Projekto lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos SU
m. d. Nr. Vilnius1 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas Pakeisti 12 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip: „10. Kai kredito įmokos mokamos pavėluotai, Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais netesybos kredito gavėjui netaikomos, jeigu kredito davėjas ne dėl kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino kredito gavėjo kreditingumą.“2 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas
punktą ir jį išdėstyti taip: „10) pavėluoto kredito įmokų mokėjimo finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais mokamos netesybos ir jų apskaičiavimo tvarka;“
2Pakeisti 16 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Esant esminiams kredito sutarties sąlygų pažeidimams, išskyrus finansinių
įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejus, Kredito kredito sutartyje nustatyta marža gali būti didinama tik tiek, kiek nurodyta kredito sutartyje, ir tik esant esminiams kredito sutarties sąlygų pažeidimams, tinkamai apie tokį maržos padidinimą informuojant kredito gavėją, tačiau tik tokiam laikotarpiui, kurį truko kredito sutarties sąlygų pažeidimas. Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito sutartyje nustatyta marža negali būti didinama.“
3Pakeisti 16 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Pavėluoto kredito įmokų mokėjimo Finansinių
įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais iki kredito sutarties nutraukimo kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,025 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybų skaičiavimo trukmė negali būti ilgesnė negu 5 metai. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, skaičiuojant jį kiekvienai pagal kredito sutartį pradelstai sumokėti sumai atskirai.
Jokios kitos netesybos, palūkanos ir mokėjimai už finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi. Nutraukus kredito sutartį netesybos, palūkanos ir jokie kiti mokėjimai už finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi.“
Šis įstatymas įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys (Parašas) Stasys Jakeliūnas
Projekto
lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos SU
1 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas Pakeisti 12 straipsnio 10 dalį ir ją išdėstyti taip: „10. Kai kredito įmokos mokamos pavėluotai, Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais netesybos kredito gavėjui netaikomos, jeigu kredito davėjas ne dėl kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino kredito gavėjo kreditingumą.“2 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas
punktą ir jį išdėstyti taip: „10) pavėluoto kredito įmokų mokėjimo finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais mokamos netesybos ir jų apskaičiavimo tvarka;“
2Pakeisti 16 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Esminių kredito sutarties sąlygų pažeidimų atvejais, išskyrus finansinių
įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejus, Kredito kredito sutartyje nustatyta marža gali būti didinama tik tiek, kiek nurodyta kredito sutartyje, ir tik esant esminiams kredito sutarties sąlygų pažeidimams, tinkamai apie tokį maržos padidinimą informuojant kredito gavėją, ir tik tokiam laikotarpiui, kurį truko kredito sutarties sąlygų pažeidimas. Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito sutartyje nustatyta marža negali būti didinama.“
3Pakeisti 16 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:
„6. Pavėluoto kredito įmokų mokėjimo Finansinių
įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos negali būti, nedidesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nustatytus atvejus. Visais finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį.
Jokios kitos netesybos ir mokėjimai už finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi.“
4Papildyti 16 straipsnį 7 dalimi:
„7. Nutraukus kredito sutartį arba pareikalavus grąžinti
visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui nenutraukiant kredito sutarties, kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,015 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną."
1Šis įstatymas įsigalioja 2019 m. gegužės 1 d. 2. Šis įstatymas taikomas nuo 2019 m. gegužės 1 d. sudarytoms kredito sutartims,
išskyrus šio įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse išdėstytas Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 ir 7 dalis, kurios taikomos ir iki 2019 m. balandžio 30 d. sudarytoms kredito sutartims. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
aiškinamasis raštas
įstatymo projekto
1Įstatymų projekto rengimą paskatinusios priežastys,
parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 12 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas (toliau - įstatymo projektas) parengtas siekiant tinkamai apginti su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito (toliau - kredito) gavėjų (vartotojų) teises ir apsaugoti juos nuo galimų finansinių nuostolių. Lietuvoje yra buvę daug atvejų, kuomet dėl krizės pasunkėjus klientų finansinei būklei, komerciniai bankai ilgą laiką skaičiuoja netesybas, siekiančias 18 proc. metinių palūkanų. Kaip pavyzdys, vienas klientas, be to, kad grąžino dalį paskolos, sumokėjo dešimtis tūkstančių eurų palūkanų ir prarado gyvenamąjį būstą, papildomai patyrė beveik penkiasdešimties tūkstančių eurų nuostolį. Tokį ir kitus panašius atvejus galima vertinti kaip finansinį lupikavimą kliento sąskaita. Remiantis Europos parlamento užsakymu 2014 metais atlikta studija „Vartotojų teisių apsaugos aspektai finansinių paslaugų srityje“[1], būsto paskolų sutartys yra išskirtinės dėl ypatingai didelės rizikos gyventojams: sudarydami šias sutartis gyventojai labai ilgam laikui prisiima didelius finansinius įsipareigojimus. Kadangi jie tokias sutartis paprastai sudaro labai retai ir dažniausiai neturi galimybių gauti nepriklausomą kvalifikuotą pagalbą, gyventojai neturi nei patirties, nei reikiamos kompetencijos įvertinti daugelio finansinių tokių sutarčių aspektų ir su jais susijusios rizikos sau. Jie taip pat neturi galimybių tinkamai įvertinti svarbių ekonominių aplinkybių ir numatyti jų pokyčių per sutarties laikotarpį, todėl paprastai priima sprendimus informacijos bei kompetencijos asimetrijos sąlygomis, lyginant su būsto paskolas teikiančiais komerciniais bankais.
Todėl būsto paskolų reglamentavimas, priežiūra ir tokių paskolų gavėjų teisių apsauga privalo būti ypač stipri ir negali būti lyginama su kitomis paslaugomis, kurios kelia mažiau rizikos gyventojams. Kai kurie studijoje minimi ypatingai ydingi ir rizikingi būsto paskolų sutarčių bruožai, žiūrint iš vartotojų teisių apsaugos pozicijų, yra kintamosios ir įsipareigojimų nevykdymo (netesybų) palūkanos, skolinimas užsienio valiuta, pernelyg aukštas paskolos ir įkeisto turto santykis, dideli kiti kaštai (sutarčių administravimo, sąlygų keitimo, valiutos konvertavimo, išankstinio grąžinimo ir kt.). Be to, šioje studijoje pažymima, kad aukščiau minėti šių paskolų bruožai ir nepakankama būsto paskolų gavėjų teisių apsauga reikšmingai prisidėjo prie ekonominių krizių kilimo penkiose ES šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Bankai, be abejo, turi teisę atgauti visas paskolintas lėšas, padengti su sutarties administravimu susijusius veiklos kaštus ir tikėtis pelno. Bet tai jie gali daryti tinkamai naudodamiesi paskolų kainodaros ir rizikos valdymo priemonėmis, kurios nekelia papildomų nuostolių grėsmės vartotojams. Kita vertus, šiuo metu taikomas netesybų skaičiavimas būsto paskolų atveju kelia grėsmę ne tik vartotojams, bet ir pačiai bankų sistemai bei didina finansų ir ekonominės krizės tikimybę. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Įstatymo projekto iniciatorius ir rengėjas – Seimo narys Stasys Jakeliūnas. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme Nr.
XII-2769 (toliau - įstatymas) yra numatyta, kad pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos (iki 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną). Įstatymo projekto rengėjų manymu, tokia finansinė našta kredito gavėjui yra perteklinė, o sutarties įsipareigojimų nevykdymo atvejais įstatyme yra numatytos kitos įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonės. Bankai arba juos prižiūrinčios institucijos gali nustatyti konservatyvesnį maksimalų būsto paskolos ir įkeisto turto bei mokėjimų bankui ir tvarių kliento ar šeimos pajamų santykį ar taikyti kitas banko riziką mažinančias priemones. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Įstatymo projektu apribojama kredito davėjo teisė finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito gavėjui taikyti netesybų mokestį: sumažinamas netesybų dydis ir apibrėžiama netesybų skaičiavimo trukmė. Be to, įtvirtinama nuostata, kad nutraukus kredito sutartį, jokie mokėjimai už finansinių įsipareigojimų nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi. Ši nuostata sumažins ir taip finansinių sunkumų patiriančio kredito gavėjo finansinę naštą, o kredito davėjui padidins galimybę susigrąžinti paskolintas lėšas ir užkirs kelią finansiniam lupikavimui. 5.
vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta: Priėmus įstatymo projektą kredito gavėjų interesai bus labiau apsaugoti, sumažės jų galima finansinė našta finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais. Neigiamų priimto įstatymo pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Priimti įstatymai tiesioginės įtakos korupcijos lygiui neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Verslo sąlygoms ir jo plėtrai įstatymo įgyvendinimas pasekmių neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Priėmus įstatymo projektą, kitų teisės aktų keisti nereikės. 9. Ar Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Projektai parengti laikantis Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymo projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Naujų įgyvendinamųjų teisės aktų priimti nereikia. 12.
kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais): Įstatymams įgyvendinti papildomų lėšų iš valstybės ir savivaldybės biudžeto nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
„Su nekilnojamuoju turtu susijęs kreditas“, „netesybos“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi
pagrindimai ir paaiškinimai“ Nėra. Teikia: Seimo narys Stasys Jakeliūnas [1] Directorate-General for Internal Policies, Policy Department A, Economic and Scientific Policy. Consumer Protection Aspects of Financial Services. 2014. Prieiga internete: http://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/etudes/join/2014/507463/IPOL-IMCO_ET(2014)507463_EN.pdf.
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-03- Nr. Į 2018-03-02 Nr. S-2018-1514 Lietuvos Respublikos Seimui DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo nr. xii-2769 12 ir 16 STRAIPSNIų PAKEITIMO
Europos teisės departamentas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo posėdžių sekretoriato 2018 m. kovo
turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 12 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-1712 (toliau – įstatymo projektas), kurio nuostatoms taikytini 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL 2014 L 60, p. 34) (toliau
projekte numatyta keisti galiojančio įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje, 16 straipsnio
įmokų mokėjimą į formuluotę „finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejus“. Manytume, kad siūloma formuluotė apimtų ne tik kredito įmokų mokėjimą, bet ir kitus įsipareigojimus, pavyzdžiui, turto draudimo įmokas, administravimo mokestį ir kt. Todėl svarstytina, ar siūlymas praplėsti formuluotę pagerintų vartotojų (kredito gavėjų) padėtį visais atvejais, kaip tai nurodoma įstatymo projekto aiškinamajame rašte.
Pateiktas formuluotės pakeitimas galiojančio įstatymo 16 straipsnyje įgalintų skaičiuoti netesybas platesniam ratui įsipareigojimų, o ne tik pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atveju, kaip tai numatyta įstatyme šiuo metu. Tačiau toks siūlymas yra suderinamas su Direktyvos 2014/17/ES reikalavimais, nes dėl sutartinių netesybų ir kitų mokėjimų ribojimų Direktyvos 2014/17/ES 28 straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad tuo atveju, kai kreditorius gali vartotojui nustatyti ir taikyti mokesčius, susijusius su įsipareigojimų neįvykdymu, tie mokesčiai būtų ne didesni, nei būtina kompensuoti kreditoriui dėl įsipareigojimų neįvykdymo jo patirtas išlaidas, o valstybės narės nustato tokių mokesčių ribas. Vis tik Direktyvoje 2014/17/ES nėra konkrečiai apibrėžta, kokių įsipareigojimų nevykdymo atveju gali būti nustatyti tam tikri mokesčiai kredito gavėjui. Tai yra įtvirtinta bendra galimybė įsipareigojimų nevykdymo atveju nustatyti mokesčius kredito gavėjui. Taip pat paminėtina, kad Direktyvos 2014/17/ES 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nėra nustatyti mokesčių dydžiai (nėra pateikti procentinės išraiškos pavyzdžiai ar apskaičiavimo metodai). ES teisės akte tik akcentuota būtinybė užtikrinti, kad mokesčių dydis nebus nukreiptas į silpnesnės pusės kredito santykiuose – kredito gavėjo – padėties pabloginimą, bet sukurs balansą ir atras atitikmenį kompensuoti kreditoriaus patirtas išlaidas dėl kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymo. Todėl Jūsų siūlymas nustatyti galiojančio įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje netesybas, ne didesnes kaip 0,02 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, manytume būtų suderinamas su Direktyvos 2014/17/ES
ar mokėjimų už sutarties įsipareigojimų nevykdymą kredito davėjas negalėtų taikyti. 2.
pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento nuomonei, kad Įstatymo projektu teikiami galiojančio įstatymo 16 straipsnio 6 dalies pakeitimai sistemiškai nesuderinti su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, apibrėžiančiomis sutarties nutraukimo pasekmes, civilinės atsakomybės bei netesybų teisinius institutus, prievolių nevykdymo atvejus ir kt. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Daiva Stepanienė, tel. 8 706 68 083, el. p. [email protected]
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma keisti įstatymo 12 ir 16 straipsniuose vartojamą formuluotę „pavėluotas kredito įmokų mokėjimas“ ir vietoje jos naudoti žodžių junginį „ finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas“. Atkreiptinas dėmesys, jog siūloma formuluotė yra platesnė, šalia pavėluoto kredito įmokų mokėjimo apimanti ir kitus skolininko finansinius įsipareigojimus, kaip, pavyzdžiui, įsipareigojimą mokėti įkeičiamo turto draudimo įmokas ir kt. Todėl tuo atveju, kai skolininkų teisinė padėtis yra lengvinama, pavyzdžiui, įstatymo 12 straipsnio 10 dalies keitimo atveju, toks pakeitimas vertintinas kaip atitinkantis skolininkų interesus ir įstatymo projekto tikslus, deklaruojamus įstatymo projekto aiškinamajame rašte. Tačiau, pavyzdžiui, įstatymo 16 straipsnio keitimo atveju, skolininkų padėtis būtų pabloginama, nes netesybas ir kitas finansines sankcijas skolininkams būtų galima taikyti plačiau, nei tai galima daryti pagal galiojantį reguliavimą, todėl manytina, jog atvejų, kai būtų galima skaičiuoti netesybas ir taikyti kitas finansines sankcijas, išplėtimas prieštarauja projekto aiškinamajame rašte išdėstytam tikslui ir gali bloginti skolininkų finansinę padėtį. 2. Projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūloma pakeisti įstatymo 16 straipsnio 6 dalį ir nustatyti, kad „Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais iki kredito sutarties nutraukimo kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos <...>“. Pasiūlymo turinys diskutuotinas.
Atkreipiame dėmesį, kad CK 6.221 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad „Sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas.“ Kartu pažymėtina tai, kad
„<...> sutarties nutraukimas neturi įtakos civilinei atsakomybei. Jeigu
sutartis pažeista, kol nėra nutraukta, tai ir nutraukus sutartį kreditorius gali iš skolininko išieškoti nuostolius ir netesybas. Tokia taisyklė aiškinama tuo, kad civilinė atsakomybė yra savarankiška prievolė, todėl jos likimas nepriklauso nuo sutarties likimo.[¹]“ Šiame kontekste teigtina, kad siūlymas nedera su CK nuostatomis ir civilinės atsakomybės bei netesybų teisinių institutų esme. Be to, atkreipiame dėmesį, kad siūlomas teisinis reguliavimas turėtų būti įvertintas ir asmenų lygiateisiškumo principo kontekste. Pastebėtina, kad asmenys, gavę kreditus, susijusius su nekilnojamuoju turtu, savo teisine padėtimi, ar kitais aspektais nesiskiria nuo kitų asmenų, kurie gavo analogiško dydžio kreditus, nesusijusius su nekilnojamuoju turtu. Pastebėtina, kad ir vieni, ir kiti asmenys privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo prievoles. Prievolių neįvykdymo ar netinkamo vykdymo atvejais, CK nuostatos nustato taisykles, pagal kurias visiems vienodai taikomos netesybos. Tuo atveju, jei siūlomas įstatymo pakeitimas bus priimtas, sisteminiame teisiniame reguliavime, susijusiame su netesybomis, bus nustatytas išimtinio pobūdžio teisinis reguliavimas, taikomas tik tam tikrai asmenų grupei
Svarstytina, ar siūlomos normos neturėtų sistemiškai keisti visų asmenų teisinės padėties, ar teikiamos nuostatos gali būti tik teikiamo įstatymo reguliavimo dalyku, ar tokios nuostatos neturėtų būti įtvirtintos tarp CK bendrųjų nuostatų, taikytinų visiems asmenis vienodai. Kartu pažymime, kad atsižvelgiant į tai, kad CK nesuteikia galimybės su teise į netesybas susijusius klausimus kituose įstatymuose reguliuoti kitaip negu CK ir taikant CK 1.3 straipsnio 2 dalies nuostatą „Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.“, net priėmus siūlomą nuostatą ji būtų niekinė ir negalėtų būti taikoma. 3. Projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūloma pakeisti įstatymo 16 straipsnio 6 dalį ir nustatyti, kad: „Netesybų skaičiavimo trukmė negali būti ilgesnė negu 5 metai. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, skaičiuojant jį kiekvienai pagal kredito sutartį pradelstai sumokėti sumai atskirai.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pažymime, jog siūlomos įstatymo formuluotės dėl netesybų skaičiavimo trukmės kelia abejonių dėl jų reguliavimo apimties ir santykio su CK nuostatomis. Pastebėtina, kad CK neįtvirtinti jokie netesybų skaičiavimo terminų ribojimai, tačiau nustatomi sutrumpinti šešių mėnesių ieškinio senaties terminai ieškiniams dėl netesybų pareikšti. Ieškinio senatis netesyboms išieškoti reiškia, jog tais atvejais, kai vienos iš ginčo šalių prašymu taikoma ieškinio senatis, teismas priteisia netesybas, apskaičiuotas už šešis mėnesius. Šiame ieškinio senaties kontekste nėra aišku, kas turima omenyje siūlant nustatyti, kad netesybų skaičiavimo trukmė negali būti ilgesnė negu 5 metai.
Nesuprantama ir kaip tokiu atveju turėtų ir galėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas imperatyviai nustatytas CK. Neaišku, ar pasiūlymu siekiama konkuruoti su CK nuostatomis ir taip pabloginti visų asmenų, turinčių su nekilnojamuoju turtu susijusius kreditus, teisinę padėtį, nustatant penkerių metų senaties terminą netesyboms išieškoti, ar gal būt siekiama kitų tikslų, kurie nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš projekto turinio nėra aiškūs. Be to, pažymėtina ir tai, jog, kaip jau minėta šioje išvadoje, tais atvejais, kai yra CK ir kitų įstatymų nuostatų prieštaravimų, turi būti taikomos CK nuostatos. 4. Projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūloma pakeisti įstatymo 16 straipsnio 6 dalį ir nustatyti, kad „Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais iki kredito sutarties nutraukimo kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,02 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. <...>. Jokios kitos netesybos, palūkanos ir mokėjimai už finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi. <...> Nutraukus kredito sutartį netesybos, palūkanos ir jokie kiti mokėjimai <...> negali būti taikomi.“ Šio pasiūlymo kontekste atkreipiame dėmesį, jog CK 6.37 straipsnyje yra nustatyta, kad „Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai.
Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“ Be to, CK 6.210 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad „Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.“ Taigi pasiūlymas keisti įstatymą, draudžiant skaičiuoti bet kokias palūkanas, tarp jų ir įstatymines, prieštarauja imperatyvioms CK nuostatoms. Kartu pažymime, kad atsižvelgiant į tai, kad CK nesuteikia galimybės su įstatyminių palūkanų skaičiavimu susijusius klausimus kituose įstatymuose reguliuoti kitaip negu CK ir taikant CK 1.3 straipsnio 2 dalies nuostatą „Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.“, net priėmus siūlomą nuostatą ji būtų niekinė ir negalėtų būti taikoma. 5. Pastebėtina, jog įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodomos problemos dėl lupikiško pobūdžio netesybų išieškojimo iš skolininkų kilo ne dėl keičiamo įstatymo priėmimo, o 2012 m. sausio mėn.
Respublikos civilinio kodekso 4.127, 4.170, 4.171, 4.172, 4.173, 4.174, 4.175, 4.176, 4.177, 4.178, 4.179, 4.180, 4.181, 4.182, 4.183, 4.184, 4.185, 4.186, 4.187, 4.188, 4.189, 4.190, 4.191, 4.192, 4.193, 4.195, 4.196, 4.197, 4.198, 4.199, 4.200, 4.201, 4.202, 4.204, 4.206, 4.207, 4.209, 4.210, 4.211, 4.212, 4.213, 4.214, 4.216, 4.219, 4.220, 4.221, 4.223, 4.224, 4.225, 4.226, 4.256 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 4.192-1, 4.194-1 straipsniais įstatymui, kuriuo iš esmės buvo pakeistas teisinis reguliavimas, susijęs su hipotekos teisiniais santykiais. Pakeitus CK nuostatas iš hipotekos proceso buvo eliminuoti hipotekos teisėjai, kurie iki tol užtikrino, kad hipotekos kreditoriai nepiktnaudžiautų teise ir neišieškotų lupikiško pobūdžio netesybų. Pakeitus reguliavimą ir išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto vykdant pagal notarų vykdomuosius įrašus, notarai turi tik formalią pareigą patikrinti, ar kreditoriaus pateikti duomenys atitinka Hipotekos registro duomenis, tačiau nekvestionuoja jokių kreditoriaus pateiktų duomenų dėl netesybų dydžio. Todėl sutrumpintas šešių mėnesių senaties terminas delspinigių skaičiavimui gali būti pritaikytas tik skolininkui ieškinio teisenos tvarka kreipusis į teismą dėl delspinigių dydžio ir prašant taikyti senaties terminą delspinigių skaičiavimui. Tokiais atvejais delspinigių dydis yra mažinamas iki protingo dydžio ir taikomas sutrumpintas šešių mėnesių senaties terminas[2]. Tačiau, kaip ir nurodoma projekto aiškinamajame rašte, skolininkai dažnai stokoja teisinio raštingumo ir nežino apie savo teisę ginčyti netesybas paskaičiuotas už ilgesnius terminus.
Atsižvelgiant į tokią teisinę situaciją, turėtų būti svarstoma galimybė tobulinti bendrąsias ir specialiąsias CK nuostatas, sąlygojusias įstatymo projekte nurodomų problemų atsiradimą. 6. Projekto 3 straipsnyje siūloma nustatyti, kad įstatymas įsigalioja 2019 m. sausio 1 d., tačiau šiame straipsnyje nėra jokių nuostatų dėl įstatymo taikymo galiojančioms kredito sutartims. Tokių nuostatų nebuvimas kelia abejonių dėl įstatymo taikymo apimties. Pastebėtina, kad jei teikiamas įstatymo projektas būtų priimtas ir įsigaliotų pagal minėtą nuostatą, įstatymui įsigaliojus atsirastų kredito sutarčių, kurių sąlygos nebeatitiktų įstatymo nuostatų. Tuo atveju, jei siekiama, kad įstatymo nuostatos būtų taikomos ir iki jo įsigaliojimo sudarytoms sutartims, tai sukeltų eilę teisinių problemų, sietinų su galimais neatitikimais CK nuostatoms ir Konstitucijai:
Pirma, pažymėtina, jog civilinio kodekso 6.157 straipsnio 2 dalis nustato, jog „Imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.“ Taigi iškiltų sutarčių ir imperatyvios CK nuostatos priešprieša. Antra, turėtų būti keliamas klausimas dėl įstatymo galiojimo laike. Kaip nurodo Konstitucinis Teismas 1998 m. kovo 25 d. nutarime: „<...> atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties.
Tačiau visais atvejais reikės atsižvelgti į tai, kad privatinėje teisėje pagerinus vienos teisinių santykių šalies padėtį kitos šalies padėtis paprastai gali pablogėti.“ Taigi atsižvelgiant, jog įstatymu garantuota kreditorių padėtis teikiamu įstatymo projektu būtų pabloginta, teigtina, kad reguliavimo pobūdis pažeistų teisinio reguliavimo srityje galiojančią taisyklę lex retro non agit, t. y. kad teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Trečia, atkreipiame dėmesį, kad įstatymas turi būti papildytas jo taikymo nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad įstatymui įsigaliojus bus sutarčių, kurių pagrindu bus pradėtos taikyti šiuo metu galiojančios įstatymo nuostatos, pavyzdžiui, skaičiuojamos 0,05 procento dydžio netesybos. Apibendrinant išdėstytas pastabas teigtina, kad projektas galimai turėtų būti papildytas nuostata, kad teisės normos, siūlomos įtvirtinti šiuo įstatymo projektu, taikomos tik po įstatymo įsigaliojimo sudarytoms kreditavimo sutartims, arba turėtų būti nustatytas aiškus teisinis mechanizmas, skirtas apsaugoti sutarčių šalių teisėtus interesus. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected] [1] Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius, 2003, p. 298. [2] Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo sprendimas byloje Nr. E2-3019-614/2016. (http://eteismai.lt/byla/271416035572241/e2-3019-614/2016)
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
siūloma keisti įstatymo 12 ir 16 straipsniuose vartojamą formuluotę „pavėluotas kredito įmokų mokėjimas“ ir vietoje jos naudoti žodžių junginį „ finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas“. Atkreiptinas dėmesys, jog siūloma formuluotė yra platesnė, šalia pavėluoto kredito įmokų mokėjimo apimanti ir kitus skolininko finansinius įsipareigojimus, kaip, pavyzdžiui, įsipareigojimą mokėti įkeičiamo turto draudimo įmokas ir kt. Todėl tuo atveju, kai skolininkų teisinė padėtis yra lengvinama, pavyzdžiui, įstatymo 12 straipsnio
skolininkų interesus ir įstatymo projekto tikslus, deklaruojamus įstatymo projekto aiškinamajame rašte. Tačiau, pavyzdžiui, įstatymo 16 straipsnio keitimo atveju, skolininkų padėtis būtų pabloginama, nes netesybas ir kitas finansines sankcijas skolininkams būtų galima taikyti plačiau, nei tai galima daryti pagal galiojantį reguliavimą, todėl manytina, jog atvejų, kai būtų galima skaičiuoti netesybas ir taikyti kitas finansines sankcijas, išplėtimas prieštarauja projekto aiškinamajame rašte išdėstytam tikslui ir gali bloginti skolininkų finansinę padėtį. 2.
keičiamo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl kredito sutarties nutraukimo atveju arba kredito davėjui pareikalavus grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui, netesybų procentinis dydis mažinamas nuo 0,05 procento (keičiamo įstatymo 16 straipsnio 6 dalis) iki 0,015 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Atsižvelgiant į tai, kad netesybos atlieka kompensacinę kreditoriaus finansinių nuostolių funkciją, ne tik nėra aiškūs skirtingo jų dydžio nustatymo pagrindai galiojant kredito sutarčiai ir po jos nutraukimo bei pareikalavus grąžinti kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui, bet ir kyla abejonių, ar netesybų procentinio dydžio sumažinimas užtikrins tinkamą kreditoriaus finansinių nuostolių kompensavimą, t. y. ar nebus paneigta pati netesybų paskirtis. 3. Projekto 3 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 6 ir 7 dalys galiotų ir iki 2019 m. gegužės 1 d. sudarytoms kredito sutartims, t. y. siūlomu teisiniu reguliavimu yra įtvirtinimas įstatymo atgalinis veikimas. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 1998 m. kovo 25 d. nutarime pažymėjo, kad „<...> atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties.
Tačiau visais atvejais reikės atsižvelgti į tai, kad privatinėje teisėje pagerinus vienos teisinių santykių šalies padėtį kitos šalies padėtis paprastai gali pablogėti.“ Taigi atsižvelgiant, jog įstatymu garantuota kreditorių padėtis teikiamu įstatymo projektu būtų pabloginta (projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatant mažesnį netesybų procentą), teigtina, kad reguliavimo pobūdis pažeistų teisinio reguliavimo srityje galiojančią taisyklę lex retro non agit, t. y. kad teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes manytina, kad projekto nuostatos turėtų būti taikomos tik po įstatymo įsigaliojimo sudarytoms kreditavimo sutartims. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected] D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]
Biudžeto ir finansų komitetas
2018-11-28
1Komiteto posėdyje dalyvavo: Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Stasys Jakeliūnas, Vytautas
Kamblevičius, Andrius Palionis, Viktoras Rinkevičius, Mykolas Majauskas, Andrius Kubilius, Vida Ačienė, Valius Ąžuolas, Rita Tamašunienė, Juozas Varžgalys. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Jolanta Dzikaitė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-03-05 1,2 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
formuluotę „pavėluotas kredito įmokų mokėjimas“ ir vietoje jos naudoti žodžių junginį „finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas“. Atkreiptinas dėmesys, jog siūloma formuluotė yra platesnė, šalia pavėluoto kredito įmokų mokėjimo apimanti ir kitus skolininko finansinius įsipareigojimus, kaip, pavyzdžiui, įsipareigojimą mokėti įkeičiamo turto draudimo įmokas ir kt. Todėl tuo atveju, kai skolininkų teisinė padėtis yra lengvinama, pavyzdžiui, įstatymo 12 straipsnio 10 dalies keitimo atveju, toks pakeitimas vertintinas kaip atitinkantis skolininkų interesus ir įstatymo projekto tikslus, deklaruojamus įstatymo projekto aiškinamajame rašte.
Tačiau, pavyzdžiui, įstatymo 16 straipsnio keitimo atveju, skolininkų padėtis būtų pabloginama, nes netesybas ir kitas finansines sankcijas skolininkams būtų galima taikyti plačiau, nei tai galima daryti pagal galiojantį reguliavimą, todėl manytina, jog atvejų, kai būtų galima skaičiuoti netesybas ir taikyti kitas finansines sankcijas, išplėtimas prieštarauja projekto aiškinamajame rašte išdėstytam tikslui ir gali bloginti skolininkų finansinę padėtį. Nepritarti Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu pagal Įstatymą netesybos yra ribojamos tik už pavėluotą įmokų mokėjimą. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai už kitų nei kredito įmokos finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį (pavyzdžiui, draudimo įmokų vėlavimą ar nemokėjimą) nevykdymą ar netinkamą vykdymą, kredito davėjai kredito sutartyse nustato papildomas finansines sankcijas (baudas) kredito gavėjams. Siekiant teisinio aiškumo ir kartu apriboti finansinių sankcijų kredito gavėjams taikymą už kitų nei kredito įmokos finansinių įsipareigojimų netinkamą vykdymą, formuluotę „pavėluotas kredito įmokų mokėjimas“ siūlytina keisti žodžių junginiu „finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas“. Tokiu būdu būtų suvienodintas ir ribojamas netesybų dydis už bet kokių finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Vartotojų interesai nebus pažeisti, nes netinkamo finansinių įsipareigojimų vykdymo atveju vartotojams nebus taikomos nepagrįsto dydžio finansinės sankcijos, priešingai, jų dydis bus ribojamas. 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-03-0523 2.
Projekto 2 straipsnio 3 dalimi siūloma pakeisti įstatymo 16 straipsnio 6 dalį ir nustatyti, kad „Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais iki kredito sutarties nutraukimo kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos <...>“. Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Atkreipiame dėmesį, kad CK 6.221 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad
„Sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius,
atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas.“ Kartu pažymėtina tai, kad „<...> sutarties nutraukimas neturi įtakos civilinei atsakomybei. Jeigu sutartis pažeista, kol nėra nutraukta, tai ir nutraukus sutartį kreditorius gali iš skolininko išieškoti nuostolius ir netesybas. Tokia taisyklė aiškinama tuo, kad civilinė atsakomybė yra savarankiška prievolė, todėl jos likimas nepriklauso nuo sutarties likimo.[¹]“ Šiame kontekste teigtina, kad siūlymas nedera su CK nuostatomis ir civilinės atsakomybės bei netesybų teisinių institutų esme. Be to, atkreipiame dėmesį, kad siūlomas teisinis reguliavimas turėtų būti įvertintas ir asmenų lygiateisiškumo principo kontekste. Pastebėtina, kad asmenys, gavę kreditus, susijusius su nekilnojamuoju turtu, savo teisine padėtimi, ar kitais aspektais nesiskiria nuo kitų asmenų, kurie gavo analogiško dydžio kreditus, nesusijusius su nekilnojamuoju turtu. Pastebėtina, kad ir vieni, ir kiti asmenys privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo prievoles. Prievolių neįvykdymo ar netinkamo vykdymo atvejais, CK nuostatos nustato taisykles, pagal kurias visiems vienodai taikomos netesybos. Tuo atveju, jei siūlomas įstatymo pakeitimas bus priimtas, sisteminiame teisiniame reguliavime, susijusiame su netesybomis, bus nustatytas išimtinio pobūdžio teisinis reguliavimas, taikomas tik tam tikrai asmenų grupei - su nekilnojamuoju turtu susijusį kreditą gavusiems asmenims.
Tik šiems asmenims būtų nustatytas tam tikras įstatyminis apribojimas dėl civilinės atsakomybės taikymo, nors šie asmenys niekuo nesiskiria nuo kitų asmenų, kuriems civilinės atsakomybės nuostatos liktų taikomos pilna apimtimi. Taigi manytina, kad priėmus siūlomą teisinį reguliavimą būtų sukurtos prielaidos konstatuoti asmenų nelygiateisiškumą netesybų taikymo srityje. Svarstytina, ar siūlomos normos neturėtų sistemiškai keisti visų asmenų teisinės padėties, ar teikiamos nuostatos gali būti tik teikiamo įstatymo reguliavimo dalyku, ar tokios nuostatos neturėtų būti įtvirtintos tarp CK bendrųjų nuostatų, taikytinų visiems asmenis vienodai. Kartu pažymime, kad atsižvelgiant į tai, kad CK nesuteikia galimybės su teise į netesybas susijusius klausimus kituose įstatymuose reguliuoti kitaip negu CK ir taikant CK 1.3 straipsnio 2 dalies nuostatą „Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.“, net priėmus siūlomą nuostatą ji būtų niekinė ir negalėtų būti taikoma. Pritarti iš dalies Argumentai: pažymėtina, kad netesybos yra skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Tad siūlomos nuostatos dėl netesybų dydžio ribojimo neatima iš kreditoriaus teisės, vadovaujantis bendrosiomis Civiliniame kodekse nustatytomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, reikalauti atlyginti nuostolių, kurių nepadengia įstatyme ir (ar) kredito sutartyje nustatytos netesybos. Taigi kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę į jų atlyginimą. Pasiūlymas:
Pakeisti projekto 2 straipsnio 3 dalimi keičiamo įstatymo 16 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6.
Pavėluoto kredito įmokų mokėjimo Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos negali būti nedidesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nustatytus atvejus. Visais finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokėjimai už finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi.“
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-03-0523
pakeisti įstatymo 16 straipsnio 6 dalį ir nustatyti, kad: „Netesybų skaičiavimo trukmė negali būti ilgesnė negu 5 metai. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, skaičiuojant jį kiekvienai pagal kredito sutartį pradelstai sumokėti sumai atskirai.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas. Pažymime, jog siūlomos įstatymo formuluotės dėl netesybų skaičiavimo trukmės kelia abejonių dėl jų reguliavimo apimties ir santykio su CK nuostatomis. Pastebėtina, kad CK neįtvirtinti jokie netesybų skaičiavimo terminų ribojimai, tačiau nustatomi sutrumpinti šešių mėnesių ieškinio senaties terminai ieškiniams dėl netesybų pareikšti. Ieškinio senatis netesyboms išieškoti reiškia, jog tais atvejais, kai vienos iš ginčo šalių prašymu taikoma ieškinio senatis, teismas priteisia netesybas, apskaičiuotas už šešis mėnesius. Šiame ieškinio senaties kontekste nėra aišku, kas turima omenyje siūlant nustatyti, kad netesybų skaičiavimo trukmė negali būti ilgesnė negu 5 metai. Nesuprantama ir kaip tokiu atveju turėtų ir galėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas imperatyviai nustatytas CK.
Neaišku, ar pasiūlymu siekiama konkuruoti su CK nuostatomis ir taip pabloginti visų asmenų, turinčių su nekilnojamuoju turtu susijusius kreditus, teisinę padėtį, nustatant penkerių metų senaties terminą netesyboms išieškoti, ar gal būt siekiama kitų tikslų, kurie nei iš projekto aiškinamojo rašto, nei iš projekto turinio nėra aiškūs. Be to, pažymėtina ir tai, jog, kaip jau minėta šioje išvadoje, tais atvejais, kai yra CK ir kitų įstatymų nuostatų prieštaravimų, turi būti taikomos CK nuostatos. Pritarti Žr. Komiteto siūlomą 2 straipsnio 3 dalies redakciją. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-03-0523
pakeisti įstatymo 16 straipsnio 6 dalį ir nustatyti, kad „Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais iki kredito sutarties nutraukimo kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,02 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. <...>. Jokios kitos netesybos, palūkanos ir mokėjimai už finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi. <...> Nutraukus kredito sutartį netesybos, palūkanos ir jokie kiti mokėjimai <...> negali būti taikomi.“ Šio pasiūlymo kontekste atkreipiame dėmesį, jog CK 6.37 straipsnyje yra nustatyta, kad „Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai.
Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“ Be to, CK 6.210 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad
„Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti
penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.“ Taigi pasiūlymas keisti įstatymą, draudžiant skaičiuoti bet kokias palūkanas, tarp jų ir įstatymines, prieštarauja imperatyvioms CK nuostatoms. Kartu pažymime, kad atsižvelgiant į tai, kad CK nesuteikia galimybės su įstatyminių palūkanų skaičiavimu susijusius klausimus kituose įstatymuose reguliuoti kitaip negu CK ir taikant CK 1.3 straipsnio 2 dalies nuostatą „Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.“, net priėmus siūlomą nuostatą ji būtų niekinė ir negalėtų būti taikoma. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-03-05
aiškinamajame rašte nurodomos problemos dėl lupikiško pobūdžio netesybų išieškojimo iš skolininkų kilo ne dėl keičiamo įstatymo priėmimo, o 2012 m. sausio mėn.
10 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.127, 4.170, 4.171, 4.172, 4.173, 4.174, 4.175, 4.176, 4.177, 4.178, 4.179, 4.180, 4.181, 4.182, 4.183, 4.184, 4.185, 4.186, 4.187, 4.188, 4.189, 4.190, 4.191, 4.192, 4.193, 4.195, 4.196, 4.197, 4.198, 4.199, 4.200, 4.201, 4.202, 4.204, 4.206, 4.207, 4.209, 4.210, 4.211, 4.212, 4.213, 4.214, 4.216, 4.219, 4.220, 4.221, 4.223, 4.224, 4.225, 4.226, 4.256 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 4.192-1, 4.194-1 straipsniais įstatymui, kuriuo iš esmės buvo pakeistas teisinis reguliavimas, susijęs su hipotekos teisiniais santykiais. Pakeitus CK nuostatas iš hipotekos proceso buvo eliminuoti hipotekos teisėjai, kurie iki tol užtikrino, kad hipotekos kreditoriai nepiktnaudžiautų teise ir neišieškotų lupikiško pobūdžio netesybų. Pakeitus reguliavimą ir išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto vykdant pagal notarų vykdomuosius įrašus, notarai turi tik formalią pareigą patikrinti, ar kreditoriaus pateikti duomenys atitinka Hipotekos registro duomenis, tačiau nekvestionuoja jokių kreditoriaus pateiktų duomenų dėl netesybų dydžio. Todėl sutrumpintas šešių mėnesių senaties terminas delspinigių skaičiavimui gali būti pritaikytas tik skolininkui ieškinio teisenos tvarka kreipusis į teismą dėl delspinigių dydžio ir prašant taikyti senaties terminą delspinigių skaičiavimui. Tokiais atvejais delspinigių dydis yra mažinamas iki protingo dydžio ir taikomas sutrumpintas šešių mėnesių senaties terminas . Tačiau, kaip ir nurodoma projekto aiškinamajame rašte, skolininkai dažnai stokoja teisinio raštingumo ir nežino apie savo teisę ginčyti netesybas paskaičiuotas už ilgesnius terminus.
Atsižvelgiant į tokią teisinę situaciją, turėtų būti svarstoma galimybė tobulinti bendrąsias ir specialiąsias CK nuostatas, sąlygojusias įstatymo projekte nurodomų problemų atsiradimą. Nepritarti Siekiant palengvinti skolininko teisinę padėtį, kad ginčo atveju jam nereiktų prašyti taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, nustatytą Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje, siūloma projekte įtvirtinti analogišką nuostatą, kaip numatyta Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje: „Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį“. Tokiu atveju šis netesybų skaičiavimo trukmės apribojimas būtų taikomas automatiškai pagal įstatymą, be atskiro skolininko prašymo. Įtvirtinus nuostatą Įstatyme, nebelieka poreikio keisti Civilinį kodeksą. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2018-03-053
straipsnyje siūloma nustatyti, kad įstatymas įsigalioja 2019 m. sausio 1 d., tačiau šiame straipsnyje nėra jokių nuostatų dėl įstatymo taikymo galiojančioms kredito sutartims. Tokių nuostatų nebuvimas kelia abejonių dėl įstatymo taikymo apimties. Pastebėtina, kad jei teikiamas įstatymo projektas būtų priimtas ir įsigaliotų pagal minėtą nuostatą, įstatymui įsigaliojus atsirastų kredito sutarčių, kurių sąlygos nebeatitiktų įstatymo nuostatų. Tuo atveju, jei siekiama, kad įstatymo nuostatos būtų taikomos ir iki jo įsigaliojimo sudarytoms sutartims, tai sukeltų eilę teisinių problemų, sietinų su galimais neatitikimais CK nuostatoms ir Konstitucijai:
Pirma, pažymėtina, jog civilinio kodekso 6.157 straipsnio 2 dalis nustato, jog „Imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.“ Taigi iškiltų sutarčių ir imperatyvios CK nuostatos priešprieša. Antra, turėtų būti keliamas klausimas dėl įstatymo galiojimo laike.
Kaip nurodo Konstitucinis Teismas 1998 m. kovo 25 d. nutarime: „<...> atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties. Tačiau visais atvejais reikės atsižvelgti į tai, kad privatinėje teisėje pagerinus vienos teisinių santykių šalies padėtį kitos šalies padėtis paprastai gali pablogėti.“ Taigi atsižvelgiant, jog įstatymu garantuota kreditorių padėtis teikiamu įstatymo projektu būtų pabloginta, teigtina, kad reguliavimo pobūdis pažeistų teisinio reguliavimo srityje galiojančią taisyklę lex retro non agit, t. y. kad teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Trečia, atkreipiame dėmesį, kad įstatymas turi būti papildytas jo taikymo nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad įstatymui įsigaliojus bus sutarčių, kurių pagrindu bus pradėtos taikyti šiuo metu galiojančios įstatymo nuostatos, pavyzdžiui, skaičiuojamos 0,05 procento dydžio netesybos. Apibendrinant išdėstytas pastabas teigtina, kad projektas galimai turėtų būti papildytas nuostata, kad teisės normos, siūlomos įtvirtinti šiuo įstatymo projektu, taikomos tik po įstatymo įsigaliojimo sudarytoms kreditavimo sutartims, arba turėtų būti nustatytas aiškus teisinis mechanizmas, skirtas apsaugoti sutarčių šalių teisėtus interesus. Pritarti Pakeisti projekto 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas 1.Šis įstatymas įsigalioja 2019 m. gegužės 1 d. 2. Šis įstatymas taikomas nuo 2019 m. gegužės 1 d. sudarytoms kredito sutartims, išskyrus šio įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse išdėstytas Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio
kredito sutartims.“ 7.
Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2018-03-23 Europos teisės departamentas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo posėdžių sekretoriato 2018 m. kovo 2 d. raštu Nr. S-2018-1514 pateiktą Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo Nr. XII-2769 12 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-1712 (toliau – įstatymo projektas), kurio nuostatoms taikytini 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL
pastabas:
projekte numatyta keisti galiojančio įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje,
apie pavėluotą kredito įmokų mokėjimą į formuluotę „finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejus“. Manytume, kad siūloma formuluotė apimtų ne tik kredito įmokų mokėjimą, bet ir kitus įsipareigojimus, pavyzdžiui, turto draudimo įmokas, administravimo mokestį ir kt. Todėl svarstytina, ar siūlymas praplėsti formuluotę pagerintų vartotojų (kredito gavėjų) padėtį visais atvejais, kaip tai nurodoma įstatymo projekto aiškinamajame rašte. Pateiktas formuluotės pakeitimas galiojančio įstatymo 16 straipsnyje įgalintų skaičiuoti netesybas platesniam ratui įsipareigojimų, o ne tik pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atveju, kaip tai numatyta įstatyme šiuo metu.
Tačiau toks siūlymas yra suderinamas su Direktyvos 2014/17/ES reikalavimais, nes dėl sutartinių netesybų ir kitų mokėjimų ribojimų Direktyvos 2014/17/ES
vartotojui nustatyti ir taikyti mokesčius, susijusius su įsipareigojimų neįvykdymu, tie mokesčiai būtų ne didesni, nei būtina kompensuoti kreditoriui dėl įsipareigojimų neįvykdymo jo patirtas išlaidas, o valstybės narės nustato tokių mokesčių ribas. Vis tik Direktyvoje 2014/17/ES nėra konkrečiai apibrėžta, kokių įsipareigojimų nevykdymo atveju gali būti nustatyti tam tikri mokesčiai kredito gavėjui. Tai yra įtvirtinta bendra galimybė įsipareigojimų nevykdymo atveju nustatyti mokesčius kredito gavėjui. Taip pat paminėtina, kad Direktyvos 2014/17/ES 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nėra nustatyti mokesčių dydžiai (nėra pateikti procentinės išraiškos pavyzdžiai ar apskaičiavimo metodai). ES teisės akte tik akcentuota būtinybė užtikrinti, kad mokesčių dydis nebus nukreiptas į silpnesnės pusės kredito santykiuose – kredito gavėjo – padėties pabloginimą, bet sukurs balansą ir atras atitikmenį kompensuoti kreditoriaus patirtas išlaidas dėl kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymo. Todėl Jūsų siūlymas nustatyti galiojančio įstatymo 16 straipsnio
sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, manytume būtų suderinamas su Direktyvos 2014/17/ES 28 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimams. Juo labiau, kad jokių kitų netesybų ar mokėjimų už sutarties įsipareigojimų nevykdymą kredito davėjas negalėtų taikyti. Pritarti
departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2018-03-23 2.
Kartu pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento nuomonei, kad Įstatymo projektu teikiami galiojančio įstatymo 16 straipsnio 6 dalies pakeitimai sistemiškai nesuderinti su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, apibrėžiančiomis sutarties nutraukimo pasekmes, civilinės atsakomybės bei netesybų teisinius institutus, prievolių nevykdymo atvejus ir kt. Pritarti Žiūrėti argumentus Seimo kanceliarijos Teisės departamento atitinkamoms pastaboms. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos bankų asociacija, 2018-10-08
Lietuvos bankų asociacija, susipažinusi su Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų projektų sistemoje įregistruotu Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – Įstatymo) Nr. XII-2769 12 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu (toliau – Projektu), iš esmės jam nepritaria ir teikia šias pastabas bei pasiūlymus. Bankai palaiko idėją apsaugoti vartotoją nuo gyvenimiškų situacijų sprendžiant iškilusius sunkumus vykdant prisiimtus įsipareigojimus ir pasirengę diskutuoti dėl abipusiai naudingų sprendimų, tačiau tai turi būti daroma kitokiomis priemonėmis, nei siūlomais Įstatymo pakeitimais:
Dėl netesybų dydžio sumažinimo (projekto 2 str. kuriuo keičiamas 16 str. 6 dalis)
1Mūsų nuomone, siūloma įstatymo 16 str.
6 dalies redakcija, kai nustatomas nepagrįstai mažas netesybų dydis, galimai prieštarauja Konstitucinės teisės normoms, nes ji skolininko prievolės nevykdymo pasekmes perkelia ant kreditorių pečių, t.y., siūlomas nustatyti netesybų dydis 0,02 proc. yra nepakankamas net padengti tiesioginius kaštus, susijusius su įsipareigojimų nevykdymo administravimo procese taikomomis ir net įstatyme numatytomis priemonėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymo 21 str. ir 23 str. nustato specifines pareigas kreditoriui informuoti kredito gavėją apie netinkamai vykdomas prievoles, taip pat pareigą nemažiau kaip du kartus patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją apie netinkamą prievolių vykdymą, o sutarties nutraukimo atveju atsiranda pareiga siųsti papildomus pranešimus. Be šių pranešimų, bankai dažnai naudoja ir papildomas priemones (SMS žinutes, telefono skambučius, susitikimus), kurios padeda skubiau susisiekti su kredito gavėjais ir juos informuoti apie nesumokėtas sumas bei pasekmes, tame tarpe, skaičiuojamas netesybas. Itin mažo netesybų dydžio nustatymas vers bankus naudoti tik įstatymo įpareigotas naudoti priemones, atsisakant veiksmingų papildomų priemonių. Tokiu būdu, kredito gavėjams atsiras neigiamos pasekmės, nes dėl ilgai nevykdomų prievolių blogės kredito gavėjų kreditingumo vertinimo balas ir brangs skolinimasis ateityje. Pažymėtina, kad, vadovaujantis esama teismų praktika, skolininkas apie I) jo duomenų perdavimą į skolininkų jungtines duomenų bazes; ir ii) sutarties nutraukimą turi būti informuojamas registruotu laišku su įteikimu, kurio kaina pagal viešai Lietuvos pašto skelbiamas kainas nuo 2018-07-01 yra 1,56 EUR.
Atitinkamai vien laiškų siuntimas skolininkui, kai susiduriama su būtinybe nutraukti sutartį, kainuotų apie 6 EUR, kai tuo tarpu vidutiniškai nuo vidutinės uždelstos sumokėti sumos (230 EUR) taikant 0,02 proc. netesybas, kai vidutinis uždelsimo terminas yra 35 dienos, būtų priskaičiuojama 1,61 EUR netesybų. Tokiu būdu, netesybų dydis net nepadengtų laiškų siuntimo kaštų, jau nekalbant, kad netesybos yra skirtos kompensuoti ir kitas kreditoriaus netektis, susijusias su netinkamu įsipareigojimų vykdymu. Nustačius netesybų dydį 0,02 proc. tai reikštų, kad netesybos atitinka 7 proc. metinių palūkanų, mokamų nuo pradelstos sumos. Mūsų įsitikinimu itin žemo netesybų lygio nustatymas yra ydingas ne tik dėl finansinių priežasčių (toks netesybų dydis nekompensuos kreditoriaus nuostolių), bet ir dėl to, kad tai netgi skatins vartotojus nesilaikyti finansinės drausmės – netesybų viena iš pagrindinių funkcijų yra atgrasyti vartotoją nuo pavėluoto ir netinkamo mokėjimų vykdymo, o tai neužtikrins sveikos finansinės sistemos. Sumažinus netesybas, vartotojai nejaus skatinimo tinkamai vykdyti prievoles, o tai gali įtakoti jų kreditingumo vertinimo pablogėjimą ir atitinkamai pabranginti skolinimąsi ateityje. Taip pat norėtume atkreipti įstatymo leidėjo dėmesį į tai, kad valstybė nustatydama tokį netesybų dydį, diskriminuoja verslą, nes valstybė pati sau yra nusistačiusi galimybę taikyti didesnes netesybas nei siūlomame leisti taikyti kreditinių įsipareigojimų nevykdymo atveju (nors tokiu atveju mokesčių mokėtojams ar kitų santykių dalyviams, tokių pat informavimo apie uždelstas mokėti sumas ir jų administravimo priemonių netaiko): 1.
Už ne laiku sumokėtą darbo užmokestį darbuotojams
Nr. 1K-328). 3. Už mokestines nepriemokas delspinigiai – 0,03 proc. Mūsų nuomone, įstatymų leidėjo siūlomas netesybų dydis, nėra pagrįstas jokiais ekonominiais skaičiavimas ir vertinimais, todėl turėtų būti paliekamas esamas 0,05 proc. netesybų dydis, kuris koreliuoja su pradelstų įsipareigojimų administravimo kaštais ir kitais kreditoriaus patiriamais nuostoliais. 2. Taip pat, manytina, kad siūlomi ribojimai skaičiuoti netesybas tik iki sutarties nutraukimo, ir netaikyti netesybų, palūkanų ir kitų mokėjimų po sutarties nutraukimo yra itin ydingas ir neatsakingas siūlymas, todėl, kad tokia nuostata pastūmės kredito gavėjus nevykdyti finansinių įsipareigojimų, nes jiems nereiks mokėti nei palūkanų, nei netesybų, nei kitų mokėjimų. Drąsiai galima teigti, kad tokia nuostata padės sukurti naują prievolių nevykdymo tradiciją Lietuvoje, kas atitinkamai gali sukelti rimtų finansų sistemos sutrikimų riziką, kai kreditorius skolindamas lėšas negaus užmokesčio už tokią paslaugą, nes klientai nuo pirmos dienos bus nesuinteresuoti vykdyti prievolių, nes nutraukus sutartį, kreditas tampa neatlygintiniu.
Toks reglamentavimas, mūsų nuomone neatitiktų esminių konstitucinės teisės principų (tokių kaip teisinės valstybės principas, nuosavybės teisės apsaugos principas, ūkinės veiklos laisvės principas ir kt.). Atsižvelgiant į tai, prašome atsisakyti apribojimų skaičiuoti netesybas tik iki sutarties nutraukimo, ir netaikyti netesybų, palūkanų ir kitų mokėjimų po sutarties nutraukimo. 3. Įstatymo projekte siūlomi nauji terminai dėl netesybų skaičiavimo iš esmės iškreipia ieškinio senaties sampratą ir sistemą. Ieškinio senatis yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, kurio 1.125 str. jau yra įtvirtintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl netesybų. Atsižvelgiant, kad vienas teisės aktas jau nustato senaties terminą netesyboms, toks terminas neturėtų būti (naudojant kitokias formuluotes) papildomai aptariamas kitame teisės akte. Taip pat pažymėtina, kad Aukščiausiojo teismo praktikoje, jau yra suformuluota taisyklė, kad bylose su vartotojais bylą nagrinėjantis teisėjas turi imtis aktyvaus vaidmens ir paaiškinti vartotojui jo teisę prašyti taikyti ieškinio senatį netesyboms. Šios aktyvios pareigos įtvirtinimas teisėjui yra pakankama vartotojų teisių apsaugos priemonė, neleidžiant priteisti netesybų už ilgesnį periodą. Taip pat svarbu paminėti, kad projekte siūlomi du terminai netesybų skaičiavimui (5 metai ir 6 mėnesiai) yra prieštaraujantys vienas kitam.
Atsižvelgiant į tai, siūlome nuostatos dėl netesybų skaičiavimo terminų įtvirtinimo įstatyme, atsisakyti, bet Įstatyme įtvirtinti pareigą teismui bei notarui, kuris išduoda vykdomąjį raštą dėl išieškojimo iš įkeisto turto, aktyviai be kredito gavėjo prašymo taikyti ieškinio senatį netesyboms. PASIŪLYMAS Atsižvelgiant į tai siūlome tokią 16 straipsnio 6 dalies redakciją:
„6. Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį
nevykdymo atvejais iki kredito sutarties nutraukimo kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,02 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybų skaičiavimo trukmė negali būti ilgesnė negu 5 metai. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, skaičiuojant jį kiekvienai pagal kredito sutartį pradelstai sumokėti sumai atskirai. Jokios kitos netesybos ir palūkanos mokėjimai mokesčiai už finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi. Nutraukus kredito sutartį netesybos, palūkanos ir jokie kiti mokėjimai už finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi. Teismas ir notaras, išduodamas vykdomąjį raštą dėl išieškojimo iš įkeisto turto, visada privalo taikyti ieškinio senatį netesyboms be atskiro kredito gavėjo prašymo.“
Jei būtų atsižvelgta į šį pasiūlymą, tuomet, pavyzdžiui, nutraukus 50.000 Eur kredito sutartį ir bylinėjantis 3 metus ir klientui visą šį laikotarpį nieko nemokant bankui, vietoj visą laikotarpį skaičiuotų netesybų, kurios sudarytų 27.000 Eur, būtų priskaičiuota tik 4.500 Eur netesybų.
Pritarti iš dalies Argumentai: Civilinio kodekso 6.2010 straipsnyje nustatytos penkių procentų dydžio metinės palūkanos atitinka 0,014 proc. už pradelstą mokėti dieną, t.y. dar mažesnės negu siūlomos projekte 0,05 proc. netesybos. Be to, remiantis tarptautine praktika (Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento analitinis tyrimas “Netesybų palūkanų ribojimas Europos Sąjungos valstybėse narėse”, 2017-10-20), pvz., Švedijoje, Vokietijoje, su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito atvejais taikomos netesybos sudaro 7 proc. metinių palūkanų, mokamų nuo pradelstos sumos, kas iš esmės atitinka ir projektu siūlomą netesybų dydį. Dėl netesybų skaičiavimo terminų – žiūrėti argumentus Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabai Nr. 3 šių išvadų
išvadų 7.2 lentelėje dėl netesybų dydžio. 2. Lietuvos bankų asociacija, 2018-10-08 Dėl galimybės keisti maržą esant sutartiniams pažeidimams (projekto 2 str. kuriuo keičiamas 16 str. 4 dalis)
Įstatymo
neatitinkantis visuotinių kredito rizikos vertinimo principų. Bankas, priimdamas sprendimą suteikti kreditą, įvertina visas objektyviai apie kredito gavėją žinomas aplinkybes – kliento pajamas, jo įsipareigojimus, jo kredito istoriją, turimą turtą ir t.t. Įvertinęs šią informaciją, Bankas nustato galimą vartotojo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo tikimybę ir kredito riziką.
Būtent įvertinęs šią riziką, bankas ir nustato palūkanų maržą, t.y. kredito kainą, kurios pagrindinė dedamoji yra būtent kredito rizikos kaina. Kadangi kredito paslauga yra itin ilgo termino paslauga, tai norint apsisaugoti nuo galimo netinkamų įsipareigojimų vykdymo ir tinkamai juos įkainoti, tektų a priori (sudarant sutartį) nustatyti klientui tokią paskolos palūkanų maržą (apskaičiuotą pagal statistinius modelius), kuri atitiktų arba blogiausią jo kredito riziką arba vidutinę kredito riziką per visą paskolos laikotarpį. Tačiau toks maržos nustatymo principas klientams būtų itin nepalankus, kadangi daugelio klientų kredito rizika per visą laikotarpį neblogėtų arba blogėtų nežymiai, dėl to jiems nustatyta didesnė palūkanų marža pavirstų didesniais paskolos kaštais. Banko tikslas yra tinkamai įvertinti kliento kredito riziką ir pagal ją teisingai nustatyti kliento palūkanų maržą. Dėl šios priežasties svarbu nustatyti palūkanų maržą sutarties sudarymo metu ir suteikti galimybę ją peržiūrėti pagal iš naujo atliekamą kliento įvertinimą. Palūkanų normos vienašališkas keitimas nėra ekonominė sankcija, bauda, ar atsakomybės forma už padarytą pažeidimą. Palūkanų norma gali būti keičiama dėl daugelio priežasčių, tačiau bankai dažniausiai maržos pakeitimą taiko, kaip tinkamą priemonę įvertinti kredito gavėjo pasikeitusią kredito rizikos įvertį, t.y. maržą mažina arba didina priklausomai nuo kredito gavėjo rizikos balo pasikeitimo. O kredito rizikos pasikeitimą įtakoja įvairūs faktoriai, iš kurių vienas iš svarbiausių yra (ne)tinkamas finansinių prievolių vykdymas. Tačiau ne bet kuris netinkamas prievolės vykdymas įtakoja kredito rizikos pasikeitimą, kaip ir skirtingi prievolės vykdymo pažeidimai turi skirtingą įtaką kredito rizikos vertinime. Todėl tuo atveju, jei kredito gavėjas sistemingai (pvz.
kredito įmokas, gali turėti nemažesnę reikšmę nei 2 dviejų metų laikotarpyje ilgai besitęsiantis įsipareigojimų nevykdymas. Kliento netinkamai vykdomi mokėjimo įsipareigojimai turi žymiai ilgesnes pasekmes kredito davėjui, nes dėl netinkamai vykdomų įsipareigojimų kliento kredito rizika pablogėja ne buvusio pažeidimo trukmei, o žymiai ilgesniam laikotarpiui, kas atitinkamai reiškia, kad dėl pablogėjusios kredito rizikos kliento mokama marža neatitinka realybės ir turėtų būti didinama. Tokiu būdu įstatymas netiesiogiai pradeda reguliuoti finansinių paslaugų kainas ir šis reguliavimas yra atliekamas neatlikus nei situacijos analizės, nei pasekmių analizės. PASIŪLYMAS Atsižvelgiant į tai, siūlome Įstatymo 16 str. 4 palikti tokią redakciją, kokia galioja šiuo metu, nes priešingu atveju toks pakeitimas galėtų būti žalingas sąžiningai prievoles vykdantiems klientams. Dar kartą norime akcentuoti, kad bankai palaiko idėją apsaugoti vartotoją nuo gyvenimiškų situacijų sprendžiant iškilusius sunkumus vykdant prisiimtus įsipareigojimus ir pasirengę diskutuoti dėl abipusiai naudingų sprendimų, tačiau tai turi būti daroma kitokiomis priemonėmis, nei siūlomais Įstatymo pakeitimais. Nepritarti Draudimas didinti maržą finansinių įsipareigojimų nevykdymo atvejais yra siūlomas siekiant tinkamai apginti su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito gavėjų, susidūrusių su pablogėjusia finansine būkle, teises ir apsaugoti juos nuo galimų finansinių nuostolių. Bankas, didindamas maržą dėl kliento nevykdomų finansinių įsipareigojimų, tik padidina ir taip sunkią kredito gavėjo finansinę naštą. Net jeigu ir bendrai visiems klientams nustatoma didesnė banko marža padidintų paskolų kaštus, tai sumažintų skolinimosi mastus. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta
teisę, pasiūlymai: negauta. 6.
pasiūlymai: negauta. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-1712 ir Komiteto išvadoms bei pasiūlymams. 7.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Biudžeto ir finansų komitetas, 2018-11-2823 Pasiūlymas: Pakeisti projekto
taip: „6. Finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos negali būti, nedidesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, išskyrus šio straipsnio 7 dalyje nustatytus atvejus. Visais finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokėjimai už finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymą kredito gavėjui negali būti taikomi.“
finansų komitetas, 2018-11-2824 N Argumentai: Nutraukus kredito sutartį, kredito gavėjui skaičiuojamos netesybos iki pilno prievolės įvykdymo. Šios netesybos skaičiuojamos nuo visos kredito likučio sumos, todėl siūlytina nustatyti žemesnę netesybų procentinę dalį, mokamą po kredito sutarties nutraukimo, negu eilinės įmokos nemokėjimo atveju. Pasiūlymas:
Papildyti projekto 2 straipsnį nauja 4 dalimi ir ją išdėstyti taip: „4. Papildyti 16 straipsnį 7 dalimi: „7. Nutraukus kredito sutartį arba pareikalavus grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui nenutraukiant kredito sutarties, kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,015 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną."
8Balsavimo rezultatai: už –8, prieš –2,
susilaikė –0. 9.
9Komiteto paskirti pranešėjai: Valius Ąžuolas, Kęstutis Glaveckas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. Komiteto
pirmininkas Stasys Jakeliūnas PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas. Biuro patarėja Jolanta Žaltkauskienė [1] Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius, 2003, p. 298.