projekto tikslai ir uždaviniai: Regioninės ekonomines plėtros įstatymo projektas parengtas siekiant iš esmės reformuoti Lietuvos regioninę politiką, nes Lietuvos Respublikoje iki šiol vykdyta regionų sanglaudos politika remiasi ydingais principais ir negali įgyvendinti išsikelto tikslo - minimizuoti atotrūkį tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir likusių šalies regionų ekonominės situacijos. Tą patvirtina ir empirinė analizė: nedarbo, vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, tiesioginių investicijų, sukuriamo BVP ir kitų pagrindinių ekonominių ir užimtumo rodiklių skirtumai tarp didžiausių ir mažesniųjų Lietuvos miestelių per regionų plėtros politikos įgyvendinimo laikotarpį nuo 2000 metu nemažėjo, priešingai, dažniau skirtumai tik augo. Tokios tendencijos leidžia konstatuoti, jog vykdoma regionų plėtros politika yra neefektyvi ir ši viešosios politikos sritis reikalauja esminių savo priemonių ir uždavinių pakeitimų. Akivaizdu, jog ne tik statistikoje ar žiniasklaidoje, tačiau ir kiekvieno Lietuvos žmogaus kasdieniame gyvenime vis labiau jaučiamas ir matomas atotrūkis tarp didmiesčių̨, ypač̌ Vilniaus, bei likusios Lietuvos dalies. Didmiesčių̨ ir regionų skirtumai reiškiasi daugybėje gyvenimo sričių̨: skiriasi įsidarbinimo galimybės, mokamas atlygis, vykdomos ekonominės veiklos pobūdis, gyventojų amžius, kultūrinės veiklos pasirinkimo galimybės, laisvalaikio infrastruktūra ir daugelis kitų žmonių̨ gyvenimo aspektų. Gyventi už didmiesčio ribų yra objektyviai sunkiau ir mažiau patrauklu. Dėl šios priežasties masiškai vyksta žmonių̨ kėlimasis iš atokesnių vietovių̨ į didmiesčius ar juos supančius rajonus, o emigracija labiausiai retina būtent mažesnius miestus, miestelius ir kaimus. Tenka konstatuoti, jog Lietuvoje susidarė ekonominė, socialinė, kultūrinė bei demografinė atskirtis tarp šalies didžiųjų̨ miestų ir likusios Lietuvos.
Viešojoje erdvėje pastaraisiais metais tai skambiai vadinama „dviejų̨ Lietuvų“ formavimosi procesu. Pokriziniu laikotarpiu skirtumas tarp didmiesčių ir regionų labiausiai matėsi nedarbo statistikoje, kai visos Lietuvos mastu nedarbas mažėjo pirmiausia todėl, kad nemažai darbo vietų̨ buvo sukuriama didmiesčiuose. Tuo tarpu už didmiesčių ribų nedarbo lygis mažėjo visų pirma dėl didžiulių emigracijos į užsienį ir vidinės migracijos mastų, o ne dėl naujai kuriamų darbo vietų̨. Akivaizdu, jog nepaisant nuo 2000-ųjų metų vykdomos regionų politikos, kurios pagrindinis tikslas buvo sumažinti nedarbo ir pajamų skirtumus tarp regionų, atotrūkis tarp pirmaujančių̨ ir atsiliekančių̨ Lietuvos vietovių̨, pagal socialinius rodiklius, dažniau ne mažėjo, o didėjo. Nuo pat 1990-ųjų iki dabar stebimi skirtingi vystymosi tempai nesuteikia pagrindo tikėtis gerovės augimo labiausiai atsiliekančiuose regionuose, todėl valstybė privalo imtis konkrečių̨ priemonių̨ situacijai suvaldyti ir pataisyti. Regioninės politikos, turinčios sumažinti regionų atskirtį, formavimas iki šiol vyko atmestinai, neteikiant tam reikiamo dėmesio ir pastangų̨. Pati regionų politika buvo suformuluota ir vykdoma teikiant pirmenybę ekonomiškai silpniausių vietovių̨ atsilikimo kompensavimui, tačiau nesistengiant sukurti ilgalaikę grąžą̨ teikiančių̨ ir ekonominį augimą̨ skatinančių̨ projektų. Esamas regioninės politikos teisinis reguliavimas apskritai nekelia tikslo skatinti regionuose verslo ir investicijų atėjimą bei darbo vietų kūrimąsi. Pagrindinis ligšiolinės regioninės politikos dėmesys – infrastruktūrai vystyti.
Probleminėse arba tikslinėse teritorijose 2007 – 2013 m. pagrindinis dėmesys buvo skiriamas infrastruktūriniams projektams, o išskirtuose augimo centruose (Alytus, Marijampolė, Tauragė, Telšiai, Mažeikiai, Utena ir Visaginas) pagrindinės investicijos skirtos gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimui ir investicinio patrauklumo didinimui. Pagrindinis ir vienintelis ligšiolinės regioninės politikos įgyvendinimo instrumentas - ES parama. Kaip rodo iki šiol sukaupta patirtis, tęsiant tik tokios regioninės politikos įgyvendinimą ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp didmiesčių ir regionų tik didės. Nemažėjant ekonominiams ir socialiniams skirtumams tarp regionų, tai valstybės institucijoms sukelia didelių socialinių ir finansinių problemų̨, nes didėja lėšų̨ poreikis socialinėms programoms bei visai socialinės apsaugos sistemai išlaikyti. Kartu tai sukelia ir didelių politinių problemų̨, nes didėja socialiai pažeidžiamų Lietuvos gyventojų sluoksnis ir jis koncentruojasi teritoriniu principu. Per ketvirtį amžiaus neįgyvendintos regioninės politikos trūkumas svariai prisideda prie socioekonominių valstybės problemų̨ gilėjimo – darbingo amžiaus žmonių̨ emigracijos, socialinės suirutės, didelės bedarbystės už didžiųjų̨ miestų ribų, alkoholizmo epidemijos ir nemažo skaičiaus kitų negandų. Tokia padėtis regionus stumia į nepavydėtiną̨ padėtį̨ – verslas čia nesiryžta investuoti dėl kvalifikuotų ar apskritai dirbančiųjų̨ trūkumo ir neišvystytos viešosios infrastruktūros, o dirbti norintys žmonės savo ruožtu neranda darbo dėl neateinančių̨ investicijų̨. Iš kitos pusės vietinės savivaldybės stokoja motyvacijos rūpintis investicijų pritraukimu, nes savivaldybių biudžetų pajamos iš esmės nepriklauso nuo tokių investicijų atėjimo.
Suprantama, jog tik išskirtinis dėmesys vietinei ekonominei plėtrai ir tolygiam visos šalies ekonominiam vystymuisi gali suteikti realų postūmį̨ augti Lietuvos žmonių̨ gerovei. Todėl tolygesnis šalies vystymasis turi būti laikomas gyvybiškai svarbiu Lietuvos nacionaliniu interesu. Regionų ekonominė ir socialinė atskirtis šiuo metu yra vienas iš svarbiausių strateginių iššūkių̨ Lietuvai. Valstybė turi sukoncentruoti savo intelektinius, patirties ir finansų̨ išteklius tam, kad būtų̨ sustabdytas atotrūkio tarp didžiųjų̨ miestų ir nykstančių̨ regionų augimas. Tikime, kad regionų ekonominis ir socialinis atotrūkis nuo didžiųjų̨ miestų gali būti įveiktas taip pat sėkmingai, kaip ir anksčiau valstybės išsikelti ir sėkmingai įgyvendinti strateginiai uždaviniai – integracija į ES ir NATO ar energetinė nepriklausomybė. Šiuo įstatymu ir yra siekiama iš esmės keisti regioninės politikos sampratą – nuo ligšiolinės kompensacinės politikos pereiti prie regionų ekonominės plėtros politikos. Tik tokios politikos efektyvus įgyvendinimas leis sustabdyti ligšiolines pavojingas tendencijas. Šiuo įstatymu yra siekiama apibrėžti esminius vietinio ekonominio vystymo ir regionų ekonominės plėtros politikos principus ir instrumentus, atsižvelgiant į egzistuojančias sistemines teisinio reguliavimo bei susiklosčiusios praktikos problemas, taip pat nustatyti gaires, skirtas efektyviai vietos ekonominio vystymo ir regionų atskirties mažinimo politikai – sisteminėms priemonėms, minimizuojančioms ekonominius skirtumus tarp Lietuvos regionų ir jų viduje.
Šiame įstatyme apibrėžiami šie regionų ekonominės plėtros politikos pagrindiniai uždaviniai:
ekonominės plėtros politikos vykdymo priemones bei institucijas;
centrus, į kurių ekonominę plėtrą būtų sukoncentruoti šiame įstatyme apibrėžti resursai;
institucijų įgaliojimus, reikalingus šio įstatymo įgyvendinimui;
vystymosi kryptį, potencialą ir esant problemoms efektyviau į tai reaguoti;
institucijas rūpintis darbo vietų kūrimu, vietos žmonių darbo užmokesčio didinimu ir socialinių problemų sprendimu;
darbo vietas ir didinančių vietos žmonių darbo užmokestį, pritraukimo į regionus politikai;
institucijų veiklą prie vietos verslo poreikių;
vietos ekonominiam vystymui reikalingas kompetencijas iš didmiesčių ir užsienio valstybių;
geresnes galimybes gyventi vienoje savivaldybėje, o dirbti kitoje arba nuotoliniu būdu. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai: Įstatymo projektą parengė Seimo nariai Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys, Andrius Vyšniauskas, Kęstutis Škiudas.
Įstatymo projektas parengtas remiantis 2014 m. vasario 21 d. Seimo narių A. Bilotaitės ir A. Kubiliaus parengtu Seimo nutarimu
„Dėl Lietuvos Respublikos vietos ekonominio vystymo ir regioninės plėtros
įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ Nr. XIIP-1521
santykiai: Šiuo metu vietos ekonominį vystymą ir regioninę plėtrą reglamentuoja:
nustato nacionalinės regioninės politikos tikslą, uždavinius, įgyvendinimo priemones, regioninės plėtros planavimo dokumentų rengimą ir tvirtinimą, taip pat nacionalinę regioninę politiką įgyvendinančių subjektų įgaliojimus. Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nacionalinė regioninė politika įgyvendinama valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose – apskrityse ir savivaldybėse; Regioninės plėtros planavimas atliekamas apskrityse. 2. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas reglamentuoja viešojo administravimo subjektų veiklą, skirtą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimą, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolę, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimą, viešųjų paslaugų teikimo administravimą ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. 3. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas nustato savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, apibrėžia vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas ir jų kompetenciją, funkcijas, savivaldybės tarybos nario statusą, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus. 4.
nustato valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžeto turinį, šių biudžetų pajamų sudarymo ir asignavimų naudojimo teisinius pagrindus, taip pat skaidraus biudžetų rengimo, tvirtinimo, vykdymo, vertinimo ir kontrolės pagrindines nuostatas, procedūras, poveikį visam valdžios sektoriui, asignavimų valdytojų pareigas, teises ir atsakomybę. 5. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas įgyvendina Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyto savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto tikslus, t. y. suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką. 6. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų sampratą, jų sistemą, steigimą ir keitimą, registravimą, teritorijų ribų nustatymą. 7. Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano“ patvirtintame Lietuvos Respublikos bendrajame plane yra nustatytos šalies regioninės politikos formavimo teritorinės gairės. 8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1568 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo“ patvirtintame Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano įgyvendinimo priemonių plane numatyta parengti ir atnaujinti apskričių ir savivaldybių strateginius plėtros planus, periodiškai atnaujinti regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo programą, parengti probleminių teritorijų plėtros programas, teikti pasiūlymus dėl struktūrinių programų, skirtų šalies (nacionalinių) programų sistemos Lietuvos regioninei politikai vykdyti, parengimo. 9.
9Lietuvos regioninės politikos „Baltoji knyga“,
parengta Lietuvos Respublikos Vyriausybės, patvirtinta Nacionalinės regioninės plėtros tarybos posėdyje 2017 m. gruodžio 15 d. „Baltojoje knygoje“ nustatomos regionų politikos gairės 2017–2030 m. laikotarpiui, daugiau dėmesio skiriama ekonominiam regionų stiprinimui. Esamas teisinis reguliavimas apskritai nekelia tikslo skatinti regionuose verslo ir investicijų atėjimą bei darbo vietų kūrimąsi. Pagrindinis regioninės politikos 2007–2013 metais dėmesys – infrastruktūrai vystyti. Probleminėse arba tikslinėse teritorijose 2007–2013 m. pagrindinis dėmesys buvo skiriamas infrastruktūriniams projektams, o išskirtuose augimo centruose (Alytus, Marijampolė, Tauragė, Telšiai, Mažeikiai, Utena ir Visaginas) pagrindinės investicijos skirtos gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimui ir investicinio patrauklumo didinimui. Pagrindinis ir vienintelis regioninės politikos įgyvendinimo instrumentas – ES parama. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Šiuo įstatymu apibrėžiami esminiai regionų ekonominės plėtros politikos principai ir instrumentai, atsižvelgiant į egzistuojančias sistemines teisinio reguliavimo bei susiklosčiusios praktikos problemas, taip pat nustatomos gairės, skirtas efektyviai vietos ekonominio vystymo ir regionų atskirties mažinimo politikai įgyvendinti – sisteminėms priemonėms, minimizuojančioms ekonominius skirtumus tarp Lietuvos regionų ir jų viduje. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta:
Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai: Įstatymas kriminogeninei situacijai turės teigiamą įtaką. 7.
7Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai:
Įstatymas mažins regionų ekonominę ir socialinę atskirtį, todėl turės teigiamą įtaką verslo sąlygoms ir jo plėtrai, skatins investicijas ir vietinio verslo vystymąsi. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Įstatymu numatoma, kad lydinčiųjų teisės aktų pakeitimus iki įstatymo įsigaliojimo turės parengti ir Seimui pateikti Vyriausybė. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymas parengtas laikantis visų šių nuostatų. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus: Įstatymas atitinka minėtas nuostatas. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
Įstatyme detalizuojama iki kada Vyriausybė turi priimti įstatymo įsigaliojimui reikalingus teisės aktus, parengti įstatymo projektus, kuriuos vėliau svarstytų Seimas. Taip pat numatyta iki kada tokius įstatymų projektus turi priimti Seimas. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais):
Įstatymas pareikalaus papildomų lėšų, o jų poreikis bus aiškus po Vyriausybei pavedamų prievolių įgyvendinimo ir naujų finansinių instrumentų sukūrimo. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Nėra 14.
Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis: Ekonomika, regionų politika, sanglauda, ekonominis vystymas, vietos ekonominis vystymas, regionų plėtra. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai:
Nėra. Teikia: Andrius Kubilius Dainius Kreivys
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
normomis reguliuojamų santykių dalyviams suteikiamos subjektinės teisės bei nustatomos teisinės pareigos, tačiau daugelio projekto nuostatų jokių teisių ir pareigų neapibrėžtam subjektų ratui nenustato, o nurodo regionų problemas, būdus, kuriais siūloma šias problemas spręsti (projekto 1-5 straipsniai). Tik kai kuriomis projekto nuostatomis (projekto 7 straipsnio 2 dalis, 8 straipsnio 1 ir
dalis, 16 straipsnio 2 (projekto tekste nenumeruota) dalis) formuluojami pavedimai Vyriausybei parengti ir pateikti Seimui tam tikrų įstatymų projektus. Kitaip sakant, siūlomu projektu iš esmės nenustatoma jokių reguliacinio pobūdžio teisės normų, kurios būtų tiesiogiai adresuotos ir privalomos visuomeninių teisinių santykių dalyviams. Projekto nuostatų pagrindinis tikslas – pavesti Vyriausybei kaip teisėkūros subjektui priimti eilę poįstatyminių teisės aktų bei parengti įstatymų projektus, kuriais būtų įgyvendinama projekte išdėstyta įstatymų leidėjo valia ir vizija regionų ekonominės plėtros srityje. Dėl nurodytų priežasčių projekto nuostatos vertintinos ne kaip įstatymo projektas, o kaip numatomo teisinio reguliavimo koncepcija, atsižvelgiant į Teisėkūros pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodoma, kad „Prieš nustatant naują ar iš esmės keičiant esamą teisinį reguliavimą gali būti parengta numatomo teisinio reguliavimo koncepcija, kurioje pateikiama esamos padėties analizė, nurodomos spręstinos problemos, numatomo teisinio reguliavimo tikslas, principai ir pagrindinės nuostatos <...>“.
Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime konstatavo, kad „pažymėtina, jog iš Seimo ir Vyriausybės poįstatyminių teisės aktų leidyboje susiklosčiusios praktikos (kaip antai: Seimo 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu „Dėl Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos, Seimo 2007 m. liepos 4 d. nutarimu „Dėl Individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcijos, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr.
620
„Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos
patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos) matyti: koncepcijos tvirtinamos teisėkūros subjekto išleistais norminiais poįstatyminiais teisės aktais; pati koncepcija savo pobūdžiu ir esme nėra toks norminis dokumentas, kuris tiesiogiai daro įtaką teisiniams santykiams; joje nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams ir reguliuojančio teisinių santykių subjektų elgesį; koncepcijos nuostatomis išreiškiama teisėkūros subjekto valia dėl tam tikrų visuomenės ir valstybės gyvenimo sričių politikos ar numatomo rengti (keisti) norminio teisės akto (norminių teisės aktų) pagrindinių krypčių, tikslų, uždavinių ir nuostatų, kurių pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai. Taigi, kaip matyti iš minėtos teisėkūros praktikos, koncepcija yra teisėkūros subjekto valią išreiškiantis dokumentas, kuriuo inicijuojami ir kurio pagrindu valstybėje turėtų vykti tam tikri procesai, jame yra nurodomos pagrindinės jų kryptys, tikslai ir uždaviniai“. Taip pat pastebėtina, jog teikiamas projektas neturi įstatymui (norminiam teisės aktui) būdingų ir būtinų požymių.
„Norminiai aktai yra tie, kuriuose esama visuotinai privalomų bendro pobūdžio taisyklių, ir čia svarbiausia ne tai, kokia konkrečia žodine forma atitinkama taisyklė suformuluota, o tai, jog, remiantis teksto turiniu, būtų galima neabejotinai suprasti, kad kalbama apie tam tikriems subjektams skirtą nuorodą esant tam tikroms aplinkybėms veikti atitinkamu būdu.“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Be to, atkreipiame dėmesį, kad kaip nurodo Konstitucinis Teismas: „Kai kurių valstybių įstatymų leidybos praktikoje yra žinomi vadinamieji programiniai įstatymai. Tokių įstatymų forma ir galimas jų turinys yra nustatomas konstitucijose. Programiniai įstatymai nustato valstybės ekonominės ir socialinės veiklos tikslus, bet ne teisės normas, reguliuojančias teisinių santykių subjektų elgesį. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra numatyti programiniai įstatymai kaip speciali įstatymų forma, todėl visi įstatymai vertintini kaip faktinio galiojimo pirminiai teisės aktai, kurie privalomi visiems teisinių santykių subjektams“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Šiame kontekste vertinant pateikto projekto turinį ir atsižvelgiant į tai, kad jame nesiūloma įtvirtinti visuotinai privalomų bendro pobūdžio taisyklių, pastebėtina, jog projektas atitinka „programinio įstatymo“ apibrėžtį, todėl svarstytina, ar pagal savo pobūdį projektas ir jo pagrindu priimtas įstatymas būtų suderinami su Konstitucijos nuostatomis ir esme. Atsižvelgiant į tai, manome, kad teikiamo projekto nuostatų turinys suponuoja, kad jos turėtų būti tvirtinamos ne įstatymu, kurio turiniui būdingi kiti požymiai, o Seimo nutarimu, kuriame būtų išdėstyta teikiama regionų ekonominės plėtros koncepcija. 2.
agentūrą (6-7 straipsniai), Lietuvos strateginių investicijų fondą (8 straipsnis), viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje (projekto tekste įvardijama kaip agentūra „Investuok Lietuvoje“) regioninius padalinius ir atstovybes užsienyje, kas, mūsų nuomone, sąlygotų atitinkamą valstybės biudžeto asignavimų poreikį. Kartu su projektu pateiktame aiškinamajame rašte nurodoma, kad „Įstatymas pareikalaus papildomų lėšų, o jų poreikis bus aiškus po Vyriausybei pavedamų prievolių įgyvendinimo ir naujų finansinių instrumentų sukūrimo“ (išskirta – mūsų). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal projekto imperatyviai suformuluotas nuostatas Regionų ekonominės plėtros agentūra bei Lietuvos strateginių investicijų fondas turėtų pradėti veikti 2019 m. sausio 1 d. (7 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 7 dalis), o Ūkio ministerija iki 2018 m. liepos 1 d. „<...> Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir Danijoje įsteigia specializuotas agentūros „Investuok Lietuvoje“ atstovybes <...>“ (10 straipsnio 2 dalis). Todėl turėtų būti vertinami siūlomo teisinio reguliavimo kaštai bei planuojami atitinkamo dydžio biudžetiniai asignavimai šiam reguliavimui įgyvendinti. Pažymėtina, kad projekto 10 straipsnio 2 dalyje suformuluota pareiga Ūkio ministerijai turėtų būti įgyvendinta dar šiais biudžetiniais metais, todėl atsižvelgtina į Seimo statuto 145 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „Jeigu įstatymui įgyvendinti reikės lėšų, susijusių su valstybės biudžeto koregavimu, toliau svarstant įstatymo projektą turi būti pateikti projekto iniciatorių pasiūlymai bei Biudžeto ir finansų komiteto ir Vyriausybės išvados dėl galimų šių lėšų šaltinių, taip pat turi būti pateiktas ir svarstomas valstybės biudžeto įstatymo pakeitimo įstatymo projektas <...>“. 3. Projekto 16 straipsnio 1 (nenumeruotoje) dalyje nurodoma, kad jis įsigalioja 2018 m. liepos 1 d.
Jokie kiti tam tikrų projekto nuostatų įsigaliojimo terminai nenurodomi. Tačiau projekto 7 straipsnio 2 dalyje, 8 straipsnio 7 dalyje, 9 straipsnio 1 (nenumeruotoje) dalyje, 10 straipsnio 1-3 dalyse, 11 straipsnio 1 (nenumeruotoje) dalyje, 12-14 straipsniuose formuluojami tam tikri pavedimai Vyriausybei ir ministerijoms, kurių įvykdymo terminai yra ankstesni, nei viso įstatymo įsigaliojimo terminas. 4. Projekto nuostatos neatitinka teisės technikos taisyklių reikalavimų:
1) jame turėtų būti vartojami tikslūs, pilni institucijų ir įstaigų pavadinimai – Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, viešoji įstaiga „Versli Lietuva“, viešoji įstaiga „Investuok Lietuvoje“ ir kt. Trumpinių naudojimas galimas tik atitinkamai tai nurodžius projekto tekste;
2) visos projekto struktūrinės dalys turi būti nuosekliai sunumeruotos. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Bakutis, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected] J. Meškienė, tel. (8 5) 239 6089, el. p. [email protected] P. Žukauskas, tel. (8 5) 239 6832, el. p. [email protected]
Blankas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2018-02- Nr. Į 2018-01-31 Nr. S-2018-703 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję regionų ekonominės plėtros įstatymo projektą Nr. XIIIP-1594 (toliau – Projektas), teikiame pastabas ir pasiūlymus dėl Projekto atitikties Europos Sąjungos teisei. Projekto 8 straipsnyje numatyta, jog Vyriausybė yra įpareigojama įsteigti Lietuvos strateginių investicijų fondą (toliau – LSIF), kurio veiklos biudžetą sudaro Europos Sąjungos, tarptautinių finansinių institucijų ir valstybės biudžeto lėšos, o jo veiklos prioritetas yra investicijos į įmonių įstatinį kapitalą. Atkreipiame dėmesį, jog valstybės biudžeto lėšos, skirtos investuoti į įmonių kapitalą, yra laikomos valstybės pagalba, jei atitinka Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 107 straipsnio
keturios sąlygos[2]:
iš jos išteklių; Pirmasis valstybės pagalbos kriterijus šiuo atveju galėtų būti tenkinamas – pagal Sąjungos teisę neleistina, kad vien savarankiškos institucijos, atsakingos už išteklių paskirstymą, įsteigimas (kaip šiuo atveju – LSIF) leistų išvengti valstybės pagalbos taisyklių taikymo[3].
b) priemonė daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai; Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino, jog valstybės narės suteiktai paramai sustiprinus įmonės padėtį, palyginti su kitomis Europos Sąjungos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia manyti, kad ši parama turėjo pastarosioms įtakos; be to, nėra būtina, kad paramą gavusi įmonė pati dalyvautų minėtoje prekyboje[4].
Pastebėtina, kad Projekte numatyta teikti investicijas ūkinę veiklą vykdantiems ūkio subjektams. Tikėtina, kad bent dalis tokių ūkio subjektų, teikdami prekes ar paslaugas, konkuruoja su kitų Europos Sąjungos valstybių narių ūkio subjektais. Todėl Projektu numatytos įmonėms skirtos investicinės priemonės gali turėti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.
Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, valstybės narės priemonės, tiesiogiai ar netiesiogiai suteikiančios įmonėms pranašumą arba teikiančios ekonominę naudą, kurios įmonė gavėja nebūtų gavusi normaliomis rinkos sąlygomis, yra laikomos valstybės pagalba[5]. Pagalba, be kita ko, laikomos ir priemonės, kurios, būdamos įvairių formų, sumažina paprastai įmonės biudžetui tenkančią naštą ir kurios, net ir nebūdamos subsidija tiesiogine žodžio prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi tokį patį poveikį[6].
Nagrinėjamu atveju Projektu siekiama įmonėms teikti tiesiogines investicijas, todėl ekonominė priemonės nauda pagalbos gavėjui yra akivaizdi.
d) priemonė iškreipia ar gali iškraipyti konkurenciją; Ketvirtasis valstybės pagalbos kriterijus gali būti tenkinamas, kadangi konkurencija yra iškraipoma, kai priemonė palengvina įmonės, kuriai ji taikoma, finansinę naštą ir sustiprina jos padėtį, palyginus su konkuruojančiomis įmonėmis[7]. Visus SESV 107 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus atitinkanti parama gali būti teikiama tik iš anksto apie ją pranešus Europos Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalies nuostatas ir gavus iš jos pritarimą, arba taikant vieno iš išankstinio pranešimo išimtį numatančių Europos Komisijos reglamentų nuostatas. Priešingu atveju, valstybės pagalba laikoma neteisėta ir nacionalinio teismo ar Europos Komisijos sprendimu gali būti pareikalauta jos išieškojimo iš pagalbos gavėjų su palūkanomis. Atsižvelgiant į tai, apie tokią valstybės pagalbą turėtų būti pranešta Europos Komisijai, kad ji galėtų įvertinti pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Taip pat atkreipiame dėmesį į Projekto 10 straipsnį, numatantį Vyriausybės tvirtinamą programą skirti asmeniui, kuriam pavyksta į Lietuvą pritraukti naujas darbo vietas sukuriančią bendrovę, mokėti mažiausiai
ir tik tuo atveju, jeigu darbo vieta išsaugoma daugiau nei dvejus metus. Tai reiškia, jog tam pačiam asmeniui maksimali premijos suma teoriškai galėtų būti skiriama kas dvejus metus. Pažymėtina, jog juridiniam asmeniui suteiktos premijos turėtų būti vertinamos pagal anksčiau minėtuosius valstybės pagalbos kriterijus, apie valstybės pagalbą pranešant Europos Komisijai.
Apie valstybės pagalbą, vadovaujantis Europos Komisijos reglamentu Nr. 1407/2013[8], pranešti nereikėtų, jei siūloma pagalbos priemonė atitiktų de minimis požymį – būtų mažesnė nei 200 000 EUR per trejų finansinių metų laikotarpį vienai įmonei. Kadangi Projekte numatytos programos maksimali suteikiamos premijos riba – 150 000 EUR ne dažniau nei kas dvejus metus, o de minimis taisyklė yra taikoma iki 200 000 EUR sumai per trejus metus, praktikoje galėtų susiklostyti situacija, kada ši suma, iki kurios apie valstybės pagalba nebūtina pranešti Europos Komisijai, būtų viršijama. Apibendrintai, siūlytume atsižvelgti į Projektu siekiamų įtvirtinti nuostatų atitiktį Europos Sąjungos teisei ir įvertinti reikalingumą apie galimą valstybės pagalbą informuoti Europos Komisiją. Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Karolina Juodelytė, tel.
[1] 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija. [2] 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C 262/12, EU:C:2013:851, 15 punktas; 2008 m. liepos 17 d. sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 64 punktas;
Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 75 punktas. [3] 2002 m. gegužės 16 d. sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 23 punktas. [4] 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Air Liquide Industries Belgium SA prieš Ville de Seraing ir Province de Liège, C-393/04 ir C-41/05, ECLI:EU:C:2006:403, 35 punktas. [5] 2014 m. spalio 9 d. sprendimo Ministerio de Defensa ir Navantia, C‑522/13, EU:C:2014:2262, 21 punktas. [6] 2013 m. kovo 19 d. sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija ir kt. ir Komisija / Prancūzija ir kt., C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, 101 punktas. [7] 2006 m. birželio 22 d. sprendimo Belgijos Karalystė ir Forum 187 ASBL prieš Europos Bendrijų Komisiją , C-182/03 ir C-217/03, ECLI:EU:C:2006:416, 132 punktas. [8] 2013 m. gruodžio 18 d. Europos Komisijos reglamentas Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai.