DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS EKONOMINIŲ IR KITŲ TARPTAUTINIŲ SANKCIJŲ ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO NR. IX-2160
ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ NUSIŽENGIMŲ KODEKSO 515 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO
priežastys, parengtų projektų tikslai ir uždaviniai. Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato nekarinių tarptautinių sankcijų, nustatomų Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, taip pat Europos Sąjungos (toliau – ES), įgyvendinimo tvarką Lietuvos Respublikoje. Tai gali būti ekonominės, finansinės, politinės, susisiekimo, visuomeninės sankcijos. Tačiau sankcijų nustatymas subjektams priklauso nuo to, ar tarptautiniame lygmenyje šalims pavyksta pasiekti sutarimą tokių sankcijų. Šiuo metu Įstatymas nenumato galimybės nustatyti nacionalines minėto pobūdžio sankcijas. 2017 m. lapkričio mėn. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė vadinamąjį Magnitskio įstatymą, kuriuo į šalį uždrausta atvykti užsieniečiams, susijusiems su stambaus masto korupcija, pinigų plovimu ar žmogaus teisių pažeidimais.
Konkrečiai tai yra Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio pataisos, nustatančios, kad
„užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5
metų laikotarpiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienio valstybėje užsienietis yra padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą asmeniui ir dėl to buvo pažeistos visuotinai pripažintos žmogaus teisės ir laisvės, korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką ar pinigų plovimo požymius atitinkančią nusikalstamą veiką, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse, arba kad kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokias nusikalstamas veikas ir (ar) dėl šių priežasčių užsienietis yra įtrauktas į kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Europos laisvosios prekybos asociacijos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės nacionalinį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti, sąrašą“. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Tačiau nepaisant draudimo tokiems asmenims atvykti į Lietuvą, jie patys ar per juridinius asmenis, kuriuose jie yra naudos gavėjai, galėtų valdyti, naudoti Lietuvoje veikiančiuose bankuose savo turimas pinigines lėšas ar kitą finansinį turtą, taip pat su Lietuvoje veikiančiais juridiniais asmenimis vykdyti ekonominę veiklą ir iš to gauti pajamas, ar per tai užsiminėti pinigų plovimu. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Kremliui artimi oligarchai, siekdami padėti dabartinei Rusijos vadovybei vykdyti antidemokratinę veiklą, Vakarų Europos valstybėse užsiima pinigų plovimu.
Taip pat minėti asmenys savo ekonomine veikla gali tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėti prie veiklos, susijusios su tarptautinės teisės normų pažeidimais, pavyzdžiui, tiekti karines technologijas, kurios naudojamos agresijai prieš suverenias valstybes. Lietuvos Respublikos Seimas 2017 m. lapkričio 23 d. priimtoje Rezoliucijoje dėl Sergejaus Magnitskio žūties metinių, pažymėjo, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiams, įvykdžiusiems didelio masto nusikaltimus žmogaus teisių, korupcijos ir pinigų plovimo srityse, prisideda prie Lietuvos nacionalinio saugumo stiprinimo. Šioje rezoliucijoje Seimas taip pat pažymėjo, kad
„...procesas bus užbaigtas tik tada, kai bus priimti teisės aktai, užkertantys
kelią tokiems asmenims Lietuvoje ar per Lietuvą įsigyti turto bei laikyti nusikalstamu būdu lėšas ir užtikrinantys jų įšaldymą...“. Taigi, Seimas jau yra išsakęs savo palaikymą platesniam nacionalinių sankcijų paketui, kuris apimtų tiek draudimą atvykti, tiek ir turto įšaldymą. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjungos ir JAV tikslinės sankcijos asmenims dažniausiai nustato tiek vizų draudimą, tiek ir turto įšaldymą, tokiu būdu siekiama kuo efektyvesnio sankcijų poveikio. Pažymėtina, kad eilė užsienio valstybių jau ėmėsi taikyti nacionalines finansines sankcijas asmenims ir verslams, prisidedantiems prie hibridinių grėsmių. Kovo mėn. JAV pritaikė sankcijas Sankt Peterburge įsikūrusiai Rusijos „trolių ferma“ vadinamai „Internet Research Agency“ (liet. – „Interneto tyrimų agentūra“), taip pat dviem Rusijos žvalgybos agentūroms ir kitiems 19 asmenų ir rusiškiems verslams, kurie prisidėjo prie kišimosi į JAV prezidento rinkimus 2016 m. arba vykdė „kibernetines atakas“.[1] Sankcijos numato asmenų aktyvų, esančių į JAV jurisdikciją patenkančiose teritorijose, įšaldymą.
Vėliau, balandžio mėn., JAV paskelbė sąrašą septynių Kremliui artimų Rusijos oligarchų, kaltinamų remiant Rusijos prezidento Vladimiro Putino pastangas pakenkti Vakarų demokratijoms ir gaunant iš to naudos, taip pat 17 Rusijos vyriausybės pareigūnų – už „kenksmingą veiklą“ pasaulyje. Šiems asmenims gali būti pritaikytos finansinės sankcijos arba atsisakymas išduoti JAV vizas.[2] Reaguodama į buvusio Rusijos dvigubo agento Sergejaus Skripalio apnuodijimą karinio pobūdžio nervus paralyžiuojančia medžiaga, dėl kurio yra kaltinama Rusija, grupė Jungtinės Karalystės (toliau – JK) parlamento narių parengė įstatymo projektą, kuris įpareigotų JK užjūrio teritorijas, tokias kaip Kaimanų salos, įvardinti jose turto turinčių asmenų tapatybes. Tikimasi, kad tai padėtų paviešinti korupcijos atvejus ir iš Rusijos į JK užjūrio teritorijas plūstančius nešvarius pinigus.[3] Taip pat ryžtingos iniciatyvos matomos ir ES lygmenyje – grupė Europos Parlamento narių yra pasiūliusi išplėsti sankcijų paketą, kurį šiuo metu su Kremliumi susijusių asmenų ir įmonių atžvilgiu taiko ES (dėl Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir agresijos Rytų Ukrainoje) ir įvesti naujas sankcijas, kurios būtų nukreiptos į tuos Rusijos magnatus ir oligarchus, kurie, siekdami padėti V.
Putinui vykdyti jo antidemokratinę veiklą, užsiima nelegalių pinigų plovimu ES valstybėse narėse.[4] Įstatymo viršenybė, pagarba tarptautinės teisės principams ir žmogaus teisėms yra neatsiejama teisinės valstybės dalis, todėl, atsižvelgiant į visa tai ir siekiant užtikrinti efektyvesnį sankcijų taikymo mechanizmą, tikslinga keisti galiojantį teisinį reguliavimą ir numatyti galimybę taikyti nacionalines finansines ir ekonomines sankcijas – ribojančias priemones užsieniečiams, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvą dėl jų sąsajų su stambaus masto korupcija, pinigų plovimu ar žmogaus teisių pažeidimais, ir juridiniams asmenims, kuriuose šie užsieniečiai yra naudos gavėjai. Tokiu atveju būtų įšaldomos minėtų jų Lietuvoje veikiančiuose bankuose laikomos piniginės lėšos ir kitas finansinis turtas. Taip pat Lietuvoje veiklą vykdantiems fiziniams ir juridiniams asmenims būtų draudžiama pirkti, parduoti, tarpininkauti perkant, parduodant Lietuvoje registruotą kilnojamą ir nekilnojamą turtą, civilinės, dvigubos paskirties prekes, karinę įrangą, paslaugas ir technologijas mintiems užsieniečiams ir juridiniams asmenims, kuriuose šie užsieniečiai yra naudos gavėjai. Tie, kurie pamina visuotinai pripažintas teises ir laisves, savo veiksmais tiesiogiai ar netiesiogiai prisideda prie nedemokratinių veiksmų, privalo žinoti, kad jiems nebus galimybių išvengti atsakomybės už tai.
Teisės aktu nustačius galimybę taikyti nacionalines ribojančias priemones, būtų sukurtas svarbus instrumentas, prisidedantis prie nacionalinio saugumo ir užsienio politikos efektyvumo. Kartu tai turėtų būti pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms pasekti tokiu keliu ir savo nacionalinėje teisėje įtvirtinti galimybę taikyti finansines ir ekonomines sankcijas užsieniečiams, susijusiems su šiurkščiais žmogaus teisių pažeidimais, stambaus masto korupcija ar pinigų plovimu, bei juridiniams asmenims, kuriuose tokie užsieniečiai yra naudos gavėjai, o ne apsiriboti tik tokių užsieniečių neįsileidimu ir (ar) tarptautinėmis sankcijomis. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai ir rengėjai Įstatymų projektų iniciatoriai – Lietuvos Respublikos Seimo nariai Gabrielius Landsbergis, Vitalijus Gailius, Laurynas Kasčiūnas ir Aušrinė Armonaitė. Įstatymų projektus parengė šie Lietuvos Respublikos Seimo nariai ir jų padėjėjai-sekretoriai. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai? Kaip minėta, šiuo metu galiojantis Įstatymas nustato nekarinių tarptautinių sankcijų, nustatomų Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, taip pat ES, įgyvendinimo tvarką Lietuvos Respublikoje. Tarptautinių sankcijų įgyvendinimas apima tarptautinių sankcijų įgyvendinimo nustatymą, pakeitimą ir nutraukimą.
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, ekonominėmis sankcijomis laikomi civilinės, dvigubos paskirties prekių, karinės įrangos, paslaugų ir technologijų importo, eksporto, reeksporto ir tranzito, įskaitant tarpininkavimą, apribojimai; prekybos su subjektais, dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės sankcijos, apribojimai; Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų ekonominės veiklos valstybėje ar teritorijoje, dėl kurios įgyvendinamos tarptautinės sankcijos, apribojimai; subjektų, dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės sankcijos, ekonominės veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje apribojimai. Tuo tarpu, pagal to paties straipsnio 4 dalį, finansinės sankcijos
įgyvendinamos tarptautinės sankcijos; kiti finansinės veiklos apribojimai. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, Užsienio reikalų ministerija koordinuoja tarptautinių sankcijų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje ir teikia informaciją fiziniams ir juridiniams asmenims tarptautinių sankcijų įgyvendinimo klausimais.
Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad už tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą atsakingos šios institucijos:
Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos – už visuomeninių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, prireikus Vyriausybė gali paskirti ir kitas institucijas, kurios atsako už nutarime nustatytų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Juridiniai ir fiziniai asmenys privalo pateikti tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą vykdančioms institucijoms visus priežiūrai atlikti reikalingus duomenis.
Pagal to paties straipsnio 2 dalį, institucijos, atsakingos už tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą, ir finansų įstaigos teikia informaciją apie tarptautinių sankcijų įgyvendinimą, jų pažeidimus ir nagrinėjamas bylas Užsienio reikalų ministerijai. Taigi, Įstatymas apima tik tarptautines sankcijas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas numato administracinę atsakomybę tik už tarptautinių sankcijų pažeidimą. Pagal kodekso
pažeidimas užtraukia baudą nuo 200 iki 6000 eurų. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama? Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-2160 pakeitimo įstatymo projektu (toliau – Sankcijų įstatymo pakeitimo įstatymas) siūloma nustatyti nacionalines poveikio priemones užsieniečiams, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio
yra naudos gavėjai ir išdėstyti šį įstatymą nauja redakcija. Nacionalinėmis ribojančiomis priemonėmis būtų laikomi Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyti finansinės ir ekonominės veiklos apribojimai minėtiems subjektams.
Todėl siūloma papildyti dabar galiojančiame Įstatyme įtvirtintą ekonominių sankcijų sąvoką, nustatant, kad tai – civilinės, dvigubos paskirties prekių, karinės įrangos, paslaugų ir technologijų importo, eksporto, reeksporto ir tranzito, įskaitant tarpininkavimą, apribojimai; prekybos su subjektais, dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės sankcijos, apribojimai; Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų ekonominės veiklos valstybėje ar teritorijoje, dėl kurios įgyvendinamos tarptautinės sankcijos, apribojimai; subjektų, dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės sankcijos arba nacionalinės ribojančios priemonės, ekonominės veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje apribojimai. Finansinėmis sankcijomis būtų laikomos subjektų, dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės sankcijos arba nacionalinės ribojančios priemonės, teisių valdyti, naudoti ir disponuoti pinigais, vertybiniais popieriais, daiktais, kitu turtu ir turtinėmis teisėmis apribojimai; mokėjimų apribojimai subjektams, dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės sankcijos arba nacionalinės ribojančios priemonės; kiti finansinės veiklos apribojimai. Taip pat kaip sankciją siūloma numatyti lėšų ir turto įšaldymą, t. y. laikiną nuosavybės teisių apribojimą, taikomą subjektams, kurių atžvilgiu galioja nacionalinės ribojančios priemonės. Sankcijų įstatymo pakeitimo įstatymu siūloma papildyti šiuo metu galiojantį Įstatymą nauju šeštu skirsniu, kuriame nustatytos nacionalinės ribojančios priemonės (7 dalys): 1.
Užsieniečiui, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais, ir juridiniam asmeniui, kuriame toks užsienietis yra naudos gavėjas, apribojama teisė valdyti, naudoti finansų įstaigose, užsienio valstybių finansų įstaigų filialuose, įsteigtuose Lietuvos Respublikoje, jų turimas pinigines lėšas ir kitą turtą (įskaitant palūkanas) ir jais disponuoti, išskyrus 4 dalyje (žemiau) nurodytą atvejį. 2. Finansų įstaigos, užsienio valstybių finansų įstaigų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, įšaldo visas 1 dalyje (aukščiau) nurodytų asmenų finansų įstaigose jų turimas pinigines lėšas ir kitą turtą (įskaitant palūkanas). Lėšų ir kito turto (įskaitant palūkanas) įšaldymo tvarką nustato Vyriausybė. 3. Finansų įstaigoms, užsienio valstybių finansų įstaigų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, draudžiama:
1) atlikti bet kokius mokėjimus į 1 dalyje nurodytų asmenų sąskaitas finansų įstaigose ir iš jų, išskyrus 4 dalyje nurodytą atvejį;
2) teikti bet kokias finansines paslaugas 1 dalyje nurodytiems asmenims. 4. Finansų įstaigoms, užsienio valstybių finansų įstaigų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje leidžiama išskaičiuoti teisės aktų nustatytą atlyginimą finansų įstaigai už sąraše nurodytų fizinių ar juridinių asmenų sąskaitų tvarkymą. 5. Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims, Lietuvos Respublikoje veiklą vykdantiems užsienio valstybių fiziniams ir juridiniams asmenims draudžiama pirkti, parduoti, tarpininkauti perkant, parduodant Lietuvos Respublikoje registruotą kilnojamą ir nekilnojamą turtą, civilinės, dvigubos paskirties prekes, karinę įrangą, paslaugas ir technologijas 1 dalyje nurodytiems asmenims. 6.
asmeniui galioja draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. 7. Finansų įstaigos, užsienio valstybių finansų įstaigų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, nėra atsakingi 1 dalyje nurodytiems asmenims už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir žalą, padarytą dėl jų piniginių operacijų ar sandorių nevykdymo, jeigu finansų įstaigos, užsienio valstybių finansų įstaigų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, sandorių su 1 dalyje nurodytais asmenimis nevykdė dėl 2, 3 ir 5 dalyse nurodytų priežasčių. Užsienio reikalų ministerija koordinuotų nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje ir teiktų informaciją fiziniams ir juridiniams asmenims nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimo klausimais. Už nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimo priežiūrą pagal kompetenciją būtų atsakingos šios institucijos:
Taip pat prireikus Vyriausybė gali paskirti ir kitas institucijas, kurios atsako už nutarime nustatytų nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimo priežiūrą. Siūloma nustatyti, kad nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimo priežiūros tvarką nustatytų Vyriausybė. Juridiniai ir fiziniai asmenys privalėtų pateikti nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimo priežiūrą vykdančioms institucijoms visus priežiūrai atlikti reikalingus duomenis. Institucijos, atsakingos už nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimo priežiūrą, ir finansų įstaigos teiktų informaciją apie nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimą, jų pažeidimus ir nagrinėjamas bylas Užsienio reikalų ministerijai.
Taip pat už nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimo priežiūrą atsakingos institucijos visą su jų įgyvendinimu susijusią informaciją teiktų Užsienio reikalų ministrui, kuris parengia metinę atskaitą ir pateikia ją Seimo Užsienio reikalų komitetui ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Atitinkamai Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 515 straipsnio pakeitimo įstatymo projektu (toliau – ANK pakeitimo įstatymas) siūloma nustatyti, kad už Lietuvoje įgyvendinamų nacionalinių ribojančių priemonių pažeidimus būtų taikoma bauda nuo 200 iki 6000 eurų. Siūloma, kad teikiamas įstatymas įsigaliotų 2018 m. lapkričio 1 d. Tikimasi, kad priimti įstatymų pakeitimai užtikrins efektyvesnį finansinių ir ekonominių sankcijų taikymo mechanizmą Lietuvos Respublikoje. Pavyzdžiui, jeigu tarptautinių organizacijų lygmenyje nebūtų pasiektas sutarimas dėl sankcijų įvedimo tam tikriems asmenims, sankcijas įvesti galėtų pati Lietuva, neapsiribojant vien tik draudimu minėtiems asmenims atvykti į šalį. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimtų įstatymų pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta? Priėmus įstatymų projektus neigiamų pasekmių nenumatoma. Priešingai, būtų užtikrintas efektyvesnis finansinių ir ekonominių sankcijų taikymas. Taip pat Lietuva tarptautiniu lygiu pademonstruotų, jog netoleruoja su korupcija ir pinigų plovimu susijusių nusikaltimų, žmogaus teisių pažeidimų ir su tuo susijusių asmenų ekonominės ir finansinės veiklos Lietuvoje. 6. Kokią įtaką priimti įstatymai turės kriminogeninei situacijai, korupcijai?
Įstatymų projektai padės užkardyti galimus tarptautinius pinigų plovimo atvejus pasinaudojant Lietuvoje veikiančiais bankais ar įmonėmis, todėl siūlomų įstatymų pakeitimų priėmimas prisidėtų gerinant šalies kriminogeninę situaciją kovojant su pinigų plovimu ir stambaus masto korupcija. 7. Kaip įstatymų įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai? Priimti įstatymų projektai neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai. 8. Įstatymų inkorporavimas į teisinę sistemą: kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios? Priėmus įstatymų projektus, kitų teisės aktų priimti, keisti ar pripažinti negaliojančiais nereikės. 9. Ar įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka? Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o įstatymų projektų sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus? Įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. 11. Jeigu įstatymams įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti? Priėmus Sankcijų įstatymo pakeitimo įstatymą, Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2018 m. spalio 31 d. turės priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Priėmus ANK 515 straipsnio pakeitimo įstatymą, įgyvendinamųjų teisės aktų priimti nereikės. 12.
įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)? Įstatymams įgyvendinti papildomų valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų nereikės. 13. Įstatymų projektų rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymų projektų rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiems projektams įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis. „Nacionalinės ribojančios priemonės“, „sankcijos“, „finansinės sankcijos“, „ekonominės sankcijos“, „asmenys“,
„užsieniečiai“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir
paaiškinimai. Nėra. Teikia Seimo nariai Gabrielius Landsbergis Aušrinė Armonaitė Vitalijus Gailius Laurynas Kasčiūnas [1] Agnė Šimukovičė, „JAV skelbia naujas sankcijas Rusijai“.
Verslo žinios, 2018 m. kovo 15 d., <https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2018/03/15/jav-skelbia-naujas-sankcijas-rusijai> [Žiūrėta 2018-04-27]. [2] Reuters, „US senators push banks to disclose ties with wealthy Russians allied with Putin“, CNBC, 2018 m. balandžio 24 d., <https://www.cnbc.com/2018/04/24/us-senators-push-banks-to-disclose-ties-with-wealthy-russians.html> [Žiūrėta 2018-04-27]. [3] Kate Ferguson, „Russian oligarchs who shelter dirty money in Britain's overseas territories to be named and shamed under new law to be forced on May next week“, The Daily Mail, 2018 m. balandžio 26 d. <http://www.dailymail.co.uk/news/article-5660035/amp/Russian-oligarchs-shelter-dirty-money-Britains-overseas-territories-named.html> [Žiūrėta 2018-04-27]. [4] Rikard Jozwiak, „MEPs Urge EU Magnitsky Act To Tackle Kremlin's 'Antidemocratic” Activities“, Radio Free Europe/Radio Liberty, 2018 m. balandžio 26 d., <https://www.rferl.org/a/eu-magnitsky-act-letter-russia-undemocratic-activities/29194557.html> [Žiūrėta 2018-04-27].
DĖL LIETUVOS RESPUBlikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo NR. ix-2160 pakeitimo įstatymo PROJEKTO
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
dėmesys į tai, jog projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo)
įstatymo projekte, nei jame yra įtvirtinama nuoroda į kitus, minėtą sąvoką apibrėžiančius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, kad skirtingi teisės aktai (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas ir kt.) „naudos gavėjo“ sąvoką apibrėžia skirtingai, siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 2 straipsnį, įtvirtinant „naudos gavėjo“ sąvokos apibrėžimą arba pateikiant nuorodą į atitinkamus teisės aktus. 2. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nacionalinės ribojančios priemonės yra apibrėžiamos kaip „Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyti finansinės ir ekonominės veiklos apribojimai subjektams, nurodytiems šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje“. Pažymėtina, kad pagal teikiamą projektą nacionalinėmis ribojančiomis priemonėmis yra suvaržoma asmens teisė į nuosavybę, todėl nacionalinės ribojančios priemonės negali būti nustatytos jokia kitame teisės akte, išskyrus įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės ribojančios priemonės yra reglamentuojamos tik teikiamame įstatymo projekte, siūlytume vietoj žodžių
„Lietuvos Respublikos teisės aktais“ įrašyti žodžius „šiame įstatyme“
3.
Nėra aiškus keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 4 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 11 straipsnio 5 dalyje vartojamos sąvokos „Lietuvos Respublikos fizinis (fiziniai) asmuo (asmenys)“ bei 11 straipsnio 5 dalyje vartojamos sąvokos „užsienio valstybių fiziniai asmenys“ turinys. Atsižvelgiant į tai, kad šios sąvokos gali apimti įvairų subjektų ratą (tiek Lietuvos Respublikos/užsienio valstybių piliečius, tiek laikinai ar nuolat Lietuvos Respublikoje ar tam tikroje užsienio šalyje gyvenančius asmenis), keičiamo įstatymo nuostatas siūlytina tikslinti. 4. Nėra aišku, kodėl keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 ir 5 dalyse, atitinkamai apibrėžiant ekonomines ir finansines sankcijas yra vartojama formuluotė „subjektų (subjektams), dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės sankcijos arba nacionalinės ribojančios priemonės“, nes keičiamame įstatyme (2 straipsnio 1 dalyje) yra apibrėžtas tik subjektas, dėl kurio įgyvendinamos tarptautinės sankcijos. Kita vertus, naudojant tokią formuluotę ekonominių bei finansinių sankcijų apibrėžimui, lieka nebeaišku, kuo nacionalinės ribojimo priemonės skiriasi nuo ekonominių ir finansinių sankcijų. 5. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 8, 9 ir 10 dalyse, atsižvelgiant į Lisabonos sutartimi padarytus pakeitimus, vietoj žodžių „Europos bendrijos“ įrašytini žodžiai „Europos Sąjungos“. 6. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių „Europos bendrijos steigimo sutartį“ įrašytina „Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo“. 7. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse vietoj žodžių „Europos bendrijos steigimo sutartimi“ įrašytina „Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo“. Be to, keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis tikslintina, atsižvelgiant į Europos Sąjungos sutarties 25 straipsnį.
Papildomai atkreipiame dėmesį į tai, kad nors Europos Sąjungos sutartyje, kiek tai susiję su bendra užsienio ir saugumo politika, nebeliko bendrųjų pozicijų, tai nereiškia, kad remiantis Europos Sąjungos sutartimi (jos redakcija iki Lisabonos sutarties priėmimo) priimtos bendrosios pozicijos laikomos neegzistuojančiomis, tačiau aptariamoje nuostatoje jų nereikėtų nurodyti kaip pagrindinių dokumentų, kuriose nustatomos Europos Sąjungos sankcijos. 8. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio nuostatos, kuriomis siekiama reglamentuoti nacionalines ribojančias priemones, vertintinos kaip neišsamios ir neaiškios. Pažymėtina, kad nacionalinės ribojančios priemonės, skirtingai nei tarptautinės sankcijos, yra reglamentuojamos tik teikiamame projekte, todėl jame ir turi būti įtvirtintos visos pagrindinės su šių priemonių įgyvendinimu susijusios nuostatos. Pažymėtina, kad nustatant ir įgyvendinant ribojamąsias priemones turi būti laikomasi tarptautinės teisės. Jomis turi būti gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, visų pirma – teisė į tinkamą procesą ir veiksmingą teisinę gynybą, o nustatomos priemonės turi būti proporcingos jų tikslui. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Europos Sąjungos sankcijų teisėtumo klausimą, pavyzdžiui byloje Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, nurodė, kad teisė į gynybą, įtvirtinta Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalyje, apima teisę būti išklausytam ir teisę susipažinti su bylos medžiaga, laikantis konfidencialumo interesų, o Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisminę gynybą reikalaujama, kad suinteresuotas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus.
Pažymėtina, kad teikiamame projekte nėra jokių nuostatų, nustatančių, kokia institucija priims (ir ar iš viso priims) atskirą sprendimą dėl nacionalinių ribojančių priemonių taikymo ir kokiu būdu apie tai bus pranešta asmeniui, kurio atžvilgiu šios priemonės bus taikomos. Šiame kontekste atkreipiame dėmesį, kad asmens teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą yra įtvirtinta ne tik minėtoje Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, todėl projekte neįtvirtinus atitinkamų nuostatų, projektu siūlomas teisinis reguliavimas neatitiks minėtų teisės aktų. Kiek tai susiję su projekte reglamentuojamų nacionalinių ribojančių priemonių proporcingumu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 11 straipsnio 6 dalį šios priemonės bus taikomos tol, ko asmeniui galios draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, t.y. iki 5 metų. Pažymėtina, kad projekte nėra jokių nuostatų (kaip, pavyzdžiui atitinkamuose Europos Sąjungos reglamentuose), kuriose būtų daromos tam tikros išlygos, esant ypatingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, kai lėšos ar ekonominiai ištekliai reikalingi priklausomų šeimos narių poreikiams tenkinti ir pan.
Projekte taip pat nėra jokių nuostatų, pagal kurias, pasikeitus aplinkybėms, sprendimas dėl nacionalinių ribojančių priemonių taikymo galėtų būti peržiūrimas. Manome, kad atitinkamai nepatikslinus įstatymo projekto, projekte nustatytos priemonės pagal jų apimtį ir trukmę galėtų būti vertinamos kaip neproporcingai ribojančios asmens teisę į nuosavybę. 9. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti ribojimą fiziniams ir juridiniams asmenims pirkti, parduoti, tarpininkauti ar kitaip prisidėti prie registruoto kilnojamojo, nekilnojamojo turto, dvigubos paskirties ir kitų prekių ar paslaugų įsigijimo užsieniečiams ir juridinio asmens naudos gavėjams, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais pagrindais. Atkreiptinas dėmesys, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kokiu būdu ir kokių subjektų veiksmais būtų užtikrinta, kad keičiamo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys neprisidėtų prie keičiamo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nurodyto turto įsigijimo proceso, o keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys minėto turto neįgytų. Projektą siūlytina pildyti, nustatant atitinkamų priežiūros institucijų (inter alia notarų) kompetenciją ir atsakomybę. 10. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „prireikus Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali paskirti ir kitas institucijas, kurios atsako už nutarime nustatytų tarptautinių sankcijų ir nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimo priežiūrą“.
Pažymėtina, kad nacionalinės ribojančios priemonės, skirtingai nei tarptautinės sankcijos, yra reglamentuojamos šiame įstatymo projekte ir jų skyrimas nepriklauso nuo kito teisėkūros subjekto valios, todėl visos nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimo priežiūrą vykdančios institucijos turėtų būti nurodytos šiame projekte. 11. Atsižvelgiant į tai, kad pagal teikiamą projektą už nacionalinių ribojančių priemonių koordinavimą yra atsakinga Užsienio reikalų ministerija, manome, kad būtų tikslinga gauti Vyriausybės nuomonę. 12. Pažymėtina, kad nors teikiamu projektu keičiamas įstatymas yra dėstomas nauja redakcija, šis įstatymas pildomas tik nuostatomis, susijusiomis su nacionalinių ribojančių priemonių taikymu, o kitos įstatymo nuostatos iš esmės nėra keičiamos. Manytume, kad atsižvelgiant į Lisabonos sutartimi padarytus steigiamųjų sutarčių pakeitimus, įstatymas turėtų būti sistemiškai peržiūrėtas. 13. Projektas taisytinas teisės technikos požiūriu:
Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-298 patvirtintų Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų 45 punktą, įstatymo sąvokas įvardijantys terminai turi būti dėstomi abėcėlės tvarka. Dėl šios priežasties atitinkamai tikslintinas keičiamo įstatymo 2 straipsnis;
Kabišaitis L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 239 6498, el. p. [email protected] M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-05- Nr. Į 2018-05-07 Nr. S-2018-3507 Lietuvos Respublikos Seimui dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-2160 pakeitimo įstatymo projektO NR. XIIIP-2092 Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo posėdžių sekretoriato raštu pateiktą Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-2160 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-2092 (toliau
susijusios su tam tikromis laisvėmis, kurias nustato ir reglamentuoja Europos Sąjungos (toliau – ES) teisė. Nagrinėjamame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Įstatymo projektu siūlomi ribojimai yra susiję su ES teisės reglamentuojamomis sritimis:
judėjimu. Laisvo asmenų judėjimo teisė įtvirtinta ne tik Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV)
teisių chartijos (toliau – Chartija) 45 straipsnyje. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šiuo atveju taip pat taikytina ir Direktyva 2004/38/EB[1], į kurios nuostatas, ypač VI skyrių, būtina atsižvelgti numatant draudimus atvykti į Lietuvos Respubliką kitų ES valstybių narių piliečiams;
SESV 63 straipsnyje įtvirtintas laisvo kapitalo judėjimo principas, kuriuo uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvas kapitalo judėjimas yra susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai pagal SESV 49 straipsnį taip pat yra draudžiami[2]. Net ir taikant ES įtvirtintų teisių ir laisvių ribojimus politinio pobūdžio sankcijomis ar kitomis poveikio priemonėmis, vis viena turi būti laikomasi pagarbos asmenų laisvėms ir teisėms ir principų, įtvirtintų ES pirminėje teisėje ir Chartijoje. Tokio skirtingų interesų derinimo svarbą pažymi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), savo praktikoje iš esmės įtvirtindamas, kad politiniu ar valstybės saugumo pagrindais skiriamos sankcijos ir kitokios poveikio priemonės, ribojančios asmenų ar kapitalo judėjimo laisves, gali būti nustatytos tik prieš tai atlikus individualų vertinimą, atsižvelgus į konkretaus asmens keliamą grėsmę, siūlomos taikyti priemonės proporcingumą ir būtinumą. Individualaus vertinimo būtinybę skiriamų sankcijų atveju Teisingumo Teismas yra iš esmės įtvirtinęs savo praktikoje nurodydamas, kad 1) remiantis Chartijos
sankcijų teisėtumo klausimus teisme yra būtina vertinti sprendimų, kuriais individualiems asmenims nurodoma taikyti ribojamąsias priemones, motyvus ir tikrinti, ar jie yra pagrįsti svariomis faktinėmis aplinkybėmis, 2) asmenys, kuriems taikomos sankcijos, turi teisę susipažinti su šiais motyvais ir 3) sprendimai, kuriais skiriamos sankcijos, turi būti reguliariai peržiūrimi[3]. Galima daryti išvadą, kad faktiniais duomenimis nepagrįstos individualaus pobūdžio sankcijos gali būti laikomos netinkamomis.
Individualaus vertinimo ir keliamos grėsmės vertinimas yra būdingas ir ES antrinei teisei, reglamentuojančiai ES įtvirtintų laisvių ribojimus. Pavyzdžiui, Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad riboti ES valstybių narių piliečių ir jų šeimos narių atvykimą į valstybės teritoriją galima tik jei toks ribojimas proporcingas, grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu, kuris kelia tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, nesusiję su konkretaus atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini
Teisingumo Teismo praktikoje. Laisvas kapitalo judėjimas gali būti ribojamas tik tokiomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiais bendrojo intereso reikalavimais, pavyzdžiui, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos interesais, o ribojimai turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą[5]. Analogiški reikalavimai taikomi ir įsisteigimo laisvės apribojimams. Nuosavybės teisės, įtvirtintos Chartijos 17 straipsnyje, ribojimai taip pat gali būti pateisinami remiantis proporcingumo principu: apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti[6].
Analogišką teisių apsaugą nustato Europos Žmogaus Teisių Konvencija (toliau – EŽTK). Automatinis nacionalinių poveikio priemonių taikymas galėtų būti laikomas netinkamu pagal EŽTK I protokolo 1 straipsnį. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, naudojamos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui – turi būti nustatyta pusiausvyra tarp bendrojo intereso reikalavimų ir suinteresuotų asmenų interesų, nors ir paliekama įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti konkrečias ribojančias priemones ir įvertinti jų tinkamumą[7]. Atitinkamos garantijos taikomos ir pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamybės principas. Išdėstytame kontekste vertinant Įstatymo projekto 11 straipsnio nuostatas kyla abejonių dėl tokių nuostatų tinkamumo, nes Įstatymo projektu siekiama 1) apriboti ES piliečių ir jų šeimos narių bei trečiųjų šalių piliečių teises, 2) juridinių asmenų, kurių naudos gavėju yra toks užsienietis veiklą ir laisvą kapitalo judėjimą (beje, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2018 m. gegužės 17 d. pastabų 1 punkte, nėra aišku, kaip sąvoka „naudos gavėjas“ apibrėžtina Įstatymo projekto kontekste) ir 3) tokie apribojimai būtų taikomi automatiškai, tai yra, kiekvienu konkrečiu atveju neatlikus vertinimo dėl nacionalinių poveikio priemonių tinkamumo ir pagrįstumo.
Toks automatinis nacionalinių poveikio priemonių taikymas vien tuo pagrindu, kad asmuo yra įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“
(pavyzdžiui, žalos atlyginimo forma), valstybei tais atvejais, kai motyvai, kuriais buvo grindžiamas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, bus laikytini netinkamais ir nepagrindžiančiais kitų nacionalinių poveikio priemonių taikymo. Šiuo atveju pažymėtina, kad net ES teisės pagrindu taikant sankcijas, draudimas atvykti į ES valstybių narių teritoriją ir finansinės ar ekonominės sankcijos ne visais atvejais taikomos kartu – esama praktikos, kai tam tikroms asmenų grupėms pasirenkama taikyti tik vienos rūšies priemonę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, praktikoje gali būti atvejų, kai automatinis nacionalinių priemonių pritaikymas bus neteisėtas įvertinant visus aukščiau pateiktus aspektus. Kaip pavyzdžiui, svarstytina, ar visų nusikalstamų veikų atveju yra būtina ir proporcinga taikyti nacionalines poveikio priemones, o jei taip – ar proporcinga taikyti visas poveikio priemones.
Taip pat abejotina, ar proporcinga nacionalines poveikio priemones automatiškai taikyti ir kiekvienam juridiniam asmeniui, ypač, jei asmens, kuriam taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, veika, kurios pagrindu toks draudimas nustatytas, nėra susijusi su juridinio asmens veikla, o yra visiškai asmeninio pobūdžio veiksmai. Todėl siūlytume įvertinti, ar Įstatymo projekte nereikėtų įtvirtinti sąlygų, kuriomis vadovaujantis būtų galima kiekvienu individualiu atveju nustatyti taikytinas nacionalines poveikio priemones ir įvertinti jų pagrįstumą vadovaujantis aukščiau išdėstytais kriterijais. 2. Siekiant užtikrinti, kad nacionalinio poveikio priemonės būtų suderinamos su ES teisėje ir EŽTK įtvirtintomis žmogaus teisėmis, asmenims, kuriems taikomos tokio poveikio priemonės, turi būti užtikrinta teisė į gynybą ir veiksminga teisminė apsauga. Teisė į gynybą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje (teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą) ir 47 straipsnyje bei EŽTK 6 ir 13 straipsniuose. Pagal analogiją siūlytume atkreipti dėmesį į teisminę praktiką, kurioje, nagrinėjant nacionalinius sprendimus, kurių pagrindu nustatomos ES lygio sankcijos, buvo suformuota nuostata, kad „suinteresuotajam asmeniui turi būti leista <...> pareikšti savo nuomonę dėl <...> įrodymų, kuriais grindžiamas aptariamas sprendimas, nepažeidžiant galimų teisės į gynybą apribojimų, pagal nacionalinę teisę pateisinamų būtent viešosios tvarkos, visuomenės saugumo <...> pagrindais“[8].
Jei, siekiant suderinti viešojo saugumo interesus ir taikomų poveikio priemonių tikslus, neįmanoma užtikrinti asmens, kuriam bus taikomos sankcijos, teisės į gynybą, tada tokiam asmeniui kaip įmanoma greičiau po sprendimo dėl sankcijos priėmimo turėtų būti pateikta informacija apie tokio sprendimo motyvus ir sudaryta galimybė prašyti nedelsiant peržiūrėti šį sprendimą[9]. Tuo tarpu iš Įstatymo projekto nėra aišku, 1) kokiu būdu asmenys būtų informuojami apie sprendimo, kurio pagrindu skiriamos nacionalinės poveikio priemonės, priėmimą ir motyvus (pažymėtina, kad vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 10 dalimi asmuo, kuriam nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, gali būti ir neinformuojamas apie tokį sprendimą) ir 2) kokia yra tokio sprendimo apskudimo tvarka. Taip pat nėra aišku, ar siekiant užginčyti nacionalinio poveikio priemonių taikymą reikėtų ginčyti sprendimą pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 4 dalį ar yra įmanoma apskųsti tik nacionalinių poveikio priemonių skyrimo būtinumą, net jeigu ir toliau būtų taikomi Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 4 dalyje numatyti apribojimai. Todėl siūlytume tikslinti Įstatymo projektą ir nurodyti, kaip asmenys bus informuojami apie priimtus sprendimus ir kokia tvarka šiuos sprendimus galės apskųsti. 3.
visumą, nėra aišku, kodėl siūlomi taikyti nacionalinio poveikio priemonių ir analogiškais atvejais skiriamų tarptautinių ekonomonių ir finansinių sankcijų mechanizmai skiriasi (pavyzdžiui, kiek tai susiję su bendrosiomis sąlygomis ar finansų įstaigų atliekamais išskaitymais ar įskaitymais). Siekdami teisinio aiškumo ir teisės akto teksto vientisumo, siūlytume įvertinti, ar Įstatymo projekto nereikėtų papildyti nacionalinių poveikio priemonių taikymo bendrosiomis sąlygomis, kiek tai susiję su Ekonomininių ir kitų tarptautinių sankcijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, taip pat numatyti analogiškų tarptautinių sankcijų atveju taikomų nuostatų dėl išimčių (4 straipsnis), finansų įstaigų atliekamų įšaldytų sąskaitų tvarkymo (9 straipsnio 4 dalis), poveikio priemones taikančių asmenų atsakomybės (10 straipsnis), kiek tokios nuostatos būtų galimos atsižvelgiant į nacionalinio poveikio priemonių specifiką. 4. Siūlytume apsvarstyti, ar tikslinga numatyti atskirą lėšų ir turto įšaldymo sąvoką, kai savo apimtimi ši poveikio priemonė papuola į finansinių sankcijų apibrėžtį. Prireikus, manytina, ją būtų galima išskirti kaip teisių valdyti, naudoti ir disponuoti pinigais, vertybiniais popieriais, kitu turtu ir turtinėmis teisėmis apribojimo pavyzdį Ekonomininių ir kitų tarptautinių sankcijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje. 5. Pažymėtina, kad Įstatymo projekto nuostatose, susijusiose su nacionalinio poveikio priemonių taikymu, kaip atskira grupė asmenų, kurie turėtų taikyti tokias priemones, yra išskiriami užsienio valstybių finansų įstaigų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje. Tačiau taip nėra daroma tarptautinių sankcijų atveju. Nėra aišku, kokiu tikslu ši atskira asmenų, kurie turėtų taikyti nacionalines poveikio priemones, grupė yra išskiriama.
Todėl siūlytume suvienodinti vartojamas sąvokas dėl asmenų, kurie turi taikyti tarptautines sankcijas ir nacionalinio poveikio priemones: filialus nurodyti ir ties tarptautinėmis sankcijomis arba nacionalinio poveikio priemonių atveju vartoti terminą „juridiniai asmenys“. 6. Pažymime, kad nors kai kurios Ekonomininių ir kitų tarptautinių sankcijų įstatymo nuostatos nekeičiamos Įstatymo projektu, jos nebeatitinka ES teisės, todėl siūlytume Įstatymo projektą tikslinti: 6.1 Atsižvelgiant į tai, kad po Lisabonos sutarties Europos Bendrijos buvo pakeistos Europos Sąjunga, siūlytume Įstatymo projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 ir 10 dalyse sąvoką „Europos Bendrijos muitų teritorija“ pakeisti į „Europos Sąjungos muitų teritorija“. 6.2 Reikėtų tikslinti Įstatymo projektu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį – vietoje Europos bendrijos steigimo sutarties turėtų būti nurodyta SESV. 6.3 Atkreipiame dėmesį, kad Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, 8 straipsnio
reglamentai. Primintina, kad ES teisės aktų tiesioginio taikymo Lietuvos Respublikoje principas nustatytas Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad ES teisės normos taikomos tiesiogiai, jei tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama ES. Todėl reikėtų vengti nacionaliniuose teisės aktuose apibrėžti ES teisės aktų teisinę galią, kurią įtvirtina ES steigiamosios sutartys. Todėl siūlytume Įstatymo projektą tikslinti nustatant, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais būtų įgyvendinami tik tie Europos Sąjungos teisės aktai, kurie negali būti taikomi tiesiogiai. 7. Iš esmės pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2018 m. gegužės 17 d. pastaboms.
Generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas Laima Bendoraitytė, tel. 706 63 891, el. p. [email protected] [1] 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 46). [2] Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad yra tiesioginė sąsaja tarp teisės įsigyti, eksploatuoti ir perleisti nekilnojamąjį turtą, kaip vieno iš įsisteigimo laisvės elemento, ir laisvo kapitalo judėjimo (žr. Teisingumo Teismo sprendimo Reisch ir kt., byla C-515/99, EU:C:2002:135, 29 punktą). [3] Pirmos instancijos teismo sprendimas Sison ir kt. prieš Tarybą, byla T‑47/03, EU:T:2007:207, 191, 193 punktai; Teisingumo Teismo sprendimas Akhras prieš Tarybą, byla C‑193/15 P, EU:C:2016:219,
instancijos teismo sprendimas Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran prieš Tarybą, byla T-228/02, EU:T:2006:384, 51, 54, 73–74, 130, 146 punktai ir juose nurodyta teismo praktika, Teisingumo Teismo sprendimas Osman Ocalan ir kt., byla C-229/05 P, EU:C:2007:32, 111 punktas. Pažymėtina, kad individualus vertinimas būtų atliekamas net ir įgyvendinant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas – žr.
Teisingumo Teismo sprendimą Bank Melli Iran prieš Tarybą, byla C‑548/09, EU:C:2011:735, 105–108 punktai. [4] Teisingumo Teismo sprendimas Santillo, byla 131/79, EU:C:1980:131, 14, 18–19 punktai ir rezoliucinės dalies 2 punkto b papunktis; Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Vokietiją, byla C-441/02, EU:C:2006:253, 33 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika, 35 punktas; Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Ispaniją, byla C-503/03, EU:C:2006:74, 44–46 punktai. [5] Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-367/98, EU:C:2002:326,
sprendimas Reisch ir kt., byla C-515/99, EU:C:2002:135, 33 punktas. [6] Chartijos
prieš Tarybą, T‑383/11, EU:T:2013:431, 97 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. [7] 1986 m. spalio 24 d. EŽTT sprendimas AGOSI v. the United Kingdom, Teismo praktikos rinkinys, A serija Nr. 108, 52 punktas; 2007 m. rugpjūčio 30 d. EŽTT sprendimas J. A. PYE (Oxford) Ltd. ir J. A. PYE (Oxford) Land Ltd. prieš Jungtinę Karalystę, 55 ir 75 punktai. [8] Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran prieš Tarybą, 119 punktas ir jame nurodytas 1998 m. liepos 10 d. EŽTT sprendimas Tinnelly & Sons ir kt. ir McElduff ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, Teismo praktikos rinkinys, A serija 1998-IV, 78 punktas. Taip pat žr. analogiškas nuostatas dėl ES lygiu nustatomų sankcijų – Teisingumo Teismo sprendimas Kadi, byla C-402/05 P, EU:C:2008:461, 337–339, 344, 349 punktai. [9] Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran prieš Tarybą, 126–130 punktai ir 130 punkte nurodyta teismo praktika.
nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas
I Š V A D a
Dainius Gaižauskas, Komiteto pirmininko pavaduotojas Laurynas Kasčiūnas, Komiteto nariai: Virgilijus Alekna, Arvydas Anušauskas, Vytautas Bakas, Arūnas Gumuliauskas, Jonas Jarutis, Gediminas Kirkilas, Gabrielius Landsbergis, Michal Mackevič, Dovilė Šakalienė, Audrys Šimas. Komiteto biuro vedėjas Vitalij Dmitrijev, Komiteto biuro padėjėja Vilma Pesliakienė. Kviestieji asmenys: Užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius, Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamento patarėja Renata Jasilionytė, Teisės departamento Tarptautinės teisės skyriaus vedėjas Aleksas Dambrauskas, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Ekonomikos plėtros departamento Eksporto politikos skyriaus vedėjas Mindaugas Simonaitis, Teisingumo ministerijos Europos teisės departamento Atstovavimo ES teismuose skyriaus vedėja Vytautė Kazlauskaitė-Švenčionienė, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktorius Antoni Mikulskis, Pinigų plovimo prevencijos valdybos viršininkas Vilius Pečkaitis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-05-162 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo)
įstatymo projekte, nei jame yra įtvirtinama nuoroda į kitus, minėtą sąvoką apibrėžiančius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, kad skirtingi teisės aktai (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas ir kt.) „naudos gavėjo“ sąvoką apibrėžia skirtingai, siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 2 straipsnį, įtvirtinant „naudos gavėjo“ sąvokos apibrėžimą arba pateikiant nuorodą į atitinkamus teisės aktus. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
3
straipsnio 3 dalyje nacionalinės ribojančios priemonės yra apibrėžiamos kaip „Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatyti finansinės ir ekonominės veiklos apribojimai subjektams, nurodytiems šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje“. Pažymėtina, kad pagal teikiamą projektą nacionalinėmis ribojančiomis priemonėmis yra suvaržoma asmens teisė į nuosavybę, todėl nacionalinės ribojančios priemonės negali būti nustatytos jokia kitame teisės akte, išskyrus įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės ribojančios priemonės yra reglamentuojamos tik teikiamame įstatymo projekte, siūlytume vietoj žodžių „Lietuvos Respublikos teisės aktais“ įrašyti žodžius „šiame įstatyme“
kanceliarijos Teisės departamentas,
Nėra aiškus keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 4 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 11 straipsnio 5 dalyje vartojamos sąvokos
„Lietuvos Respublikos fizinis (fiziniai) asmuo (asmenys)“ bei 11 straipsnio 5
dalyje vartojamos sąvokos „užsienio valstybių fiziniai asmenys“ turinys. Atsižvelgiant į tai, kad šios sąvokos gali apimti įvairų subjektų ratą (tiek Lietuvos Respublikos/užsienio valstybių piliečius, tiek laikinai ar nuolat Lietuvos
nuostatas siūlytina tikslinti. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
45
keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 ir 5 dalyse, atitinkamai apibrėžiant ekonomines ir finansines sankcijas yra vartojama formuluotė „subjektų (subjektams), dėl kurių įgyvendinamos tarptautinės sankcijos arba nacionalinės ribojančios priemonės“, nes keičiamame įstatyme (2 straipsnio 1 dalyje) yra apibrėžtas tik subjektas, dėl kurio įgyvendinamos tarptautinės sankcijos. Kita vertus, naudojant tokią formuluotę ekonominių bei finansinių sankcijų apibrėžimui, lieka nebeaišku, kuo nacionalinės ribojimo priemonės skiriasi nuo ekonominių ir finansinių sankcijų. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
8910
straipsnio 8, 9 ir 10 dalyse, atsižvelgiant į Lisabonos sutartimi padarytus pakeitimus, vietoj žodžių „Europos bendrijos“ įrašytini žodžiai „Europos Sąjungos“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
2
straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių „Europos bendrijos steigimo sutartį“ įrašytina
„Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-05-168 1,2 7.
Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse vietoj žodžių „Europos bendrijos steigimo sutartimi“ įrašytina „Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo“. Be to, keičiamo įstatymo
sutartyje, kiek tai susiję su bendra užsienio ir saugumo politika, nebeliko bendrųjų pozicijų, tai nereiškia, kad remiantis Europos Sąjungos sutartimi (jos redakcija iki Lisabonos sutarties priėmimo) priimtos bendrosios pozicijos laikomos neegzistuojančiomis, tačiau aptariamoje nuostatoje jų nereikėtų nurodyti kaip pagrindinių dokumentų, kuriose nustatomos Europos Sąjungos sankcijos. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnio nuostatos, kuriomis siekiama reglamentuoti nacionalines ribojančias priemones, vertintinos kaip neišsamios ir neaiškios. Pažymėtina, kad nacionalinės ribojančios priemonės, skirtingai nei tarptautinės sankcijos, yra reglamentuojamos tik teikiamame projekte, todėl jame ir turi būti įtvirtintos visos pagrindinės su šių priemonių įgyvendinimu susijusios nuostatos. Pažymėtina, kad nustatant ir įgyvendinant ribojamąsias priemones turi būti laikomasi tarptautinės teisės. Jomis turi būti gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, visų pirma – teisė į tinkamą procesą ir veiksmingą teisinę gynybą, o nustatomos priemonės turi būti proporcingos jų tikslui.
Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Europos Sąjungos sankcijų teisėtumo klausimą, pavyzdžiui byloje Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, nurodė, kad teisė į gynybą, įtvirtinta Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalyje, apima teisę būti išklausytam ir teisę susipažinti su bylos medžiaga, laikantis konfidencialumo interesų, o Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teise į veiksmingą teisminę gynybą reikalaujama, kad suinteresuotas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus. Pažymėtina, kad teikiamame projekte nėra jokių nuostatų, nustatančių, kokia institucija priims (ir ar iš viso priims) atskirą sprendimą dėl nacionalinių ribojančių priemonių taikymo ir kokiu būdu apie tai bus pranešta asmeniui, kurio atžvilgiu šios priemonės bus taikomos. Šiame kontekste atkreipiame dėmesį, kad asmens teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą yra įtvirtinta ne tik minėtoje Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, todėl projekte neįtvirtinus atitinkamų nuostatų, projektu siūlomas teisinis reguliavimas neatitiks minėtų teisės aktų. Kiek tai susiję su projekte reglamentuojamų nacionalinių ribojančių priemonių proporcingumu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 11 straipsnio 6 dalį šios priemonės bus taikomos tol, ko asmeniui galios draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, t.y. iki 5 metų.
Pažymėtina, kad projekte nėra jokių nuostatų (kaip, pavyzdžiui atitinkamuose Europos Sąjungos reglamentuose), kuriose būtų daromos tam tikros išlygos, esant ypatingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, kai lėšos ar ekonominiai ištekliai reikalingi priklausomų šeimos narių poreikiams tenkinti ir pan. Projekte taip pat nėra jokių nuostatų, pagal kurias, pasikeitus aplinkybėms, sprendimas dėl nacionalinių ribojančių priemonių taikymo galėtų būti peržiūrimas. Manome, kad atitinkamai nepatikslinus įstatymo projekto, projekte nustatytos priemonės pagal jų apimtį ir trukmę galėtų būti vertinamos kaip neproporcingai ribojančios asmens teisę į nuosavybę. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
5
straipsnio 5 dalyje siūloma nustatyti ribojimą fiziniams ir juridiniams asmenims pirkti, parduoti, tarpininkauti ar kitaip prisidėti prie registruoto kilnojamojo, nekilnojamojo turto, dvigubos paskirties ir kitų prekių ar paslaugų įsigijimo užsieniečiams ir juridinio asmens naudos gavėjams, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais pagrindais. Atkreiptinas dėmesys, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kokiu būdu ir kokių subjektų veiksmais būtų užtikrinta, kad keičiamo įstatymo
straipsnio 5 dalyje nurodyto turto įsigijimo proceso, o keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys minėto turto neįgytų. Projektą siūlytina pildyti, nustatant atitinkamų priežiūros institucijų (inter alia notarų) kompetenciją ir atsakomybę. Pritarti 10.
kanceliarijos Teisės departamentas,
2
Vyriausybė gali paskirti ir kitas institucijas, kurios atsako už nutarime nustatytų tarptautinių sankcijų ir nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimo priežiūrą“. Pažymėtina, kad nacionalinės ribojančios priemonės, skirtingai nei tarptautinės sankcijos, yra reglamentuojamos šiame įstatymo projekte ir jų skyrimas nepriklauso nuo kito teisėkūros subjekto valios, todėl visos nacionalinių ribojančių priemonių įgyvendinimo priežiūrą vykdančios institucijos turėtų būti nurodytos šiame projekte. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
tai, kad pagal teikiamą projektą už nacionalinių ribojančių priemonių koordinavimą yra atsakinga Užsienio reikalų ministerija, manome, kad būtų tikslinga gauti Vyriausybės nuomonę. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
nors teikiamu projektu keičiamas įstatymas yra dėstomas nauja redakcija, šis įstatymas pildomas tik nuostatomis, susijusiomis su nacionalinių ribojančių priemonių taikymu, o kitos įstatymo nuostatos iš esmės nėra keičiamos. Manytume, kad atsižvelgiant į Lisabonos sutartimi padarytus steigiamųjų sutarčių pakeitimus, įstatymas turėtų būti sistemiškai peržiūrėtas. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas,
11131
taisytinas teisės technikos požiūriu:
Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų 45 punktą, įstatymo sąvokas įvardijantys terminai turi būti dėstomi abėcėlės tvarka. Dėl šios priežasties atitinkamai tikslintinas keičiamo įstatymo 2 straipsnis;
Teisingumo ministerijos, 2018-16-01 Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo posėdžių sekretoriato raštu pateiktą Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-2160 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-2092 (toliau – Įstatymo projektas). Teikiame šias pastabas:
tam tikromis laisvėmis, kurias nustato ir reglamentuoja Europos Sąjungos (toliau – ES) teisė. Nagrinėjamame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Įstatymo projektu siūlomi ribojimai yra susiję su ES teisės reglamentuojamomis sritimis:
judėjimu. Laisvo asmenų judėjimo teisė įtvirtinta ne tik Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 45 straipsnyje, bet ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 45 straipsnyje. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šiuo atveju taip pat taikytina ir Direktyva 2004/38/EB[1], į kurios nuostatas, ypač VI skyrių, būtina atsižvelgti numatant draudimus atvykti į Lietuvos Respubliką kitų ES valstybių narių piliečiams;
ES). Tokioms situacijoms taikytina Šengeno teisynas;
kapitalo judėjimo principas, kuriuo uždraudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių apribojimai. Laisvas kapitalo judėjimas yra susijęs su įsisteigimo laisve, kurios apribojimai pagal SESV 49 straipsnį taip pat yra draudžiami[2].
Net ir taikant ES įtvirtintų teisių ir laisvių ribojimus politinio pobūdžio sankcijomis ar kitomis poveikio priemonėmis, vis viena turi būti laikomasi pagarbos asmenų laisvėms ir teisėms ir principų, įtvirtintų ES pirminėje teisėje ir Chartijoje. Tokio skirtingų interesų derinimo svarbą pažymi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), savo praktikoje iš esmės įtvirtindamas, kad politiniu ar valstybės saugumo pagrindais skiriamos sankcijos ir kitokios poveikio priemonės, ribojančios asmenų ar kapitalo judėjimo laisves, gali būti nustatytos tik prieš tai atlikus individualų vertinimą, atsižvelgus į konkretaus asmens keliamą grėsmę, siūlomos taikyti priemonės proporcingumą ir būtinumą. Individualaus vertinimo būtinybę skiriamų sankcijų atveju Teisingumo Teismas yra iš esmės įtvirtinęs savo praktikoje nurodydamas, kad 1) remiantis Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos veiksmingos teisminės kontrolės principu nagrinėjant sankcijų teisėtumo klausimus teisme yra būtina vertinti sprendimų, kuriais individualiems asmenims nurodoma taikyti ribojamąsias priemones, motyvus ir tikrinti, ar jie yra pagrįsti svariomis faktinėmis aplinkybėmis, 2) asmenys, kuriems taikomos sankcijos, turi teisę susipažinti su šiais motyvais ir
3) sprendimai, kuriais skiriamos sankcijos, turi būti reguliariai peržiūrimi[3]. Galima daryti išvadą, kad faktiniais duomenimis nepagrįstos individualaus pobūdžio sankcijos gali būti laikomos netinkamomis. Individualaus vertinimo ir keliamos grėsmės vertinimas yra būdingas ir ES antrinei teisei, reglamentuojančiai ES įtvirtintų laisvių ribojimus.
Pavyzdžiui, Direktyvos 2004/38/EB 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad riboti ES valstybių narių piliečių ir jų šeimos narių atvykimą į valstybės teritoriją galima tik jei toks ribojimas proporcingas, grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu, kuris kelia tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, nesusiję su konkretaus atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini – grėsmė turi būti reali, egzistuojanti ir įvertinta sprendimo priėmimo metu[4]. Manytina, kad toks asmens keliamos grėsmės vertinimo principas galėtų būti pritaikomas ir kitų nei asmenų judėjimo laisvės ribojimas priemonių atžvilgiu, kiek tai susiję su priemonių pagrįstumu. Be to, sankcijų proporcingumo kriterijai, ypač finansinių ir ekonominių priemonių atžvilgiu, yra aiškiai apibrėžti ES sutartyse ir Teisingumo Teismo praktikoje. Laisvas kapitalo judėjimas gali būti ribojamas tik tokiomis nacionalinėmis taisyklėmis, kurias galima pateisinti SESV 65 straipsnyje nurodytomis priežastimis arba svarbiausiais bendrojo intereso reikalavimais, pavyzdžiui, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos interesais, o ribojimai turi tinkamai užtikrinti siekiamą tikslą ir neperžengti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, kad atitiktų proporcingumo principą[5]. Analogiški reikalavimai taikomi ir įsisteigimo laisvės apribojimams. Nuosavybės teisės, įtvirtintos Chartijos 17 straipsnyje, ribojimai taip pat gali būti pateisinami remiantis proporcingumo principu: apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti[6]. Analogišką teisių apsaugą nustato Europos Žmogaus Teisių Konvencija (toliau – EŽTK).
Automatinis nacionalinių poveikio priemonių taikymas galėtų būti laikomas netinkamu pagal EŽTK I protokolo 1 straipsnį. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, naudojamos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui – turi būti nustatyta pusiausvyra tarp bendrojo intereso reikalavimų ir suinteresuotų asmenų interesų, nors ir paliekama įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti konkrečias ribojančias priemones ir įvertinti jų tinkamumą[7]. Atitinkamos garantijos taikomos ir pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamybės principas. Išdėstytame kontekste vertinant Įstatymo projekto 11 straipsnio nuostatas kyla abejonių dėl tokių nuostatų tinkamumo, nes Įstatymo projektu siekiama 1) apriboti ES piliečių ir jų šeimos narių bei trečiųjų šalių piliečių teises, 2) juridinių asmenų, kurių naudos gavėju yra toks užsienietis veiklą ir laisvą kapitalo judėjimą (beje, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2018 m. gegužės 17 d. pastabų 1 punkte, nėra aišku, kaip sąvoka „naudos gavėjas“ apibrėžtina Įstatymo projekto kontekste) ir 3) tokie apribojimai būtų taikomi automatiškai, tai yra, kiekvienu konkrečiu atveju neatlikus vertinimo dėl nacionalinių poveikio priemonių tinkamumo ir pagrįstumo. Toks automatinis nacionalinių poveikio priemonių taikymas vien tuo pagrindu, kad asmuo yra įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 4 dalį, gali sukelti pasekmių, įskaitant ir finansinių (pavyzdžiui, žalos atlyginimo forma), valstybei tais atvejais, kai motyvai, kuriais buvo grindžiamas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, bus laikytini netinkamais ir nepagrindžiančiais kitų nacionalinių poveikio priemonių taikymo.
Šiuo atveju pažymėtina, kad net ES teisės pagrindu taikant sankcijas, draudimas atvykti į ES valstybių narių teritoriją ir finansinės ar ekonominės sankcijos ne visais atvejais taikomos kartu – esama praktikos, kai tam tikroms asmenų grupėms pasirenkama taikyti tik vienos rūšies priemonę. Pritarti
Teisingumo ministerijos,
2Siekiant užtikrinti,
kad nacionalinio poveikio priemonės būtų suderinamos su ES teisėje ir EŽTK įtvirtintomis žmogaus teisėmis, asmenims, kuriems taikomos tokio poveikio priemonės, turi būti užtikrinta teisė į gynybą ir veiksminga teisminė apsauga. Teisė į gynybą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos
būti išklausytam prieš priimant sprendimą) ir 47 straipsnyje bei EŽTK 6 ir 13 straipsniuose. Pagal analogiją siūlytume atkreipti dėmesį į teisminę praktiką, kurioje, nagrinėjant nacionalinius sprendimus, kurių pagrindu nustatomos ES lygio sankcijos, buvo suformuota nuostata, kad
„suinteresuotajam asmeniui turi būti leista <...> pareikšti savo
nuomonę dėl <...> įrodymų, kuriais grindžiamas aptariamas sprendimas, nepažeidžiant galimų teisės į gynybą apribojimų, pagal nacionalinę teisę pateisinamų būtent viešosios tvarkos, visuomenės saugumo <...> pagrindais“[⁸].
Jei, siekiant suderinti viešojo saugumo interesus ir taikomų poveikio priemonių tikslus, neįmanoma užtikrinti asmens, kuriam bus taikomos sankcijos, teisės į gynybą, tada tokiam asmeniui kaip įmanoma greičiau po sprendimo dėl sankcijos priėmimo turėtų būti pateikta informacija apie tokio sprendimo motyvus ir sudaryta galimybė prašyti nedelsiant peržiūrėti šį sprendimą[⁹]. Tuo tarpu iš Įstatymo projekto nėra aišku, 1) kokiu būdu asmenys būtų informuojami apie sprendimo, kurio pagrindu skiriamos nacionalinės poveikio priemonės, priėmimą ir motyvus (pažymėtina, kad vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 10 dalimi asmuo, kuriam nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, gali būti ir neinformuojamas apie tokį sprendimą) ir 2) kokia yra tokio sprendimo apskundimo tvarka. Taip pat nėra aišku, ar siekiant užginčyti nacionalinio poveikio priemonių taikymą reikėtų ginčyti sprendimą pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 4 dalį ar yra įmanoma apskųsti tik nacionalinių poveikio priemonių skyrimo būtinumą, net jeigu ir toliau būtų taikomi Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 4 dalyje numatyti apribojimai. Todėl siūlytume tikslinti Įstatymo projektą ir nurodyti, kaip asmenys bus informuojami apie priimtus sprendimus ir kokia tvarka šiuos sprendimus galės apskųsti. Pritarti
Teisingumo ministerijos, 2018-16-01 3.
Pažymėtina, kad vertinant Įstatymo projektą kaip visumą, nėra aišku, kodėl siūlomi taikyti nacionalinio poveikio priemonių ir analogiškais atvejais skiriamų tarptautinių ekonominių ir finansinių sankcijų mechanizmai skiriasi (pavyzdžiui, kiek tai susiję su bendrosiomis sąlygomis ar finansų įstaigų atliekamais išskaitymais ar įskaitymais). Siekdami teisinio aiškumo ir teisės akto teksto vientisumo, siūlytume įvertinti, ar Įstatymo projekto nereikėtų papildyti nacionalinių poveikio priemonių taikymo bendrosiomis sąlygomis, kiek tai susiję su Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, taip pat numatyti analogiškų tarptautinių sankcijų atveju taikomų nuostatų dėl išimčių (4 straipsnis), finansų įstaigų atliekamų įšaldytų sąskaitų tvarkymo (9 straipsnio 4 dalis), poveikio priemones taikančių asmenų atsakomybės (10 straipsnis), kiek tokios nuostatos būtų galimos atsižvelgiant į nacionalinio poveikio priemonių specifiką. Pritarti
Teisingumo ministerijos,
įšaldymo sąvoką, kai savo apimtimi ši poveikio priemonė papuola į finansinių sankcijų apibrėžtį. Prireikus, manytina, ją būtų galima išskirti kaip teisių valdyti, naudoti ir disponuoti pinigais, vertybiniais popieriais, kitu turtu ir turtinėmis teisėmis apribojimo pavyzdį Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje. Pritarti
ministerijos,
Įstatymo projekto nuostatose, susijusiose su nacionalinio poveikio priemonių taikymu, kaip atskira grupė asmenų, kurie turėtų taikyti tokias priemones, yra išskiriami užsienio valstybių finansų įstaigų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje. Tačiau taip nėra daroma tarptautinių sankcijų atveju.
Nėra aišku, kokiu tikslu ši atskira asmenų, kurie turėtų taikyti nacionalines poveikio priemones, grupė yra išskiriama. Todėl siūlytume suvienodinti vartojamas sąvokas dėl asmenų, kurie turi taikyti tarptautines sankcijas ir nacionalinio poveikio priemones: filialus nurodyti ir ties tarptautinėmis sankcijomis arba nacionalinio poveikio priemonių atveju vartoti terminą „juridiniai asmenys“. Pritarti
Teisingumo ministerijos,
nors kai kurios Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įstatymo nuostatos nekeičiamos Įstatymo projektu, jos nebeatitinka ES teisės, todėl siūlytume Įstatymo projektą tikslinti:
į tai, kad po Lisabonos sutarties Europos Bendrijos buvo pakeistos Europos Sąjunga, siūlytume Įstatymo projektu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 ir 10 dalyse sąvoką
„Europos Bendrijos muitų teritorija“ pakeisti į „Europos Sąjungos muitų
teritorija“. 6.2 Reikėtų tikslinti Įstatymo projektu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį – vietoje Europos bendrijos steigimo sutarties turėtų būti nurodyta SESV. 6.3 Atkreipiame dėmesį, kad Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad nacionalinėje teisėje tiesiogiai taikomi tik reglamentai. Primintina, kad ES teisės aktų tiesioginio taikymo Lietuvos Respublikoje principas nustatytas Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“
tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama ES. Todėl reikėtų vengti nacionaliniuose teisės aktuose apibrėžti ES teisės aktų teisinę galią, kurią įtvirtina ES steigiamosios sutartys.
Todėl siūlytume Įstatymo projektą tikslinti nustatant, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais būtų įgyvendinami tik tie Europos Sąjungos teisės aktai, kurie negali būti taikomi tiesiogiai. Pritarti
Teisingumo ministerijos,
departamento 2018 m. gegužės 17 d. pastaboms. Pritarti
3Piliečių, asociacijų, politinių partijų,
lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2018-12-19
Vilnius Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. SV-S-875
„Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 ir 2 punktus, Lietuvos Respublikos
Vyriausybė nutaria:
Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-2160 pakeitimo įstatymo projekto Nr.
XIIIP-2092 (toliau – Įstatymo projektas) reguliavimo tikslui, tačiau siūlyti nesvarstyti Įstatymo projekto, nes yra būtina išsamiai ir kompleksiškai peržiūrėti dabartinį pačių tarptautinių sankcijų įgyvendinimo mechanizmo reglamentavimą ir iš jo kylančias įgyvendinimo problemas, be kita ko susijusias su nuoseklesniu Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sankcijų komitetų sprendimų įgyvendinimu, tarptautinių sankcijų įgyvendinime dalyvaujančių institucijų funkcijų ir kompetencijų patikslinimu ir tarptautinių sankcijų rūšių bei kitų nuostatų aktualizavimu. Įstatymo projekte siūlomas nacionalinių ribojamųjų priemonių reglamentavimas didele dalimi yra grindžiamas analogiškomis (ekonominėmis ir finansinėmis) tarptautinėmis sankcijomis, ypač kiek tai susiję su jų turiniu ir įgyvendinimo priežiūra, todėl minėta tarptautinių sankcijų įgyvendinimo mechanizmo peržiūra neišvengiamai palies ir Įstatymo projekto nuostatas. Be to, yra būtina nuodugniai išanalizuoti šios išvados 2 punkte nurodytus probleminius nacionalinių ribojamųjų priemonių reglamentavimo aspektus ir įvertinti nacionalinių ribojamųjų priemonių taikymo galimybes, teisėtumą, mąstą ir ypatumus. Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė įvertins visas galimas nacionalinių ribojamųjų priemonių reglamentavimo alternatyvas, parengs naują Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-2160 pakeitimo įstatymo projektą ir jį pateiks Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti VI (pavasario) sesijoje. 2. Atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo dėmesį į šiuos aspektus, jei Įstatymo projektas būtų svarstomas: 2.1.
Įstatymo projekte lėšų ir kito turto įšaldymo kaip naujos nacionalinės ribojamosios priemonės nustatymas 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse būtų taikomas neatlikus vertinimo dėl šių priemonių tinkamumo ir pagrįstumo tų asmenų, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais, atžvilgiu. Įstatymo projekte siūlomos nustatyti nacionalinės ribojamosios priemonės ir jų taikymo tvarka galimai ribotų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, 30 ir 31 straipsniuose įtvirtintą asmens teisę į veiksmingą gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 ir 47 straipsnyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsnyje bei Pirmojo protokolo 1 straipsnyje garantuojamas teises. 2.2. Kaip pažymėta Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktoje išvadoje dėl Įstatymo projekto, sankcijos ir kitokios poveikio priemonės, ribojančios asmenų ar kapitalo judėjimo laisvę, gali būti nustatytos tik prieš tai atlikus individualų vertinimą, atsižvelgus į konkretaus asmens keliamą grėsmę, siūlomos taikyti priemonės proporcingumą ir būtinumą. Savo ruožtu pateisinimai, nesusiję su konkretaus atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini – grėsmė turi būti reali, egzistuojanti ir įvertinta sprendimo priėmimo metu.
Kitaip nei tarptautinių sankcijų įgyvendinimo atvejais, Lietuvos valstybei tektų pagrindinė pareiga be kita ko užtikrinti, kad nacionalinės ribojamosios priemonės kiekvienu konkrečiu atveju taikomos pagrįstai, įvertinus jų proporcingumą ir būtinumą, kad apie atitinkamas priemones būtų pranešta asmenims, kurių atžvilgiu jos taikomos, ir užtikrinta jų teisė į veiksmingą teisminę gynybą. 2.3. Nors Įstatymo projektu keičiamo įstatymo pavadinime įvardinamos nacionalinės ribojamosios priemonės, o pačiame įstatyme nacionalinėms ribojamosioms priemonėms skirtas penktasis skirsnis, naujomis nuostatomis siūloma įtvirtinti tik vieną tokią priemonę, t. y. lėšų ir turto įšaldymą. Draudimas atvykti bei nacionalinių ribojamųjų priemonių skyrimo tvarka ir atvejai toliau būtų reguliuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Be to, Įstatymo projekto aiškinamajame rašte kaip vienas iš tikslų yra įvardijamas ir siekis užkirsti kelią galimam pinigų plovimui, o tai iš dalies susiję su Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo reguliavimo sritimi. Toks fragmentiškas požiūris į lėšų ir kito turto įšaldymą, kurio turinys ir įgyvendinimas aptariami viename įstatyme, skyrimo procedūra – kitame, o tikslai iš dalies susiję dar su kitais įstatymais, nacionalinių ribojamųjų priemonių taikymo veiksmingumui gali turėti priešingą poveikį. Tai taip pat kelia abejonių, ar Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymas yra tinkamiausias teisės aktas nacionalinėms ribojamosioms priemonėms reguliuoti.
Aiškinamajame rašte nėra pateikta informacija, ar buvo vertinama galimybė konsoliduoti visas pagrindines su nacionalinių ribojamųjų priemonių nustatymu ir įgyvendinimu susijusias nuostatas viename teisės akte. 2.4. Įstatymo projekte siūlomą reguliavimą dėl nacionalinių ribojamųjų priemonių taikymo juridiniam asmeniui, kuriame naudos gavėjas yra užsienietis, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, reikia įvertinti proporcingumo ir pagrįstumo aspektais, atsižvelgiant į Lietuvos ir Europos Sąjungos tarptautinėmis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus dėl užsienio šalių investuotojų investicijų teisinės apsaugos. Siūlymas nacionalines ribojamąsias priemones taikyti juridiniam asmeniui, kuriame naudos gavėjas yra užsienietis, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, gali apimti nepagrįstai didelį asmenų skaičių, kadangi sąvoka „naudos gavėjas“ Įstatymo projekte neapibrėžta ir gali būti suprantama bei interpretuojama labai plačiai. Be to, būtina įvertinti, ar tokių nacionalinių ribojamųjų priemonių taikymas Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsteigtam juridiniam asmeniui būtų teisėtas ir pagrįstas Europos Sąjungos teisės požiūriu. 3. Pritarti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 515 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2093 reguliavimo tikslui, tačiau siūlyti jo nesvarstyti tol, kol Lietuvos Respublikos Seimui nebus pateiktas 1 punkte minimas naujas Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-2160 pakeitimo įstatymo projektas, įskaitant siūlymus dėl galimų nacionalinių ribojamųjų priemonių reglamentavimo alternatyvų.
Taip pat būtina atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo dėmesį į tai, kad turėtų būti svarstomas ir baudžiamosios atsakomybės už nacionalinių ribojamųjų priemonių pažeidimus taikymo, kaip tai numatyta tarptautinių sankcijų pažeidimo atvejais, klausimas. Pritarti
6Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: siūlyti pagrindiniam komitetui įstatymo projektą Nr. XIIIP-2092 grąžinti iniciatoriams tobulinti. 7. Balsavimo rezultatai: už – 6, prieš – 0,
susilaikė – 5. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Dainius Gaižauskas. Komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto biuro vedėjas Vitalijus Dmitrijevas, biuro patarėjas Evaldas Sinkevičius [1] 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 46). [2] Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad yra tiesioginė sąsaja tarp teisės įsigyti, eksploatuoti ir perleisti nekilnojamąjį turtą, kaip vieno iš įsisteigimo laisvės elemento, ir laisvo kapitalo judėjimo (žr.
Teisingumo Teismo sprendimo Reisch ir kt., byla C-515/99, EU:C:2002:135, 29 punktą). [3] Pirmos instancijos teismo sprendimas Sison ir kt. prieš Tarybą, byla T‑47/03, EU:T:2007:207, 191, 193 punktai; Teisingumo Teismo sprendimas Akhras prieš Tarybą, byla C‑193/15 P, EU:C:2016:219,
instancijos teismo sprendimas Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran prieš Tarybą, byla T-228/02, EU:T:2006:384, 51, 54, 73–74, 130, 146 punktai ir juose nurodyta teismo praktika, Teisingumo Teismo sprendimas Osman Ocalan ir kt., byla C-229/05 P, EU:C:2007:32, 111 punktas. Pažymėtina, kad individualus vertinimas būtų atliekamas net ir įgyvendinant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas – žr. Teisingumo Teismo sprendimą Bank Melli Iran prieš Tarybą, byla C‑548/09, EU:C:2011:735, 105–108 punktai. [4] Teisingumo Teismo sprendimas Santillo, byla 131/79, EU:C:1980:131, 14, 18–19 punktai ir rezoliucinės dalies
prieš Vokietiją, byla C-441/02, EU:C:2006:253, 33 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika, 35 punktas; Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Ispaniją, byla C-503/03, EU:C:2006:74, 44–46 punktai. [5] Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Portugaliją, C-367/98, EU:C:2002:326,
sprendimas Reisch ir kt., byla C-515/99, EU:C:2002:135, 33 punktas. [6] Chartijos 52 straipsnis. Taip pat žr. Pirmos instancijos teismo sprendimo Makhlouf prieš Tarybą, T‑383/11, EU:T:2013:431, 97 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. [7]
United Kingdom, Teismo praktikos rinkinys, A serija Nr.
108,
Ltd. ir J. A. PYE (Oxford) Land Ltd. prieš Jungtinę Karalystę, 55 ir 75 punktai. [8] Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran prieš Tarybą, 119 punktas ir jame nurodytas 1998 m. liepos 10 d. EŽTT sprendimas Tinnelly & Sons ir kt. ir McElduff ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, Teismo praktikos rinkinys, A serija 1998-IV, 78 punktas. Taip pat žr. analogiškas nuostatas dėl ES lygiu nustatomų sankcijų – Teisingumo Teismo sprendimas Kadi, byla C-402/05 P, EU:C:2008:461, 337–339, 344, 349 punktai. [9] Organisation des Modjahedines du peuple d'Iran prieš Tarybą, 126–130 punktai ir 130 punkte nurodyta teismo praktika.