostatos laikymosi kontrolę vykdytų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas dėl šių priežasčių. Visų pirma pažymėtina, kad darbo ieškančių asmenų užimtumui remti taikomų teisinių, ekonominių, socialinių ir organizacinių priemonių visumą, t.y. užimtumo rėmimo sistemą nustato Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas. Todėl siekiant įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytų tikslų
Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis dėl neįgaliųjų įdarbinimo rėmimo reglamentavo kaip tik ir teikia nuorodą į Darbo kodeksą ir kitus teisės aktus. Antra, siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas kaip neišbaigtas, sukelsiantis įvairių jo praktinio realizavimo problemų bei nesuderintas su kituose teisės aktuose numatytu teisiniu reguliavimu.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 26 straipsnis įpareigoja darbdavį įgyvendinti nediskriminavimo įvairiais pagrindais, taip pat ir negalios, principą, pagal kurį priimdamas į darbą darbdavys turi taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas. Atsižvelgiant į šiuos principus, tiek Darbo kodeksas, tiek Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nustato asmenų priėmimo į darbą (pareigas) reikalavimus. Pagal Darbo kodekso 41 straipsnio 3 dalį, valstybės ir savivaldybių įmonėse, iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamose valstybės ir savivaldybių įstaigose ir viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, dėl tam tikrų pareigybių (vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų pareigas, taip pat tokias pareigas, kurias eiti gali asmenys, turintys tam tikrų gebėjimų arba kuriems keliami ypatingi intelekto, fiziniai, sveikatos ar kiti reikalavimai) turi būti rengiami konkursai, todėl neaišku, kokiais kriterijais turėtų vadovautis darbdavys priimdamas neįgalų asmenį į darbą, kaip turėtų jį pritraukti. Be to, iš siūlomų pakeitimų neaišku, ar šis reikalavimas turėtų būti taikomas tik pagal darbo sutartis priimamiems asmenims ar ir priimant į pareigas valstybės tarnyboje. Darbo kodekso 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 9 punkte darbdaviams yra įtvirtinta pareiga imtis tinkamų priemonių, kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, siekti karjeros arba mokytis, įskaitant tinkamą patalpų pritaikymą, jeigu dėl tokių priemonių nebus neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos.
Atsižvelgiant į pastarąją sąlygą svarstytina, ar privalomas reikalavimas, kad neįgalieji darbuotojai sudarytų ne mažiau kaip 5 procentus bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu šiose organizacijose yra 50 ir daugiau darbuotojų, būtų proporcingas, nes priimant asmenį į darbą ar į pareigas visų pirma yra svarbūs šio asmens kompetencija ir gebėjimas atlikti funkcijas, kad būtų užtikrintas sklandus visos įstaigos darbas. Be to, vertinant siūlomą teisinį reguliavimą ne visiškai suprantama, kaip darbdavys turėtų išlaikyti reikiamą neįgaliųjų darbuotojų skaičių bei kokios pasekmės kiltų darbdaviui, jeigu jam nepavyktų šio reikalavimo įgyvendinti dėl objektyvių priežasčių. Be to, iš siūlomų pakeitimų neaišku, per kiek laiko po įstatymo įsigaliojimo 5 procentų riba darbovietėje turėtų būti pasiekta. Esant tokiam neaiškiam teisiniam reguliavimui, įstatymo normos būtų neįgyvendinamos, o įstatymo projekto tikslas nebūtų pasiektas. Trečia, iš įstatymo projekto nuostatų neaišku, kokios organizacijos yra laikomos viešojo sektoriaus organizacijomis šio teisinio reguliavimo kontekste. Dėl to gali kilti klausimų, kurios organizacijos turėtų taikyti neįgaliųjų darbuotojų įdarbinimo kvotas, pvz., ar tokiomis organizacijomis galėtų būti laikomi Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje apibrėžti viešojo sektoriaus subjektai ar visi viešieji juridiniai asmenys, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalyje ir pan.
Ketvirta, abejotina, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra tinkamas subjektas kontroliuoti įstatymo laikymąsi viešojo sektoriaus organizacijose dėl jose esančių tam tikro neįgaliųjų darbuotojų skaičiaus sudarymo. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsnį, Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė. Šios institucijos inspektoriai turi teisę, nustačius darbo įstatymų ir kitų norminių teisės aktų pažeidimus, surašyti protokolus, reikalavimus, aktus ir kitokius patvirtintos formos dokumentus. Taigi, tokiu būdu yra sukurtas įstatymo nuostatų vykdymo kontrolės mechanizmas. Kita vertus, pažymėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos yra išlaikomos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, t. y. iš draudėjų ir apdraustųjų mokamų įmokų, todėl įstatymu pavedus jai vykdyti kitas funkcijas, turėtų būti numatytos iš valstybės biudžeto atitinkamos lėšos administravimo išlaidoms apmokėti. Penkta, iš siūlomo reguliavimo, darytina prielaida, kad tam tikros poveikio priemonės organizacijoms, kurios nesilaikytų nurodytų kvotų, būtų taikomos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka.
Atkreiptinas dėmesys, kad teisinis reguliavimas, kuris turi įtakos asmenų teisėms ir pareigoms, turi būti įtvirtintas įstatyme, o ne įgyvendinamuose teisės aktuose, todėl jeigu kontrolės metu būtų nustatyta, kad įdarbinimo kvotų nebuvo laikomasi, tam tikros poveikio priemonės asmenims turėtų būti numatytos įstatyme. 2. Jeigu būtų nuspręsta palikti siūlomą reguliavimą Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 13 straipsnio struktūrą ir siekiant išlaikyti teisinio reguliavimo nuoseklumą, siūlytina straipsnį pildyti ne 5 dalimi, bet nauja 4 dalimi, o buvusią 4 dalį laikyti 5 dalimi. Be to, siūlytina naujoje 5 dalyje (dabartinėje 4 dalyje) atsisakyti perteklinių žodžių „Be to“. 3. Atsižvelgiant į tai, kad neįgaliųjų socialinės integracijos politikos plėtros kryptis nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siūlytina dėl šio teisinio reguliavimo gauti Vyriausybės išvadą. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected] I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]
Ekonomikos komitetas Papildomo komiteto IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS ĮSTATYMO NR. I-2044 13 STRAIPSNIO PAKEITIMO
2019-01-30
1Komiteto posėdyje dalyvavo:
Komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys, Komiteto nariai: Antanas Baura, Zbignev Jedinskij, Andrius Kupčinskas, Gabrielius Landsbergis, Bronius Markauskas, Rūta Miliūtė, Virgilijus Poderys, Jurgis Razma. Komiteto biuro vedėja Rima Petkūnienė, patarėjai:
Raimonda Danė, Rasa Ona Duburaitė, Laura Jasiukėnienė, Žilvinas Klimka, Darius Šaltmeris, padėjėja Zita Jodkonienė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministrė Eglė Radišauskienė, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos skyriaus vedėja Kristina Maksvytienė, Lietuvos Respublikos Seimo narys Tomas Tomilinas, Lietuvos Respublikos ministro pirmininko patarėjas neįgaliųjų klausimais Juozas Bernatavičius, Dirbančių neįgaliųjų asociacijos atstovė Simona Kunigonytė, Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos atstovas Aivaras Šidla ir lobistas Mantas Zakarka, Socialinių įmonių asociacijos pirmininkė Ilona Natalija Tarvydienė ir Vitaresta Projektai, UAB direktorė Jovita Ratkevičienė, Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovės Henrika Varnienė ir Dovilė Juodkaitė, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos viceministras Žydrūnas Plytnikas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Administracinės ir baudžiamosios justicijos grupės vyr. patarėjas Marius Rakštelis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-10-05 Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas: Įstatymo projektu siūloma papildyti Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 13 straipsnį ir nustatyti, kad viešojo sektoriaus organizacijose neįgaliųjų darbuotojų skaičius turi sudaryti ne mažiau kaip 5 procentus bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu šiose organizacijose yra 50 ir daugiau darbuotojų. Be to, siūloma nustatyti, kad šios nuostatos laikymosi kontrolę vykdytų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Siūlomas teisinis reguliavimas svarstytinas dėl šių priežasčių. Visų pirma pažymėtina, kad darbo ieškančių asmenų užimtumui remti taikomų teisinių, ekonominių, socialinių ir organizacinių priemonių visumą, t.y. užimtumo rėmimo sistemą nustato Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas. Todėl siekiant įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytų tikslų – skatinti negalią turinčių asmenų įdarbinimą atviroje darbo rinkoje ir nustatyti neįgaliųjų darbo vietų kvotų sistemą, manytina, kad turėtų būti keičiamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis dėl neįgaliųjų įdarbinimo rėmimo reglamentavo kaip tik ir teikia nuorodą į Darbo kodeksą ir kitus teisės aktus. Antra, siūlomas teisinis reguliavimas vertintinas kaip neišbaigtas, sukelsiantis įvairių jo praktinio realizavimo problemų bei nesuderintas su kituose teisės aktuose numatytu teisiniu reguliavimu. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 26 straipsnis įpareigoja darbdavį įgyvendinti nediskriminavimo įvairiais pagrindais, taip pat ir negalios, principą, pagal kurį priimdamas į darbą darbdavys turi taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas.
Atsižvelgiant į šiuos principus, tiek Darbo kodeksas, tiek Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nustato asmenų priėmimo į darbą (pareigas) reikalavimus. Pagal Darbo kodekso
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamose valstybės ir savivaldybių įstaigose ir viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, dėl tam tikrų pareigybių (vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų pareigas, taip pat tokias pareigas, kurias eiti gali asmenys, turintys tam tikrų gebėjimų arba kuriems keliami ypatingi intelekto, fiziniai, sveikatos ar kiti reikalavimai) turi būti rengiami konkursai, todėl neaišku, kokiais kriterijais turėtų vadovautis darbdavys priimdamas neįgalų asmenį į darbą, kaip turėtų jį pritraukti. Be to, iš siūlomų pakeitimų neaišku, ar šis reikalavimas turėtų būti taikomas tik pagal darbo sutartis priimamiems asmenims ar ir priimant į pareigas valstybės tarnyboje. Darbo kodekso 26 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 9 punkte darbdaviams yra įtvirtinta pareiga imtis tinkamų priemonių, kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, siekti karjeros arba mokytis, įskaitant tinkamą patalpų pritaikymą, jeigu dėl tokių priemonių nebus neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos.
Atsižvelgiant į pastarąją sąlygą svarstytina, ar privalomas reikalavimas, kad neįgalieji darbuotojai sudarytų ne mažiau kaip 5 procentus bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu šiose organizacijose yra 50 ir daugiau darbuotojų, būtų proporcingas, nes priimant asmenį į darbą ar į pareigas visų pirma yra svarbūs šio asmens kompetencija ir gebėjimas atlikti funkcijas, kad būtų užtikrintas sklandus visos įstaigos darbas. Be to, vertinant siūlomą teisinį reguliavimą ne visiškai suprantama, kaip darbdavys turėtų išlaikyti reikiamą neįgaliųjų darbuotojų skaičių bei kokios pasekmės kiltų darbdaviui, jeigu jam nepavyktų šio reikalavimo įgyvendinti dėl objektyvių priežasčių. Be to, iš siūlomų pakeitimų neaišku, per kiek laiko po įstatymo įsigaliojimo 5 procentų riba darbovietėje turėtų būti pasiekta. Esant tokiam neaiškiam teisiniam reguliavimui, įstatymo normos būtų neįgyvendinamos, o įstatymo projekto tikslas nebūtų pasiektas. Trečia, iš įstatymo projekto nuostatų neaišku, kokios organizacijos yra laikomos viešojo sektoriaus organizacijomis šio teisinio reguliavimo kontekste. Dėl to gali kilti klausimų, kurios organizacijos turėtų taikyti neįgaliųjų darbuotojų įdarbinimo kvotas, pvz., ar tokiomis organizacijomis galėtų būti laikomi Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje apibrėžti viešojo sektoriaus subjektai ar visi viešieji juridiniai asmenys, nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalyje ir pan.
Ketvirta, abejotina, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra tinkamas subjektas kontroliuoti įstatymo laikymąsi viešojo sektoriaus organizacijose dėl jose esančių tam tikro neįgaliųjų darbuotojų skaičiaus sudarymo. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsnį, Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė. Šios institucijos inspektoriai turi teisę, nustačius darbo įstatymų ir kitų norminių teisės aktų pažeidimus, surašyti protokolus, reikalavimus, aktus ir kitokius patvirtintos formos dokumentus. Taigi, tokiu būdu yra sukurtas įstatymo nuostatų vykdymo kontrolės mechanizmas. Kita vertus, pažymėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos yra išlaikomos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, t. y. iš draudėjų ir apdraustųjų mokamų įmokų, todėl įstatymu pavedus jai vykdyti kitas funkcijas, turėtų būti numatytos iš valstybės biudžeto atitinkamos lėšos administravimo išlaidoms apmokėti. Penkta, iš siūlomo reguliavimo, darytina prielaida, kad tam tikros poveikio priemonės organizacijoms, kurios nesilaikytų nurodytų kvotų, būtų taikomos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka.
Atkreiptinas dėmesys, kad teisinis reguliavimas, kuris turi įtakos asmenų teisėms ir pareigoms, turi būti įtvirtintas įstatyme, o ne įgyvendinamuose teisės aktuose, todėl jeigu kontrolės metu būtų nustatyta, kad įdarbinimo kvotų nebuvo laikomasi, tam tikros poveikio priemonės asmenims turėtų būti numatytos įstatyme. Pritarti iš dalies Užimtumo įstatymas yra skirtas bedarbiams ir nereglamentuoja sąlygų, įtrauktiems į atvirą darbo rinką. Atsižvelgiant į tai, kad Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas yra specialusis įstatymas, reglamentuojantis neįgaliųjų socialinę integraciją ir jos principus, tikslinga būtent šiame įstatyme numatyti ir neįgaliųjų įdarbinimo/užimtumo pagrindinius principus, numatant Įstatymo projekto Nr. XIIIP-2620 tikslo pasiekimui pasirinkti rekomendacinį modelį. Atsižvelgiant į Vyriausybės (kuri yra atsakinga už neįgaliųjų socialinės integracijos politikos plėtros kryptis) 2019-01-23 Nutarimą Nr. 52, siūloma tikslinti įstatymo projektą, numatant, kad darbdaviams, kurių vidutinis darbdavio darbuotojų skaičius yra 25 ir daugiau, rekomenduojama, kad neįgalieji darbuotojai sudarytų ne mažiau kaip 4 procentus metinio bendro darbuotojų skaičiaus. Dėl galimo diskriminavimo pažymėtina, kad patikslinus įstatymo projekto nuostatas ir numačius rekomendacinį modelį, šį reglamentavimą būtų galima vertinti kaip pozityvų, siekiant įtraukti kuo daugiau neįgaliųjų į atvirą darbo rinką. Dėl naštos darbdaviams proporcingumo pažymėtina, kad daugelis neįgaliųjų studijuoja aukštesniojo ir/ar aukštojo mokslo įstaigose, todėl daugelis yra įgiję profesinę kvalifikaciją. Darbdaviai vengia darbinti negalią turinčius asmenis dėl to, kad reikalingos pastangos ir išlaidos tinkamų sąlygų sudarymui.
Nuostata, kuriai pritariama, yra rekomendacinė, dėl ko pereinamojo laikotarpio nėra siūloma nustatyti. Rekomendacinė nuostata galiotų visiems darbdaviams (tiek viešojo, tiek privataus sektoriaus subjektams). Dėl nuostatų įgyvendinimą kontroliuojančiojo subjekto pažymėtina, kad nuostata yra rekomendacinė, taigi nuostatų laikymosi kontroliuojančiojo subjekto nebūtų nustatoma. Tačiau minėtos rekomendacijos įgyvendinimo stebėseną (rezultatų analizę) kiekvienais metais Socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka būtų pavesta atlikti paminėtai ministerijai ar jos įgaliotai institucijai, pavyzdžiui, Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad nuostatos dėl neįgaliųjų atitinkamo procento įdarbinimo yra rekomendacinės, darbdaviams poveikio priemonės nebūtų taikomos. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-10-05 Jeigu būtų nuspręsta palikti siūlomą reguliavimą Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 13 straipsnio struktūrą ir siekiant išlaikyti teisinio reguliavimo nuoseklumą, siūlytina straipsnį pildyti ne 5 dalimi, bet nauja 4 dalimi, o buvusią 4 dalį laikyti 5 dalimi. Be to, siūlytina naujoje 5 dalyje (dabartinėje 4 dalyje) atsisakyti perteklinių žodžių „Be to“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2018-10-05 Atsižvelgiant į tai, kad neįgaliųjų socialinės integracijos politikos plėtros kryptis nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siūlytina dėl šio teisinio reguliavimo gauti Vyriausybės išvadą. Pritarti
teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos 2018-10-10 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr.
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
„Lietuvos neįgaliųjų forumas“ 2018-12-19 Nr. G-2018-12110
Asociacija „Lietuvos negalios organizacijų forumas” (toliau - LNF), atstovaujanti daugiau nei 300 000 žmonių su negalia ir jų šeimų interesams, informuoja apie viešoje erdvėje pasirodžiusią tendencingą informaciją, susijusią su socialinių įmonių reforma, profesinės reabilitacijos sistema ir užimtumo įstatymo pakeitimais. Primename, kad neįgaliųjų bendruomenės atstovai jau keletą metų siekia pakeisti esamą situaciją, nes ji netenkina mūsų interesų ir neatitinka Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių Konvencijos nuostatų bei rekomendacijų Lietuvai. 2018 m. gruodžio 12 d. socialiniame tinkle Facebook paskyroje Socialinės įmonės (@socimones) pateikta informacija apie galimą organizuoti piketą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir kitų valstybės institucijų ir siūlymas visiems nepritariantiems socialinių įmonių reformai siųsti laiškus Socialinės apsaugos ir darbo ministrui L. Kukuraičiui su žodžiu NE. Be to, pranešime viešai neadekvačiai eskaluojama Norvegijos ekonominė parama su žmogaus teisėmis dirbančioms organizacijoms yra nelogiškas ir galimai vertintinas kaip piktybiškas elgesys šalies donorės atžvilgiu.
Toliau išdėstome argumentus, lėmusius Lietuvos negalios organizacijų forumo poziciją dabar veikiančios žmonių su negalia įdarbinimo sistemos atžvilgiu ir reikalavimus dėl būtinų reformų. 1. Lietuvoje yra apie 245 000 žmonių su negalia, iš jų apie 164 000 darbingo amžiaus. Dirba - tik apie 27 procentus (ES vidurkis - apie 40 proc.). Lietuvoje nedirba apie 70 proc. žmonių su negalia. Pagrindinės priežastys, lemiančios tokį aukštą nedarbą yra paslaugų ir pagalbos trūkumas įsidarbinimo procese. Tokios kaip lydimosios pagalbos (ne visiems) nebuvimą, kai kuriais atvejais darbo proceso koregavimo priimant darbuotojus su negalia. Aukštą nedarbą taip pat lemia menkas darbdavių supratimas apie žmonių su negalia darbines galimybes. Kol kas žmonių su negalia įdarbinimo problema sprendžiama tik epizodinėmis užimtumo organizavimo veiklomis, nesuderintomis su motyvacija įsidarbinti ir išmokų mokėjimo sistema. Tokia kryptis neorientuota į neįgaliųjų įtraukimą į atvirą darbo rinką ir integraciją visuomenėje. Lietuvoje yra trys žmonių su negalia užimtumo formos: Darbas atviroje rinkoje, darbas (ar užimtumas) socialinėse įmonėse, užimtumas/darbas dienos centruose. Valstybės parama žmonių su negalia įdarbinimui/užimtumui yra skiriama per Socialinių įmonių bei Užimtumo įstatymus, taip pat užimtumo funkcijas atlieka žmonių su negalia dienos centrai. Tačiau finansavimas/subsidijavimas šioms skirtingoms užimtumo formoms skiriasi. 1. Už užimtumą/darbą dienos centruose žmonės su negalia (su įvairia negalia, tame tarpe ir sunkia) susimoka iš savo pajamų. Vadinasi, tam, kad galėtų užsiimti darbine veikla, žmonės su negalia perka sau darbo/užimtumo vietą. (tokių neįgaliųjų yra apie 15 000). 2.
(lengvos ar vidutinės negalios), kurie įsidarbina socialinėse įmonėse, darbdaviams mokamos darbo užmokesčio subsidijos. Taigi, sunkios negalios žmonės už savo darbą/užimtumą dienos centre susimoka patys, o lengvesnės negalios žmonės, kurie su nedidele pagalba (arba visai be jos) gali dirbti, valstybės politikos yra nukreipiami į uždaras socialines įmones, kurioms mokamos milžiniškos subsidijos. Subsidijos, kitaip nei pagalbos paslaugos darbo vietoje, yra parama verslui, o ne patiems žmonėms su negalia - tokia yra ir viena iš Specialiųjų tyrimo tarnybos vertinimo išvadų (Socialinėse įmonėse dirba 5887 darbuotojai su negalia (2018 m. lapkričio mėn. duomenys). 3. Atviroje darbo rinkoje, kur dirba dauguma žmonių su negalia, taip pat galima gauti subsidijas darbo užmokesčiui, tačiau atviros darbo rinkos darbdaviai, kitaip nei socialinių įmonių, ja naudotis gali labai ribotai dėl žemiau dėstomų priežasčių. Ne socialinėse įmonėse dirba 42 194 žmonės su negalia, tačiau subsidijuojamas darbo užmokestis tik 574 darbuotojams (2018 m. lapkričio mėn. duomenys) Tokia valstybės politika yra galimai diskriminuojanti dalį žmonių su negalia ir pažeidžianti jų teisę į darbą. ŽMONIŲ SU NEGALIA UŽIMTUMAS (1 pav.)
žmonių su negalia populiacija (pasiskirstymas pagal darbingumo grupes) 2 pav. Nėra statistinių duomenų, kiek žmonių su negalia dirba turėdami slaugą ar priežiūrą. Slauga ar priežiūra yra skiriama Neįgalumo darbingumo nustatymo tarnybos esant sveikatos sutrikimams, reikalaujantiems papildomos išorinės priežiūros (Plačiau: http://www.negalia.lt/naudingainfo/specialieji-poreikiai/prieziuros-pagalbos-islaidu-tiksline-kompensacija/).
LNF atliktos apklausos pagrindu galima įvardinti, kad daugiau nei 400 žmonių su sunkia negalia ir su slauga/priežiūra dirba atviroje darbo rinkoje ir tik darbdavių/šeimos narių iniciatyva suteikiamos papildomos pagalbos paslaugos - asistavimas dėl sveikatos (apsitarnauti higienos srityje, atvykti į darbą ir pan.) Tačiau socialinėse įmonėse tokios negalios žmonės praktiškai nedirba, nes pačių socialinių įmonių veikla neorientuota įdarbinti šios negalios žmones ir suteikti jiems pagalbą (tą rodo pav. 5) Socialinėse įmonės dirba 5887 darbuotojai su negalia. Daugiau nei pusė (per 3000 darbuotojų) socialinėse įmonėse dirbančių žmonių su negalia yra įdarbinti patalpų valymo srityje (valytojais), populiarios veiklos kitose įmonėse yra medienos apdirbimas ir baldų gamyba, pastatų statyba, rekonstrukcija ir restauravimas, keletas įmonių užsiima miško kirtimo darbais. Šios veiklos rūšys bendrąja prasme nesuderinamos su negalia, tačiau šiose įmonėse gali dirbti žmonės, kurių darbinė veikla nėra įtakojama negalios, t.y. valytojai su negalia išvalo patalpas taip pat kaip ir valytojas be negalios ir pan.
Būtina pažymėti, kad dabar veikiančios socialinės įmonės neatitinka Socialinių įmonių įstatyme apibrėžto tikslo - “Socialinių įmonių tikslas - įdarbinant šiame įstatyme nurodytoms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį” https://eseimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.235368/SYQSnwxNDt) nes nevertinami darbuotojo gebėjimai, ar prarastas profesinės kompetencijos, ar prarastas bendrasis darbingumas. Daroma prielaida, kad visi neįgalieji yra šio įstatymo objektai, tačiau tam prieštarauja esama situacija, kada daugiau nei 40 000 žmonių su negalia dirba be jokių subsidijų ir be jokių pagalbos formų apskritai. 3. Dabartinė valstybės parama neadekvačiai orientuota į žmonių su negalia koncentraciją socialinėse įmonėse, neužtikrinant žmonėms su negalia teisės dirbti atviroje darbo rinkoje. Tai rodo ne tik Socialinių įmonių ir Užimtumo įstatymo neproporcingas rėmimas (35 mln. vs 3,5 mln.), tačiau ir paslaugų/pagalbos priemonių neįteisinimas užimtumo įstatyme lyginant su socialinių įmonių įstatymu. Pavyzdžiui, Socialinės įmonėse įstatymu užtikrinama galimybė įdarbinti asistentą (gestų kalbos vertėją) ir gauti valstybės subsidiją šioms išlaidoms padengti, o užimtumo įstatyme tokios nuostatos nėra. Tik socialinės įmonės gali darbo skelbimuose įvardinti, kad ieško darbuotojo su negalia, tačiau ne socialinės įmonės to negali daryti, tai traktuojama kaip galima diskriminacija.
Dabartinė užimtumo sistema-modelis veikia daugiau nei
galima teigti, kad ji yra neefektyvi (sukurtas pagalbos modelis neužtikrina įvairios negalios žmonių su negalia įtraukimo į darbo rinką), per brangi (esamų rezultatų kontekste), ir yra galimai diskriminuojantis žmonių su negalia valstybės paramos/pagalbos teikimo atžvilgiu (dalis žmonių su negalia už savo galimai nenašų darbą dienos centruose sumoka iš savo pajamų (tame tarpe ir negalios pašalpų, našlaičio pensijos ir darbinių pajamų, jeigu įsidarbintų). Reikia pažymėti, kad valstybės parama socialinėms įmonėms nesibaigia socialinių įmonių įstatymu. Jie gauna ir kitas lengvatas, kurios išaugina Socialinių įmonių finansavimą iki 50 000
paslaugas viešųjų pirkimų būdu iš socialinių įmonių. Tokiu būdu už įsteigtą (lengvos ir vidutinės negalios) neįgaliajam darbo vietą valstybė sumoka ir antrą kartą:
teikimas įvairioms užimtumo formoms: {Socialinių įmonių įstatymo finansavimas: apie 35 mln. – 50 mln. Eur (5887 darbuotojų); Užimtumo įstatymo finansavimas: apie 3,5 mln. Eur (574 darbuotojų); Užimtumo dienos centruose finansavimas: valstybė surenka apie 1,5 mln. Eur (apie 15000 potencialių darbuotojų (su savo įmokomis) preliminariais duomenimis}. 4. Nepaisant finansavimo apimčių - Socialinės įmonės nuolat atleidžia darbuotojus su negalia, taigi tai nėra saugi ir stabili darbo vieta.
Remiantis LNF gaunamais skundais iš socialinėse įmonėse dirbančių darbuotojų, žmonėms su negalia socialinėse įmonėse suteikiami tokie pat darbo krūviai, kaip ir kitiems dirbantiesiems, neorganizuojama jokia pagalba (lydėjimas ir pan.), jokios papildomos socialinės integracijos priemonės ir darbuotojai su negalia tiesiog iškrenta. 4 pav. Darbo sutarčių socialinėse įmonėse nutraukimo tendencijos Socialinėse įmonėse (pav. Patalpų valymo veikla užsiimančiose) atleidžiama iki 49 proc. darbuotojų ir iškritęs iš socialinės įmonės - žmogus su negalia netenka galimybių gauti jam (pagal poreikį) reikalingą pagalbą įsidarbinti ir išlikti kitoje darbo vietoje, nes Užimtumo įstatymas to neužtikrina. Vien 2018 metais buvo panaikintas socialinės įmonės statusas 10-čiai įmonių ir dirbančių darbingo amžiaus žmonių su negalia socialinėse įmonėse sumažėjo iki
suteikta tiems jau atleistiems žmonėms su negalia? Nes remiantis socialinių įmonių įstatymo nuostata galėtume teigti, kad atleisti darbuotojai negalėjo niekur kitur dirbti - tik socialinėse įmonėse ir kad jie nepajėgūs konkuruoti darbo rinkoje, taip pat praradę profesines ir darbines kompetencijas ir t.t. Koks įstatymas gina šiuos žmones su negalia ir padeda jiems įsidarbinti ir nebeiškristi iš darbo rinkos? 5. Socialinių įmonių įstatyme reglamentuojamos paramos socialinėms įmonėms kryptys - apie 90 proc. visų socialinėms įmonėms skiriamų lėšų panaudojama darbo užmokesčiui subsidijuoti. Nepaisant to, kad įstatyme yra įteisintos kitos pagalbos priemonės ir joms skirtina finansinė parama, mažai naudojamos asmeninio asistento, darbo vietų steigimo, transporto, darbo aplinkos pritaikymo išlaidos. Reikia pažymėti, kad darbo užmokestis subsidijuojamas už jau atliktą darbą.
Ir galima teigti, kad darbo užmokesčio subsidijos skyrimas socialinėms įmonėms neatitinka Socialinių įmonių įstatymo nuostatų. 5 pav. (2017 m duomenys)
remiasi Europiniu reglamentu, t.y. KOMISIJOS REGLAMENTAS (ES) Nr. 651/2014 (toliau Reglamentas), kuris apima tiek darbo užmokesčio subsidijavimą, tiek įvairių pagalbos formų organizavimą įvairioms pažeidžiamoms grupėms, taip pat ir žmonėms su negalia. Reikia pažymėti, kad Reglamentas 33 str. 3 punktu įtvirtina nuostatą, kad darbo užmokesčio subsidija negali būti naudojama didėjant darbuotojų skaičiui, t.y. Skirti darbo užmokesčio subsidijas galima tada, kai įmonė atitinka sąlygą: “Jei įdarbinus asmenis, atitinkamos įmonės grynasis darbuotojų skaičius, palyginti su vidutiniu darbuotojų skaičiumi, per pastaruosius dvylika mėnesių, nepadidėja, etatas ar etatai tampa laisvi dėl savanoriško išėjimo iš darbo, negalios, išėjimo į pensiją dėl amžiaus, savanoriško darbo laiko sumažinimo arba teisėto atleidimo dėl netinkamo elgesio, o ne dėl atleidimo iš darbo dėl etatų mažinimo.” Išskyrus tuos atvejus, kada pagalbos gavėjas (t.y. socialinė įmonė) užtikrina globojamąjį užimtumą. Tačiau tokiu atveju užimtumas turėtų būti sietinas su globos/slaugo/priežiūros reikalaujančiais neįgaliaisiais. 7. 2018 metų sausio 1 d. STT pateikė išvadą dėl Socialinių įmonių teisinio reglamentavimo. Socialinių įmonių įstatymas sudaro sąlygas neefektyviam ir neskaidriam valstybės lėšų naudojimui.
Išvadoje pažymima, kad:
Prezidentės D. Grybauskaitės, Vyriausybės, Seimo narių įgyvendinti šią valstybės prisiimtą atsakomybę keisti esamą situaciją, kad būtų užtikrintos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijos Lietuvai, už kurių įgyvendinimą LR Vyriausybė privalės atsiskaityti: “Komitetas reiškia didelį susirūpinimą dėl bendrai taikomos sąvokos „nedarbingumas“ ir dėl to matomo žemo neįgaliųjų užimtumo lygio ir susirūpinimą dėl nekintamai akcentuojamos segreguotos darbo aplinkos, tokios kaip socialinės įmonės, kurioms skiriamos Europos Sąjungos lėšos.
Komitetas rekomenduoja valstybei, Konvencijos šaliai, glaudžiai bendradarbiaujant su neįgaliesiems atstovaujančiomis organizacijomis, pašalinti „nedarbingumo“ sąvoką, taikomą neįgaliesiems, ir parengti bei įgyvendinti veiksmingas strategijas ir programas, skirtas neįgaliųjų užimtumui padidinti atviroje darbo rinkoje, panaikinus segreguotas darbo aplinkas ir nukreipus investicijas taip, kad būtų skatinamas profesinis rengimas, galimybė naudotis pritaikymais darbo vietoje, tinkamų sąlygų patalpose sudarymas ir privačių bei valstybinių darbdavių mokymas, kaip nustatyta Darnaus vystymosi tikslo Nr. 8 8.5 uždavinyje.” Nuo ateinančių metų sąvoka
“nedarbingas” yra panaikinama, tačiau visos kitos rekomendacijos nuostatos
iki šio nepradedamos įgyvendinti. 9. Dar 2016 m. Prezidentė D. Grybauskaitė kalbėdama apie rudens Seimo sesiją siūlė pirmiausia užkirsti kelią piktnaudžiavimui socialinių įmonių statusu: “tokios įmonės įdarbina žmones su nedidele socialine negalia ir naudojasi mokesčių lengvatomis, o valstybė iš esmės kompensuoja tokių neįgalių asmenų darbo užmokestį. Pačios įmonės retai investuoja į neįgalius darbuotojus, be to, dažniausiai įdarbina tik tuos, kurie lengvai galėtų pritapti darbo rinkoje ir paprastoje įmonėje. Dažnai tai valymo paslaugų įmonės. Lietuvoje yra apie 47 tūkst. žmonių su negalia, iš jų socialinėse įmonėse dirba - apie 6 tūkst. 92 proc. šiam tikslui skiriamų valstybės lėšų nueina tik darbo užmokesčio mokėjimui.
Tai reiškia, kad įmonės nesiekia pritaikyti darbo vietos žmogui su negalia ir nekelia sau kitų tikslų”... 10. Teikiame išvadas ir siūlymus, parengtus konsultuojantis su Lietuvos negalios organizacijų forumo nariais:
dirbti, tačiau socialinių įmonių įstatymas neužtikrina jų darbo stabilumo. Darbo užmokesčio subsidijų priemonė, kuriai finansuoti atitenka apie 90 proc. visų neįgaliųjų užimtumui skiriamų lėšų, iš esmės, visą naštą dėl neįgaliųjų įdarbinimo perkelia darbdaviams, kurie neturi žinių ir/ar gebėjimų kaip užtikrinti neįgaliųjų tvarų įsidarbinimą. Subsidijavimo priemonė gali tik iš dalies išspręsti darbo našumo problemą, ir tik tada, kai visos kitos galimybės išnaudotos. Tačiau kitų sprendimų (darbo vietos /procesų pritaikymas; apmokymas darbo vietoje, lydimoji pagalba, darbdavių švietimas ir konsultavimas) neieškoma, nes nėra sukurta atitinkamų paslaugų. Didelė darbuotojų kaita socialinėse įmonėse atspindi, kad nėra reikiamos pagalbos ir požiūrio įdarbinant neįgalųjį, bei puikiai iliustruoja darbo vietos subsidijavimo priemonės neefektyvumą.
Lietuvoje, kas gali sudaryti prielaidas Lietuvai ES lėšų grąžinimą. Būtina: 1.
Būtina:
reabilitacijos sistemą pritaikant ją individualiems negalios poreikiams ir priartinant prie darbo rinkos, nes dabartinė sistema nukreipta daugiausiai į gebėjimų ugdymą nesiejant to su darbo vieta, todėl neužtikrina tvaraus įsidarbinimo. 2. Lietuvos negalios organizacijų forumo ekspertai vasaros metu kartu su Užimtumo tarnyba parengė profesinės reabilitacijos modelio keitimo pasiūlymus-modelį, kuris apima: a. Atvejo vadybos principų taikymą kiekvienam potencialiam darbo rinkos dalyviui su negalia; b. Darbo vietos įvertinimą: darbuotojo su negalia gebėjimų/galimybių ir darbo vietos keliamų reikalavimų įvertinimas ir palyginimas; išvadų bei rekomendacijų dėl darbo vietos pritaikymo ir/ar subsidijos poreikio parengimą; c. Darbo vietos/proceso pritaikymą; d. Apmokymą darbo vietoje; e. Lydimosios pagalbos organizavimo užtikrinimą. 3. Diegti kvotų sistemą, leisiančią ne tik socialinių įmonių darbdaviams legaliai ieškoti darbuotojų su negalia (pvz. darbo skelbimuose);
galimybę dalyvauti socialinėms įmonėms viešuosiuose pirkimuose (taip bus sustabdytas dvigubas darbo vietos apmokėjimas);
vertinimą ir atitikimą darbuotojui su negalia ir tokiu būdu užtikrinti efektyvų valstybės lėšų skyrimą darbo užmokesčio subsidijai nesvarbu, kur žmogus su negalia dirba ar yra užimtas. 6. Panaikinti diskriminacines nuostatas dėl užimtumo sistemų rėmimo skirtumų;
nustatymo sistemą;
Komisijos parengtą Atskirties grupių įdarbinimo koncepcijos įgyvendinimą (STT rekomendacija). Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad po ilgų nebendradarbiavimo metų, ši Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovybė, t.y. ministras Linas Kukuraitis dirba su LNF ir konsultuojasi. Taip pat glaudžiai dirbame su Užimtumo tarnyba ir visi kryptingai siekiame žmonių su negalia įsidarbinimo didėjimo.
Norime pažymėti, kad dabartiniai reforminiai siūlymai yra parengti konsultuojantis su neįgaliuosius atstovaujančiomis organizacijomis. Seimo narys Tomas Tomilinas Seimui yra pateikęs Socialinių įmonių, Užimtumo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų pataisas. Tačiau pabrėžiame, kad pagrindinis reformų tikslas turi būti didėjantis žmonių su negalia įsidarbinimo atviroje darbo rinkoje rodiklis su reikiama (jeigu tai būtina) pagalba ar parama. Atsižvelgti Konkretūs pasiūlymai nėra suformuluoti. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: nėra. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Respublikos Vyriausybė 2019-01-23 Nutarimas Nr. 52
„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto
valdybos 2018 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. SV-S-947 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 7–11 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
integracijos įstatymo Nr. I-2044 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2620 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIIIP-2620) tikslui – skatinti negalią turinčių asmenų įdarbinimą atviroje darbo rinkoje, tačiau siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui Įstatymo projektą Nr. XIIIP-2620 tobulinti, nes, vertinant siūlomą teisinį reguliavimą, nėra aišku, kaip darbdavys turėtų išlaikyti reikiamą neįgaliųjų skaičių ir kokių pasekmių būtų darbdaviui, jeigu jam nepavyktų šio reikalavimo įgyvendinti dėl objektyvių priežasčių, per kiek laiko darbdavys turi pasiekti nustatytą neįgaliųjų įdarbinimo kvotą.
Atsižvelgiant į tai ir į Nyderlandų Karalystės (savanoriška įdarbinimo kvotų sistema), Vokietijos Federacinės Respublikos (taikoma 5 procentų įdarbinimo kvota visiems ūkio subjektams, turintiems 20 ir daugiau darbuotojų), Lenkijos Respublikos (taikoma 2 procentų įdarbinimo kvota valstybės sektoriui ir 6 procentų įdarbinimo kvota privačiam sektoriui, turinčiam 25 ir daugiau darbuotojų), Austrijos Respublikos (taikoma 5 procentų įdarbinimo kvota visiems ūkio subjektams, turintiems 25 ir daugiau darbuotojų), taikančių neįgaliųjų įdarbinimo kvotų sistemą, patirtį, kur neįgaliųjų įdarbinimo santykis su dirbančiaisiais priklauso nuo bendro darbuotojų skaičiaus darbovietėje, siūlyti Įstatymo projekto Nr. XIIIP‑2620 tikslui pasiekti pereinamuoju laikotarpiu pasirinkti rekomendacinį modelį, t. y. numatyti rekomendacinio pobūdžio įpareigojimą darbdaviams darbovietėje numatyti minimalų procentą neįgaliesiems skirtų darbo vietų, kuris būtų taikomas ne tik viešojo sektoriaus organizacijoms, bet visiems ūkio subjektams. Įvertinus tai, kad, pagal Lietuvos statistikos departamento informaciją, 2018 m. pradžioje šalyje veikė 9 118 ūkio subjektų, turinčių 25 ir daugiau darbuotojų, ir tai, kad, 2018 m. gruodžio 1 d. duomenimis, Lietuvoje buvo 158
skatinti darbdavių socialinę atsakomybę, darbdavių ir socialiai pažeidžiamų asmenų dialogą, netaikant privalomo modelio bei sankcijų, neįgaliųjų motyvaciją mokytis ir dalyvauti darbo rinkoje, siūlyti Įstatymo projekto Nr.
XIIIP-2620 1 straipsnyje pateikiamą Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 13 straipsnio 5 dalį išdėstyti taip:
„5. Darbdaviams, kurių vidutinis darbdavio darbuotojų skaičius yra
dvidešimt penki ir daugiau, rekomenduojama, kad neįgalieji sudarytų ne mažiau kaip
Minėtos rekomendacijos įgyvendinimo stebėseną galėtų vykdyti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija arba jos įgaliota institucija. <...>“. Pritarti
pasiūlymai: 6.1. Sprendimas: įstatymo projektui Nr. XIIIP-2620 pritarti ir siūlyti pagrindiniam Socialinių reikalų ir darbo komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, taip pat Vyriausybės 2019-01-23 Nutarimo Nr. 52 nuostatas, kurioms Komitetas pritarė. 6.2. Pasiūlymai: nėra. 7. Balsavimo rezultatai: pritarti bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Bronius Markauskas. Komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius Komiteto biuro patarėja Laura Jasiukėnienė