Projekto Projekto lyginamasis variantas
papildymas 40¹ straipsniu Papildyti Įstatymą 40¹ straipsniu: „40¹ straipsnis. Elektroninių ryšių tinklų, priskiriamų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui, infrastruktūros įrengimas, apsauga ir priežiūra
Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymą priskiriamo nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui (toliau – elektroninių ryšių tinklas, svarbus nacionaliniam saugumui užtikrinti), infrastruktūra įrengiama šio elektroninių ryšių tinklo tvarkytojo sprendimu nustatytoje šio tinklo funkcionavimui užtikrinti tinkamiausioje vietoje. 2. Objektų, kuriuos būtina panaudoti rengiant elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūrą, savininkams ir teisėtiems valdytojams šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas yra privalomas, jie privalo leisti sprendime nurodytoje vietoje sumontuoti aparatūrą ir (ar) įrenginius, juos tikrinti, taip pat paimti aparatūrą ir (ar) įrenginius. 3. Objektų, kuriuos būtina panaudoti rengiant elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūrą, savininkams ar teisėtiems valdytojams mokama Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuota kompensacija, atlyginant trečiųjų asmenų teikiamų paslaugų, aptarnavimo išlaidas.“
Pakeisti 72 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1.
Ryšių reguliavimo tarnyba, nustačiusi, kad ūkio subjektas nesilaiko vertimosi elektroninių ryšių veikla sąlygas nustatančių teisės aktų ar elektroninių ryšių išteklių naudojimo sąlygų arba nevykdo vieno ar daugiau įpareigojimų, nustatytų ūkio subjektui, kaip turinčiam didelę įtaką atitinkamoje rinkoje ar paskirtam teikti universaliąsias paslaugas, arba nevykdo Ryšių reguliavimo tarnybos įpareigojimų, nustatytų pagal šio Įstatymo 22 straipsnio 6 dalį, arba nevykdo elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, tvarkytojo sprendimo, nurodyto šio Įstatymo 40¹straipsnio 1 dalyje, raštu praneša ūkio subjektui apie nustatytus pažeidimus ir suteikia jam galimybę pareikšti savo nuomonę per Ryšių reguliavimo tarnybos nustatytą protingumo kriterijų atitinkantį terminą.“
įgyvendinimas
dalį, įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. 2. Vyriausybė iki šio Įstatymo įsigaliojimo priima šiam Įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai: Vytautas Bakas Jonas Jarutis Dainius Gaižauskas Audrys Šimas Juozas Olekas Laurynas Kasčiūnas Michal Mackevič Arvydas Anušauskas Rasa Juknevičienė Virgilijus Alekna Algirdas Butkevičius
projektų tikslai ir uždaviniai. Lietuvos viešojo saugumo ir pagalbos tarnybų skaitmeninio mobiliojo radijo ryšio tinklo (toliau – SMRRT) kūrimo ir diegimo projektas pradėtas 2006 m., kai iš Šengeno priemonės programos Lietuvai buvo skirta virš 27,3 mln. eurų skaitmeninio mobiliojo radijo ryšio sistemai sukurti ir informacinių tinklų infrastruktūrai plėtoti prie Europos Sąjungos išorės sienų. SMRRT paskirtis – neatlygintinai užtikrinti balso ir duomenų signalų perdavimą SMRRT, siekiant užtikrinti valstybės gynybą, saugumą, viešąjį saugumą, skubios pagalbos, įskaitant medicinos ar kitos būtinos pagalbos, teikimą, paieškos ir gelbėjimo darbų vykdymą, ekstremaliųjų ir ypatingų situacijų valdymą, reagavimą į grėsmes dėl asmens sveikatos ar gyvybės ar tokių grėsmių prevenciją, taip pat vykdant kitas funkcijas, kurios reikalauja efektyvios sąveikos tarp institucijų užtikrinimo. Šiuo metu SMRRT sudaro virš 230 bazinių objektų, užtikrinančių skaitmeninį radijo ryšį, virš 11 tūkst. radijo ryšio terminalų (automobilinės ir nešiojamos radijo ryšio stotelės), dvi mobiliosios bazinės stotys, kurios gali būti panaudotos ekstremalių ir krizinių situacijų metu. Bendras šiuo metu esantis SMRRT „pajėgumas“ – aptarnauti 20 tūkst. radijo ryšio terminalų. SMRRT tinklo aprėptis palaipsniui yra plečiama.
naudotojai ‒ Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos ir jiems pavaldžios įstaigos, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, savivaldybių priešgaisrinės tarnybos, žinybinės priešgaisrinės pajėgos, greitosios medicinos pagalbos stotys ar skyriai (naudoja ne visi), Lietuvos kariuomenės karo policija, Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgos, Lietuvos kariuomenės Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo batalionas, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, savanoriškos ugniagesių organizacijos, Lietuvos bankas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai, Generalinė miškų urėdija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir miškų urėdijos (naudoja ne visos). Pažymėtina, kad SMRRT šiuo metu yra pagrindinė ir vienintelė radijo ryšio priemonė visuomenės saugumą užtikrinančioms tarnyboms, valstybės sienos apsaugai bei komunikavimui ekstremalių situacijų atvejais (angl. Public Protection and Disaster Relief, toliau – PPDR), suteikianti galimybę operatyviai keistis balsine informacija ir duomenimis. Šios paskirties tinklų patikimumui, saugumui užtikrinti keliami ženkliai aukštesni reikalavimai nei viešojo ryšio operatorių naudojamiems radijo ryšio tinklams.
Dėl šių priežasčių PPDR tikslais ES valstybės ir daugelis pasaulio valstybių naudoja TETRA arba TETRAPOL technologijų pagrindu veikiančius radijo ryšio tinklus, ateityje planuojama naudoti specialius reikalavimus atitinkančius ir LTE technologijų pagrindu veikiančius radijo ryšio tinklus. PPDR reikmėms skirtų tinklų svarba patvirtinta ir praktinėse situacijose, pvz., sprogdinimų 2016 m. Briuselyje metu, kai krizinėje situacijoje dėl didelių perkrovų visiškai sutriko viešojo ryšio tinklai, ir vienintele priemone komunikuoti, valdyti policijos, greitosios medicinos pagalbos, priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo bei kitas pajėgas liko tik PPDR tikslams įdiegtas ir naudojamas radijo ryšio tinklas. Nepaisant ypatingos SMRRT svarbos, šis tinklas nėra įtrauktas į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašą vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, buvo parengtas Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo Nr. IX-1132 4 priedo pakeitimo įstatymo projektas, kuriame siūloma papildyti Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 4 priede pateiktą Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašą, įtraukiant į jį SMRRT. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija yra SMRRT valdytoja, o Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – IRD) yra pagrindinis šio tinklo tvarkytojas. Teikiant skaitmeninio radijo ryšio paslaugas vidaus reikalų srities įstaigoms ir kitoms pagalbos tarnyboms, IRD administruoja ir prižiūri daugiau kaip 230 bazinių stočių ir kitos telekomunikacinės įrangos infrastruktūrą.
133 bazinėms stotims ir telekomunikacinei įrangai talpinti infrastruktūra nuomojama iš privačių subjektų, nes IRD neturi pakankamos nuosavos bokštų ir stiebų infrastruktūros, o dėl tinklo architektūros ir tinkamos infrastruktūros nebuvimo nėra galimybių pasinaudoti valstybės ar savivaldybių institucijų turima infrastruktūra. Per metus valstybei vien šios įrangos talpinimas privačioje infrastruktūroje kainuoja virš 1 mln. eurų. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 39 straipsnis reguliuoja bendrą elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimą. Šio straipsnio 3 dalis nustato, jog „Infrastruktūros valdytojas šio straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais ar motyvuodamas tuo, kad nėra infrastruktūros valdytojo valdomos elektroninių ryšių infrastruktūros ir (arba) tinkamos paskirties fizinės infrastruktūros valdymo teisėtumą patvirtinančių dokumentų (jų infrastruktūros valdytojas neturi, jie prarasti ir panašiai), negali atsisakyti sudaryti su infrastruktūros naudotoju sutarties dėl bendro infrastruktūros naudojimo, nebent kai egzistuoja bent vienas šioje dalyje nurodytas objektyvus, skaidrus ir proporcingas pagrindas:“ Šiuo straipsniu siekiama skatinti naudoti bendrą elektroninių ryšių infrastruktūrą ir (arba) tinkamą fizinės infrastruktūrą.
Deja, nors Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymu siekiama sudaryti lanksčias galimybes bendrai naudoti elektroninių ryšių infrastruktūrą ir
(arba) tinkamą fizinę infrastruktūrą, tačiau poįstatyminiai teisės aktai, reglamentuojantys žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimo procedūras ir sąlygas, kuriais privalo vadovautis valstybės institucijos, siekdamos išsinuomoti elektroninių ryšių infrastruktūrą ar kitą tinkamą fizinę infrastruktūrą, nėra suderinti su minėtomis Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis, t. y. nesudaro tokių pačių lanksčių sąlygų, kaip viešųjų ryšių tinklų teikėjui, ir iš esmės užkerta kelią valstybės institucijoms, valdančioms elektroninių ryšių įrangą, ekonomiškai naudingomis sąlygomis išsinuomoti elektroninių ryšių infrastruktūrą iš ją valdančių asmenų. Iš esmės susiduriama su dviem problemomis:
elektroninių ryšių infrastruktūrą ar kitą tam tinkamą infrastruktūrą valdančių subjektų neturi nekilnojamo turto kadastro duomenų bylų, kurios iš esmės pagrindžia nuosavybės teisę, arba neturi ir kitų nuosavybės teisę pagrindžiančių dokumentų.
Tokie dokumentai, vadovaujantis Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 „Dėl Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašo patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 841 „Dėl Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimų arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimų tvarkos aprašo patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“, 31.1.1 ir 31.1.2 papunkčiais yra būtini. Šiuo metu objektų, kuriuose sumontuoti SMRRT komponentai ir kurių savininkai neturi nuosavybės teisę nekilnojamo turto objektui pagrindžiančių dokumentų yra apie 48. Vykdant nuomos procedūras pagal nurodytą aprašą, nėra teisinių galimybių užbaigti nuomos procedūras ir sudaryti sutartis dėl infrastruktūros objektų, kurių savininkai neturi nuosavybės teisę pagrindžiančių dokumentų. Šių dokumentų dažnu atveju ir neįmanoma turėti, nes įranga montuojama pvz. ant kilnojamo turto (stiebų). 2. Tais atvejais, kai infrastruktūros savininkai turi nuosavybės teisę pagrindžiančius dokumentus, iškyla reali piktnaudžiavimo galimybė, kad savininkai nustatys didesnes nei rinkos infrastruktūros nuomos kainas, žinodami, kad valstybės institucijai perkelti SMRRT komponentus pas konkuruojantį infrastruktūros savininką ekonomiškai netikslinga arba dėl tinkamos ryšio aprėpties užtikrinimo net neįmanoma.
Valstybės institucijoms nėra numatyta jokių ginčų sprendimo galimybių, skirtingai nei viešųjų ryšių operatoriams, kurie kilus ginčui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis gali kreiptis į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą. Pažymėtina, kad vadovaujantis 2017 m. iš Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos gauta informacija, jog 2016 m. atlikus apklausą prieiga operatorių bokštuose vidutiniškai kainavo apie 363 Eur/mėn. Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos vykdant viešuosius pirkimus buvo pateikti tiekėjų pasiūlymai dėl elektroninių ryšių infrastruktūros ar kitos tam tinkamos infrastruktūros nuomos (SMRRT komponentų talpinimo), kur vidutinė siūloma kaina 69 objektuose - 442 Eur/mėn, arba apie 22 proc. daugiau, nei vidutinė kaina, kurią nurodė Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba. Atsižvelgiant į tai, kad SMRRT yra valstybinės svarbos tinklas, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo Nr.
IX-2135 72 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad elektroninių ryšių tinklo, pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymą priskiriamo nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui (toliau – elektroninių ryšių tinklas, svarbus nacionaliniam saugumui užtikrinti), infrastruktūra įrengiama šio elektroninių ryšių tinklo tvarkytojo sprendimu nustatytoje šio tinklo funkcionavimui užtikrinti tinkamiausioje vietoje, ir objektų, kuriuos būtina panaudoti rengiant elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūrą, savininkams ir teisėtiems valdytojams toks sprendimas yra privalomas (t. y. jie privalo leisti sprendime nurodytoje vietoje sumontuoti aparatūrą ir (ar) įrenginius, juos tikrinti, taip pat paimti aparatūrą ir (ar) įrenginius.). Objektų, kuriuos būtina panaudoti rengiant elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūrą, savininkams ar teisėtiems valdytojams būtų mokama Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuota kompensacija, atlyginant trečiųjų asmenų teikiamų paslaugų, aptarnavimo išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 471¹straipsniu įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, tvarkytojo privalomų sprendimų ir nurodymų nevykdymas, užtraukia administracinę atsakomybę. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo Nr.
IX-2135 72 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo projektą ir lydinčiuosius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 471¹ straipsniu įstatymo projektą bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo Nr. IX-1132 4 priedo pakeitimo įstatymo projektą inicijuoja grupė Seimo narių. Įstatymų projektai parengti kartu su Vidaus reikalų ministerija. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai. SMRRT paskirtis yra neatlygintinai užtikrinti balso ir duomenų signalų perdavimą SMRRT, siekiant užtikrinti valstybės gynybą, saugumą, viešąjį saugumą, skubios pagalbos, įskaitant medicinos ar kitos būtinos pagalbos, teikimą, paieškos ir gelbėjimo darbų vykdymą, ekstremaliųjų ir ypatingų situacijų valdymą, reagavimą į grėsmes dėl asmens sveikatos ar gyvybės ar tokių grėsmių prevenciją, taip pat vykdant kitas funkcijas, kurios reikalauja efektyvios sąveikos tarp institucijų užtikrinimo. Nepaisant ypatingos SMRRT svarbos, šis tinklas nėra įtrauktas į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įrenginių ir turto sąrašą vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo nuostatomis, nors šio tinklo reikšmė užtikrinant nacionalinį saugumą didžiulė.
Nors Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymu siekiama sudaryti lanksčias galimybes bendrai naudoti elektroninių ryšių infrastruktūrą ir (arba) tinkamą fizinę infrastruktūrą, tačiau poįstatyminiai teisės aktai, reglamentuojantys žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimo procedūras ir sąlygas, kuriais privalo vadovautis valstybės institucijos, siekdamos išsinuomoti elektroninių ryšių infrastruktūrą ar kitą tinkamą fizinę infrastruktūrą, nėra suderinti su Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis, t. y. nesudaro tokių pačių lanksčių sąlygų, kaip viešųjų ryšių tinklų teikėjui, ir iš esmės užkerta kelią valstybės institucijoms, valdančioms elektroninių ryšių įrangą, ekonomiškai naudingomis sąlygomis išsinuomoti elektroninių ryšių infrastruktūrą iš ją valdančių asmenų. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo Nr. IX-1132 4 priedo pakeitimo įstatymo projekte siūloma papildyti Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo
sąrašą, įtraukiant į jį SMRRT. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo Nr.
IX-2135 72 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūra įrengiama šio elektroninių ryšių tinklo tvarkytojo sprendimu nustatytoje šio tinklo funkcionavimui užtikrinti tinkamiausioje vietoje, ir objektų, kuriuos būtina panaudoti rengiant elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūrą, savininkams ir teisėtiems valdytojams toks sprendimas yra privalomas (t. y. jie privalo leisti sprendime nurodytoje vietoje sumontuoti aparatūrą ir (ar) įrenginius, juos tikrinti, taip pat paimti aparatūrą ir (ar) įrenginius.). Objektų, kuriuos būtina panaudoti rengiant elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūrą, savininkams ar teisėtiems valdytojams būtų mokama Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuota kompensacija, atlyginant trečiųjų asmenų teikiamų paslaugų, aptarnavimo išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso
įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, tvarkytojo privalomų sprendimų ir nurodymų nevykdymas, užtraukia administracinę atsakomybę. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Teikiami projektai padėtų spręsti problemas, aptartas šio aiškinamojo rašto 1 punkte. Priėmus teikiamus projektus, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Projektai neturės įtakos kriminogeninei situacijai, korupcijai. 7.
verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Projektai neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Keisti ar pripažinti netekusiais galios kitų įstatymų nereikia. 9. Ar įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų. Įstatymų projektuose neapibrėžiamos naujos sąvokos, kurias reikėtų įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymų projektai neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti. Priėmus teikiamus projektus Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu turės nustatyti tvarką, pagal kurią objektų, kuriuos būtina panaudoti rengiant elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūrą, savininkams ar teisėtiems valdytojams būtų mokamos kompensacijos. Priėmus teikiamą Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo Nr. IX-1132 4 priedo pakeitimo įstatymą, turės būti peržiūrėti Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ir prireikus patikslinti. 12.
fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais). Teikiamiems projektams įgyvendinti papildomų biudžeto lėšų nereikės. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymų projektų rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia įstatymų projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. „Elektroninių ryšių tinklas“, „nacionalinis saugumas“, „elektroninių ryšių tinklo infrastruktūrą“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra.
Seimo nariai: Vytautas Bakas Jonas Jarutis Dainius Gaižauskas Audrys Šimas Juozas Olekas Laurynas Kasčiūnas Michal Mackevič Arvydas Anušauskas Rasa Juknevičienė Virgilijus Alekna Algirdas Butkevičius
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-07- Nr. Į 2018-07-20 Nr. S-2018-5721 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo Nr. IX-2135 72 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIIP-2389 (toliau ‑ Projektas), informuojame, kad pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastaboms, kad Projekte siūlomas reguliavimas diskutuotinas nuosavybės teisės apsaugos aspektais. Toliau teikiame savo teisinį vertinimą, remdamiesi Europos teisės šaltiniais ir praktika. Projekte siūlomas reguliavimas kelia abejonių dėl atitikties Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) pagrindinio protokolo 1 straipsnio nuostatai dėl nuosavybės apsaugos, kadangi siūloma įtvirtinti besąlygišką nuosavybės teisės apribojimą tam tikrų institucijų nuožiūra ir vienašališku sprendimu. Primintina, kad remiantis EŽTK teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe gali būti ribojama, kai tai būtina visuomenės interesams, laikantis įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas šią EŽTK nuostatą, yra pabrėžęs, kad įsikišimas į naudojimąsi nuosavybės teise turi pasiekti teisingą balansą tarp visuomenės bendrojo intereso ir būtinumo apsaugoti asmens pagrindinę teisę. Kitaip tariant, visais atvejais, privalu vadovautis objektyviais kriterijais, kurie užtikrintų ribojančių priemonių proporcingumą.
Šiuo požiūriu, Projekte siūlomas reguliavimas, nesant konkrečių nuosavybės ribojimo kriterijų ar institucijos sprendimo diskrecijos ribų apibrėžties, vertintinas, kaip absoliuti valstybės teisė, nereikalaujanti siekti ribojančių priemonių proporcingumo. Be to, Projekte numatyta teisė į kompensaciją, negali būti laikoma pakankama pasiekti teisingą balansą tarp visuomenės bendrojo intereso ir būtinumo apsaugoti asmens pagrindinę teisę. Manytume, jog institucijos sprendimas turėtų būti grindžiamas būtinumo, priežastinio ryšio ir proporcingumo kriterijais. Taigi, įstatymas turi aiškiai numatyti pareigą institucijoms pagrįsti tikslą ir poreikį įrengti ar naudoti elektroninių ryšių tinklo infrastruktūrą konkrečioje nuosavybėje, įvertinti alternatyvius sprendimus, parinkti mažiausiai ribojančias priemones, įvertinti priemonės poveikio mastą savininko teisei efektyviai valdyti ir naudoti nuosavybę. Kitaip tariant, turi būti priežastinis ryšys tarp priemonių, kurių buvo imtasi, ir siekiamo tikslo. Įstatyme nustačius konkrečius nuosavybės ribojimo ar institucijos sprendimo kriterijus, kartu būtų sukurtos teisinės prielaidos savininkams efektyviai apginti savo teises teisme, kuris, prireikus, įvertintų teisingo balanso reikalavimą. Generalinio direktoriaus pavaduotoja, atliekanti generalinio direktoriaus funkcijas Rūta Krasuckaitė Ričard Dzikovič, tel. 8 706 68 082, el. p. [email protected], [email protected];
2018-07-04
Vilnius Įvertinę teikiamo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „Elektroninių ryšių tinklo, pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymą priskiriamo nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui (toliau – elektroninių ryšių tinklas, svarbus nacionaliniam saugumui užtikrinti), infrastruktūra įrengiama šio elektroninių ryšių tinklo tvarkytojo sprendimu nustatytoje šio tinklo funkcionavimui užtikrinti tinkamiausioje vietoje. Šios straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „Objektų, kuriuos būtina panaudoti rengiant elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūrą, savininkams ir teisėtiems valdytojams šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas yra privalomas, jie privalo leisti sprendime nurodytoje vietoje sumontuoti aparatūrą ir (ar) įrenginius, juos tikrinti, taip pat paimti aparatūrą ir (ar) įrenginius.“ Šių pasiūlymų turinys diskutuotinas. Pirma, siūlomas nuostatų turinys įgalintų elektroninių ryšių tinklo tvarkytoją priimti sprendimą dėl infrastruktūros įrengimo bet kurioje jo pasirinktoje vietoje, neatsižvelgiant į jokias teisines ar faktines aplinkybes, nepaisant jokių objektų, kuriuos būtina panaudoti rengiant elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūrą, savininkų ir teisėtų valdytojų interesų.
Tokia nuostata, be kita ko, įgalintų apriboti asmenų, kurių objektai būtų naudojami infrastruktūros įrengimui, nuosavybės teisę, nes šie asmenys negalėtų disponuoti savo nuosavybėse taip, kaip jie to nori, be to, už nuosavybės teisės objektų naudojimą nebūtų niekaip atlyginama. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo doktriną, susijusią su nuosavybės teisės ribojimu. Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime nurodoma: „Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvai. Privati nuosavybė, kaip vienas iš Tautos ūkio pagrindų, yra įtvirtinta Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas).
Minėta Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. kovo 16 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.
Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui“ Vertinant tokį Konstitucinio Teismo doktrinos turinį, atkreiptinas dėmesys, jog įstatymo projekto reguliavimas įtvirtintų besąlygišką nuosavybės teisės apribojimą remiantis vien tam tikrų institucijų sprendimu, niekaip neįvertinant savininkų interesų, neatsižvelgiant į jokias su nuosavybe susijusias aplinkybes. Toks siūlomo reguliavimo pobūdis vertintinas kaip neatitinkantis proporcingumo kriterijaus, kaip paneigiantis nuosavybės teisę, nes ji galėtų būti apribota tiek, kad nuosavybės teisė būtų nebeįgyvendinama. Atsižvelgiant į šias išvadas teigtina, kad siūlomas teisinis reguliavimas galimai neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio nuostatų.
Antra, pažymėtina, jog įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad siūlomas teisinis reguliavimas teikiamas atsižvelgiant į tai, jog „Deja, nors Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymu siekiama sudaryti lanksčias galimybes bendrai naudoti elektroninių ryšių infrastruktūrą ir (arba) tinkamą fizinę infrastruktūrą, tačiau poįstatyminiai teisės aktai, reglamentuojantys žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimo procedūras ir sąlygas, kuriais privalo vadovautis valstybės institucijos, siekdamos išsinuomoti elektroninių ryšių infrastruktūrą ar kitą tinkamą fizinę infrastruktūrą, nėra suderinti su minėtomis Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis, t. y. nesudaro tokių pačių lanksčių sąlygų, kaip viešųjų ryšių tinklų teikėjui, ir iš esmės užkerta kelią valstybės institucijoms, valdančioms elektroninių ryšių įrangą, ekonomiškai naudingomis sąlygomis išsinuomoti elektroninių ryšių infrastruktūrą iš ją valdančių asmenų.“ Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog poįstatyminiai teisės aktai visuomet turi būti grindžiami įstatyminiu reguliavimu. Poįstatyminiai teisės aktai negali riboti įstatymuose įtvirtintų teisių apimties. Todėl teigtina, kad nesant įstatyminio reguliavimo problemų, o egzistuojant teisės taikymo problemoms, turėtų būti keičiami poįstatyminiai teisės aktai, o ne įstatyminis reguliavimas. Be to, pažymėtina ir tai, jog nėra aišku, kodėl įstatymo projekte teigiama, kad valstybės institucijoms, valdančioms elektroninių ryšių įrangą, galiojančiu įstatymu sudaromos prastesnės sąlygos nei kitiems asmenims.
Pažymėtina, jog tiek įstatymo 39 straipsnis (Bendras elektroninių ryšių infrastruktūros ir (arba) tinkamos paskirties fizinės infrastruktūros naudojimas), tiek 40 straipsnis (Servitutas įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą) taikomas visiems asmenims – taip pat ir valstybės institucijoms, valdančioms elektroninių ryšių įrangą. Taigi teigtina, kad ir šiuo požiūriu siūlomas įstatymo pakeitimas, valstybės institucijoms, valdančioms elektroninių ryšių įrangą, nustatant išimtinę teisę besąlygiškai riboti asmenų teisę į nuosavybę, kelia abejonių dėl jo proporcingumo. 2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 40¹ straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad objektų, kuriuos būtina panaudoti rengiant elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūrą, savininkams ar teisėtiems valdytojams mokama Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuota kompensacija, atlyginant trečiųjų asmenų teikiamų paslaugų, aptarnavimo išlaidas. Ši nuostata svarstytina dėl kelių priežasčių. Pirma, manome, kad teisingas ir pagrįstas užmokestis už naudojimąsi privačioje nuosavybėje esančiais objektais, tenkinantis abi šalis, turėtų būti nustatomas šalių susitarimu, o ne vienašališku sprendimu, parengtu vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka. Antra, iš pateiktos formuluotės nėra aiškus pats tokios kompensacijos pobūdis. Atkreipiame dėmesį, kad įprastai už naudojimąsi privačia nuosavybe, savininkui mokama ne kompensacija, kurios tikslas atlyginti patirtus nuostolius ar išlaidas, o užmokestis, kurio esmė – savininkui atsilyginti už teisės naudotis jo nuosavybės teise valdomais objektais suteikimą.
Tuo tarpu projekte siūloma formuluotė suponuoja, kad savininkui joks užmokestis apskritai mokamas nebūtų, o kompensacijos vienintelė paskirtis – atlyginti trečiųjų asmenų teikiamas aparatūros montavimo, tikrinimo, paėmimo išlaidas. Kitaip sakant, projektas suponuoja, kad objektų savininkas jokio užmokesčio negautų, o valstybė tik kompensuotų jo galimai patirtas išlaidas. Manome, kad toks reguliavimas nedera su bendraisiais teisingo atlyginimo už priverstinį nuosavybės teisių ribojimą principais. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8
5) 239 6356, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
TEISĖTVARKOS komitetas
DĖL
1Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė,
komiteto pirmininkės pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Vitalijus Gailius, Arvydas Nekrošius, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Lauras Stacevičius, Irena Šiaulienė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurga Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėja Meilė Čeputienė. Vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas, viceministras Darius Urbonas, VRM vyr. patarėjas Dainius Žilinskas, Informatikos ir ryšių departamento prie VRM direktoriaus pavaduotojas Artūras Kavolis, Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyr. patarėjas D. Zebleckis, Europos teisės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis, Valstybės kontrolės Valdymo audito departamento valstybiniai auditoriai: Venera Michalovska, Gytis Tamulevičius, Tele 2 atstovas Edvinas Krasauskas, Telia Lietuva atstovas Arnas Marcinkus. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. NNr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę SStr. SStr. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-07-16 Įvertinę teikiamo įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas: 1.
Projekto 1 straipsniu siūlomo naujo įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „Elektroninių ryšių tinklo, pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymą priskiriamo nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbiems įrenginiams ir turtui (toliau – elektroninių ryšių tinklas, svarbus nacionaliniam saugumui užtikrinti), infrastruktūra įrengiama šio elektroninių ryšių tinklo tvarkytojo sprendimu nustatytoje šio tinklo funkcionavimui užtikrinti tinkamiausioje vietoje. Šios straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad
„Objektų, kuriuos būtina panaudoti rengiant elektroninių ryšių tinklo,
svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūrą, savininkams ir teisėtiems valdytojams šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas yra privalomas, jie privalo leisti sprendime nurodytoje vietoje sumontuoti aparatūrą ir (ar) įrenginius, juos tikrinti, taip pat paimti aparatūrą ir (ar) įrenginius.“ Šių pasiūlymų turinys diskutuotinas. Pirma, siūlomas nuostatų turinys įgalintų elektroninių ryšių tinklo tvarkytoją priimti sprendimą dėl infrastruktūros įrengimo bet kurioje jo pasirinktoje vietoje, neatsižvelgiant į jokias teisines ar faktines aplinkybes, nepaisant jokių objektų, kuriuos būtina panaudoti rengiant elektroninių ryšių tinklo, svarbaus nacionaliniam saugumui užtikrinti, infrastruktūrą, savininkų ir teisėtų valdytojų interesų. Tokia nuostata, be kita ko, įgalintų apriboti asmenų, kurių objektai būtų naudojami infrastruktūros įrengimui, nuosavybės teisę, nes šie asmenys negalėtų disponuoti savo nuosavybėse taip, kaip jie to nori, be to, už nuosavybės teisės objektų naudojimą nebūtų niekaip atlyginama.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo doktriną, susijusią su nuosavybės teisės ribojimu. Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime nurodoma: „Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvai. Privati nuosavybė, kaip vienas iš Tautos ūkio pagrindų, yra įtvirtinta Konstitucijos
Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas). Minėta Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).
Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. kovo 16 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.
Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui“ Vertinant tokį Konstitucinio Teismo doktrinos turinį, atkreiptinas dėmesys, jog įstatymo projekto reguliavimas įtvirtintų besąlygišką nuosavybės teisės apribojimą remiantis vien tam tikrų institucijų sprendimu, niekaip neįvertinant savininkų interesų, neatsižvelgiant į jokias su nuosavybe susijusias aplinkybes. Toks siūlomo reguliavimo pobūdis vertintinas kaip neatitinkantis proporcingumo kriterijaus, kaip paneigiantis nuosavybės teisę, nes ji galėtų būti apribota tiek, kad nuosavybės teisė būtų nebeįgyvendinama. Atsižvelgiant į šias išvadas teigtina, kad siūlomas teisinis reguliavimas galimai neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio nuostatų.
Antra, pažymėtina, jog įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad siūlomas teisinis reguliavimas teikiamas atsižvelgiant į tai, jog „Deja, nors Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymu siekiama sudaryti lanksčias galimybes bendrai naudoti elektroninių ryšių infrastruktūrą ir (arba) tinkamą fizinę infrastruktūrą, tačiau poįstatyminiai teisės aktai, reglamentuojantys žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimo procedūras ir sąlygas, kuriais privalo vadovautis valstybės institucijos, siekdamos išsinuomoti elektroninių ryšių infrastruktūrą ar kitą tinkamą fizinę infrastruktūrą, nėra suderinti su minėtomis Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis, t. y. nesudaro tokių pačių lanksčių sąlygų, kaip viešųjų ryšių tinklų teikėjui, ir iš esmės užkerta kelią valstybės institucijoms, valdančioms elektroninių ryšių įrangą, ekonomiškai naudingomis sąlygomis išsinuomoti elektroninių ryšių infrastruktūrą iš ją valdančių asmenų.“ Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog poįstatyminiai teisės aktai visuomet turi būti grindžiami įstatyminiu reguliavimu. Poįstatyminiai teisės aktai negali riboti įstatymuose įtvirtintų teisių apimties. Todėl teigtina, kad nesant įstatyminio reguliavimo problemų, o egzistuojant teisės taikymo problemoms, turėtų būti keičiami poįstatyminiai teisės aktai, o ne įstatyminis reguliavimas. Be to, pažymėtina ir tai, jog nėra aišku, kodėl įstatymo projekte teigiama, kad valstybės institucijoms, valdančioms elektroninių ryšių įrangą, galiojančiu įstatymu sudaromos prastesnės sąlygos nei kitiems asmenims.
Pažymėtina, jog tiek įstatymo 39 straipsnis (Bendras elektroninių ryšių infrastruktūros ir (arba) tinkamos paskirties fizinės infrastruktūros naudojimas), tiek 40 straipsnis (Servitutas įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą) taikomas visiems asmenims – taip pat ir valstybės institucijoms, valdančioms elektroninių ryšių įrangą. Taigi teigtina, kad ir šiuo požiūriu siūlomas įstatymo pakeitimas, valstybės institucijoms, valdančioms elektroninių ryšių įrangą, nustatant išimtinę teisę besąlygiškai riboti asmenų teisę į nuosavybę, kelia abejonių dėl jo proporcingumo. Konstitucijos 23 straipsnis nurodo, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybes teises saugo įstatymai ir kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Projekte siūlomas reguliavimas diskutuotinas nuosavybės teisės apsaugos aspektais. Atkreiptinas dėmesys, kad įprastai už naudojimąsi privačia nuosavybe, savininkui mokama ne kompensacija, kurios tikslas atlyginti patirtus nuostolius ar išlaidas, o užmokestis, kurio esmė – savininkui atsilyginti už teisės naudotis jo nuosavybės teise valdomais objektais suteikimą. Projekte siūloma formuluotė suponuoja, kad savininkui joks užmokestis apskritai mokamas nebūtų, o kompensacijos vienintelė paskirtis – atlyginti trečiųjų asmenų teikiamas aparatūros montavimo, tikrinimo, paėmimo išlaidas, t.y objektų savininkas jokio užmokesčio negautų, o valstybė tik kompensuotų jo galimai patirtas išlaidas. Kaip TD pažymi, toks reguliavimas nedera su bendraisiais teisingo atlyginimo už priverstinį nuosavybės teisių ribojimą principais.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos teisės departamentas taip pat abejoja dėl siūlomo reguliavimo nuosavybės teisės apsaugos aspektais ir teikia savo teisinį vertinimą, remdamiesi Europos teisės šaltiniais ir praktika. ETD pažymi, kad projekte siūlomas reguliavimas kelia abejonių dėl atitikties Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – EŽTK) pagrindinio protokolo 1 straipsnio nuostatai dėl nuosavybės apsaugos, kadangi siūloma įtvirtinti besąlygišką nuosavybės teisės apribojimą tam tikrų institucijų nuožiūra ir vienašališku sprendimu. ETD pažymi, kad remiantis EŽTK, teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe gali būti ribojama, kai tai būtina visuomenės interesams, laikantis įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas šią EŽTK nuostatą, yra pabrėžęs, kad įsikišimas į naudojimąsi nuosavybės teise turi pasiekti teisingą balansą tarp visuomenės bendrojo intereso ir būtinumo apsaugoti asmens pagrindinę teisę. Kitaip tariant, visais atvejais, privalu vadovautis objektyviais kriterijais, kurie užtikrintų ribojančių priemonių proporcingumą. Šiuo požiūriu, Projekte siūlomas reguliavimas, nesant konkrečių nuosavybės ribojimo kriterijų ar institucijos sprendimo diskrecijos ribų apibrėžties, vertintinas, kaip absoliuti valstybės teisė, nereikalaujanti siekti ribojančių priemonių proporcingumo. Be to, Projekte numatyta teisė į kompensaciją, negali būti laikoma pakankama pasiekti teisingą balansą tarp visuomenės bendrojo intereso ir būtinumo apsaugoti asmens pagrindinę teisę.
ETD pažymi, jog institucijos sprendimas turėtų būti grindžiamas būtinumo, priežastinio ryšio ir proporcingumo kriterijais, kad įstatymas turi aiškiai numatyti pareigą institucijoms pagrįsti tikslą ir poreikį įrengti ar naudoti elektroninių ryšių tinklo infrastruktūrą konkrečioje nuosavybėje, įvertinti alternatyvius sprendimus, parinkti mažiausiai ribojančias priemones, įvertinti priemonės poveikio mastą savininko teisei efektyviai valdyti ir naudoti nuosavybę. Kitaip tariant, turi būti priežastinis ryšys tarp priemonių, kurių buvo imtasi, ir siekiamo tikslo. Įstatyme nustačius konkrečius nuosavybės ribojimo ar institucijos sprendimo kriterijus, kartu būtų sukurtos teisinės prielaidos savininkams efektyviai apginti savo teises teisme, kuris, prireikus, įvertintų teisingo balanso reikalavimą. 3. Komiteto sprendimas: Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 67 straipsnio 3 punktu, įvertinęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2018 m. liepos 16 d. išvadą ir atsižvelgdamas į komitete išdėstytus argumentus, Teisės ir teisėtvarkos komitetas projekto svarstyme nusprendė daryti pertrauką, kol projekto iniciatoriai pateiks patobulintą įstatymo variantą, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Europos teisės departamento prie TM pastabas. 4. Balsavimo rezultatai: „už“ – bendru sutarimu. 5. Komiteto paskirti pranešėjai: Agnė Širinskienė, Stasys Šedbaras. 6. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Rita Karpavičiūtė