Projekto Projekto lyginamasis variantas
taip:
„5) keleivių vežimo Susisiekimo ministerijos ar jos
įgaliotos institucijos arba savivaldybių nustatytais reguliaraus susisiekimo maršrutais paslaugoms, taip pat šiame punkte nurodytų keleivių bagažo vežimo paslaugoms.;“
taip: „6) maisto produktams (įskaitant gėrimus, išskyrus alkoholinius gėrimus), skirtiems žmonių maistui, sėkloms, augalams ir sudedamosioms dalims, naudojamoms maisto produktams paruošti, ir produktams, skirtiems naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai.“
Šis įstatymas įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas Žygimantas Pavilionis
priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 19 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) rengimą paskatino siekis sumažinti maisto produktų kainas. Kylančias prekių ir paslaugų kainas Lietuvos gyventojai laiko viena aktualiausių problemų. Per pastaruosius 5 metus kainos šalies vartotojams padidėjo 5,9 proc. Daugiausia šį padidėjimą lėmė brangę maisto produktai ir paslaugos. Jie per šį laikotarpį pabrango atitinkamai 12,2 ir 18,1 proc. Didelę įtaką kainų kilimui turėjo spartus ekonomikos augimas ir didėjantis darbo užmokestis – atlyginimai per minėtą laikotarpį padidėjo 36 proc. Paslaugų kainų raidai įtakos turėjo ir energijos bei apdoroto maisto kainų augimas. Kadangi išlaidos degalams bei maisto produktams ir alkoholiniams gėrimams sudaro nemenką paslaugų sektoriaus, ypač transporto ir viešojo maitinimo veiklų, sąnaudų dalį, jų padidėjimas tiesiogiai veikia bendrą paslaugų kainų lygį.[1] Žvelgiant detaliau į maisto produktų kainų pokyčius, reikšmingą įtaką maisto produktų kainoms turėjo spartesnis pasaulinių maisto žaliavų kainų kilimas, akcizų pokyčiai ir vietinių darbo sąnaudų padidėjimas. Maisto žaliavos jau nuo 2016 m. antrosios pusės pasaulyje ėmė brangti sparčiau dėl to, kad daugiau nei tikėtasi sumažėjo kai kurių maisto žaliavų (konkrečiai – pieno) gamyba ir padidėjo kai kurių kitų maisto produktų (konkrečiai – mėsos) paklausa. Vietinės darbo sąnaudos didėjo dėl sparčiai augančių atlyginimų, taip pat pastaruoju metu 17 proc. padidintos minimalios mėnesio algos (toliau – MMA).[2] Pastebėtina, kad pieno ir jo produktų kainų šuolis susijęs su 2014 m. Rusijos pradėtais taikyti prekybos apribojimais bei 2015 m.
Europos Sąjungos (toliau – ES) panaikintomis pieno gamybos kvotomis. Panaikinus šias kvotas, ES ūkininkai pradėjo tiekti daugiau pieno ir visoje Europoje susidarė žaliavinio pieno pasiūlos perviršis. Lietuvos ūkininkų padėtį apsunkino dar ir tai, kad nemenką pieno eksporto rinkos dalį sudarė Rusijos rinka, taigi eksporto galimybes apsunkino ir Rusijos prekybos apribojimai. Dėl šių aplinkybių pieno kainos Lietuvoje krito kur kas daugiau nei kitose ES šalyse. Nemenkai kritus žaliavinio pieno kainoms, dalis ūkininkų paliko pieno rinką. Sumažėjus pasiūlai, situacija rinkoje pasikeitė. Dėl sumažėjusios pasiūlos reikšmingai pakilo žaliavinio pieno kainos, o dėl to nemenkai padidėjo ir pieno produktų kainos vartotojams.[3] Nagrinėjant neapdoroto maisto kainų rinką, paprastai pastebimas stiprus pasiūlos veiksnių poveikis. Kadangi šią prekių grupę sudaro vaisių, daržovių, mėsos ir žuvies kainos, jų raidą pastebimai lemia vidaus ir išorės pasiūla, daug priklausanti nuo klimato sąlygų.[4] Makroekonominiu požiūriu paklausos skatinama infliacija nėra labai blogas reiškinys. Tai rodo augantį vidaus vartojimą. O tai, kad kainų augimas Lietuvoje yra spartesnis nei labiau išsivysčiusiose ES valstybėse, paaiškinama ekonomine integracija ir konvergencija. Tyrimai rodo, kad dėl to Vidurio ir Rytų Europos (toliau – VRE) valstybėse infliacijos tempas gali būti maždaug 1–3 proc. punkto didesnis, palyginti su ES senbuvėmis.[5] Vertinant Lietuvos išsivystymo
(pajamų) lygį tarp kitų VRE šalių, bendras kainų lygis Lietuvoje nėra santykinai aukštas (1 pav.).[6] Pavyzdžiui, atskirai nagrinėjant situaciją Baltijos valstybėse 2005–2016 m. laikotarpiu, matyti, kad pagal Lietuvos BVP, tenkančio vienam gyventojui, konvergencijos tempą, pastaruosius keletą metų kainų lygis Lietuvoje augo lėčiau, nei būtų galima spręsti iš 1 pav. apibendrintos VRE šalių patirties (atitinkamai žalia ir juoda linijos).
Kitaip nei Lietuvoje, BVP vienam gyventojui augimą Latvijoje ir Estijoje 2005–2016 m. lydėjo didesnis kainų lygio didėjimas. Šiuo laikotarpiu santykinis kainų lygis Latvijoje pakilo apie 15 proc. punktų, Estijoje
punktų, o Lietuvoje – 22 proc. punktais. 2016 m. duomenimis, pagal perkamąją galią pakoreguotas BVP vienam gyventojui buvo panašus kaip Estijoje (sudarė 75 proc. ES vidurkio) ir buvo gerokai didesnis nei Latvijoje (65 proc.). Tačiau kainų lygis Lietuvoje 2016 m. sudarė maždaug 63 proc. ES vidurkio ir buvo mažesnis nei Estijoje (75 proc.) ir Latvijoje (71 proc.).[7] Taigi, nors vidutinė metinė infliacija Lietuvoje 2017 m. buvo gana didelė ir siekė 3,7 proc. (2016 m. vidutinė metinė infliacija buvo 0,7 proc.), galima teigti, kad 2017 m. Lietuvos kainų lygis dar labiau priartėjo prie vidutinio kainų lygio ES, tačiau išliko mažesnis nei Latvijoje ir Estijoje, kuriose 2017 m. vidutinė metinė infliacija siekė atitinkamai 2,9 ir 3,36 proc.
Tačiau infliacija komplikuoja mažas pajamas gaunančių namų ūkių finansinę padėtį ir didina socialinę atskirtį, kuri Lietuvoje ir taip viena didžiausių ES.[8] Ekonomikos augimo rezultatais pirmiausia mėgaujasi didesnes pajamas gaunantys gyventojai, kurie dažniausia dirba aukštą pridėtinę vertę kuriančiuose, eksportuojančiuose sektoriuose. Būtent ši visuomenės grupė ir lemia didėjančią mokia paklausą ir prekių bei paslaugų brangimą. Tuo tarpu tie, kurių pajamos auga lėčiau arba visiškai neauga, yra priversti mokėti tokią pačią kainą už prekes ir paslaugas, kaip ir pasiturintys arba vidutiniškai pasiturintys namų ūkiai. Tačiau kadangi pirmoji gyventojų grupė Lietuvoje yra kiekybiškai gausesnė, susidaro paradoksali situacija, kada ekonomikos augimas tolygiai nepasiekia visų šalies gyventojų.[9] Todėl didelė dalis visuomenės ir sako, kad jai ekonomika neauga. Be to, Lietuvos gyventojai maisto produktams vidutiniškai išleidžia kiek daugiau nei ketvirtadalį savo pajamų – beveik daugiausiai Europoje. Viena iš priemonių užtikrinti mažesnes maisto produktų kainas žmonėms – mažesni pridėtinės vertės mokesčio tarifai (toliau – PVM). Pagal
mokesčio bendros sistemos III priedo 1 punktą, lengvatiniu PVM tarifu gali būti apmokestinami „maisto produktai (įskaitant gėrimus, išskyrus alkoholinius gėrimus), skirtų žmonių ir gyvūnų maistui, gyvi gyvūnai, sėklos, augalai ir sudedamosios dalys, paprastai naudojamos maisto produktams paruošti, bei produktai, paprastai skirti naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“. Lengvatiniai PVM tarifai maisto produktams taikomi daugelyje ES šalių.
Kai kuriose narėse lengvatiniai PVM tarifai taikomi tik tam tikroms maisto produktų grupėms.[10] Žinoma, įstatymu gali būti nustatytas nevienodas apmokestinimas vienos ar kitos rūšies maisto produktų atžvilgiu, tačiau, tokiu atveju turi būti aiškiai įvardijami objektyvūs tokio skirtingo apmokestinimo kriterijai. Pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatas, Lietuva, kaip ir visos ES valstybės narės, gali taikyti vieną arba du lengvatinius PVM tarifus pasirinktinai. Šiuo metu Lietuvoje galimi du lengvatiniai PVM tarifai – 5 ir 9 proc. Atsižvelgiant į visa tai, siūloma visiems maisto produktams nustatyti lengvatinį 9 proc. PVM tarifą. Skaičiuojama, kad tokiu atveju maisto produktų kainos turėtų sumažėti 9,9 proc. Siekiant kiek galima labiau užtikrinti, kad maisto produktų kainos tikrai sumažėtų, kartu siūloma Vyriausybei su Lietuvos verslo asociacijomis, prekybininkais pasirašyti Verslo subjektų geros verslo praktikos
(valios) memorandumą. Pasirašę šį memorandumą, prekybininkai turėtų savanoriškai įsipareigoti užtikrinti, kad kainos tikrai sumažės 9,9 proc. ir be objektyvių dėl su infliacija susijusių veiksnių nedidės. Taip pat memorandume turėtų būti numatyta, kad už jo nesilaikymą bus inicijuojamas PVM lengvatos maisto produktams panaikinimas. Tačiau kainos negali nuolat nedidėti. Pagrindinis Eurosistemos, kurią sudaro Europos Centrinis Bankas ir euro zonos šalių nacionaliniai centriniai bankai, tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Kainų stabilumas apibrėžiamas kaip mažesnė, bet artima 2 procentams visos euro zonos metinė infliacija vidutiniu laikotarpiu.
Keliant tokį tikslą, siekiama apsisaugoti tiek nuo pernelyg spartaus kainų augimo, tiek nuo potencialių neigiamų pasekmių, kurias galėtų suketi užsitęsęs ypač mažos infliacijos laikotarpis arba defliacija.[11] Todėl tikslinga, kad minėtas geros valios memorandumas turėtų galioti mažiausiai
projekto iniciatoriai ir rengėjai. Įstatymo projekto iniciatoriai ir rengėjai – Lietuvos Respublikos Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Žygimantas Pavilionis. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai? Pagal šiuo metu galiojančio PVM įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatas, lengvatinis 9 proc.
PVM tarifas taikomas:
PVM tarifą sumažinti iki 9 proc., t. y. 9 proc. PVM lengvatinį tarifą taikyti visiems maisto produktams. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta? PVM tarifo maisto produktams sumažinimas paskatintų maisto produktų vartojimą, tačiau tam, kad būtų kompensuoti valstybės biudžeto pajamų netekimai dėl tokios PVM lengvatos (maždaug 130–140 mln. eurų per metus), vartojimas turėtų paaugti 4 kartus, o tai – mažai tikėtina. Neabejotina, kad įstatymas labai nesumažins Lietuvos gyventojų, vykstančių apsipirkti į Lenkiją, surautų. Pavyzdžiui, Lenkijos statistikos duomenimis, Lietuvos gyventojai 2015 m. Lenkijoje išleido apie 330 mln. eurų (apie 3,7 proc. visos mažmeninės prekybos apimties Lietuvoje), iš jų maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams – 62,5 mln. eurų (apie 19 procentų visų Lietuvos gyventojų išlaidų Lenkijoje ir apie 1,6 proc. maisto, gėrimų, tabako mažmeninės prekybos apimties Lietuvoje). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad dauguma Lietuvos gyventojų Lenkijoje įsigyja ne maisto produktus, o prekes, kurių daugelis apmokestinama taikant standartinį 23 proc. PVM tarifą, darytina išvada, kad sprendimą pirkti Lenkijoje lemia ne tarpvalstybiniai PVM tarifų skirtumai. O tai yra ir rinkos dydis, ir konkurencija (šioje šalyje 8–9 didieji mažmeninės prekybos valdo pusę rinkos, tuo tarpu Lietuvoje 71 proc. rinkos valdo 4 didieji tinklai), ir plaukiojantis valiutos kursas.
Lietuvos gyventojų apsipirkimai Lenkijoje yra pasienio prekybos reiškinys, kuris būdingas ir kitoms Europos šalims – Šveicarijai, Belgijai, Skandinavijos šalims, kur kone pusė Norvegijos gyventojų dažnai važiuoja apsipirkti Švedijoje, nes ten pigiau. Būtų sunku nustatyti, ar maisto produktų kainos didėja dėl su infliacija susijusių veiksnių, ar ir dėl prekybininkų noro pasinaudoti tuo ir labiau kilstelėti kainas. O geros valios memorandumas, kuris būtų pasirašytas priėmus Įstatymo projektą ir pagal kurį verslas turėtų užtikrinti, kad maisto produktų kainos dėl PVM sumažinimo nuo 21 iki 9 proc. sumažės 9,9 proc., neturi įgyvendinimo ir kontrolės mechanizmo, todėl yra labiau deklaratyvus. Tai reiškia, kad tokios PVM lengvatos poveikis kainoms bus nedidelis. Tyrimai rodo, kad vartotojams atitenka tik 15–30 proc. nuo sumos, kuria sumažėja kaina. Be to, memorandumas galiotų 3 metus, todėl išlieka didelė tikimybė, kad kainų sumažėjimas būtų laikinas. Tokiu atveju PVM suveiktų kaip subsidija konkrečioms įmonėms. Tą rodo ir praktika – buvo įvesta PVM lengvata viešajam transportui, o viešojo transporto kainos Vilniuje padidėjo, taip pat padidėjo ir tarpmiestinių maršrutų kainos. Buvo grąžinta PVM lengvata viešbučiams, o viešbučių kainos taip pat padidėjo. Taigi, dažnu atveju ilgesnėje perspektyvoje iš tokių lengvatų daugiausia naudos gauna ne vartotojai, kaip turėtų būti, o patys gamintojai ir prekybininkai. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai? Įstatymas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai?
Įstatymo priėmimas ir PVM sumažinimas maisto produktams paskatins šių produktų vartojimą, taip pat turės teigiamos įtakos verslo maisto pramonės ir žemės ūkio sektoriuose plėtrai. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą: kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios? Priėmus Įstatymo projektą, kitų teisės aktų priimti, keisti ar pripažinti negaliojančiais nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka? Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus? Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatas valstybės narės gali taikyti vieną arba du lengvatinius PVM tarifus pasirinktinai šioje direktyvoje nurodytoms prekių ir paslaugų kategorijoms, tačiau ne mažesnius nei 5 procentai. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti? Įstatymui įgyvendinti nereikės įgyvendinamųjų teisės aktų. 12.
valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais)? Pritarus Įstatymo projektui, apytiksliu skaičiavimu valstybės biudžetas per metus netektų apie 130–140 mln. eurų. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. Tačiau turint omeny, kad Įstatymo projektas įsigaliotų 2019 m. sausio 1 d., ir atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog
„trejų biudžetinių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
konsoliduotos visumos planuojamų rodiklių projektas rengiamas remiantis Vyriausybės programa, Lietuvos konvergencijos programa, Valstybės pažangos strategija [...]“, būtų pravartu gauti Vyriausybės, kaip biudžeto planuotojos, nuomonė dėl siūlomo teisinio reguliavimo. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas ir sritis. „Pridėtinės vertės mokestis“, „PVM tarifas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas Žygimantas Pavilionis [1] Lietuvos banko 2018 m. sausio 24 d. raštas Nr. S 2018/(22.7-2201)-12-418 „Dėl kainų raidos Lietuvoje“, p. 1. [2] Ten pat, p. 9. [3] Ten pat, p. 10. [4] Ten pat. [5] Ten pat, p. 4. [6] Ten pat, p. 4–5. [7] Eurostat, Comparative price levels, <http://ec.europa.eu/eurostat/tgm/table.do?tab=table&init=1&plugin=1&pcode=tec00120&language=en> [Žiūrėta 2018-01-26]. [8] 2016 m. 30,1 proc. Lietuvos gyventojų susidūrė su skurdo rizikos arba socialinės atskirties riba, kai tuo tarpu ES vidurkis – 23,5 proc.
Šiuo požiūriu šalis buvo ketvirta nuo galo tarp ES šalių (Eurostat, People at risk of poverty or social exclusion, %, <http://ec.europa.eu/eurostat/tgm/graph.do?tab=graph&plugin=1&pcode=tsdsc100&language=en&toolbox=data> [Žiūrėta 2018-01-26]). [9] SEB bankas, „Lietuvos makroekonomikos apžvalga“ nr. 65, 2017 m. spalio 3 d., p. 16, <https://www.seb.lt/sites/default/files/web/document/lietuvos_makroekonomikos_apzvalga/lma_65.pdf> [Žiūrėta 2018-01-02]. [10] European Commission, VAT rates applied in the Member States of the European Union. Situation at 1st January 2017. Taxud.c.1(2017), <https://ec.europa.eu/taxation_customs/sites/taxation/files/resources/documents/taxation/vat/how_vat_works/rates/vat_rates_en.pdf> [Žiūrėta 2018-01-26]. [11] Lietuvos banko 2018 m. sausio 24 d. raštas Nr. S 2018/(22.7-2201)-12-418 „Dėl kainų raidos Lietuvoje“, p. 3.
Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, Europos Sąjungos teisės aktams, įstatymams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
savivaldybių biudžetų konsoliduotos visumos planuojamų rodiklių projektas rengiamas remiantis Vyriausybės programa, Lietuvos stabilumo programa, Valstybės pažangos strategija <...>“, manytina, kad turėtų būti gauta Vyriausybės, kaip biudžeto planuotojos, nuomonė dėl siūlomo teisinio reguliavimo. 2. Įstatymo įgyvendinimui bus reikalingi įgyvendinamieji teisės aktai ir juos iki nurodytos įsigaliojimo datos turėtų priimti ir patvirtinti atsakingos institucijos. Atsižvelgiant į tai, projekto 2 straipsnis papildytinas atskira struktūrine dalimi, kurioje turėtų būti numatytas pasiūlymas Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai iki įstatymo įsigaliojimo datos priimti įgyvendinamuosius teisės aktus, kuri turėtų įsigalioti anksčiau negu kitos įstatymo nuostatos. 3. Atkreiptinas dėmesys, kad Seime yra registruotas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 19 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (reg. Nr. XIIIP-1676), kuriuo taip pat siūloma papildyti keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 dalį 6 punktu. Pažymėtina, kad abiejuose projektuose siūloma nustatyti vienodą įstatymų įsigaliojimo datą –
suderinti tarpusavyje. 4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.
1R-298 patvirtintose Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijose nustatytais teisės technikos reikalavimais, projektas koreguotinas:
straipsnio 3 dalies 5 punkto keisti nereikia;
brauktini kaip pertekliniai. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Bakutis, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected] J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 6055, el. p. [email protected]
2009-11-
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-03- Nr. Į 2018-02-20 Nr. S-2018-1233 Lietuvos Respublikos Seimui
Europos teisės departamentas išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Seimo posėdžių sekretoriato 2018 m. vasario 20 d. raštu Nr. S-2018-1233 pateiktą Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 19 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-1700 (toliau – įstatymo projektas). Šiuo įstatymo projektu siūlote papildyti galiojančio įstatymo 19 straipsnį naujomis nuostatomis, įtvirtinančiomis lengvatinį
alkoholinius gėrimus), skirtiems žmonių maistui, sėkloms, augalams ir sudedamosioms dalims, naudojamoms maisto produktams paruošti, ir produktams, skirtiems naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai“. Įstatymo projekto nuostatos susijusios su 2006 m. lapkričio
sistemos[1], kurioje nustatyta, kad lengvatiniai PVM tarifai gali būti taikomi tik III priede nustatytoms kategorijoms priklausančių prekių tiekimui ar paslaugų teikimui. Direktyvos 2006/112/EB III priedo 1 punkte numatyta, kad lengvatinis PVM tarifas gali būti nustatytas maisto produktams (įskaitant gėrimus, išskyrus alkoholinius gėrimus), skirtiems žmonių ir gyvūnų maistui, gyviems gyvūnams, sėkloms, augalams ir sudedamosios dalims, paprastai naudojamoms maisto produktams paruošti bei produktams, paprastai skirtiems naudoti kaip maisto produktų papildai arba pakaitalai.
Kadangi įstatymo projektu siūlomoje nuostatoje apibrėžiama prekių kategorija neapima prekių, kurioms valstybės narės negalėtų nustatyti lengvatinį PVM tarifą pagal Direktyvos 2006/112/EB III priedo 1 punktą, pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl šio įstatymo projekto nuostatų atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Generalinis direktorius Deividas Kriaučiūnas Daiva Stepanienė, tel.: 8 706 68 083, el. p. [email protected] [1] 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1) (toliau – Direktyva 2006/112/EB).