Projekto lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos
Nr. IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymas
1 straipsnis. 17 straipsnio pakeitimas
straipsnio 1 dalies 36 punktą ir jį išdėstyti taip: „36) premijos, skirtos konkurso tvarka iš Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių biudžetų, iš užsienio valstybės, jos politinio ar teritorijos administracinio padalinio, vietos valdžios biudžetų, taip pat premijos, skirtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar savivaldybių tarybų sprendimais, ir premijos profesionaliojo meno konkursų nugalėtojams, skiriamos meno kūrėjų organizacijų sprendimais iš šių organizacijų lėšų, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio premijos sportininkams ir jų treneriams, gydytojams, masažuotojams ir mokslininkams išmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, skirtų Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės;“. 2. Pakeisti 17 straipsnio 1 dalies 37 punktą ir jį išdėstyti taip: „37) sporto varžybų prizas, jeigu šį prizą įsteigia ir skiria olimpiniai (parolimpiniai) komitetai olimpinio, parolimpinio sporto judėjimams ar kurčiųjų sportui Lietuvoje vadovaujančios nevyriausybinės organizacijos, tarptautinės sporto šakų federacijos (sąjungos, asociacijos) ar šių federacijų (sąjungų, asociacijų) nariai, Lietuvos sporto šakų federacijos (sąjungos, asociacijos), taip pat vardinės dovanos, dovanojamos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka;“. 2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos
Nr. IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymas
1 straipsnis. 17 straipsnio pakeitimas
straipsnio 1 dalies 36 punktą ir jį išdėstyti taip: „36) premijos, skirtos konkurso tvarka iš Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių biudžetų, iš užsienio valstybės, jos politinio ar teritorijos administracinio padalinio, vietos valdžios biudžetų, taip pat premijos, skirtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar savivaldybių tarybų sprendimais, ir premijos profesionaliojo meno konkursų nugalėtojams, skiriamos meno kūrėjų organizacijų sprendimais iš šių organizacijų lėšų, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio valstybės premijos sportininkams ir jų treneriams, gydytojams, masažuotojams ir mokslininkams išmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, skirtų Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės;“. 2. Pakeisti 17 straipsnio 1 dalies 37 punktą ir jį išdėstyti taip: „37) sporto varžybų prizas, jeigu šį prizą įsteigia ir skiria olimpiniai (parolimpiniai) komitetai olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos ar judėjimo negalias turinčių asmenų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančios nevyriausybinės organizacijos, tarptautinės sporto šakų federacijos (sąjungos, asociacijos) ar šių federacijų (sąjungų, asociacijų) nariai, Lietuvos sporto šakų federacijos (sąjungos, asociacijos), taip pat vardinės dovanos, dovanojamos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka;“. 2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
Projekto Nr. XIIIP-152(3) lyginamasis variantas Lietuvos Respublikos
Nr. IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymas
1 straipsnis. 17 straipsnio pakeitimas
1 dalies 36 punktą ir jį išdėstyti taip: „36) premijos, skirtos konkurso tvarka iš Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių biudžetų, iš užsienio valstybės, jos politinio ar teritorijos administracinio padalinio, vietos valdžios biudžetų, taip pat premijos, skirtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar savivaldybių tarybų sprendimais, ir premijos profesionaliojo meno konkursų nugalėtojams, skiriamos meno kūrėjų organizacijų sprendimais iš šių organizacijų lėšų, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio valstybės premijos sportininkams ir jų treneriams, gydytojams, masažuotojams ir mokslininkams išmokamos iš valstybės biudžeto lėšų, skirtų Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės;“. 2. Pakeisti 17 straipsnio 1 dalies 37 punktą ir jį išdėstyti taip: „37) sporto varžybų prizas, jeigu šį prizą įsteigia ir skiria olimpiniai (parolimpiniai) komitetai olimpiniam, paralimpiniam, regos, klausos ar judėjimo negalią turinčių asmenų sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančios nevyriausybinės organizacijos, tarptautinės sporto šakų federacijos (sąjungos, asociacijos) ar šių federacijų (sąjungų, asociacijų) nariai, Lietuvos sporto šakų federacijos (sąjungos, asociacijos), taip pat vardinės dovanos, dovanojamos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka;“. 2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša
Lietuvos Respublikos KŪNO
Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 18, 22 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo, LIETUVOS
ĮSTATYMO PROJEKTO, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymo PROJEKTO, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 16 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymo PROJEKTO, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 9 straipsnio pakeitimo įstatymo PROJEKTO, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 56 straipsnio pakeitimo įstatymo PROJEKTO, Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo Nr. I-1571 4 straipsnio pakeitimo įstatymo PROJEKTO, Lietuvos Respublikos Lietuvos šaulių sąjungos įstatymo Nr. VIII-375 9 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo PROJEKTO, Lietuvos Respublikos TABAKO, TABAKO GAMINIŲ IR SU JAIS SUSIJUSIŲ GAMINIŲ KONTROLĖS ĮSTATYMO NR. I-1143 18 STRAIPSNIO PAKEITIMO įstatymo PROJEKTO, Lietuvos Respublikos švietimo ĮSTATYMo Nr. I-1489 68 Straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. 2012 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 958 pritarė Lietuvos Respublikos Seimo parengto Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-1051(3) teisinio reglamentavimo tikslams, tačiau pateikė pastabas ir pasiūlymus tobulinti jį iš esmės bei pasiūlė parengti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo projektą planuojamoje sudaryti vidaus reikalų ministro darbo grupėje.
Nuo galiojančio Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo (toliau – Įstatymas) priėmimo Lietuvoje įvyko nemažai pasikeitimų bei susiformavo atitinkama praktika kūno kultūros ir sporto srityje. Šiuo metu galiojantis Įstatymas nustato nemažai nuostatų, neatitinkančių šiandienos realijų, jis sudaro prielaidas nepagrįstai ir neproporcingai didelei valstybės intervencijai (daugeliu atvejų nesuderinamai su valstybės paskirtimi) į kūno kultūros ir sporto sritį, kuri reguliuojama nevyriausybinio sektoriaus tiek tarptautinių, tiek nacionalinių organizacijų sukurtų taisyklių ir iš prigimties yra pagrįsta savanoriška bei savarankiška visuomenine veikla (pavyzdžiui, funkcijos tokios kaip sporto varžybų sistemos nustatymo ir organizavimo, sportininkų rinktinių formavimo, dopingo kontrolės vykdymo (testavimo), sporto arbitražo sudarymo, kt. klausimai pagal nacionalinės ar tarptautinės atitinkamos sporto šakos federacijos, tarptautinių sporto organizacijų ar tarptautinių sporto organizacijų nustatytas taisykles priskirtinos nevyriausybinių organizacijų kompetencijai, todėl šių nuostatų įtvirtinimas galiojančiame Įstatyme atsisakytinas).
Be to, praktikoje kyla nemažai galiojančio Įstatymo taikymo problemų dėl neaiškių ar nenuosekliai vartojamų sąvokų, neaiškių ir tarpusavyje nederančių kai kurių Įstatymo nuostatų (pavyzdžiui, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Kūno kultūros ir sporto departamentas), spręsdamas klausimą dėl sporto šakos federacijos pripažinimo nacionaline sporto šakos federacija, kuriai vėliau skiria biudžeto lėšų sporto veiklai plėtoti, dėl galiojančiame Įstatyme dviprasmiškai apibrėžtų sporto ir kūno kultūros sąvokų susiduria su keblumais, nustatant ką ši organizacija plėtoja – sportą ar tik kūno kultūrą; dėl neaiškaus sportuotojo sąvokos apibrėžimo Kūno kultūros ir sporto departamentui pavaldūs sporto medicinos centrai, neatlygintinai (iš valstybės biudžeto lėšų) teikiantys specializuotas sporto medicinos paslaugas sportininkams ir sportuotojams, susiduria su problema, nustatant, ar asmuo laikomas sportuotoju ar ne; dėl dviprasmiškai apibrėžtos trenerio sąvokos praktikoje neaišku, kokie kvalifikaciniai reikalavimai jam taikomi (apibrėžiant sąvoką treneris Įstatyme nurodyta, kad tai asmuo, sporto
(šakos) federacijos (nacionalinės arba tarptautinės) nustatyta tvarka įgijęs kvalifikaciją ar kvalifikacinę kategoriją, tačiau Įstatymo kitame straipsnyje įtvirtinta, kad trenerių kvalifikacinius reikalavimus, jų atestavimo ir kategorijų suteikimo tvarką nustato Kūno kultūros ir sporto departamentas); ir kt.).
Be to, praktikoje kyla nemažai galiojančio Įstatymo taikymo problemų dėl neaiškių ar nenuosekliai vartojamų sąvokų, neaiškių ir tarpusavyje nederančių kai kurių Įstatymo nuostatų (pavyzdžiui, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Kūno kultūros ir sporto departamentas), spręsdamas klausimą dėl sporto šakos federacijos pripažinimo nacionaline sporto šakos federacija, kuriai vėliau skiria biudžeto lėšų sporto veiklai plėtoti, dėl galiojančiame Įstatyme dviprasmiškai apibrėžtų sporto ir kūno kultūros sąvokų susiduria su keblumais, nustatant ką ši organizacija plėtoja – sportą ar tik kūno kultūrą; dėl neaiškaus sportuotojo sąvokos apibrėžimo Kūno kultūros ir sporto departamentui pavaldūs sporto medicinos centrai, neatlygintinai (iš valstybės biudžeto lėšų) teikiantys specializuotas sporto medicinos paslaugas sportininkams ir sportuotojams, susiduria su problema, nustatant, ar asmuo laikomas sportuotoju ar ne; dėl dviprasmiškai apibrėžtos trenerio sąvokos praktikoje neaišku, kokie kvalifikaciniai reikalavimai jam taikomi (apibrėžiant sąvoką treneris Įstatyme nurodyta, kad tai asmuo, sporto
(šakos) federacijos (nacionalinės arba tarptautinės) nustatyta tvarka įgijęs kvalifikaciją ar kvalifikacinę kategoriją, tačiau Įstatymo kitame straipsnyje įtvirtinta, kad trenerių kvalifikacinius reikalavimus, jų atestavimo ir kategorijų suteikimo tvarką nustato Kūno kultūros ir sporto departamentas); ir kt.). Galiojančio Įstatymo keitimą paskatino ir tai, kad kai kurie santykiai yra nesureglamentuoti ar reglamentuoti nepakankamai (pavyzdžiui, galiojančiame Įstatyme nenustatyti aiškūs valstybės skatinimo už pasiektus sporto laimėjimus bei valstybės vardo garsinimą principai ir kriterijai (galiojančiame Įstatyme neįtvirtinti sporto laimėjimai ir jų pasiekimo principai už kuriuos sportininkams gali būti skiriamos vienkartinės valstybės premijos; nenustatyti atvejai, kada premijos ir išmokos sportininkams už laimėjimus neskiriamos, o paskirto
sios nemokamos, nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nuosavybės teisė yra viena iš pamatinių asmens teisių, todėl nuosavybės santykiai yra įstatyminio reguliavimo dalykas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas, 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas, 2008 m. spalio 30 d. nutarimas), biudžeto lėšų skyrimo principai kūno kultūros ir sporto srities projektams ir programoms įgyvendinti (kokie subjektai ir kokiomis sąlygomis gali gauti biudžeto lėšas (žr. pirmiau minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadą); nereglamentuotas išskirtinių sportinių gabumų turinčių vaikų ugdymas; neapibrėžta strateginių sporto šakų nustatymo paskirtis, todėl neaišku, kokią pridėtinę vertę duoda tokios sporto šakų kategorijos išskyrimas; nereglamentuotos sporto ir kūno kultūros renginių saugumo užtikrinimo (pavyzdžiui, policijai nesuteikti pakankami įgaliojimai imtis atitinkamų priemonių esant pavojui renginio dalyvių sveikatai ar gyvybei per kūno kultūros ir sporto renginius), taip pat kovos su manipuliavimu sporte priemonės; Įstatyme nustatytas Kūno kultūros ir sporto tarybos vaidmuo (kompetencija) valstybės politikos kūno kultūros ir sporto srityje ir įgyvendinime iš esmės skiriasi nuo realiai tarybos vykdomos (taryba nesvarsto klausimų, susijusių su kūno kultūros ir sporto plėtros atitiktimi tarptautiniams kūno kultūrą ir sportą reglamentuojantiems aktams, nes prisijungimas prie tarptautinių konvencijų reglamentuotas pačių konvencijų ir paprastai konvencijų nuostatos į nacionalinę teisę perkeliamos jas ratifikuojant įstatymais, be kita ko, tarptautinėse organizacijose, kurių narė yra Lietuva, pozicijas atstovauja valstybės institucijų atstovai teisės aktų nustatyta tvarka); ir kt.), o kai kurios galiojančio Įstatymo nuostatos yra perteklinės, neįgyvendinamos arba įgyvendinamos tik iš dalies (pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinė televizija transliuoja ne visų 11 strateginių sporto šakų nacionalines ar atrankos į
Europos ar pasaulio čempionatus varžybas dėl lėšų ir laiko trūkumo, be to, abejotina, ar tokį reikalavimą, dėl renginių gausos, būtų įmanoma įgyvendinti fiziškai; Kūno kultūros ir sporto departamentas netvirtina mokymo programų, pagal kurias sportininkų ugdymo centruose, įsteigtuose savivaldybių, sporto
(šakų) klubuose ir federacijų organizuojamose stovyklose rengiami sportininkai, nes pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą kūno kultūros ir sporto plėtra – savarankiškoji savivaldybių funkcija, kurią savivaldybės vykdo pagal savo gyventojų poreikius, o pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą į asociacijų veiklą ir jų vidaus reikalus negali kištis kitos valstybės institucijos; Kūno kultūros ir sporto departamentas nėra nustatęs sporto arbitražo sudarymo tvarkos ir darbo reglamento – sporto šakų federacijos pačios pagal tarptautinių federacijų reikalavimus yra nusistačiusios, kaip nagrinėjami ginčai ne teismo tvarka, tokia teisė ir turėtų būti paliekama nevyriausybinėms organizacijoms, taip pat kūno kultūros ir sporto įstaigų vadovų kvalifikacinių reikalavimų, jų atestavimo, kategorijų suteikimo tvarkos, nes savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojai nėra siejami jokiais pavaldumo ryšiais su Kūno kultūros ir sporto departamentu, ir kt.) ir pan.
Galiojančio Įstatymo keitimą paskatino ir tai, kad kai kurie santykiai yra nesureglamentuoti ar reglamentuoti nepakankamai (pavyzdžiui, galiojančiame Įstatyme nenustatyti aiškūs valstybės skatinimo už pasiektus sporto laimėjimus bei valstybės vardo garsinimą principai ir kriterijai (galiojančiame Įstatyme neįtvirtinti sporto laimėjimai ir jų pasiekimo principai už kuriuos sportininkams gali būti skiriamos vienkartinės valstybės premijos; nenustatyti atvejai, kada premijos ir išmokos sportininkams už laimėjimus neskiriamos, o paskirtosios nemokamos, nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nuosavybės teisė yra viena iš pamatinių asmens teisių, todėl nuosavybės santykiai yra įstatyminio reguliavimo dalykas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas, 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas, 2008 m. spalio 30 d. nutarimas), biudžeto lėšų skyrimo principai kūno kultūros ir sporto srities projektams ir programoms įgyvendinti (kokie subjektai ir kokiomis sąlygomis gali gauti biudžeto lėšas (žr. pirmiau minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadą); nereglamentuotas išskirtinių sportinių gabumų turinčių vaikų ugdymas; neapibrėžta strateginių sporto šakų nustatymo paskirtis, todėl neaišku, kokią pridėtinę vertę duoda tokios sporto šakų kategorijos išskyrimas; nereglamentuotos sporto ir kūno kultūros renginių saugumo užtikrinimo (pavyzdžiui, policijai nesuteikti pakankami įgaliojimai imtis atitinkamų priemonių esant pavojui renginio dalyvių sveikatai ar gyvybei per kūno kultūros ir sporto renginius), taip pat kovos su manipuliavimu sporte priemonės; Įstatyme nustatytas Kūno kultūros ir sporto tarybos vaidmuo (kompetencija) valstybės politikos kūno kultūros ir sporto srityje ir įgyvendinime iš esmės skiriasi nuo realiai tarybos vykdomos (taryba nesvarsto klausimų, susijusių su kūno kultūros ir sporto plėtros atitiktimi tarptautiniams kūno kultūrą ir sportą reglamentuojantiems aktams, nes prisijungimas prie tarptautinių konvencijų reglamentuotas pačių konvencijų ir paprastai konvencijų nuostatos į nacionalinę teisę perkeliamos jas ratifikuojant įstatymais, be kita ko, tarptautinėse organizacijose, kurių narė yra Lietuva, pozicijas atstovauja valstybės institucijų atstovai teisės aktų nustatyta tvarka); ir kt.), o kai kurios galiojančio Įstatymo nuostatos yra perteklinės, neįgyvendinamos arba įgyvendinamos tik iš dalies (pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinė televizija transliuoja ne visų 11 strateginių sporto šakų nacionalines ar atrankos į Europos ar pasaulio čempionatus varžybas dėl lėšų ir laiko trūkumo, be to, abejotina, ar tokį reikalavimą, dėl renginių gausos, būtų įmanoma įgyvendinti fiziškai; Kūno kultūros ir sporto departamentas netvirtina mokymo programų, pagal kurias sportininkų ugdymo centruose, įsteigtuose savivaldybių, sporto
(šakų) klubuose ir federacijų organizuojamose stovyklose rengiami sportininkai, nes pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą kūno kultūros ir sporto plėtra – savarankiškoji savivaldybių funkcija, kurią savivaldybės vykdo pagal savo gyventojų poreikius, o pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą į asociacijų veiklą ir jų vidaus reikalus negali kištis kitos valstybės institucijos; Kūno kultūros ir sporto departamentas nėra nustatęs sporto arbitražo sudarymo tvarkos ir darbo reglamento – sporto šakų federacijos pačios pagal tarptautinių federacijų reikalavimus yra nusistačiusios, kaip nagrinėjami ginčai ne teismo tvarka, tokia teisė ir turėtų būti paliekama nevyriausybinėms organizacijoms, taip pat kūno kultūros ir sporto įstaigų vadovų kvalifikacinių reikalavimų, jų atestavimo, kategorijų suteikimo tvarkos, nes savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojai nėra siejami jokiais pavaldumo ryšiais su Kūno kultūros ir sporto departamentu, ir kt.) ir pan. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.
KT26-N15/2015 pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ tiek, kiek juo reguliuojamos esminės biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai „sprendimus dėl <...> valstybės <...> esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu“, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas buvo taikomas nustatant ir valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose dirbančių trenerių darbo apmokėjimo sąlygas. Šiuo metu galiojančiame Įstatyme nėra nuostatų, aptariančių esmines valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose dirbančių trenerių darbo apmokėjimo sąlygas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime įregistruotame Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo projekto (Nr. XIIP-4723) 1 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose siūloma nustatyti, kad šis įstatymas nebūtų taikomas biudžetinėse įstaigose dirbantiems pedagoginiams darbuotojams, išskyrus Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos pedagoginius darbuotojus, ir treneriams. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 68 straipsnyje nustatytos valstybinių (išskyrus aukštąsias mokyklas) ir savivaldybių mokyklų mokytojų darbo apmokėjimo sąlygos. Pažymėtina, kad didžioji dalis trenerių, dirbančių biudžetinėse įstaigose, kartu yra priskirtini ir mokytojų bei pedagoginių darbuotojų kategorijoms.
Tačiau treneriams, dėl jų darbo specifikos ir veiklos rezultatams keliamo galutinio tikslo – aukščiausių rezultatų atitinkamų sporto šakų sporto varžybose, nėra tinkamos Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 68 straipsnyje įtvirtintos darbo užmokesčio nustatymui taikytinos sąlygos. Pvz., trenerio kvalifikaciją geriausiai atspindi jo treniruojamų sportininkų pasiekti rezultatai sporto varžybose, tačiau atitinkamų amžiaus grupių oficialios tarptautinės varžybos (Europos, pasaulio čempionatai, jaunimo olimpinės žaidynės ir kt.) vyksta tam tikru periodiškumu (priklausomai nuo sporto šakos: kasmet, kas du metus ir pan.). Todėl pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą nustatyta mokytojų veiklos vertinimo (atestacijos) tvarka treneriams nėra tinkama, nes neatspindi jų veiklos rezultatų. Taip pat treneriams nėra aktualus pedagoginio darbo stažo kriterijus, nes, kaip minėta pirmiau, jų veiklos efektyvumą ir turimą kvalifikaciją geriausiai atspindi treniruojamų sportininkų pasiekti rezultatai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad pagrindinės biudžetinėse įstaigose dirbančių trenerių darbo užmokesčio sąlygos turėtų būti nustatytos Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatyme (atkreiptinas dėmesys, kad ir šiuo metu treneriams darbo užmokestis mokamas vadovaujantis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o ne švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka). Siekiant išspręsti susidariusias problemas, parengtas Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr.
I-1151 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas), kurio tikslas – atsisakyti valstybei ir savivaldybėms nebūdingų funkcijų kūno kultūros ir sporto srityje ir perteklinių, bendro pobūdžio normų, aiškiau reglamentuoti kūno kultūros ir sporto sistemą, įtvirtinti nuostatas, aptariančias esmines valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose dirbančių trenerių darbo apmokėjimo sąlygas, teisinį reguliavimą nustatyti tik tokį, kuris yra būtinas siekiant sportuojančių asmenų sveikatai, turtui ir viešajai tvarkai apsaugoti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžtai valstybės paskirčiai kūno kultūros ir sporto srityje – skatinti visuomenės kūno kultūrą ir remti sportą – atskleisti. Įstatymo projektu taip pat įgyvendinamos 2014 m. lapkričio 18 d. Seimo priimtos rezoliucijos Nr. XII-1342 „Dėl sporto politikos“ nuostatos dėl vaikų sveikatos stiprinimo, kūno kultūros ir sporto organizavimo švietimo įstaigose.
Šiam tikslui pasiekti Įstatymo projekte numatoma: įtvirtinti sporto ir kūno kultūros apibrėžtį bei aiškiai apibrėžti kitas sąvokas, kūno kultūros ir sporto principus, nustatyti tik valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms būdingas funkcijas kūno kultūros ir sporto srityje, atsisakyti perteklinio reguliavimo, padidinti Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos vaidmenį kūno kultūroje ir sporte bei aiškiau nustatyti jos funkcijas, aiškiai išdėstyti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų skyrimo principus kūno kultūros ir sporto srities projektams ir programoms įgyvendinti, nustatyti reikalavimus kūno kultūros ar sporto specialistų išsilavinimui, sportuojančių asmenų sveikatai ir saugumui užtikrinti, kūno kultūros ir sporto organizavimui švietimo ir mokslo įstaigose, valstybės skatinimo už pasiektus laimėjimus bei valstybės vardo garsinimą principus ir kriterijus, taip pat įtvirtinti valstybės paramą antidopingo ir kovos su manipuliavimu sporto varžybomis srityse bei nekomercinio pobūdžio kūno kultūros ir sporto srityje kylančių ginčų sprendimui alternatyviu būdu (arbitraže), nustatyti esmines valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose dirbančių trenerių darbo apmokėjimo sąlygas. Atsižvelgiant į siūlomus galiojančio Įstatymo nuostatų pakeitimus parengti Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 18, 22 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso II dalies VIII skyriaus pavadinimo, 589 straipsnio pakeitimo ir papildymo 69¹ straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 16 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr.
VIII-723 9 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 63 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo Nr. I-1571 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Lietuvos šaulių sąjungos įstatymo Nr. VIII-375 9 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo Nr. I-1143 18 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 68 straipsnio pakeitimo įstatymo projektai. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 1V-78 sudaryta darbo grupė (darbo grupės vadovas – vidaus reikalų viceministras Elvinas Jankevičius, tel. 271 7146, el. p. [email protected]). 3. Dabartinis Įstatymo projekte aptartų teisinių santykių reguliavimas.
Šiuo metu galiojančiame Įstatyme įtvirtinta nemažai nuostatų, nesuderinamų su valstybės paskirtimi ir įtvirtinančių pernelyg didelę valstybės intervenciją į visuomeninius santykius kūno kultūros ir sporto srityje, neatitinkančių šiandienos realijų, pavyzdžiui, nustatyta, kad:
1) Kūno kultūros ir sporto departamentas:
a) koordinuoja ne tik valstybės institucijų ir įstaigų veiklą, bet ir kitų kūno kultūros ir sporto subjektų (taip pat ir sportininkų, sportuotojų, kūno kultūros ir sporto klubų, sporto šakų federacijų, sveikos gyvensenos mokyklų, savivaldybių institucijų, kitų organizacijų, plėtojančių kūno kultūrą ir sportą), kurie su valstybės institucijomis ar įstaigomis nėra susaistyti jokiais pavaldumo ar atskaitomybės santykiais, vykdo veiklą kūno kultūros ir sporto srityje; kad ši funkcija nėra tinkamai atliekama yra pažymėjusi ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2009 m. gruodžio 31 d. ataskaitoje Nr.
VA-P-50-1-28: „KKSD neturi teisinių svertų tinkamam kitų institucijų, dalyvaujančių kūno kultūros ir sporto plėtroje, koordinavimui“;
b) pripažįsta sporto (šakos) federacijas nacionalinėmis (pripažinta virš 70 nacionalinių sporto šakų federacijų);
c) duoda Kūno kultūros ir sporto departamento pripažintoms sporto šakų federacijoms leidimą organizuoti Lietuvoje tarptautinius sporto renginius, t. y., negavus Kūno kultūros ir sporto departamento leidimo, sporto šakų federacijos jokio tarptautinio sporto renginio organizuoti Lietuvoje negalėtų;
d) tvirtina mokymo programas, pagal kurias rengiami sportininkai;
e) koordinuoja didelio sportinio meistriškumo ir vaikų bei jaunimo ugdymo programų vykdymą sportininkų ugdymo centruose (arba tai atlieka Kūno kultūros ir sporto departamento įgaliota valstybės ar savivaldybės institucija);
f) kartu su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu tvirtina pasirengimo olimpinėms žaidynėms programas, kuriomis vadovaujantis rengiami Lietuvos olimpinių rinktinių ir olimpinės pamainos sportininkai;
g) koordinuoja Lietuvos olimpinių rinktinių ir olimpinės pamainos sportininkų rengimo olimpinėms žaidynėms programos įgyvendinimą;
h) nustato kriterijus, kuriuos atitinkančios sporto organizacijos gali organizuoti ir vykdyti tarptautinio ir nacionalinio lygio varžybas;
i) gali nustatyti papildomas atitinkamų sporto varžybų vykdymo sąlygas (reikalavimus sporto įrenginiams, sporto varžybų organizatoriaus civilinės atsakomybės draudimą ir kt.);
j) vykdo dopingo ir jo metodų kontrolę Lietuvos Respublikoje (arba tai atlieka Kūno kultūros ir sporto departamento įgaliota institucija);
k) nustato sporto arbitražo sudarymo tvarką ir darbo reglamentą;
2) savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas kitas savivaldybės administracijos padalinys ar savivaldybės įstaiga tvirtina miestų ir (ar) savivaldybių sporto šakų rinktines;
3) rinktinės sudėtyje gali būti tik baigtinis sąrašas asmenų, taip pat numatyti subjektai, tvirtinantys rinktinių sudėtis;
4) sudaromas baigtinis sąrašas sportininkų rengimo varžyboms būdų: pagal Įstatymą sportininkai gali būti rengiami tik sportininkų ugdymo centruose, sporto (šakų) klubuose ir federacijų organizuojamose stovyklose, t. y. sportininko rengimu varžyboms nelaikomi atvejai, kai, pavyzdžiui, sportininkas yra rengiamas savo asmeninio trenerio ar rengiasi savarankiškai arba yra rengiamas kito, nei sporto (šakos) federacija, subjekto organizuojamose stovyklose;
5) sporto varžybas Lietuvos Respublikoje gali organizuoti tik Įstatyme numatyti subjektai (nacionalinės federacijos arba jų pavestos sporto organizacijos, arba Kūno kultūros ir sporto departamento nustatytus kriterijus ir tarptautinių sporto organizacijų nustatytus reikalavimus atitinkančios sporto organizacijos);
6) asmenys, lankantys bet kokios formos kūno kultūros ir sporto pratybas ir dalyvaujantys varžybose, privalo reguliariai tikrintis sveikatą.
VA-P-50-1-28: „KKSD neturi teisinių svertų tinkamam kitų institucijų, dalyvaujančių kūno kultūros ir sporto plėtroje, koordinavimui“;
b) pripažįsta sporto (šakos) federacijas nacionalinėmis (pripažinta virš 70 nacionalinių sporto šakų federacijų);
c) duoda Kūno kultūros ir sporto departamento pripažintoms sporto šakų federacijoms leidimą organizuoti Lietuvoje tarptautinius sporto renginius, t. y., negavus Kūno kultūros ir sporto departamento leidimo, sporto šakų federacijos jokio tarptautinio sporto renginio organizuoti Lietuvoje negalėtų;
d) tvirtina mokymo programas, pagal kurias rengiami sportininkai;
e) koordinuoja didelio sportinio meistriškumo ir vaikų bei jaunimo ugdymo programų vykdymą sportininkų ugdymo centruose (arba tai atlieka Kūno kultūros ir sporto departamento įgaliota valstybės ar savivaldybės institucija);
f) kartu su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu tvirtina pasirengimo olimpinėms žaidynėms programas, kuriomis vadovaujantis rengiami Lietuvos olimpinių rinktinių ir olimpinės pamainos sportininkai;
g) koordinuoja Lietuvos olimpinių rinktinių ir olimpinės pamainos sportininkų rengimo olimpinėms žaidynėms programos įgyvendinimą;
h) nustato kriterijus, kuriuos atitinkančios sporto organizacijos gali organizuoti ir vykdyti tarptautinio ir nacionalinio lygio varžybas;
i) gali nustatyti papildomas atitinkamų sporto varžybų vykdymo sąlygas (reikalavimus sporto įrenginiams, sporto varžybų organizatoriaus civilinės atsakomybės draudimą ir kt.);
j) vykdo dopingo ir jo metodų kontrolę Lietuvos Respublikoje (arba tai atlieka Kūno kultūros ir sporto departamento įgaliota institucija);
k) nustato sporto arbitražo sudarymo tvarką ir darbo reglamentą;
2) savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas kitas savivaldybės administracijos padalinys ar savivaldybės įstaiga tvirtina miestų ir (ar) savivaldybių sporto šakų rinktines;
3) rinktinės sudėtyje gali būti tik baigtinis sąrašas asmenų, taip pat numatyti subjektai, tvirtinantys rinktinių sudėtis;
4) sudaromas baigtinis sąrašas sportininkų rengimo varžyboms būdų: pagal Įstatymą sportininkai gali būti rengiami tik sportininkų ugdymo centruose, sporto (šakų) klubuose ir federacijų organizuojamose stovyklose, t. y. sportininko rengimu varžyboms nelaikomi atvejai, kai, pavyzdžiui, sportininkas yra rengiamas savo asmeninio trenerio ar rengiasi savarankiškai arba yra rengiamas kito, nei sporto (šakos) federacija, subjekto organizuojamose stovyklose;
5) sporto varžybas Lietuvos Respublikoje gali organizuoti tik Įstatyme numatyti subjektai (nacionalinės federacijos arba jų pavestos sporto organizacijos, arba Kūno kultūros ir sporto departamento nustatytus kriterijus ir tarptautinių sporto organizacijų nustatytus reikalavimus atitinkančios sporto organizacijos);
6) asmenys, lankantys bet kokios formos kūno kultūros ir sporto pratybas ir dalyvaujantys varžybose, privalo reguliariai tikrintis sveikatą. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimus, susijusius su pirmiau išvardytais visuomeniniais santykiais, priima pačios atitinkamoje kūno kultūros ir sporto srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos, kurios vadovaujasi tiek tarptautinių nevyriausybinių organizacijų, tiek ir savo nustatytomis taisyklėmis, valstybė neturėtų nustatyti specialaus šių santykių reguliavimo.
Pažymėtina, kad kai kurios šiuo metu galiojančiame Įstatyme valstybės įstaigoms ir kitiems subjektams pavestos funkcijos nėra atliekamos arba atliekamos tik iš dalies – tai parodo tokių funkcijų netikslingumą, jos nedera su kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, pavyzdžiui:
1) Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina savo veiklos prioritetus kūno kultūros ir sporto plėtros srityje, tačiau atskiru dokumentu nėra patvirtinusi prioritetinių kūno kultūros ir sporto plėtros krypčių ir programų;
2) Nacionalinė kūno kultūros ir sporto taryba nesvarsto klausimų, susijusių su kūno kultūros ir sporto plėtros atitiktimi tarptautiniams kūno kultūrą ir sportą reglamentuojantiems aktams;
3) Kūno kultūros ir sporto departamentas:
a) sprendimą dėl leidimo Kūno kultūros ir sporto departamento pripažintoms nacionalinėms sporto (šakos) federacijoms organizuoti Lietuvoje tarptautinius sporto renginius priima tik dėl tų sporto renginių, kuriems prašoma valstybės biudžeto lėšų (nors Įstatymas nurodo, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas turėtų spręsti dėl visų Lietuvoje planuojamų organizuoti tarptautinių sporto renginių); šios funkcijos atlikimas susiaurintas dėl dviejų priežasčių: sporto renginių gausos; pareigos sporto (šakos) federacijoms pranešti Kūno kultūros ir sporto departamentui apie planuojamą organizuoti renginį nebuvimo;
b) netvirtina mokymo programų, pagal kurias sportininkų ugdymo centruose, sporto (šakų) klubuose ir federacijų organizuojamose stovyklose rengiami sportininkai;
c) nekoordinuoja didelio sportinio meistriškumo ir vaikų bei jaunimo ugdymo programų vykdymo sportininkų ugdymo centruose;
d) nėra nustatęs kriterijų, kuriuos atitinkančios sporto organizacijos gali organizuoti ir vykdyti tarptautinio ir nacionalinio lygio varžybas;
e) nėra nustatęs kūno kultūros ir sporto įstaigų vadovų kvalifikacinių reikalavimų, jų atestavimo, kategorijų suteikimo tvarkos;
4) nesant sudarytai pakankamai materialinei bazei mokyklose ir aukštosiose mokyklose, nėra tinkamai vykdomas įpareigojimas dėl kūno kultūros ir sporto pratyboms (pamokoms) nustatyto valandų skaičiaus (mokyklose ne mažiau kaip 3, aukštosiose mokyklose – 2 valandos per savaitę);
5) Lietuvos nacionalinė televizija transliuoja ne visų strateginių sporto šakų nacionalines ar atrankos į Europos ar pasaulio čempionatus varžybas, nes tam nepakanka nei laiko, nei finansinių išteklių.
Pažymėtina, kad kai kurios šiuo metu galiojančiame Įstatyme valstybės įstaigoms ir kitiems subjektams pavestos funkcijos nėra atliekamos arba atliekamos tik iš dalies – tai parodo tokių funkcijų netikslingumą, jos nedera su kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, pavyzdžiui:
1) Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina savo veiklos prioritetus kūno kultūros ir sporto plėtros srityje, tačiau atskiru dokumentu nėra patvirtinusi prioritetinių kūno kultūros ir sporto plėtros krypčių ir programų;
2) Nacionalinė kūno kultūros ir sporto taryba nesvarsto klausimų, susijusių su kūno kultūros ir sporto plėtros atitiktimi tarptautiniams kūno kultūrą ir sportą reglamentuojantiems aktams;
3) Kūno kultūros ir sporto departamentas:
a) sprendimą dėl leidimo Kūno kultūros ir sporto departamento pripažintoms nacionalinėms sporto (šakos) federacijoms organizuoti Lietuvoje tarptautinius sporto renginius priima tik dėl tų sporto renginių, kuriems prašoma valstybės biudžeto lėšų (nors Įstatymas nurodo, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas turėtų spręsti dėl visų Lietuvoje planuojamų organizuoti tarptautinių sporto renginių); šios funkcijos atlikimas susiaurintas dėl dviejų priežasčių: sporto renginių gausos; pareigos sporto (šakos) federacijoms pranešti Kūno kultūros ir sporto departamentui apie planuojamą organizuoti renginį nebuvimo;
b) netvirtina mokymo programų, pagal kurias sportininkų ugdymo centruose, sporto (šakų) klubuose ir federacijų organizuojamose stovyklose rengiami sportininkai;
c) nekoordinuoja didelio sportinio meistriškumo ir vaikų bei jaunimo ugdymo programų vykdymo sportininkų ugdymo centruose;
d) nėra nustatęs kriterijų, kuriuos atitinkančios sporto organizacijos gali organizuoti ir vykdyti tarptautinio ir nacionalinio lygio varžybas;
e) nėra nustatęs kūno kultūros ir sporto įstaigų vadovų kvalifikacinių reikalavimų, jų atestavimo, kategorijų suteikimo tvarkos;
4) nesant sudarytai pakankamai materialinei bazei mokyklose ir aukštosiose mokyklose, nėra tinkamai vykdomas įpareigojimas dėl kūno kultūros ir sporto pratyboms (pamokoms) nustatyto valandų skaičiaus (mokyklose ne mažiau kaip 3, aukštosiose mokyklose – 2 valandos per savaitę);
5) Lietuvos nacionalinė televizija transliuoja ne visų strateginių sporto šakų nacionalines ar atrankos į Europos ar pasaulio čempionatus varžybas, nes tam nepakanka nei laiko, nei finansinių išteklių. Kai kurios galiojančio Įstatymo nuostatos nedera tarpusavyje arba dėl neracionaliai didelių reikalavimų nėra įmanomos įgyvendinti praktiškai, pavyzdžiui:
1) Įstatymo 2 straipsnio 29 dalyje apibrėžiant sąvoką strateginės sporto šakos nurodyta, kad tai yra Kūno kultūros ir sporto departamento į prioritetinių valstybės sporto šakų sąrašą įtrauktos sporto šakos, tačiau niekur Įstatyme Kūno kultūros ir sporto departamentui nėra pavesta tokį sąrašą sudaryti.
2) Įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje apibrėžiant sąvoką treneris nurodyta, kad tai asmuo, sporto (šakos) federacijos (nacionalinės arba tarptautinės) nustatyta tvarka įgijęs kvalifikaciją ar kvalifikacinę kategoriją. Tuo tarpu Įstatymo 9 straipsnio 7 punkte įtvirtinta, kad trenerių kvalifikacinius reikalavimus, jų atestavimo ir kategorijų suteikimo tvarką nustato Kūno kultūros ir sporto departamentas. 3) Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad miestų ir (ar) savivaldybių sporto šakų rinktines tvirtina savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas kitas savivaldybės administracijos padalinys ar savivaldybės įstaiga; tuo tarpu Įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šias rinktines gali tvirtinti jau tik du subjektai – savivaldybės administracijos direktorius arba savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotos įstaigos. 4) Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas tik su pripažinta nacionaline sporto
(šakos) federacija pasirašo biudžeto lėšų naudojimo sutartį; tuo tarpu Įstatymo
sporto organizacijos (taip pat ir Kūno kultūros ir sporto departamento pripažinimo neturinčios sporto (šakos) federacijos) gali gauti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų kūno kultūros ir sporto programoms ir projektams įgyvendinti ir su šiomis organizacijomis pasirašoma biudžeto lėšų naudojimo sutartis.
Įstatymo 15 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad tik Kūno kultūros ir sporto departamento pripažinta nacionalinė sporto (šakos) federacija sudaro sporto šakų Lietuvos rinktines ir atstovauja Lietuvai tarptautinėse varžybose. Tačiau Įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad sporto šakos atskirų amžiaus grupių ir nacionalines rinktines sudaro atitinkamos sporto šakos federacija, t. y. ne tik Kūno kultūros ir sporto departamento pripažinta; šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad tarptautiniams kompleksiniams renginiams nacionalinių sporto (šakų) federacijų teikimu rinktines sudaro nacionalinės sporto organizacijos, kurios yra atitinkamų tarptautinių sporto organizacijų narės, o šio straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad Lietuvos olimpinę ir parolimpinę rinktines Lietuvos sporto (šakų) federacijų teikimu formuoja atitinkamai Lietuvos tautinis olimpinis ir Lietuvos parolimpinis komitetai. 5) Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis numato, kad švietimo įstaigų vadovai atsako už visą saugią ir sveiką sportavimo aplinką ne tik per pamokas, bet ir po pamokų bei mokinių atostogų metu.
6) Įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje sportininkams numatytos tokios pareigos kaip šalies garbės gynimas tarptautinėse varžybose, susilaikymas nuo neprotingos fizinės rizikos ir veiklos, kuri gali lemti susirgimą, susižalojimą, negalią ar mirtį ir pan.; tačiau nėra numatyta atsakomybė bei būdai, kaip užtikrinti, kad sportininkas laikytųsi šių pareigų, nes tai yra kiekvieno asmens apsisprendimo laisvė. 7) Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas asmenims reguliariai tikrintis sveikatą, jeigu jie lanko bet kokios formos kūno kultūros ir sporto pratybas ir dalyvauja varžybose; pažymėtina, kad į teiginio bet kokios formos pratybos ir varžybos turinį patenka ir įvairūs mėgėjiški, saviveikliniai kūno kultūros ar sporto renginiai (pavyzdžiui, sporto šventės, masinės viešos mankštos, renginiai siekiant atitinkamų masiškumo rekordų, šou renginiai (pavyzdžiui, bėgimas su aukštakulniais) ir pan.). Todėl manytina, kad nustatytas įpareigojimas reguliariai tikrintis sveikatą ir tokiuose renginiuose dalyvaujantiems asmenims nėra adekvatus. Be to, Įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje sporto pratybų ir varžybų organizatoriams nustatyta pareiga neleisti dalyvauti pratybose ir varžybose asmenims, kurie nustatytu laiku nepasitikrino sveikatos ir nepateikė nustatytos formos pažymos. Pažymėtina, kad toks įpareigojimas ypač apsunkina įvairių masinių kūno kultūros ar sporto renginių organizatorius, į kuriuos dalyviais registruojasi itin daug asmenų – nuo kelių iki keliolikos tūkstančių, pavyzdžiui, įvairūs bėgimai, mėgėjiškos dviračių varžybos ir pan. Šiuo atveju tokių renginių organizatoriai nėra pajėgūs patikrinti, ar visi asmenys yra nustatytu laiku pasitikrinę sveikatą.
8) Siekdama tinkamai įgyvendinti Įstatymo 47 straipsnyje nustatytą įpareigojimą, Lietuvos nacionalinė televizija turėtų didelę dalį savo programos skirti sporto varžybų transliavimui, nes šiuo metu yra patvirtintas net 11 strateginių sporto šakų sąrašas, o pagal šio straipsnio reikalavimus Lietuvos nacionalinė televizija turi transliuoti ne tik šių sporto šakų atrankos į Europos ar pasaulio čempionatus varžybas, bet ir nacionalines. Nemaža dalis šiuo metu galiojančio Įstatymo normų yra bendro pobūdžio, nenustatančios jokio specialaus reguliavimo (pavyzdžiui, Įstatymo 5 straipsnis, 9 straipsnio 2, 11 punktai, 16,
straipsniai), o jose aptariami visuomeniniai santykiai jau yra sureguliuoti kitais įstatymais, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų, Lietuvos Respublikos švietimo, Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos, Lietuvos Respublikos asociacijų ir kitais įstatymais. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurių šiuo metu galiojančiame Įstatyme asmenims nustatytų teisių jie negali įgyvendinti betarpiškai, nedalyvaujant trečiajam subjektui, todėl atskirais atvejais yra rizika, kad asmuo apskritai negalės pasinaudoti jam suteikta teise, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio stipendiją didelio meistriškumo sportininkas, besirengiantis tarptautinėms varžyboms ir atstovaujantis jose Lietuvai, gali gauti tik tuo atveju, jei yra Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos parolimpinio komiteto ar atitinkamos sporto (šakos) federacijos teikimas.
Taigi, jeigu minėtos nevyriausybinės organizacijos dėl kokių nors priežasčių nuspręstų neteikti didelio meistriškumo sportininko kandidatūros stipendijai gauti, sportininkui ši stipendija negalėtų būti paskirta, nepaisant to, kad sportininkas rengtųsi tarptautinėms varžyboms ir atstovautų jose Lietuvai. Manytina, kad kai kurie galiojančiame Įstatyme nustatyti reikalavimai nepagrįstai didina administracinę naštą kūno kultūros ir sporto srityje veikiantiems subjektams ir nedera su Lietuvos Respublikos administracinės naštos mažinimo įstatyme nustatyta valstybės politika administracinės naštos mažinimo srityje, pavyzdžiui:
1) Kūno kultūros ir sporto departamento pripažintai nacionalinei sporto (šakos) federacijai nustatytas reikalavimas gauti Kūno kultūros ir sporto departamento leidimą siekiant organizuoti Lietuvoje tarptautinius sporto renginius, tarptautines, kompleksines sporto varžybas; manytina, kad toks reikalavimas nėra racionalus, nes iš sporto
(šakos) federacijos reikalaujama kreiptis į Kūno kultūros ir sporto departamentą ir gauti pastarojo leidimą net ir tuo atveju, kai organizuojamam tarptautiniam sporto renginiui nėra prašoma valstybės biudžeto lėšų.
Atsižvelgiant į didelę sporto renginių gausą bei į tai, kad sporto (šakos) federacijos neturi pareigos apie planuojamą organizuoti renginį pranešti Kūno kultūros ir sporto departamentui, leidimus organizuoti Lietuvoje tarptautinius sporto renginius Kūno kultūros ir sporto departamentas išduoda tik tiems sporto renginiams, kuriems prašoma valstybės biudžeto lėšų; tokių leidimų Kūno kultūros ir sporto departamentas per metus išduoda iki 10, tam sugaištama apie
(išlaidos tarnautojų darbo užmokesčiui). Už šio leidimo išdavimą iš pareiškėjų nėra imamas mokestis ar rinkliava, todėl atsisakius minėto leidimo nebus netenkama papildomų lėšų. 2) Įstatyme kūno kultūros ar sporto specialistui keliamas reikalavimas turėti sportinį aukštąjį išsilavinimą arba kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą. Asmenims, neturintiems sporto krypties aukštojo išsilavinimo, Kūno kultūros ir sporto departamentas išduoda veiklos leidimą ribotą laiką (4 metams) dirbti sporto teorinį ir praktinį darbą.
Tačiau pažymėtina, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas minėtą leidimą išduoda įvertinęs tik tai, ar asmuo yra baigęs atitinkamus mokymus (pagal juridinių asmenų parengtas mokymų kūno kultūros ir sporto srities programas, suderintas su Kūno kultūros ir sporto departamentu), t. y. ar turi reikiamą kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą. Todėl manytina, kad asmens kompetencijų kūno kultūros ir sporto srityje turėjimą įrodo būtent atitinkamų mokymų baigimą patvirtinantis dokumentas (kaip ir aukštojo išsilavinimo atveju
Įstatyme neaptarta, kokia dalimi projektai gali būti finansuojami valstybės biudžeto lėšomis. Nevyriausybinių organizacijų projektus finansuojant 100 proc. valstybės biudžeto lėšomis, projektų vykdytojai nėra skatinami ieškoti kitų finansavimo šaltinių. Taip pat Įstatymas neaptaria ir atvejų, kai valstybės finansavimas negali būti skiriamas arba paskirtas finansavimas gali būti sustabdomas ir grąžintinas.
Galiojantis Įstatymas nenumato galimybės kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms apdovanoti nusipelniusius sporte asmenis – nusipelniusio Lietuvos Respublikos sportininko, trenerio ir sporto darbuotojo vardą gali suteikti tik Kūno kultūros ir sporto departamentas. Pažymėtina, kad vadovaujantis Valstybės apdovanojimų įstatymu sportininkams už nuopelnus Lietuvos Respublikai gali būti suteikiami ir valstybės apdovanojimai. Įstatyme įtvirtinta, jog biudžetinių kūno kultūros ir sporto įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, nustato Kūno kultūros ir sporto departamentas. Tačiau pats galiojantis Įstatymas neaptaria esminių darbo apmokėjimo sąlygų, pavyzdžiui, nenustato darbo užmokesčio sudedamųjų dalių (jas nustato Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius priimdamas įsakymą). Pažymėtina, kad, be pirmiau paminėto 2015 m. rugsėjo 29 nutarimo, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą (pavyzdžiui, 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimuose) yra pažymėjęs, kad nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis) yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir turi būti nustatomas įstatymu. Be to, pažymėtina, kad ne biudžetinėse įstaigose dirbančių kūno kultūros ir sporto specialistų darbo užmokesčio sistemos klausimų (išskyrus esminius dalykus, tokius kaip minimalus darbo užmokestis) valstybė neturėtų reguliuoti, nes tai yra privatinės teisės ir laisvos darbo rinkos klausimas.
Galiojančiame Įstatyme nustatyta, kad sportininkai atsižvelgiant į jų pasiektus laimėjimus sporte turi teisę gauti:
1) Rentą, kuri mokama tik pabaigus sportininko karjerą ir yra fiksuoto dydžio (kas mėnesį 1,5 Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio, pavyzdžiui, 2015 m. II ketv. 1,5 x 713,9 Eur = 1 070,85 Eur) visiems skirtingus laimėjimus pasiekusiems sportininkams (pavyzdžiui, tiek olimpinių žaidynių čempionui, tiek Europos ar pasaulio čempionui, tiek ir olimpinės sporto šakos neolimpinės rungties pasaulio čempionui ir pasaulio rekordininkui). 2) Sportininko valstybės stipendiją, kuri mokama tik olimpinių ir parolimpinių sporto šakų didelio meistriškumo sportininkams, kurie rengiasi tarptautinėms sporto varžyboms ir atstovauja jose Lietuvai (dydis skaičiuojamas pagal Vyriausybės nustatytą koeficientą (priklauso nuo pasiektų rezultatų; galimas nuo 7,5 iki 26,9 koeficiento dydis) ir bazinės socialinės išmokos dydį (38 Eur): didžiausia stipendija – 568,52 Eur (neįgalieji) arba 1 012,80 Eur (kiti sportininkai), mažiausia – 282,38 Eur (neįgalieji) arba 432,98 Eur (kiti sportininkai). Jaunimui, net ir iškovojus svarius laimėjimus, minėta išmoka neskiriama. Pažymėtina, kad Įstatymas nenustato aplinkybių, kurioms esant sportininko valstybės stipendija turi būti grąžinama (pavyzdžiui, sportininko sporto laimėjimai buvo anuliuoti dėl dopingo preparatų vartojimo, sportininkas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kt.). 3) Vienkartinę valstybės premiją, kurios dydis priklauso nuo sportininko pasiektų laimėjimų.
Galiojančiame Įstatyme nenustatyti nei kriterijai, kuriais vadovaujantis sportininkui skiriama tokia premija, nei laimėjimai, už kuriuos jos skiriamos. Praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai laimėjimas buvo pasiektas nedalyvaujant netgi nei vienam varžovui, t. y. asmuo rungtyje dalyvavo vienas ir iš esmės varžėsi pats su savimi. Be to, šiuo metu valstybės premiją už sportininko pasiektą sporto laimėjimą gali gauti ne tik sportininkas ir treneris, bet ir kiti rinktinės nariai (pavyzdžiui, mokslininkai, masažuotojai, vadybininkai, rinktinės vadovai, ir kt.), nors jų indėlis į pasiektą sporto laimėjimą būna tik netiesioginis. Daugeliu atvejų šio indėlio įvertinti objektyviai neįmanoma arba jis būna tik minimalus, be to, praktikoje pasitaiko atvejų, kai į rinktinės narių sudėtį formaliai įtraukiami asmenys, realiai nedalyvaujantys sportininkų rengimo procese (pavyzdžiui, mokslininkai, vadybininkai, gydytojai, psichologai), kurie, priešingai nei sportininkai, gauna atlygį iš atitinkamos federacijos (pagal darbo sutartį ar kontraktą). Pagal šiuo metu galiojantį reguliavimą olimpinių sporto šakų olimpinių individualiųjų rungčių sporto varžybose, parolimpinėse, kurčiųjų, specialiosios olimpiados žaidynėse atitinkamą vietą užėmusio sportininko rinktinės nariams, išskyrus trenerius, visa skiriamos premijos suma – 25 procentai už atitinkamą sporto laimėjimą nustatyto premijos dydžio (pavyzdžiui, sportininkui, Olimpinėse žaidynėse iškovojusiam 1-ąją vietą, valstybė skiria 115,85 tūkst. Eur dydžio premiją, o kitiems rinktinės nariams papildomai išmoka 28,96 tūkst. Eur premiją (kuri išdalinama nariams pagal atitinkamos sporto (šakos) federacijos nurodytą jų indėlį).
Premijos sportinių žaidimų komandų ir komandinių rungčių nariams (sportininkams ir kitiems rinktinės nariams) dydis apskaičiuojamas, premijos dydį už atitinkamą laimėjimą dauginant iš oficialaus komandos arba komandinės rungties sportininkų skaičiaus ir visa suma komandos nariams (sportininkams ir kitiems rinktinės nariams) paskirstoma atsižvelgiant į jų indėlį į pergalę (šią informaciją pateikia atitinkama sporto (šakos) federacija) (pavyzdžiui, Pasaulio neįgaliųjų čempionato pirmos vietos laimėtojui numatyta 4 340 Eur premija; jei komandoje yra šeši sportininkai, tai vienam sportininkui tenkanti premija dauginama iš komandos sportininkų skaičiaus ir bendra gautoji suma (26 040 Eur) padalinama visiems komandos nariams, t. y. sportininkams, treneriams, ir kitiems rinktinės nariams (medikams, mokslininkams ir kt.). Galiojantis Įstatymas nenustato išskirtinių sportinių gabumų turinčių vaikų ugdymo bendrojo ugdymo mokyklose. Pažymėtina, kad nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. Lietuvoje pradėjo veikti dvi specializuoto sportinio ugdymo krypties vidurinės mokyklos (Šiauliuose ir Panevėžyje), kuriose mokosi 368 mokiniai-sportininkai. Lietuva, prisijungdama prie 1989 m. lapkričio 16 d. Europos Tarybos antidopingo konvencijos ir
dopingo vartojimą sporte, išreiškė valią remti „švarų“ ir sąžiningą sportą. Konvencijoje nurodyta, kad šalys privalo „patvirtinti atitinkamas priemones. Tokios priemonės gali apimti įstatymus, teisės aktus, politiką ar administracinę praktiką“.
Lietuvos teisės aktuose nustatyta, kad valstybės premijos sportininkams mokamos tik už tuos sporto laimėjimus, kurie pasiekti nevartojant dopingo, sportininkų stipendijos skiriamos tik dopingo nevartojantiems sportininkams, valstybės biudžeto lėšos skiriamos tik tiems sporto renginių organizatoriams, kurie prisijungę prie Pasaulinio antidopingo kodekso, priimto Pasaulinės antidopingo agentūros 2003 m. kovo 5 d., ir pan. Šiuo metu galiojantis Įstatymas nustato, kad tik valstybė vykdo dopingo kontrolę, tačiau, įgyvendinant 2005 m. spalio 19 d. Tarptautinę konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte, tai galėtų atlikti ir nevyriausybinės organizacijos ar kiti juridiniai asmenys, o valstybė – remti iniciatyvas, nukreiptas prieš dopingo vartojimą (skiriant lėšų nevyriausybinių organizacijų ir kitų juridinių asmenų parengtoms programoms ir projektams). Lietuvos siekis remti sąžiningą sportą išreikštas ir 2014 m. rugsėjo 18 d. pasirašant Europos Tarybos konvenciją dėl manipuliacijų sporto varžybomis. Šiuo metu galiojantis Įstatymas jokių priemonių kovai su manipuliavimu sporte nenumato. Manipuliavimas sporte – viena didžiausių grėsmių sporte. Susitarimai dėl sporto varžybų iškreipia sporto prasmę ir turinį, neigia sporto skleidžiamas vertybes, griauna sporto integralumą bei pažeidžia sporto etiką, sudaro nelygias sąlygas varžytis sąžiningiems sportininkams. Be to, mažėja žiūrovų skaičius, susidomėjimas varžybomis, pajamos iš sporto, kaip ekonominio sektoriaus, mažėja transliacijų, rėmėjų bei sportuojančių žmonių skaičius. Pasaulinės sporto rungtynių stebėjimo agentūros „Sportradar“ 2012 metų pabaigos duomenimis, Lietuva patenka į sąrašą 10-ies valstybių, kuriose užfiksuota daugiausia sutartomis laikomų futbolo rungtynių. Pasak agentūros, Lietuvoje įvyko 31 įtarimų sukėlęs mačas.
susitarimai sporte Lietuvoje“ duomenimis, 55 proc. futbolininkų ir 30,9 proc. krepšininkų teigė, jog nesąžiningi susitarimai dėl rungtynių yra paplitę. Pažymėtina, kad 2016 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 2, 3, 15, 30,
Nr. XII-2591, kuriuo į galiojantį Įstatymą įtrauktos nuostatos dėl manipuliavimo sporto varžybomis (įsigalios nuo 2017 m. sausio 1 d.): įtraukta manipuliavimo sporto varžybomis sąvoka, manipuliavimo sporto varžybomis draudimo principas, patikslinta nevyriausybinių organizacijų, veikiančių kūno kultūros ir sporto srityje, kompetencija, numatant, kad jos taiko sankcijas už manipuliavimą sporto varžybomis, vykdo šioje srityje prevenciją ir šviečiamąją veiklą, įtvirtintas rentos nemokėjimo pagrindas manipuliavimo sporto varžybomis atveju (kai sportininko sportiniai rezultatai buvo anuliuoti), manipuliavimo sporto varžybomis draudimas dalyvauti manipuliuojant sporto varžybomis, numatant, kad už šio draudimo pažeidimą taikomos tarptautinių ir Lietuvos nevyriausybinių organizacijų numatytos sankcijos.
Kai kurios šiuo metu galiojančiame Įstatyme įtvirtintos nuostatos priskirtinos sporto taisyklių, o ne valstybės nustatytinos teisinės tvarkos kategorijai, pavyzdžiui, 14 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 1 ir 4 dalys (įtvirtintos sporto (šakų) federacijų, veikiančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, rūšys ir funkcijos),
klausimas), 30 straipsnio 2 dalis (sportininkų pareigos), 31 straipsnis (sporto šakų rinktinių sudarymas), 35, 37, 39 straipsniai (aptariamas sportinės veiklos sutarties turinys, sportininkų perėjimas rungtyniauti iš vienos sporto organizacijos į kitą, sportininkų interesų atstovavimas),
organizavimas), 46 straipsnio 1–4 dalys (draudimas vartoti dopingą ir dopingo kontrolė, sportinių sankcijų už dopingo vartojimą taikymas) ir kita.
Nemaža dalis galiojančio Įstatymo nuostatų yra itin neaiškios, todėl praktikoje susiduriama su sunkumais šias nuostatas interpretuojant ir taikant, pavyzdžiui:
1) Įstatymo 2 straipsnyje apibrėžiant kūno kultūros, sporto ir kt. sąvokų turinį nurodyti kriterijai yra nekonkretūs, vertinamojo pobūdžio, neaišku, kokius subjektus (ar objektus) priskirti šioms kategorijoms;
2) Įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje teisė asmeniui gauti rentą siejama su šio asmens, kaip sportininko, karjeros baigimu, tačiau nėra aišku, kaip konkrečiai turi būti nustatomas sportinės karjeros baigimo momentas ir išreiškiamas pats asmens apsisprendimas baigti sportinę karjerą;
3) Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad sportininkui renta neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu jis turi draudžiamųjų pajamų, išskyrus pajamas, gaunamas už darbą kūno kultūros ir sporto srityje; nėra aiškus teiginio darbas kūno kultūros ir sporto srityje turinys, pavyzdžiui, ar turėtų teisę gauti rentą buvęs sportininkas, einantis sporto (šakos) federacijoje vadovo, vadybininko ar buhalterio pareigas;
4) neaišku, kuo skiriasi Įstatymo 43 straipsnyje nurodytos regioninės ir vietinės sporto varžybos, kai jose dalyvauja sportininkai tik iš vienos apskrities.
Nemaža dalis galiojančio Įstatymo nuostatų yra itin neaiškios, todėl praktikoje susiduriama su sunkumais šias nuostatas interpretuojant ir taikant, pavyzdžiui:
1) Įstatymo 2 straipsnyje apibrėžiant kūno kultūros, sporto ir kt. sąvokų turinį nurodyti kriterijai yra nekonkretūs, vertinamojo pobūdžio, neaišku, kokius subjektus (ar objektus) priskirti šioms kategorijoms;
2) Įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje teisė asmeniui gauti rentą siejama su šio asmens, kaip sportininko, karjeros baigimu, tačiau nėra aišku, kaip konkrečiai turi būti nustatomas sportinės karjeros baigimo momentas ir išreiškiamas pats asmens apsisprendimas baigti sportinę karjerą;
3) Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad sportininkui renta neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu jis turi draudžiamųjų pajamų, išskyrus pajamas, gaunamas už darbą kūno kultūros ir sporto srityje; nėra aiškus teiginio darbas kūno kultūros ir sporto srityje turinys, pavyzdžiui, ar turėtų teisę gauti rentą buvęs sportininkas, einantis sporto (šakos) federacijoje vadovo, vadybininko ar buhalterio pareigas;
4) neaišku, kuo skiriasi Įstatymo 43 straipsnyje nurodytos regioninės ir vietinės sporto varžybos, kai jose dalyvauja sportininkai tik iš vienos apskrities. Taip pat galiojančio Įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtos sąvokos kituose Įstatymo straipsniuose vartojamos nenuosekliai, pavyzdžiui, šio straipsnio 4 dalyje apibrėžta kūno kultūros arba sporto specialisto sąvoka, tačiau kituose įstatymo straipsniuose vartojamos ir tokios sąvokos kaip sporto šakos specialistas (šio straipsnio 32 dalis), kūno kultūros ir sporto įstaigos specialistas (Įstatymo 9 straipsnio 7 punktas), sportininkus rengiantis specialistas (Įstatymo 32 straipsnio
klubo sąvoka, tačiau Įstatyme vartojamos ir sporto klubo (šio straipsnio 27 dalis, 12 straipsnio 2 dalis), sporto sirgalių klubo (Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas), sporto (šakos) klubo (Įstatymo
kultūros ir sporto organizacijos sąvoka, tačiau tekste vartojamos ir sporto organizacijos (šio straipsnio 14, 17, 19, 26, 31 dalys, 4 straipsnis, 8 straipsnio 3 dalis, 12 straipsnio 2 dalis ir kt.) ar tiesiog organizacijos (Įstatymo 28 ir 29 straipsniai) sąvokos; šio straipsnio 26 dalyje apibrėžta sporto
(šakos) federacijos sąvoka, tačiau tekste vartojamos ir sąvokos sporto federacija (šio straipsnio 27 dalis, 43 straipsnio 7 dalis), federacija (Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 32 straipsnio 1 dalis, 44 straipsnio 2 dalis) ar sporto šakos federacija (Įstatymo 31 straipsnio 2 dalis, 35 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 43 straipsnio 7 dalis, 47 straipsnis).
Taip pat galiojančio Įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtos sąvokos kituose Įstatymo straipsniuose vartojamos nenuosekliai, pavyzdžiui, šio straipsnio 4 dalyje apibrėžta kūno kultūros arba sporto specialisto sąvoka, tačiau kituose įstatymo straipsniuose vartojamos ir tokios sąvokos kaip sporto šakos specialistas (šio straipsnio 32 dalis), kūno kultūros ir sporto įstaigos specialistas (Įstatymo 9 straipsnio 7 punktas), sportininkus rengiantis specialistas (Įstatymo 32 straipsnio
klubo sąvoka, tačiau Įstatyme vartojamos ir sporto klubo (šio straipsnio 27 dalis, 12 straipsnio 2 dalis), sporto sirgalių klubo (Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas), sporto (šakos) klubo (Įstatymo
kultūros ir sporto organizacijos sąvoka, tačiau tekste vartojamos ir sporto organizacijos (šio straipsnio 14, 17, 19, 26, 31 dalys, 4 straipsnis, 8 straipsnio 3 dalis, 12 straipsnio 2 dalis ir kt.) ar tiesiog organizacijos (Įstatymo 28 ir 29 straipsniai) sąvokos; šio straipsnio 26 dalyje apibrėžta sporto
(šakos) federacijos sąvoka, tačiau tekste vartojamos ir sąvokos sporto federacija (šio straipsnio 27 dalis, 43 straipsnio 7 dalis), federacija (Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 32 straipsnio 1 dalis, 44 straipsnio 2 dalis) ar sporto šakos federacija (Įstatymo 31 straipsnio 2 dalis, 35 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 43 straipsnio 7 dalis,
normų taikymą praktikoje. 4. Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos, laukiami teigiami rezultatai.
Kūno kultūros ir sporto sistema aptariama nuosekliai atskiruose Įstatymo projekto skyriuose: reglamentuota valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kūno kultūrą ir sportą plėtojančių nevyriausybinių organizacijų kompetencija, kūno kultūros ir sporto srities finansavimas, kūno kultūros ir sporto organizavimas švietimo įstaigose, reikalavimai keliami kūno kultūros ar sporto specialistams, sportininkų ir sportuotojų sveikatai ir saugumui, aptariama skatinimo už pasiektus sporto laimėjimus sistema, valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose dirbančių trenerių esminės darbo apmokėjimo sąlygos ir kt. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad Įstatymo projektas statutinių valstybės tarnautojų ir karių specialiam profesiniam fiziniam rengimui taikomas tiek, kiek to nereglamentuoja kiti įstatymai ar įstatymais patvirtinti statutai, nes profesinei veiklai reikalingų fizinių ypatybių ugdymas ar tobulinimas nėra sportinė veikla – statutinių valstybės tarnautojų veikla yra specifinė ir reguliuojama specialiais jų statusą reglamentuojančiais įstatymais ar statutais (Įstatymo projekto 1 straipsnio
Įstatyme vartojamos sąvokos ir sukonkretinamas kūno kultūros ir sporto principų turinys (Įstatymo projekto 2 ir 3 straipsniai).
Apibrėžiant sporto sąvoką (Įstatymo projekto 2 straipsnio 16 dalis) išskirti tokie esminiai elementai, kaip: 1) žmogaus veikla; 2) varžymasis su kitais asmenimis oficialiose sporto varžybose, t. y. ne bet kokiose, o tik tose, kurios yra atitinkamos varžybų sistemos dalis (tarptautinės sporto šakų federacijos kiekvienais metais patvirtina varžybų kalendorių, kuris atspindi varžybų reikšmingumą varžybų sistemoje ir sporto šakos piramidinį varžybų principą, t. y. tik tam tikro lygio laimėjimą pasiekęs sportininkas įgyja teisę dalyvauti aukštesnio lygio varžybose; pažymėtina, kad nacionalinės ar regioninės sporto šakų federacijos gali organizuoti ir sporto varžybas, kurios nėra įtrauktos į varžybų kalendorių ir sportininkai gali jose dalyvauti, turėdami tikslą ne nugalėti, bet pavyzdžiui pasitikrinti savo pajėgumą) ir kuriose rezultatą lemia besivaržančiųjų fizinės ir psichinės savybės ir (ar) įgūdžiai; 3) tikslas nugalėti varžovus ir tobulinti savo fizines ir psichines savybes bei įgūdžius. Manytina, kad toks sporto sąvokos turinys, siejant jį su rezultato siekimu, kurį lemia sportuojančio asmens fizinės ir psichinės savybės bei įgūdžiai (o ne, pavyzdžiui, įvairių mechanizmų techninės galimybės, gyvūnai ir pan.), bei nurodant, kad varžymasis turi vykti pagal tam tikras taisykles oficialiose sporto varžybose, kurios priklauso tam tikrai sistemai, leis aiškiau atriboti būtent sporto kategorijai priskirtinas fizinio aktyvumo veiklas. Oficialių sporto varžybų samprata apibrėžiama Įstatymo projekto 2 straipsnio 29 dalyje, ji vartojama kitoms Įstatymo projekte nurodytoms sąvokoms (sporto, kūno kultūros, kūno kultūros pratybų) apibrėžti ir kituose Įstatymo projekto straipsniuose nevartojama.
Atsižvelgiant į tai, kad sporto sfera yra itin plati ir įvairi, bei į tai, kad visų šiuo metu kultivuojamų, pasauliniu mastu sportu pripažįstamų veiklų neįmanoma apibūdinti bendrais kriterijais, apibrėžiant sporto sąvoką nurodyta, kad sportu taip pat laikoma žmogaus veikla, kuri, nors ir neatitinka nurodytų kriterijų, tačiau dėl susiklosčiusių tradicijų ar kitų aplinkybių visuotinai pripažįstama sportu. Nesant šios išlygos, pagal siūlomą apibrėžimą sportu nebūtų galima laikyti, pavyzdžiui, žaidimo šachmatais (nors šią veiklą sportu yra pripažinęs Tarptautinis olimpinis komitetas) ar šaškėmis, automobilių, jojimo sporto ir pan.
Tokia sąvokos formuluotė pasirinkta atsižvelgiant į tai, kad žodžių junginys visuotinis pripažinimas yra vartojamas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (135 straipsnis: „Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis <...>“), tiek ir daugelyje kitų įstatymų (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 112 straipsnyje (visuotinai pripažinti tarptautiniai papročiai dėl karo priemonių ar kariavimo būdų nuostatų), Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188¹⁵straipsnyje (visuotinai pripažinta emblema (ženklas) ar pavadinimas), Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 34 straipsnio 5 punkte (visuotinai pripažįstamos tarptautinės atsargos), Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 9 punkte (visuotinai pripažintos dorovės, moralės ir etikos normos), Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje (visuotinai pripažinti tarptautiniai civilinės saugos, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, aplinkos apsaugos ir gyventojų gerovės užtikrinimo principai), Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte (visuotinai pripažinti tyrimo metodai), Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių įstatymo 13 straipsnyje (visuotinai pripažinti nacionaliniai ir tarptautiniai informacinių technologijų standartai), 14 straipsnio 2 dalyje (visuotinai pripažintų tarptautinių organizacijų sertifikuoti informacinių sistemų auditoriai), 41 straipsnio 3 dalyje (visuotinai pripažintos standartizacijos organizacijos ir standartizacijos institucijos), Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (visuotinai pripažinti moksliniai metodai), Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo
pripažinimo, atsargų įkainojimo metodai), kai nėra galimybės tiksliai apibūdinti tam tikro objekto, kuris laikytinas daugiau ar mažiau visų vienodai suprantamu dalyku.
Tokia sąvokos formuluotė pasirinkta atsižvelgiant į tai, kad žodžių junginys visuotinis pripažinimas yra vartojamas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (135 straipsnis: „Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis <...>“), tiek ir daugelyje kitų įstatymų (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 112 straipsnyje (visuotinai pripažinti tarptautiniai papročiai dėl karo priemonių ar kariavimo būdų nuostatų), Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188¹⁵straipsnyje (visuotinai pripažinta emblema (ženklas) ar pavadinimas), Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 34 straipsnio 5 punkte (visuotinai pripažįstamos tarptautinės atsargos), Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 59 straipsnio 2 dalies 9 punkte (visuotinai pripažintos dorovės, moralės ir etikos normos), Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje (visuotinai pripažinti tarptautiniai civilinės saugos, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, aplinkos apsaugos ir gyventojų gerovės užtikrinimo principai), Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte (visuotinai pripažinti tyrimo metodai), Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių įstatymo 13 straipsnyje (visuotinai pripažinti nacionaliniai ir tarptautiniai informacinių technologijų standartai), 14 straipsnio 2 dalyje (visuotinai pripažintų tarptautinių organizacijų sertifikuoti informacinių sistemų auditoriai), 41 straipsnio 3 dalyje (visuotinai pripažintos standartizacijos organizacijos ir standartizacijos institucijos), Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (visuotinai pripažinti moksliniai metodai), Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo
pripažinimo, atsargų įkainojimo metodai), kai nėra galimybės tiksliai apibūdinti tam tikro objekto, kuris laikytinas daugiau ar mažiau visų vienodai suprantamu dalyku. Įstatymo projekte (5 straipsnio 3 dalis) siūloma veiklas, kurios dėl susiklosčiusių tradicijų ar kitų aplinkybių visuotinai pripažįstamos sportu, nustatyti lydimajame teisės akte (jas nustatytų Kūno kultūros ir sporto departamentas).
Įstatymo projekto 2 straipsnio 19 dalyje apibrėžta sportininko sąvoka, pagal kurią sportininką išskiriantis veiksnys – varžymasis su kitais asmenimis varžybose ir (ar) pasiruošimas joms. Pažymėtina, kad Įstatymo projekte siūloma apibrėžti tik santykyje su valstybe reikšmingą sportininko statusą – Įstatymo projekto (t. y. reguliavimo) prasme svarbi tik tokia sportininko veikla, kai jis aktyviai sportuoja ir siekia dalyvauti ar dalyvauja oficialiose sporto varžybose, nes tik tuomet gali būti skiriamos biudžeto lėšos sportininko rengimuisi ar dalyvavimui varžybose, tik tokiam asmeniui (aktyviai sportuojančiam) būtų taikomi nustatyti reikalavimai sveikatos tikrinimui ir pan. Asmuo, kuris didintų savo meistriškumą nedalyvaudamas oficialiose sporto varžybose, Įstatymo projekto prasme nebūtų laikomas sportininku. Įstatymo projekte (2 straipsnio 21 dalyje) atitinkamai apibrėžta ir sporto pratybų sąvoka – numatoma, kad tai savarankiška ar trenerio vadovaujama veikla, vykdoma siekiant pasirengti sporto varžyboms. Profesionaliame sporte siekiama rezultatų, jais garsinamas Lietuvos vardas bei pati valstybė dalyvauja sportininkų rengime skirdama lėšas ar steigdama įstaigas. Pažymėtina, kad nėra pareigos sportininkui samdytis trenerį, kuris jį ruoštų konkrečioms varžyboms. Jeigu sportininko meistriškumas yra pakankamai aukštas, kad jis galėtų išsiversti be kito asmens pagalbos, tai jis atitinkamoms varžyboms gali rengtis ir savarankiškai. Tokiu atveju pakaktų, kad sportininkas deklaruotų, jog jis savarankiškai rengiasi varžyboms. Tuo tarpu kūno kultūros pratybos Įstatymo projekte (2 straipsnio 5 dalyje) apibrėžiamos kaip asmens aktyvi fizinė veikla, vadovaujama kūno kultūros ir sporto specialistui.
Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo projektu siekiama reglamentuoti tik tas kūno kultūros pratybas, kurioms vadovauja kūno kultūros specialistas ir kuriam keliami kvalifikaciniai reikalavimai siekiant apsaugoti sportuotojų sveikatą. Kūno kultūra, kaip ir iki šiol, asmuo galės užsiimti ir savarankiškai, ir tai nebus naujo įstatymo reguliavimo dalykas, nes valstybė nesiekia tokiai veiklai nustatyti jokių papildomų reikalavimų. Kūno kultūros sąvoka (Įstatymo projekto 2 straipsnio 4 dalis) apibrėžiama kaip fizinio ir psichinio ugdymo ar sveikatą stiprinanti aktyvi fizinė asmens veikla, kuria tobulinamos fizinės ir psichinės savybės bei įgūdžiai, tačiau kurios tikslas nėra rengimasis oficialioms sporto varžyboms ir (ar) dalyvavimas jose, taip pat veikla šviečiant visuomenę sporto, asmens higienos, sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo ir juo pasiekiamo kūno grožio klausimais. Kūno kultūra siejama su asmens fizine veikla, kurioje arba apskritai nėra varžybinio elemento, arba varžomasi mėgėjiškai, savo malonumui, o tokių varžybų metu pasiekti laimėjimai nėra siejami su atitinkamos sporto šakos oficialiąja varžybų sistema, ar ugdymo veikla, taip pat švietėjiška veikla. Sportas visiems apibrėžiamas kaip veikla, kuria siekiama palaikyti sportuotojų fizinį aktyvumą, sudaryti sąlygas varžytis ne oficialiose sporto varžybose, pagal išgales siekti sporto rezultatų (Įstatymo projekto 2 straipsnio 19 dalis). Iš esmės tai kūno kultūros veikla, kaip minėta, Įstatymo projekte apibrėžiama tik tų asmenų statusas, veikla, aktuali ir svarbi šio projekto prasme, t. y. asmenys, atliekantys savarankiškai fizinę veiklą, nepateks į šio projekto reguliavimo sritį. Sportuotojas apibrėžiamas kaip asmuo, dalyvaujantis kūno kultūros pratybose (Įstatymo projekto 2 straipsnio 25 dalis).
Įstatymo projekte taip pat apibrėžiama kūno kultūros ar sporto renginio dalyvio sąvoka – kūno kultūros ar sporto renginyje dalyvaujantis asmuo (išskyrus žiūrovus), įskaitant ir kitus renginio nuostatuose prie dalyvaujančių renginyje asmenų kategorijos priskiriamus asmenis (Įstatymo projekto 2 straipsnio 9 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad renginio dalyviai skiriasi atsižvelgiant į renginio pobūdį, tarptautinių sporto šakų varžybų taisyklių reikalavimus ar kitus renginio aspektus (pavyzdžiui, jais gali būti laikomi treneriai, teisėjai, gydytojai, masažuotojai, mokslininkai, psichologai, vadybininkai, rinktinių vadovai, kitas būtinas aptarnaujantis personalas), todėl Įstatymo projekte apibrėžiant šią sąvoką nesiekiama nustatyti baigtinį dalyvių ar asmenų sąrašą, o leidžiama pačiam renginio organizatoriui, atsižvelgiant į aplinkybes, spręsti dėl galutinio dalyvių sąrašo. Įstatymo projekto 2 straipsnio 23 dalyje apibrėžiama sporto šakos federacijos sąvoka – narystės pagrindu įsteigta nevyriausybinė organizacija, kuri tam tikroje teritorijoje (valstybės teritoriniame (-iuose) administraciniame (-iniuose) vienete (-uose) ar visoje valstybės teritorijoje) rūpinasi tam tikra sporto šaka: atstovauja tos sporto šakos atstovų interesams ir juos gina, nustato tik tai sporto šakai būdingus reikalavimus ir (ar) užtikrina jų laikymąsi, rengia ir įgyvendina įvairias tos sporto šakos populiarinimo priemones ir ją plėtoja. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančiame Įstatyme sporto šakos federacijos sąvoka taip pat apima ir teritorinį principą, kiekvienas miestelis gali steigti savo federaciją.
Atkreiptinas dėmesys, kad federacijų hierarchija nacionaliniame lygmenyje yra išsprendžiama atitinkamos sporto šakos tarptautinės federacijos: nacionaliniame lygmenyje sporto šakos federacijų gali būti daugybė ir įvairių, bet tarptautinė federacija ryšius paprastai palaiko tik su viena iš jų, kuri paprastai yra jos narė. Kūno kultūros ir sporto principų turinys (Įstatymo projekto 3 straipsnis) susietas su valstybiniu kūno kultūros ir sporto srities reguliavimu ir asmenų teisių bei laisvių užtikrinimu. Taip pat principų sąrašas papildytas naujais principais – manipuliavimo sporto varžybomis draudimo, asmenų laisvo apsisprendimo ir pasirinkimo (atsižvelgiant į tai, kad buvo atsisakyta straipsnio „Lietuvos Respublikos gyventojų teisės sporto srityje“) ir visuomenės skatinimo dalyvauti fizinio aktyvumo veiklose, patikslintas antidopingo principo turinys. Įstatymo projekte atsisakoma su valstybės ir savivaldybių paskirtimi nederančių, pačių nevyriausybinių organizacijų, veikiančių sporto srityje, kompetencijai priskirtinų funkcijų, pavyzdžiui, sporto varžybų sistemos nustatymo, sportininkų rinktinių formavimo, dopingo kontrolės (testavimo) vykdymo, sporto arbitražo sudarymo klausimai. Įstatymo projekto II skyriuje siūloma apibrėžti valstybės ir savivaldybių institucijų ir (ar) įstaigų kompetenciją kūno kultūros ir sporto srityje.
Taip pat, atsižvelgiant į šiuo metu Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos (toliau – Taryba) realiai atliekamas funkcijas ir susiklosčiusią praktiką, siūloma keisti Tarybos sudarymo tvarką bei numatyti Tarybos svarbesnį ir konkretesnį vaidmenį valstybės politikos kūno kultūros ir sporto srityje formavimo ir jos įgyvendinimo procese (Įstatymo projekto 6 straipsnis), t. y. numatyti šias funkcijas:
Taryba pagal kompetenciją teiktų siūlymus ne tik Vyriausybės įgaliotai institucijai, dalyvaujančiai formuojant valstybės politiką kūno kultūros ir sporto srityje ir ją įgyvendinančiai (toliau – Vyriausybės įgaliota institucija), bet ir Vidaus reikalų ministerijai dėl valstybinės kūno kultūros ir sporto strategijos, strateginių sporto šakų sąrašo, sporto būklės stebėsenos ataskaitos, valstybės biudžeto lėšomis finansuotinų kūno kultūros ir sporto sričių ir krypčių projektų ir programų, taip pat kitais klausimais, susijusiais su valstybės politikos kūno kultūros ir sporto srityje formavimo ir įgyvendinimo tobulinimu.
Tarybą sudarytų 14 narių: 9 valstybės institucijų (Lietuvos Respublikos Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Finansų, Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos, Užsienio reikalų ir Vidaus reikalų ministerijų, Vyriausybės įgaliotos institucijos) ir 5 šiuo metu svarbų vaidmenį plėtojant kūno kultūrą ir sportą vaidinančių organizacijų atstovai (Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos savivaldybių asociacijos, sporto visiems judėjimui (šiuo metu – Lietuvos asociacija „Sportas visiems“) ir neįgaliųjų sportui (šiuo metu atstovauja Lietuvos parolimpinis komitetas, Lietuvos kurčiųjų sporto komitetas ir Specialiosios olimpiados komitetas) Lietuvoje vadovaujančios nevyriausybinės organizacijos ir ne mažiau kaip 50 nevyriausybinių organizacijų, kurios yra kūno kultūrą ir sportą plėtojančių tarptautinių organizacijų narės, vienijanti nevyriausybinė organizacija (šiuo metu šį kriterijų atitinka vienintelė organizacija – Lietuvos sporto federacijų sąjunga).
Bet kuri nevyriausybinė organizacija, veikianti kūno kultūros ar sporto srityje, atitiksianti minėtus kriterijus ateityje, galės skirti savo atstovą į Tarybą. Pažymėtina, kad Tarybos nariams bus taikomi nepriekaištingos reputacijos kriterijai, kurie taikomi valstybės tarnautojams bei įtvirtinti Valstybės tarnybos įstatyme. Įstatymo projekto III skyriuje aptariant nevyriausybinių organizacijų, veikiančių kūno kultūros ir sporto srityje, kompetenciją, nustatoma, kad nevyriausybinės organizacijos kūno kultūrą, sportą visiems, sportą plėtoja vadovaudamosi Lietuvos Respublikos teisės aktais bei tarptautinių kūno kultūros ir sporto organizacijų nuostatais, kitais tarptautiniais dokumentais. Įstatymo projekto IV skyriuje siūloma nustatyti biudžeto lėšų skyrimo principus kūno kultūros ir sporto srities projektams ir programoms įgyvendinti.
Tai yra numatoma, kad dėl projektų, susijusių su kūno kultūros, sporto visiems ir (ar) sporto sričių plėtojimu, finansavimo valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšomis galės kreiptis ne tik nevyriausybinės organizacijos (kaip šiuo metu nustato galiojantis Įstatymas), bet ir kiti asmenys (Įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatomas skirtingas valstybės vaidmuo kūno kultūros ir sporto srityse – valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą, Įstatymo projekto 10 straipsnyje numatoma ir tam tikra šių sričių finansavimo specifika, t. y. sportą plėtojančios pagrindinės nevyriausybinės organizacijos (olimpiniam sporto judėjimui ir neįgaliųjų sportui Lietuvos Respublikoje vadovaujančios nevyriausybinės organizacijos, taip pat Įstatymo projekto 11 straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkančios sporto šakų federacijos) turėtų galimybę gauti valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų įgyvendinti ne tik sporto plėtojimo projektus (Įstatymo projekto 10 straipsnio 1 dalis) (pavyzdžiui, organizuoti mokymus apie azartinių lošimų ar lažybų galimą neigiamą poveikį jauniems žmonėms (manipuliavimo sporto varžybų rezultatais konvencijos kontekste, skirtus ne tik sportininkams, bet ir tėvams, mokytojams), arba teikti prašymus valstybės lėšoms gauti, kai nagrinėjami nekomercinio pobūdžio ginčai kylantys iš kūno kultūros ir sporto veiklos ir pan.), bet ir programas, t. y. Įstatymo projekte nurodytoms, su profesionaliu sportu susijusioms, funkcijoms – nacionalinių čempionatų, Europos ar pasaulio čempionatų ar kitų tarptautinių sporto varžybų vykdymui, sportininkų rengimui ir jų dalyvavimui tarptautinėse sporto varžybose, dopingo kontrolei, kovai su manipuliavimu sporto varžybomis – atlikti (Įstatymo projekto 10 straipsnio 2 dalis).
Atkreiptinas dėmesys, kad terminas „olimpinio sporto judėjimas“ naudojamas olimpinį judėjimą plėtojančios tarptautinės organizacijos dokumentuose – Tarptautinio olimpinio komiteto priimtoje Olimpinėje chartijoje (angl. Olympyc Movement) ir pan. Nevyriausybinės organizacijos, siekdamos gauti valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšų minėtoms funkcijoms atlikti, turėtų parengti veiklos programas, kurioms reikalavimus nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar savivaldybių institucijos (Įstatymo projekto 10 straipsnio 2 ir 3 dalys). Kaip minėta, siūloma nustatyti kriterijus, kuriuos tik atitinkanti sporto šakos federacija turėtų teisę gauti valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų savo programai įgyvendinti (minėtoms funkcijoms atlikti) (Įstatymo projekto 11 straipsnis), t. y. biudžetų lėšų galės gauti tik sporto šakos federacija, kuri yra atsakinga už visų Lietuvoje kultivuojamų atstovaujamos sporto šakos disciplinos plėtrą, turi pasitvirtinusi varžybų saugumo taisykles ir įtvirtinusi atsakomybę už manipuliavimo sporto varžybomis draudimo principo pažeidimą, taip pat yra narė atstovaujamos sporto šakos tarptautinės federacijos, pripažinusios Pasaulinį antidopingo kodeksą ir turinčios ne mažiau kaip 35 valstybėse iš ne mažiau kaip 3 žemynų veikiančius narius, surengusios tos sporto šakos pasaulio čempionatą, pripažinusios federaciją vienintele sporto šakos atstove Lietuvoje. Pažymėtina, kad pastarieji tarptautinei federacijai keliami kriterijai apibrėžti siekiant nustatyti, kad sportu būtų laikoma tik tokia veikla, kuri turi didelį susidomėjimą visuomenėje ir yra ganėtinai paplitusi pasauliniu mastu.
Kriterijų dydžiai parinkti atsižvelgiant į tai, jog sporto plėtojimui pagal programas skiriama didesnė biudžetų lėšų dalis, ir įvertinus šiuo metu veikiančių daugumos sporto šakų federacijų situaciją, jų paplitimą pasauliniu mastu. Iki atitikties nurodytiems kriterijams, veikla galėtų būti laikoma kūno kultūra, plėtojama mėgėjiškame lygmenyje. Projektai ir programos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis bus finansuojami ne daugiau kaip 90 proc. Taip bus užtikrintas valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų efektyvesnis panaudojimas, stiprinami nevyriausybinių organizacijų ir kitų juridinių asmenų vadybiniai gebėjimai ir skatinama aktyviau ieškoti ir kitų galimų finansavimo šaltinių. Projektai, finansuotini valstybės biudžeto lėšomis, būtų finansuojami pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos kasmet nustatomas valstybės biudžeto lėšomis finansuotinas kūno kultūros ir sporto sritis ir jų kryptis, o projektai, finansuotini savivaldybių biudžetų lėšomis – pagal savivaldybių atstovaujamųjų institucijų nustatomas kūno kultūros ir sporto sritis ir jų kryptis (pavyzdžiui, šiuo metu valstybės biudžeto lėšomis finansuotinos tokios dvi sritys: sveikos gyvensenos per fizinį aktyvumą skatinimas bei didelio sportinio meistriškumo skatinimas, ir atitinkamai tokios jų kryptys: vaikų mokymas plaukti, gerosios patirties, susijusios su vaikų ir jaunimo fizinio aktyvumu, sklaida, bendruomenės narių fizinio aktyvumo skatinimas, užsienyje gyvenančių lietuvių sporto tradicijų puoselėjimas ir fizinio aktyvumo skatinimas ir pan. (pirmoji sritis); neįgaliųjų sporto skatinimas, pasirengimo olimpinėms žaidynėms ir universiadai rėmimas ir kt. (antroji sritis).
Pažymėtina, kad finansuotinos kūno kultūros ir sporto sričių kryptys gali keistis priklausomai nuo valstybės prioritetų, pasaulinių tendencijų ir aktualijų arba nuo konkrečiais metais aktualių sporto įvykių. Tokiu būdu būtų sistemiškai finansuojama visa kūno kultūros ir sporto sritis (o ne pavienės programos), formuojamas tarsi savotiškas „užsakymas“ kūno kultūros ir sporto plėtros srityje, t. y. būtų išreikšta valstybės bei savivaldybių valia, kurioms kūno kultūros ir sporto sritims turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys, pavyzdžiui, vaikų užimtumui, neįgaliųjų integracijai, įvairiems socialiniams projektams, dideliam sportiniam meistriškumui ir pan. Taip pat siūloma nustatyti, kad esant tam tikroms aplinkybėms (pavyzdžiui, nemokant mokesčių, esant linkviduojamam, pateikus suklastotus dokumentus ir kita) finansavimas, tiek pagal projektus, tiek pagal programas, negalės būti skiriamas arba paskirtas finansavimas galės būti sustabdomas bei privalės būti grąžintinas (Įstatymo projekto 10 straipsnio 8 ir 9 dalys).
Pažymėtina, kad Įstatymo projekto 10 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos yra susiję su nevyriausybinės organizacijos ar kitų asmenų įsipareigojimų dėl mokesčių sumokėjimo ir kitų vietinių rinkliavų (Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnis) neapima. Detalesnę projektams ir programoms įgyvendinti valstybės biudžeto lėšų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustatytų Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, o savivaldybės biudžeto – savivaldybės institucija (pavyzdžiui, šioje tvarkoje turėtų būti aptariama Įstatymo projekto 10 straipsnio 8 dalies 5 punkto nuostatų įgyvendinimas, t. y. nustatyta, kad lėšų prašantys subjektai deklaracijos forma pateiktų informaciją apie tai, ar jie yra gavę finansavimą iš kitų valstybės institucijų ar įstaigų arba savivaldybių, o dėl lėšų skyrimo sprendimus priimantys subjektai pastarosios informacijos pagrindu kreiptųsi į atitinkamas institucijas dėl informacijos apie biudžetų lėšų naudojimo tinkamumą (ar lėšų prašantys subjektai tinkamai naudojo biudžeto lėšas), ir pan.). Pažymėtina, kad finansuojamas būtų ne pats ūkio subjektas, o jo teikiamas tik naudingas visuomenei ar didelio meistriškumo sportui kūno kultūros ar sporto projektas, kurio turinio reikalavimus nustatytų Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Manytina, kad išplečiant projektų teikėjų ratą būtų skatinama sąžininga konkurencija ir prisidedama prie kokybiškesnių, inovatyvesnių ir pan. projektų įgyvendinimo. Biudžeto lėšomis finansuotini būtų tik projektai, kurie atitiktų Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytus jų turinio reikalavimus.
Taip pat kiekvienu atveju turėtų būti įvertinama, ar užtikrinamos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos dėl valstybės pagalbos. Atsižvelgiant į fiziškai aktyvios veiklos teigiamą įtaką sveikatai, esamus materialinius ir žmogiškuosius išteklius, taip pat į mokiniams tenkantį mokymosi krūvį, Įstatymo projekto V skyriuje siūloma nustatyti, kad įgyvendinant ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas vaikams būtų privaloma ne mažesnės kaip 2 valandų per dieną trukmės aktyvi fizinė veikla (t. y. praktiniai užsiėmimai). Kūno kultūros pamokos įgyvendinant pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas būtų privalomos ne mažiau kaip 3 valandas per savaitę, o vykdant pirminį profesinį mokymą mokykline profesinio mokymo organizavimo forma, išskyrus, kai pirminis profesinis mokymas vykdomas su pagrindiniu ar viduriniu ugdymu, – ne mažiau kaip 1,5 valandos per savaitę. Pažymėtina, kad kūno kultūros pamokų skaičius negali būti mažinamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos rekomendacijas didinti fizinį aktyvumą, ypač mokyklose, taip pat paminėtinas ir Seimo 2014 m. lapkričio 18 d. rezoliucijoje Nr. XII-1342 dėl sporto politikos išsakomas iki 2020 metų iškeltas siekis, kad visose Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose būtų vedamos 3 sporto ugdymo pamokos per savaitę, o mokinių sveikatai stiprinti mokyklose būtų įvesta papildoma ilgoji pertrauka, per kurią mokiniai galėtų mankštintis, judėti pagal savo pomėgius, taip pat į Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) rekomendacijas, kuriose siūloma būtina kasdieninė, bent jau vidutinio intensyvumo, fizinė veikla vaikams – ne mažiau kaip 60 min. nuo vidutinio iki didelio intensyvumo fizinio krūvio kiekvieną dieną.
Pažymėtina, kad, remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos turimais įvairių tyrimų duomenimis, tik 10 proc. mergaičių ir 19 proc. berniukų, gyvenančių didžiuosiuose Lietuvos miestuose, fizinis aktyvumas atitinka PSO rekomenduojamas normas, o maždaug pusės Lietuvos ikimokyklinukų fizinis aktyvumas yra nepakankamas, t. y. jie visai nesimankština (41 proc.) arba mankštinasi retai (12 proc.). Be to, pažymėtina, kad fizinis aktyvumas yra priemonė mokiniams pailsėti, atsigauti nuo įtempto protinio darbo. Judėjimas turi didelę reikšmę sveikatos būklei – gali sumažinti širdies ir kraujotakos sistemos ligų, cukrinio diabeto ir osteoporozės riziką, padeda kontroliuoti svorį ir gerinti psichinę sveikatą (įveikti stresą, depresiją, kt.) ir atmintį, turi teigiamą poveikį mokymosi rezultatams. Nepakankamas fizinis aktyvumas nepalankiai veikia žmonių sveikatą, yra vienas nutukimo atsiradimo rizikos veiksnių. Nutukimas yra problema, jis susijęs su daugelio lėtinių ligų atsiradimo rizika (pavyzdžiui,
ir kt.) ir turi neigiamą įtaką šalies ekonomikai. Su nutukimu susijusioms sveikatos problemoms spręsti išleidžiama 2–8 proc. sveikatos priežiūrai skirtų biudžeto lėšų. Netiesioginės išlaidos, kurias sudaro neįgalumo išmokos, lėšos, prarastos dėl praleistų darbo dienų bei priešlaikinių mirčių, susijusių su antsvoriu, yra dar didesnės.
Pagal PSO 2009–2010 m. duomenis Lietuvoje 7 metų amžiaus nutukusių berniukų buvo 9,4 proc., o mergaičių 7,2 proc., turinčių antsvorį berniukų buvo 24,8 proc., o mergaičių 21,0 proc., 9 metų amžiaus nutukusių berniukų buvo 11,3 proc., o mergaičių 5,9 proc., turinčių antsvorį berniukų 27,3 proc., o mergaičių 21,3 proc. Įstatymo projekte taip pat nustatomas mokinių fizinio pajėgumo vertinimas – jis būtų vykdomas švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka. Siekiant sudaryti sąlygas talentingų sportui vaikų ir jaunuolių ugdymui Įstatymo projekte nustatytas išskirtinių sportinių gabumų turinčių vaikų ugdymas bendrojo ugdymo mokyklose pagal specializuoto sportinio ugdymo krypties programas (jas tvirtins Švietimo ir mokslo ministerija suderinusi su Vyriausybės įgaliota institucija). Pažymėtina, kad nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. Šiauliuose ir Panevėžyje pradėjusios veikti specializuoto sportinio ugdymo krypties vidurinės mokyklos
pačioms nustatyti studijų tvarką (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnis, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnis), Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad aukštųjų mokyklų studentams visuose kursuose (visose pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programose) turės būti sudaryta galimybė pasirinkti dalyką, skirtą studijuojančių asmenų aktyviai fizinei veiklai. Šis reikalavimas nebus taikomas vykdant studijas pagal sporto krypties studijų programas. Įstatymo projektu siūloma aiškiau reglamentuoti kūno kultūros ir sporto specialistų veiklą, t. y. kaip perteklinio dokumento atsisakyti šiuo metu Kūno kultūros ir sporto departamento išduodamo kūno kultūros ir sporto veiklos leidimo ribotą laiką (4 metams) dirbti sporto teorinį ir praktinį darbą.
Kūno kultūros specialistu Įstatymo projekto (2 straipsnio 10 dalis, 18 straipsnis) prasme bus pripažįstamas asmuo, baigęs sporto krypties ar kūno kultūros mokytojų rengimo studijų programą arba asmuo, turintis ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą ir baigęs kūno kultūros srities mokymus Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, o sporto specialistu (Įstatymo projekto 2 straipsnio 15 dalis, 18 straipsnis) – sporto krypties studijų programą baigęs asmuo arba asmuo, turintis ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą ir baigęs sporto srities mokymus Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Asmens kompetencijas kūno kultūros ir sporto srityje patvirtintų: aukštojo mokslo diplomas (baigus sporto krypties ar kūno kultūros mokytojų rengimo studijų programą) – arba kūno kultūros ar sporto srities mokymų baigimą patvirtinantis dokumentas, kurį išduotų atitinkamas švietimo teikėjas. Reikalavimus kūno kultūros ar sporto srities mokymų turiniui nustatytų Vyriausybės įgaliota institucija, suderinusi su Sveikatos apsaugos ir Švietimo ir mokslo ministerijomis (Įstatymo projekto 18 straipsnio 2 dalis). Atsisakius minėto leidimo, sumažėtų administracinė našta Vyriausybės įgaliotai institucijai, nevyriausybinėms organizacijoms ir kūno kultūros ar sporto specialistams, taip pat būtų taupomos valstybės biudžeto lėšos (plačiau žr. aiškinamojo rašto 12 p.). Vyriausybės įgaliotos institucijos valstybės tarnautojai (5) laiką, kurį Kūno kultūros ir sporto departamento valstybės tarnautojai šiuo metu skiria pateiktų prašymų nagrinėjimui, skirtų kitoms Vyriausybės įgaliotos institucijos funkcijoms atlikti.
Atitinkamai dėl darbo (kūno kultūros ar sporto pratybų vedimo) neturint reikiamos kvalifikacijos, t. y. nebaigus sporto krypties ar kūno kultūros mokytojų rengimo studijų programos arba neturint ne žemesnio kaip vidurinio išsilavinimo ir nebaigus kūno kultūros ar sporto srities mokymų Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, siūloma taikyti administracinę atsakomybę. Už šių reikalavimų nesilaikymą (darbą neturint reikiamos kvalifikacijos) kartu su Įstatymo projektu teikiamame Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso II dalies VIII skyriaus pavadinimo, 589 straipsnio pakeitimo ir papildymo 69¹ straipsniu įstatymo projekte (toliau – ANK projektas) asmenims numatomas įspėjimas arba bauda nuo 145 iki 700 Eur, juridinių asmenų vadovams (ar kitiems atsakingiems asmenims) bauda nuo 300 iki 870 Eur, administracinių nusižengimų protokolus surašyti pagal kompetenciją teisę turėtų Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, turinčios struktūrinius padalinius regionuose, tarnautojai (naujoms funkcijoms vykdyti papildomai reikės 5 naujų pareigybių, kurios bus steigiamos nedidinant bendro pareigybių valstybės tarnyboje skaičiaus, perskirstant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldžiose ir socialinės apsaugos ir darbo ministro valdymo sritims priskirtose valstybės institucijose ir įstaigose esamas pareigybes).
Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso XXXV skyriaus antrajame skirsnyje aptartus asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nepilnamečiams ypatumus, Įstatymo projekto 19 straipsnyje siūloma nustatyti, kad reguliarus sveikatos tikrinimasis specializuotas sporto medicinos paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose būtų privalomas nepilnamečiams, nesukakusiems 18 metų, sportininkams, kurių sveikatos tikrinimą privalo užtikrinti jų įstatyminiai atstovai, taip pat vyresniems nei 18 metų sportininkams, esantiems olimpinės rinktinės kandidatais ar nariais ir rengiamiems valstybės biudžetinėje įstaigoje – atsižvelgiant į tai, kad rengiant sportininkus valstybės biudžetinėje įstaigoje, valstybė skiria lėšas ir investuoja į sportininkus, jų sveikatos tikrinimą užtikrins juos rengianti biudžetinė įstaiga (Įstatymo projekto 19 straipsnio 5 dalis).
Kitiems sportininkams – sveikatą tikrintis rekomenduojama, taip pat jie informuojami apie galimas rizikas sportuojant nepasitikrinus. Sveikatą pastarieji asmenys galėtų tikrintis specializuotas sporto medicinos paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose.
Taip pat Įstatymo projekte (19 straipsnio 4 dalis) siūloma įtvirtinti, kad nepilnamečių, nesukakusių 18 metų sportininkų ar pradedančių lankyti sporto pratybas, taip pat vyresnių nei 18 metų sportininkų, kurie yra olimpinės rinktinės kandidatais ar nariais ir rengiami valstybės biudžetinėje įstaigoje, taip pat sportininkų, kurie per paskutinius dvejus metus iki kreipimosi dėl sveikatos tikrinimo išvados į specializuotas sporto medicinos paslaugas teikiančias asmens sveikatos priežiūros biudžetines įstaigas, finansuojamas iš valstybės biudžeto, sudalyvavo kultivuojamos sporto šakos nacionaliniame čempionate ar tarptautinėse sporto varžybose, kurios yra tos sporto šakos varžybų sistemos sudedamoji dalis, sveikatos tikrinimas specializuotas sporto medicinos paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, finansuojamose iš valstybės biudžeto, apmokamas valstybės biudžeto lėšomis, jeigu kultivuojamos (ketinamos kultivuoti) sporto šakos tarptautinė federacija yra pripažinusi Pasaulinį antidopingo kodeksą. Pažymėtina, kad sportininkams rekomenduojama tikrintis sveikatą specializuotas sporto medicinos paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kadangi šios įstaigos teikia specializuotas ir visapuses konsultacijas nei galėtų suteikti bendrosios praktikos ar kitų atskirų sričių gydytojai. Šiuo metu Lietuvoje veikia penkios specializuotas sporto medicinos paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros biudžetinės įstaigos (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose).
Numatoma didinti sporto medicinos paslaugų prieinamumą – nuo 2015 m. rugpjūčio mėn. specializuotos sporto medicinos paslaugos (pirminis ir profilaktinis sportuojančių asmenų sveikatos tyrimas, sporto medicinos gydytojo konsultacija, sportinių traumų gydymas, atsigavimo po fizinių krūvių programų vykdymas ir pan.) yra teikiamos ir Utenos apskrities gyventojams, siekiantiems aukštų sportinių rezultatų ar sportą pasirinkusiems kaip laisvalaikio praleidimo formą. Be to, nuo 2016 metų pasikeitus reguliavimui specializuotas medicinos paslaugas taip pat gali teikti bet kuri asmens sveikatos priežiūros įstaiga, t. y. įtvirtinus sporto medicinos paslaugų išlaidų apmokėjimą privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis (sveikatos apsaugos ministro 2016 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. V-12 „Dėl sporto medicinos ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo“,
122:2015 „Sporto medicinos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“ ir jo pakeitimai). Pažymėtina, kad renginių organizatoriams bus panaikinta pareiga reikalauti visų asmenų, kurie siekia dalyvauti kūno kultūros ar sporto pratybose ir varžybose, pristatyti nustatytos formos sveikatos pažymas, patvirtinančias, kad šie asmenys yra pasitikrinę sveikatą ir gali dalyvauti pratybose ir varžybose – tuo siekiama palengvinti įvairių masinių kūno kultūros ar sporto renginių, į kuriuos dalyvauti registruojasi itin daug asmenų (pavyzdžiui, įvairūs maratonai, mėgėjiškos dviračių varžybos), organizavimą bei sumažinti administracinę naštą renginių organizatoriams.
Tačiau siekiant apsaugoti kūno kultūros ir sporto renginių dalyvių – sportininkų (tų, kurių sveikatos tikrinimas yra neprivalomas) ir sportuotojų – sveikatą šių renginių metu, renginių organizatoriams nustatoma pareiga informuojant apie renginį kartu nurodyti ir galimas rizikas asmens gyvybei ir
(ar) sveikatai, kurios gali kilti renginio dalyviui renginio metu patiriant aukšto (didelio) intensyvumo fizinį ir (ar) psichinį krūvį, ir rekomenduoti jiems prieš dalyvavimą renginyje pasitikrinti specializuotas sporto medicinos paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose (Įstatymo projekto
jis (arba jo atstovai pagal įstatymą) raštu deklaruoja, kad buvo supažindintas su renginio organizatoriaus pateikta informacija apie galimas rizikas asmens gyvybei ir (ar) sveikatai, ir prisiima atsakomybę už savo sveikatos būklę, dalyvaujant tokiame renginyje. Renginio dalyvius su šia informacija organizatoriai raštu galėtų supažindinti bei renginio dalyviai galėtų deklaruoti, kad su pastarąja informacija yra supažindinti ir prisiima atsakomybę už savo sveikatos būklę, dalyvaujant renginyje, dalyviams registruojantis dalyvauti renginyje (pavyzdžiui, pasirašant renginio registracijos lape; registruojantis dalyvauti varžybose internetu (vykdant internetinę registraciją).
Už šios pareigos nesilaikymą organizatoriams ANK projekte numatyta: įspėjimas arba bauda nuo 145 iki 700 Eur asmenims arba įspėjimas ir bauda nuo 300 iki 870 Eur juridinių asmenų vadovams (ar kitiems atsakingiems asmenims), administracinių nusižengimų protokolus surašyti teisę turėtų policijos pareigūnai. Siekiant užtikrinti viešo kūno kultūros ar sporto renginio dalyvių ir žiūrovų saugumą (apsaugoti jų sveikatą ir (ar) gyvybę), apibrėžtumo ir aiškumo, renginių organizatoriams nustatoma pareiga gauti savivaldybės tarybos nustatyta tvarka ir atvejais atitinkamos savivaldybės institucijos pritarimą organizuoti viešą renginį, patvirtinti organizuojamo renginio nuostatus ir saugumo taisykles bei jas tam tikrais atvejais pateikti atitinkamai policijos teritorinei įstaigai (Įstatymo projekto 21 straipsnis). Viešais renginiais Įstatymo projekto prasme būtų laikomi visi kūno kultūros ir sporto renginiai, kurie pristatomi kaip tokie, į kuriuos organizatoriai kvies ar sudarys sąlygas juose dalyvauti visiems norintiems vienodomis sąlygomis (pavyzdžiui, įsigijus renginio bilietą).
Pažymėtina, kad siekiant nesukelti didelės administracinės naštos organizatoriams Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad renginio organizatoriai renginio saugumo taisykles policijos teritorinei įstaigai turės pateikti tik tų viešų renginių, kurie atitiks vidaus reikalų ministro nustatytus kriterijus (kriterijai būtų nustatomi tik padidintos rizikos renginiams (krepšinio, futbolo nacionalinėms ir tarptautinėms varžyboms, kuriose dažniausiai pasireiškia brutalus sirgalių elgesys; taip pat techninio sporto šakų organizuojamoms tarptautinėms ar nacionalinėms varžyboms ir (ar) kurių metu jau buvo sužaloti ar žuvę žmonės (pvz., automobilių raliai); kitiems didelio masiškumo tarptautiniams kūno kultūros ir sporto renginiams, kuriuose vykdoma prekyba alkoholiu ir pan.). Taigi nustatoma taisyklė apimtų tik atskirus, išimtinius viešajai tvarkai, eismo ir visuomenės saugumui pavojų sukelti galėsiančius atvejus, dėl kurių reikėtų imtis išskirtinių saugumo priemonių, be to, vienam renginiui parengtos taisyklės galės būti naudojamos tokiems pat renginiams nuolat (galbūt su nežymiais patikslinimais), kas ženkliai mažintų administracinę naštą organizatoriams. Tokios taisyklės atitinkamai policijos teritorinei įstaigai turės būti pateiktos ne vėliau kaip 20 darbo dienų iki numatyto renginio pradžios, o pastaroji, įvertinusi visas grėsmes, renginio organizatoriui teiks rekomendacijas dėl tinkamų priemonių saugumui renginio metu užtikrinti. Apie šių policijos rekomendacijų įgyvendinimą renginio organizatorius turės informuoti atitinkamą teritorinę policijos įstaigą.
Policijos pareigūnai galės laikinai sustabdyti arba nutraukti renginį, kai renginio organizatoriaus taikomos priemonės saugumui renginio metu užtikrinti bus akivaizdžiai netinkamos ir dėl to kils pagrįsta grėsmė renginio dalyvių ir (arba) žiūrovų gyvybei arba sveikatai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastarosios priemonės siūlomos numatyti Įstatymo projekte atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu galiojančio reguliavimo nepakanka policijai tinkamai atlikti funkcijas komercinio renginio metu, taip pat atsižvelgiant ir į renginio dalyvių sužalojimų skaičių, pavyzdžiui, 2009 m. Kėdainių rajone vykusiose lenktynėse „License day“ automobiliui išlėkus iš trasos buvo sužaloti 8 žmonės,
riaušės, 2013 m. Vilniaus ralio metu, automobiliui įvažiavus į žiūrovų grupę, žuvo žmogus, 2014 m. krepšinio varžybų Utenoje metu sirgalius sumušė teisėją, 2015 m. Vilniuje vykusių futbolo varžybų tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės metu kilo sirgalių muštynės, kurių metu sužaloti keli žmonės. Pažymėtina ir tai, kad įgyvendinant Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo nuostatas, organizuojant viešus masinius renginius, vykstančius masinio susibūrimo vietose (stadionuose, aikštėse, parkuose ir pan.), kai samdomos Saugos tarnybos, su teritorine policijos įstaiga, kurios aptarnaujamoje teritorijoje vyksta renginys, turi būti suderintas viešosios tvarkos palaikymo planas. Be to, masiniuose komerciniuose renginiuose, už kurių saugumą atsako renginio organizatoriai, policija dalyvauja ir šiuo metu užtikrindama viešąją tvarką. Todėl policijai administracinė našta žymiai nepadidės, papildomų etatų ir finansavimo neturėtų reikėti.
Taip pat prieš renginį jo dalyviams ir žiūrovams turi būti sudaryta galimybė susipažinti su saugaus elgesio renginio metu reikalavimais (renginio organizatoriai, teikdami informaciją apie renginį, kartu galėtų informuoti, kokiu būdu asmenys gali susipažinti su saugaus elgesio renginio metu reikalavimais, pavyzdžiui, nurodant, kad šie reikalavimai yra paskelbti atitinkamoje interneto svetainėje, iškabinti viešoje vietoje ir pan.). Už Įstatymo projekto 21 straipsnyje pareigų nesilaikymą organizatoriams ANK projekte numatyta: įspėjimas arba bauda nuo 145 iki 700 Eur asmenims arba įspėjimas ir bauda nuo 300 iki 870 Eur juridinių asmenų vadovams (ar kitiems atsakingiems asmenims), administracinių nusižengimų protokolus surašyti teisę turėtų policijos pareigūnai (ANK 691 straipsnio 3 dalis). Ši funkcija būtų vykdoma nedidinant žmogiškųjų išteklių. Įstatymo projektu siūloma įtvirtinti nuostatą, kad valstybė remia nevyriausybinių organizacijų iniciatyvas antidopingo srityje, paskatinant organizacijas daugiau dėmesio skirti šiai sričiai. Pažymėtina, kad tokiose valstybėse, kaip Švedija, Estija, Vokietija, Italija dopingo kontrolę atlieka ne valstybė, o šių valstybių nacionalinių olimpinių komitetų, sporto šakų konfederacijų ar pan. įsteigtos organizacijos, kurių veikla didžiąja dalimi finansuojama iš mokesčių už loterijų vykdymą surinktomis lėšomis. Atsižvelgiant į 2005 m. spalio 19 d. Tarptautinėje konvencijoje prieš dopingo vartojimą sporte, ratifikuotoje
Nr.
X-591 „Dėl tarptautinės konvencijos prieš dopingo vartojimą sporte ratifikavimo“, aptartas valstybių finansines priemones antidopingo srityje, Įstatymo projekto 13 straipsnyje numatomas nevyriausybinių organizacijų ir kitų juridinių asmenų iniciatyvų, nukreiptų prieš dopingo vartojimą, rėmimas, skiriant lėšų jų parengtiems projektams ir programoms (priemonėms, susijusioms su antidopingo politikos, apimančios dopingo kontrolę, švietimą, mokslinius tyrimus ir informacinę veiklą, kitas kovos su dopingo vartojimu (naudojimu) priemones, įgyvendinti. Taip pat siekiant pabrėžti kovos su manipuliavimu sporto varžybomis svarbą ir valstybės požiūrį į šį reiškinį, Įstatymo projekto 14 straipsnyje siūloma numatyti valstybės paramą nevyriausybinių organizacijų ir kitų juridinių asmenų iniciatyvoms kovos su manipuliavimu sporto varžybomis srityje skiriant lėšų jų parengtiems projektams ir programoms (priemonėms, susijusioms su kovos su manipuliavimu sporto varžybomis, įgyvendinti). Įstatymo projekto VIII skyriuje siūloma patikslinta sportininkų (asmenų, kurie pagal nacionalinės ar tarptautinės atitinkamos sporto šakos federacijos, tarptautinių sporto organizacijų nustatytas taisykles atstovaudami Lietuvos Respublikai pasiekė atitinkamus sporto laimėjimus) valstybės skatinimo už pasiektus laimėjimus sistema, t. y. numatant vienkartines valstybės premijas, diferencijuojamo dydžio rentas, terminuotas (nuo 1 iki 4 metų) valstybės stipendijas bei valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų nepiniginius apdovanojimus už nuopelnus kūno kultūros ir sporto srityje.
Įstatymo projekto 23 straipsnyje siūloma tiesiogiai įtvirtinti konkrečius laimėjimus, už kuriuos skiriamos valstybės premijos, bei nustatyti, kad premijos skiriamos tik laimėjimą iškovojusiems sportininkams ir jų treneriams (tiek sportininką konkrečioms varžyboms rengusiems, tiek ir vadovavusiems sportininkui šiose varžybose). Kitų sportininkų rinktinės nariams (pavyzdžiui, mokslininkams, masažuotojams, vadybininkams, rinktinės vadovams) premijos nebūtų skiriamos. Toks siūlymas pateiktas atsižvelgiant į tai, kad kitų rinktinės narių indėlis į pasiektą sporto laimėjimą būna tik netiesioginis, daugeliu atvejų šio indėlio įvertinti objektyviai neįmanoma arba jis būna tik minimalus. Taip pat praktikoje pasitaiko atvejų, kai rinktines formuojantys subjektai tiesiog formaliai įtraukia asmenį į rinktinės narių sudėtį (pavyzdžiui, mokslininkai, vadybininkai, gydytojai, psichologai), suprasdami, kad valstybė negali kvestionuoti tokios jų teisės, tačiau realiai tokie asmenys netgi nedalyvauja sportininkų rengimo procese. Be to, daugeliu atvejų išvardytas pareigas einantys asmenys, priešingai nei sportininkai, gauna tam tikrą atlygį (pagal darbo sutartį ar kontraktą) iš rinktines formuojančių subjektų, todėl šiuos asmenis už gerai atliktą darbą turėtų (galėtų) premijuoti juos samdantys subjektai.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad valstybės (Suomija, Švedija, Liuksemburgas, Estija, Austrija, Olandija, Slovėnija), kurios atsakė į Kūno kultūros ir sporto departamento paklausimą, ar mokamos valstybės premijos kitiems rinktinės nariams, nurodė, kad tai nėra daroma. Be to, Suomija, Švedija, Liuksemburgas ir Austrija nurodė, kad premijų valstybė nemoka apskritai (Švedijoje yra galimybė gauti premiją iš savivaldybės). Valstybės premijų dydžius už įstatyme nurodytus laimėjimus sportininkams ir jų treneriams nustatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Įtvirtintus tokį reguliavimą būtų taupomos valstybės biudžeto lėšos (detaliau žr. aiškinamojo rašto 12 p.). Valstybės premija numatoma skirti už sporto laimėjimus, pasiektus sporto renginiuose, kurie yra reikšmingi sporte (pavyzdžiui, olimpiadose, pasaulio ar Europos čempionatuose), kelia didelį visuomenės susidomėjimą ir kuriuose garsinamas Lietuvos vardas. Taip pat siekiama išvengti praktikoje pasitaikiusių atvejų, kai laimėjimas buvo pasiektas nedalyvaujant netgi nei vienam varžovui (t. y. asmuo rungtyje dalyvavo vienas ir varžėsi pats su savimi). Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad valstybės premija sportininkui skiriama tik tuo atveju, jeigu sporto rungtyje, kurioje buvo pasiektas laimėjimas, varžėsi ne mažiau kaip 16 valstybių atstovai (ši sąlyga netaikoma į olimpinių, parolimpinių, kurčiųjų ar specialiosios olimpiados žaidynių programas įtrauktoms rungtims) ir laimėjimas buvo pasiektas nurungiant ne mažiau, kaip 1/3 varžovų (Įstatymo projekto 23 straipsnio 3 dalis). Minėti kriterijai yra nustatyti ir šiuo metu galiojančiu Vyriausybės 2000 m. rugpjūčio 16 d. Vyriausybės nutarimu Nr.
Vyriausybės nutarimu Nr. 927 „Dėl didelio meistriškumo sportininkų ir kitų rinktinės narių skatinimo“, atsižvelgiant į realijas bei praktiką. Be to, siekiama nustatyti, kad valstybės mokamos gana didelės premijos būtų mokamos ne už bet kokius, o tik už svarius laimėjimus (pavyzdžiui, kaip minėta, praktikoje yra pasitaikiusių atvejų, kai laimėjimas buvo pasiektas nedalyvaujant netgi nei vienam varžovui, t. y. asmuo rungtyje dalyvavo vienas ir varžėsi pats su savimi). Valstybės premijos skyrimą siejant su aplinkybe, kad premija skiriama už Lietuvos Respublikos vardo garsinimą Lietuvos Respublikai atstovaujančiam sportininkui pasiekus atitinkamą sporto laimėjimą, manytina, jog racionalu įstatyme įtvirtinti tam tikrus kriterijus, kuriais vadovaujantis premija būtų skiriama už laimėjimus tik tokiuose sporto renginiuose, kurie kelia susidomėjimą visuomenei ir turi pripažinimą sportininkų tarpe. Informacija apie asmenims skirtas valstybės premijas viešai bus skelbiama Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto tinklalapyje. Taip pat siūloma nustatyti atvejus, kada sportininkui, pasiekusiam atitinkamą sporto laimėjimą, valstybės premija neskiriama, o paskirtoji nemokama (Įstatymo projekto
pasiektus laimėjimus sistemą ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą ir lygias galimybes sportininkams bei sportininkams sudaryti geresnes galimybes rengtis sporto varžyboms bei jose siekti rezultatų, Įstatymo projekte siūloma diferencijuoti rentos sportininkams dydį ir tobulinti sportininko valstybės stipendijos institutą (Įstatymo projekto 24 ir 25 straipsniai). Valstybės stipendiją sportininkas, Lietuvos Respublikos pilietis, turės teisę gauti pasiekęs atitinkamą laimėjimą (Įstatymo projekto 24 straipsnio 1 dalis), nuo kurio priklausys valstybės stipendijos dydis (Įstatymo projekto 24 straipsnio 2 dalis) ir terminas (Įstatymo projekto 24 straipsnio 3 ir 4 dalys).
Stipendijos dydis ir mokėjimo terminas priklausytų nuo pasiektos sporto laimėjimo kategorijos: kuo svarbesnėse sporto varžybose pasiektas sporto laimėjimas, tuo ilgesnis stipendijos mokėjimo terminas ir didesnė pati stipendija. Pažymėtina, kad sportininkas, pasiekęs kelis laimėjimus, vienu metu turėtų teisę gauti tik vieną valstybės stipendiją jo pasirinkimu (Įstatymo projekto 24 straipsnio 2 dalis). Taip pat, siekiant tobulinti šiuo metu veikiančią sportininkų stipendijų sistemą bei motyvuoti jaunus, talentingus sportininkus, už pasiektus laimėjimus atitinkamose jaunimo sporto varžybose numatoma valstybės stipendijas skirti ir jaunimui (šiuo metu yra 36 sportininkai). Tai sąlygotų, jog talentingas sportui jaunimas neišvyktų iš Lietuvos į finansiškai pajėgesnes valstybes, galėtų koncentruotis į savo sportinio meistriškumo didinimą ir tokiu būdu prisidėtų prie Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje. Valstybės stipendijos dydį siūloma skaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą (2008 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 1366
„Dėl bazinės socialinės išmokos dydžio patvirtinimo“) bazinės socialinės
išmokos dydį (šiuo metu – 38 Eur). Valstybės stipendija kas mėnesį būtų mokama iki sportininko karjeros pabaigos – olimpinių žaidynių 1–3 vietos, pasaulio čempionato, Europos čempionato, Europos žaidynių (kai atitinkamoje sporto šakoje Europos žaidynės pakeičia Europos čempionatus), parolimpinių ar kurčiųjų žaidynių 1 vietos laimėtojams, nuo 1 iki 4 metų – už kitus laimėjimus (Įstatymo projekto 24 straipsnio 4 ir 5 dalys). Didžiausia galima sportininkui mokama valstybės stipendija būtų 1 016,57 Eur, mažiausia – 112,95 Eur – jaunimui.
Taip pat siūloma nustatyti atvejus, kada sportininkui, pasiekusiam atitinkamą sporto laimėjimą, valstybės stipendija neskiriama, o paskirtoji nemokama (Įstatymo projekto 24 straipsnio 6 dalis). Įstatymo projekte diferencijuojant rentos dydį, jį siūloma sieti su sportininko pasiekta sporto laimėjimo kategorija: kuo svarbesnėse sporto varžybose pasiektas sporto laimėjimas, tuo didesnis rentos dydis (Įstatymo projekto 25 straipsnis). Šiuo metu renta yra fiksuoto dydžio (1,5 Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio, pavyzdžiui, 2015 m. II ketv. 1,5 x 713,9 Eur = 1 070,85 Eur) visiems skirtingus laimėjimus pasiekusiems sportininkams (pavyzdžiui, tiek olimpinių žaidynių čempionui, tiek Europos ar pasaulio čempionui, tiek ir olimpinės sporto šakos neolimpinės rungties pasaulio čempionui ir pasaulio rekordininkui). Atitinkamą sporto laimėjimą pasiekęs sportininkas, kaip ir šiuo metu, rentą įgytų teisę gauti, jei tą laimėjimą pasiekė būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu ir atstovaudamas Lietuvos Respublikai, bei baigęs sportinę karjerą. Diferencijuojamos rentos dydį siūloma skaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą (2008 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 1366
„Dėl bazinės socialinės išmokos dydžio patvirtinimo“) bazinės socialinės išmokos dydį (šiuo metu – 38 Eur). Renta kas
mėnesį būtų mokama: olimpinių žaidynių 1–3 vietos, pasaulio čempionato, Europos čempionato, Europos žaidynių (kai atitinkamoje sporto šakoje Europos žaidynės pakeičia Europos čempionatus), parolimpinių ar kurčiųjų žaidynių 1 vietos laimėtojams (pavyzdžiui, pagal galiojantį Įstatymą ir olimpinių žaidynių čempionui, ir Europos čempionui mokama po 1 070,85 Eur, o įsigaliojus Įstatymo projektui olimpinių žaidynių čempionui būtų mokama 1 016,57 Eur, Europos čempionui – 790,66 Eur).
Atsižvelgiant į įvairių sporto šakų pobūdį, į tai, kad ne visose sporto šakose yra fiksuojami rekordai, bei siekiant užtikrinti įvairių sporto šakų sportininkų lygias galimybes, siaurinamas rentos gavėjų ratas – renta nebus mokama olimpinių žaidynių, pasaulio rekordininkams (gauna 3 sportininkai) bei tapusiems olimpinės sporto šakos neolimpinės rungties pasaulio čempionais ne mažiau kaip tris kartus (nuo 2016 m. sausio 1 d. praplėtus rentų gavėjų ratą, rentą gauna dar 5 sportininkai). Taip pat siūloma nustatyti atvejus, kada sportininkui, pasiekusiam atitinkamą sporto laimėjimą, renta neskiriama, o paskirtoji nemokama (Įstatymo projekto 25 straipsnio 3 dalis). Renta, kaip ir šiuo metu, nebūtų mokama sportininkui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės. Skirtingai nei galiojančiame Įstatyme, sportininkas turėtų teisę gauti rentą, neatsižvelgiant, ar jis turi draudžiamųjų pajamų (šiuo metu renta nemokama, jei sportininkas gauna draudžiamas pajamas ne už darbą kūno kultūros ir sporto srityje) – renta būtų mokama už faktą, t. y. už nuopelną, kai pasiekė atitinkamą sporto laimėjimą ir taip garsino Lietuvos vardą. Sportininkas, nusprendęs baigti karjerą, apie tai informuoja Vyriausybės įgaliotą instituciją, dalyvaujančią formuojant valstybės politiką kūno kultūros ir sporto srityje ir ją įgyvendinančią – nuo minėtos informacijos gavimo laikoma, kad sportininkas yra baigęs karjerą.
Pažymėtina, kad laikantis teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų ir siekiant, kad nebūtų pabloginta padėtis tų sportininkų, kuriems renta ar sportininko stipendija yra mokama ar bus pradėta mokėti pagal šiuo metu galiojantį Įstatymą, priėmus naują Įstatymo redakciją – šiems sportininkams jau paskirtų išmokų dydžiai nebus sumažinti. Taip pat sportininkai, kuriems renta mokama pagal šiuo metu galiojantį Įstatymą, galės gauti draudžiamas pajamas už bet kokį darbą, o ne tik už darbą kūno kultūros ir sporto srityje. Valstybės išmokos – valstybės premija, renta ir valstybės stipendija – sportininkams Įstatymo projekto 23, 24 ir 25 straipsniuose išdėstytos pagal svarbiausius ir reikšmingiausius sporto laimėjimus, vadovaujantis visuomenės susidomėjimu sporto renginiu, kuriame pasiekiamas atitinkamas laimėjimas. Panašūs kriterijai dėl laimėtų vietų yra nustatyti ir šiuo metu Vyriausybės nutarime. Įstatymo projekto 26 straipsnyje siūloma įtvirtinti galimybę valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms steigti apdovanojimus asmenims už nuopelnus kūno kultūros ir sporto srityje, t. y. kad jos pačios savo nuožiūra, iš reprezentacinių valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos lėšų, ir galėtų apdovanoti nusipelniusius asmenis sporte, o ne kaip šiuo metu kreiptųsi į Kūno kultūros ir sporto departamentą, ir atsisakoma nusipelniusio Lietuvos Respublikos sportininko, trenerio ir sporto darbuotojo vardo suteikimo. Taip pat pažymėtina, kad asmenims už nuopelnus Lietuvos Respublikai gali būti skirti valstybės apdovanojimai Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo nustatyta tvarka.
Siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, Įstatymo projekte siūloma nustatyti esmines valstybės ar savivaldybių biudžetinės įstaigose dirbančių trenerių darbo apmokėjimo sąlygas. Siūloma įtvirtinti, kad trenerių darbo užmokestis susidėtų iš pareiginės algos ir priedo už kvalifikacinę kategoriją (priedo kai kurie treneriai galėtų ir negauti, nes jis būtų skiriamas už įgytą kvalifikaciją). Pareiginė alga ir priedas už kvalifikacinę kategoriją būtų nustatomi koeficientais. Pareiginės algos ir priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento vienetas būtų lygus atitinkamam baziniam dydžiui, kuris būtų analogiškas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo projekte (Nr. XIIP-4723) siūlomam nustatyti valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų pareiginės algos baziniam dydžiui. Trenerių galimų įgyti kvalifikacinių kategorijų rūšys (jų būtų šešios) būtų nustatytos Įstatymo projekto priede. Kvalifikacinių kategorijų rūšys tiesiogiai priklausytų nuo trenerio treniruotų sportininkų pasiektų laimėjimų atitinkamos sporto šakos oficialiose sporto varžybose, pvz., Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse ir pan. Sportininkų laimėjimus, reikalingus konkrečiai kvalifikacinei kategorijai gauti, ir kvalifikacinių kategorijų suteikimo tvarką nustatytų Vyriausybės įgaliota institucija. Įstatymo projekto priede būtų nustatyti ir pareiginės algos, ir priedo už atitinkamą kvalifikacinę kategoriją koeficientų dydžiai.
Konkrečius pareiginės algos koeficientų dydžius pagal darbo sutartis valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose dirbantiems treneriams nustatytų atitinkamos biudžetinės įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į treneriui pavedamos veiklos sudėtingumą, darbo krūvį, atsakomybės lygį, žinių einamoms pareigoms turėjimą ir panašiai. Pažymėtina, jog pačiame Įstatymo projekte dėl sportininkų treniravimo veiklos ypatumų (šios veiklos dinamiškumo, trenerio treniravimo metodikos atitikties konkretiems sportininkams, trenerio ir sportininko tarpusavio psichologinių santykių ypatumų (sporte itin svarbu, kad sportininkas ir treneris pasitikėtų vienas kitu, treneris labai gerai perprastų sportininko ne tik fizines, bet ir charakterio savybes, gebėtų perteikti savo treniravimo „filosofiją“), trenerio kompetencijos, sportininko gebėjimo įsisavinti konkretaus trenerio perteikiamą informaciją ir panašių aplinkybių) ir skirtumų net ir toje pačioje sporto šakoje, numatyti konkretų pareiginės algos koeficientą netikslinga. Manytina, kad siūlymas įstatyme įtvirtinti pareiginės algos koeficiento minimalią ir maksimalią ribas, o konkretaus koeficiento parinkimo diskreciją palikti atitinkamos biudžetinės įstaigos vadovui, kuris, atsižvelgdamas į turimo darbo užmokesčio fondo dydį, pirmiau nurodytas aplinkybes ir laikydamasis 2017 m. sausio 1 d. įsigaliosiančioje Lietuvos Respublikos darbo kodekso redakcijoje nustatytos pareigos – už tokį patį ir vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį, geriausiai galėtų įvertinti konkretaus trenerio atlygio už darbą vertę, yra racionalus. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo projekte biudžetinių įstaigų darbuotojų pastoviosios dalies konkretų dydį taip pat siūloma nustatyti įstaigos vadovui.
Pagal darbo sutartis valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose dirbančių trenerių premijavimo, priemokų, materialinių pašalpų skyrimo, mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą, budėjimą ir esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, klausimai aptariami analogiškai, kaip ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo projekte (Nr. XIIP-4723). Atsižvelgiant į tai, kad nauja Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo redakcija įsigaliotų tik 2017 m. liepos 1 d., o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511 pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Teisės aktų registre bus oficialiai paskelbtas jau 2017 m. sausio 2 d., Įstatymo projektu taip pat siūloma (4 ir 5 straipsniai) papildyti galiojantį Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymą IX skyriumi ir priedu, aptariančiais biudžetinėse valstybės ir savivaldybių institucijose dirbančių trenerių darbo apmokėjimo sąlygas ir analogiškais siūlomos naujos redakcijos Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo X skyriui ir įstatymo priedui, o taip pat – atitinkamai pakeisti galiojančio įstatymo 2 straipsnio 32 dalį bei 9 straipsnio
ir apmokėjimo už darbą pagrindus, kurie neatitiktų minėto Konstitucinio Teismo nutarimo). Įstatymo projektu siūlomi priimti 2-5 straipsniai netektų galios įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo redakcijai, t. y., Įstatymo projekto 1 straipsniui.
Taip pat pažymėtina, jog įsigaliojus Įstatymo projektu siūlomiems pakeitimams, susijusiems su valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose dirbančių trenerių darbo apmokėjimo sąlygomis, treneriams darbo užmokestis būtų skaičiuojamas už 40 valandų per savaitę darbo laiko normą, o ne 18 akademinių valandų per savaitę, kaip yra šiuo metu, t. y., trenerių darbo laiko norma būtų tokia pati, kaip ir nustatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Siekiant paskatinti sporto srityje kylančius nekomercinio pobūdžio ginčus spręsti alternatyviu (ne teismo) būdu, ir taip pagreitinti šios rūšies ginčų nagrinėjimo procesą ir bent iš dalies sumažinti teismų darbo krūvį, Įstatymo projekto 15 straipsnyje siūloma sudaryti galimybę iš dalies valstybės biudžeto lėšomis finansuoti nevyriausybinių organizacijų projektus, kuriais siekiama kūno kultūros ir sporto srityje kylančius nekomercinio pobūdžio ginčus spręsti sporto arbitraže. Tokiu reglamentavimu siekiama keleto tikslų: 1) paskatinti asmenis, visų pirma, pačius sportininkus, skirti daugiau dėmesio savo teisių gynimui; 2) bent iš dalies sumažinti teismų darbo krūvį; 3) pagreitinti sporto srities ginčų nagrinėjimo procesą, sprendžiant juos alternatyviu (ne teismo) būdu. Esant galimybei gauti dalinį valstybės finansavimą, didesnė tikimybė tokio pobūdžio arbitražo atsiradimui. Kaip jau minėta, kūno kultūros ir sporto srities reglamentavimas – tarptautinių sporto šakų federacijų, didžiųjų sporto renginių organizatorių dokumentais reguliuojama sritis, kurioje labai paplitęs ikiteisminis ginčų nagrinėjimo būdas. Tarptautinis olimpinis komitetas net yra įsteigęs Sporto arbitražo teismą ir numatęs, kad būtent jame nagrinėjami ginčai kylantys iš dopingo bylų, sporto šakų taisyklių aiškinimo, atstovavimo valstybei ir pan.
Kai kurios federacijos yra įsteigusios tik savo sporto šakos arbitražus (pavyzdžiui, krepšinio arbitražas (angl. Basketball Arbitration Tribunal), tuo tarpu tarptautinė futbolo federacija yra nustačiusi griežtą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo procedūrą. Pagal pasaulinį antidopingo kodeksą nacionalinės sporto šakų federacijos taip pat įpareigojamos sudaryti nepriklausomas komisijas dopingo byloms tirti (t. y. užtikrinta sportininko teisė būti išklausytam). Tuo tarpu ginčus kylančius iš sutarčių (t. y. sportininkų kontraktų), gali spręsti bet kuris arbitražas, jeigu sutartyje įtvirtinta išlyga. Pažymėtina, kad valstybės biudžeto lėšos būtų skiriamos tik tiems nevyriausybinių organizacijų ir kitų juridinių asmenų projektams, kuriais būtų siekiama įtvirtinti asmenims galimybę sporto arbitraže spręsti tik nekomercinio pobūdžio kūno kultūros ir sporto srityje kylančius ginčus, t. y. kylančius iš sutartinių ar nesutartinių sporto teisinių santykių (ne dėl ūkinės-komercinės veiklos) tarp sporto teisinių santykių subjektų, išskyrus ginčus, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka negali būti sprendžiami arbitražu, pavyzdžiui, dėl sporto šakų rinktinių formavimo, rinktinių kandidatams keliamų reikalavimų, sporto šakų taisyklių taikymo (pavyzdžiui, kilus ginčams dėl tinkamo rezultatų fiksavimo, paties varžybų organizavimo, reitingų sudarymo, sporto aikščių matmenų, teisėjų kvalifikacijos ir t. t.), įvairių principų pažeidimo (pavyzdžiui, lygiateisiškumo) ir pan. Įstatymo projektas taip pat patikslintas atsižvelgiant į 2016 m. birželio 30 d. priimto Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 2, 3, 15, 30, 41 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 461 straipsniu įstatymo Nr.
XII-2591 (toliau – priimtas Įstatymo pakeitimas) nuostatas dėl manipuliavimo sporto varžybomis (įsigalios nuo 2017 m. sausio 1 d.). Priimto Įstatymo pakeitimo nuostatos perkeltos į Įstatymo projektą vertinant sistemiškai, atsižvelgiant į Įstatymo projekto dėstymą (nuostatos dėl manipuliavimo sporto varžybomis derinamos su nuostatomis dėl dopingo vartojimo draudimo), t. y. Įstatymo projektas papildytas manipuliavimo sporto varžybomis sąvoka (Įstatymo projekto 2 straipsnio 14 dalis); patikslintas manipuliavimo sporto varžybomis draudimo principas (Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas); patikslinta nevyriausybinių organizacijų, veikiančių kūno kultūros ir sporto srityje, kompetencija, numatant, kad jos taiko sankcijas už manipuliavimą sporto varžybomis, taip pat už Pasaulinio antidopingo kodekso nuostatų pažeidimus, vykdo šioje srityje prevenciją ir šviečiamąją veiklą (Įstatymo projekto 8 straipsnis); įtvirtinti valstybės premijos, rentos ir valstybės stipendijos nemokėjimo sportininkui manipuliavimo sporto varžybomis atvejus, kai jo sportiniai rezultatai buvo anuliuoti (Įstatymo projekto 23 straipsnio 4 dalies 2 punktas, 24 straipsnio 6 dalies 4 punktas, 25 straipsnio 3 dalies 4 punktas); Įstatymo projektas papildytas nauju 27 straipsniu dėl manipuliavimo sporto varžybomis draudimo (nauja IX dalimi), kuriame įtvirtintas draudimas dalyvauti manipuliuojant sporto varžybomis, numatant, kad už šio draudimo pažeidimą gali būti taikomos tarptautinių ir Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, veikiančių kūno kultūros ir sporto srityje, numatytos sankcijos, taip pat taikoma atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (derinant su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 182¹straipsniu įstatymu, priimtu 2016 m. birželio 30 d.) (Įstatymo projekto 27 straipsnis).
Įstatymo projektas papildytas manipuliavimo sporto varžybomis sąvoka (Įstatymo projekto 2 straipsnio 14 dalis); patikslintas manipuliavimo sporto varžybomis draudimo principas (Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas); patikslinta nevyriausybinių organizacijų, veikiančių kūno kultūros ir sporto srityje, kompetencija, numatant, kad jos taiko sankcijas už manipuliavimą sporto varžybomis, taip pat už Pasaulinio antidopingo kodekso nuostatų pažeidimus, vykdo šioje srityje prevenciją ir šviečiamąją veiklą (Įstatymo projekto 8 straipsnis); įtvirtinti valstybės premijos, rentos ir valstybės stipendijos nemokėjimo sportininkui manipuliavimo sporto varžybomis atvejus, kai jo sportiniai rezultatai buvo anuliuoti (Įstatymo projekto 23 straipsnio 4 dalies 2 punktas, 24 straipsnio 6 dalies 4 punktas, 25 straipsnio 3 dalies 4 punktas); Įstatymo projektas papildytas nauju 27 straipsniu dėl manipuliavimo sporto varžybomis draudimo (nauja IX dalimi), kuriame įtvirtintas draudimas dalyvauti manipuliuojant sporto varžybomis, numatant, kad už šio draudimo pažeidimą gali būti taikomos tarptautinių ir Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, veikiančių kūno kultūros ir sporto srityje, numatytos sankcijos, taip pat taikoma atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (derinant su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 182¹straipsniu įstatymu, priimtu 2016 m. birželio 30 d.) (Įstatymo projekto 27 straipsnis). Laikantis teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų, Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr.
I-1151 pakeitimo įstatymo projekto 2 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas“ siūloma įtvirtinti nauja redakcija išdėstyto šiuo metu galiojančio Įstatymo taikymo nuostatas, kad nebūtų pabloginta padėtis tų sportininkų, kurie iki Įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo realizavo (ar išreiškė valią realizuoti) tam tikras, šiuo metu galiojančiame Įstatyme įtvirtintas teises (teisę į sportininko stipendiją, sportininko rentą, valstybės premiją ar pan.). Kūno kultūros ar sporto specialistams, vykdantiems kūno kultūros ar sporto pratybas pagal neformaliojo švietimo programas, kurie neturi einamoms pareigoms būtino išsilavinimo (nėra atitinkamai baigę sporto krypties ar kūno kultūros mokytojų rengimo studijų programos arba neturi ne žemesnio kaip vidurinio išsilavinimo ir nėra baigę kūno kultūros srities mokymų Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka), numatomas pereinamasis laikotarpis tokiam išsilavinimui įgyti – tokį išsilavinimą jie privalės įgyti per penkerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo (Įstatymo projekto 2 straipsnio 12 dalis). Sportininkų prašymai dėl valstybės stipendijų ar rentų skyrimo, paduoti pagal iki Įstatymo projekto įsigaliojimo galiojusias nuostatas, bus baigiami nagrinėti ir sprendimai dėl jų priimami pagal iki Įstatymo projekto įsigaliojimo galiojusį teisinį reguliavimą, jeigu sportininkas neišreikš pageidavimo, kad jam valstybės stipendija ar renta būtų mokama pagal įsigaliojusio Įstatymo projekto nuostatas (Įstatymo projekto
pasirinkti iki Įstatymo projekto įsigaliojimo buvusį palankesnį reguliavimą išmokų dydžiu atžvilgiu (nebus sumažinti išmokų dydžiai, išskyrus jei sportininkas pats to pageidautų).
Kalbant apie minėto straipsnio 5 dalyje dėstomą reguliavimą (dėl prašymų nagrinėjimo valstybės premijai gauti įsigaliojus Įstatymo projektui), pastebėtina, kad šiuo metu galiojančiame Įstatyme įtvirtintas palankesnis valstybės premijų skyrimo reguliavimas – Įstatymo projekte įtvirtinami griežtesni kriterijai valstybės premijai gauti nei šiuo metu galiojančiame Įstatyme (pavyzdžiui, laimėjimas turės būti pasiekiamas nurungiant ne mažiau kaip 1/3 varžovų; be to, premijos nebus mokamos kitiems rinktinės nariams ir kt.), todėl siūloma, kad asmenų, pagal iki Įstatymo projekto įsigaliojimo įgijusių teisę gauti valstybės premiją už pasiektą laimėjimą, prašymai nagrinėjami ir sprendimai priimami pagal galiojusį iki Įstatymo projekto įsigaliojimo teisinį reguliavimą. Siekiant apsaugoti valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose dirbančių trenerių teisėtus interesus, siūloma iki Įstatymo projekto įsigaliojimo nustatyta tvarka jų įgytas kvalifikacines kategorijas prilyginti atitinkamoms Įstatymo projekto priede nurodytoms kvalifikacinėms kategorijoms ir nustatyti jų galiojimą iki jiems suteiktos tarptautinės kategorijos trenerio, nacionalinio sporto trenerio ar Lietuvos sporto trenerio kvalifikacinės kategorijos galiojimo pabaigos. Be to, numatoma, kad treneriams, kurie iki Įstatymo projekto įsigaliojimo nustatyta tvarka gavo priedą už treniruojamų sportininkų kiekį rinktinėse, šis priedas būtų mokamas toliau, bet ne ilgiau, kaip iki atitinkamos biudžetinės įstaigos vadovo sprendime dėl priedo skyrimo nurodytos datos. Atsižvelgiant į tai, kad sportininkų rinktinės yra sudaromos kasmet ir vienų metų laikotarpiui, priedas už treniruojamų sportininkų kiekį rinktinėse bus mokamas ne ilgiau, kaip iki 2017 m. gruodžio 31 d.
Siekiant užtikrinti, kad po Įstatymo projekte siūlomo teisinio reguliavimo įsigaliojimo biudžetinėse įstaigose dirbantys treneriai negautų mažesnio darbo užmokesčio, nei tas, kurį gavo iki Įstatymo projekte siūlomo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, siūloma nustatyti, kad treneriams, kurių pareiginė alga, įsigaliojus parengtam įstatymui, būtų mažesnė, lyginant su iki šio įstatymo įsigaliojimo buvusiu nustatytu tarnybiniu atlyginimu be priedų, būtų mokama iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyto tarnybinio atlyginimo (be priedų) dydžio pareiginė alga, kol jie dirbtų pagal tą pačią darbo sutartį. Taip pat siūloma nustatyti, kad Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas, išskyrus Įstatymo projektu 1 straipsnyje dėstomo Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 16 straipsnį ir Įstatymo projekto 2-5 straipsnius, įsigaliotų 2017 m. liepos 1 d. Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimo nuostatų įgyvendinimą, siūloma nustatyti, kad Įstatymo projekto 2-5 straipsniai, aptariantys esmines valstybės ir savivaldybių biudžetinėse įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių trenerių darbo apmokėjimo sąlygas, įsigaliotų 2017 m. sausio 1 d. Įstatymo projektu keičiamo Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 16 straipsnis įsigaliotų 2017 m. rugsėjo
reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta.
Priėmus teikiamą Įstatymo projektą sumažėtų valstybės reguliavimas kūno kultūros ir sporto sričiai, nes būtų atsisakyta valstybei nebūdingų funkcijų, atsisakius minėtų funkcijų šių funkcijų vykdymui Kūno kultūros ir sporto departamente skirtas laikas būtų naudojamas kitoms Kūno kultūros ir sporto departamento funkcijoms atlikti (pažymėtina, kad Kūno kultūros ir sporto departamento nevykdomoms funkcijoms lėšos atskirai nenumatomos); būtų aiškiai atribota valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų kompetencija kūno kultūros ir sporto srityje, užtikrinta efektyvesnė (ir reali) valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veikla, nevyriausybinės organizacijos daugiau sprendimų priimtų savarankiškai (pavyzdžiui, dėl sportininkų rinktinių formavimo, sportininkų rengimo, tarptautinių sporto renginių organizavimo, dopingo kontrolės, ginčų sprendimo sporto arbitraže ir pan.); sumažėtų administracinė našta nevyriausybinėms organizacijoms ir kūno kultūros ir sporto specialistams (būtų atsisakyta šiuo metu Kūno kultūros ir sporto departamento išduodamų leidimų organizuoti tarptautinius sporto renginius (per metus išduoda iki 10, tam sugaištama apie 60 val., patiriamos apie 290–377 Eur per metus finansinės išlaidos (išlaidos tarnautojų darbo užmokesčiui), ir kūno kultūros ir sporto specialistų leidimų (vidutiniškai per metus išduoda apie 125 leidimus, 2013–2014 m. leidimų blankų gamybai (800 vnt.) išleista 4 923,54 Eur.
Priėmus teikiamą Įstatymo projektą sumažėtų valstybės reguliavimas kūno kultūros ir sporto sričiai, nes būtų atsisakyta valstybei nebūdingų funkcijų, atsisakius minėtų funkcijų šių funkcijų vykdymui Kūno kultūros ir sporto departamente skirtas laikas būtų naudojamas kitoms Kūno kultūros ir sporto departamento funkcijoms atlikti (pažymėtina, kad Kūno kultūros ir sporto departamento nevykdomoms funkcijoms lėšos atskirai nenumatomos); būtų aiškiai atribota valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų kompetencija kūno kultūros ir sporto srityje, užtikrinta efektyvesnė (ir reali) valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veikla, nevyriausybinės organizacijos daugiau sprendimų priimtų savarankiškai (pavyzdžiui, dėl sportininkų rinktinių formavimo, sportininkų rengimo, tarptautinių sporto renginių organizavimo, dopingo kontrolės, ginčų sprendimo sporto arbitraže ir pan.); sumažėtų administracinė našta nevyriausybinėms organizacijoms ir kūno kultūros ir sporto specialistams (būtų atsisakyta šiuo metu Kūno kultūros ir sporto departamento išduodamų leidimų organizuoti tarptautinius sporto renginius (per metus išduoda iki 10, tam sugaištama apie 60 val., patiriamos apie 290–377 Eur per metus finansinės išlaidos (išlaidos tarnautojų darbo užmokesčiui), ir kūno kultūros ir sporto specialistų leidimų (vidutiniškai per metus išduoda apie 125 leidimus, 2013–2014 m. leidimų blankų gamybai (800 vnt.) išleista 4 923,54 Eur. Kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų išdavimo procese dalyvauja 5 Kūno kultūros ir sporto departamento valstybės tarnautojai (sudaryta komisija), pateiktų prašymų nagrinėjimui sugaištama po 2–4 val. per mėnesį, apie 579–1 158 Eur per mėnesį patiriama finansinių išlaidų (išlaidos tarnautojų darbo užmokesčiui) (Kūno kultūros ir sporto departamento valstybės tarnautojai laiką, skiriamą pateiktų prašymų nagrinėjimui, skirtų kitoms Kūno kultūros ir sporto departamento funkcijoms atlikti, taip pat dėl to būtų taupomos valst
ybės biudžeto lėšos (plačiau žr. aiškinamojo rašto 12 p.); palengvintas įvairių masinių kūno kultūros ar sporto renginių, į kuriuos dalyvauti registruojasi itin daug asmenų, organizavimas (neturės pareigos reikalauti visų asmenų, kurie siekia dalyvauti sporto pratybose, varžybose ar kituose kūno kultūros ir sporto renginiuose, nustatytos formos sveikatos pažymų); būtų tikslingiau ir efektyviau naudojamos valstybės biudžeto lėšos (aiškiai apibrėžtas valstybės premijas už pasiektus sporto laimėjimus ir iš valstybės biudžeto sporto medicinos paslaugas galinčių gauti subjektų ratas, nustatytas reikalavimas dėl finansuotinų kūno kultūros ir sporto sričių ir jų krypčių tvirtinimo ir pan.); būtų efektyviau įgyvendinamas kūno kultūros ir sporto organizavimas švietimo ir mokslo įstaigose; būtų išplėstas subjektų, galinčių kreiptis dėl kūno kultūros, sporto visiems ir (ar) sporto sričių plėtojimo projektinio finansavimo, ratas – galės kreiptis ne tik nevyriausybinės organizacijos (kaip šiuo metu nustato galiojantis Įstatymas), bet ir kiti asmenys; galimybę gauti premiją už pasiektą sportininko laimėjimą įgytų ne tik sportininkui konkrečiose varžybose vadovavęs, bet ir sportininką toms varžyboms parengęs treneris – tokiu būdu būtų įgyvendintas socialinio teisingumo principas; socialinio teisingumo principas bei lygios galimybės būtų užtikrinti ir tarp sportininkų, jiems būtų sudarytos geresnės galimybės rengtis ir siekti rezultatų sporto varžybose, pagerėtų sportininkų materialinė padėtis (rentą gautų diferencijuotą nuo sportininko karjeros pabaigos, aukščiausius laimėjimus pasiekę sportininkai (Įstatymo projekto 24 straipsnio 3 dalyje teisę į valstybinę stipendiją įgytų nuo laimėjimo pasiekimo dienos ir ji būtų mokama iki sportininko karjeros pabaigos, žemesnius laimėjimus pasiekusiems sportininkams diferencijuota valstybės stipendija būtų mokama terminuotai nuo 1 iki 4 metų; rentos ir valstybės stipendijų dydis priklausys nuo pasiekto sporto laimėjimo; taip pat teisė į valst
ybės stipendiją papildomai numatyta ir už pasiekimus atitinkamose jaunimo sporto varžybose; nustatyti atvejai, kada valstybės premija, renta ir valstybės stipendija neskiriama arba paskirtoji nemokama); būtų užtikrinta valstybės pagalba nevyriausybinių organizacijų ir kitų juridinių asmenų iniciatyvoms, nukreiptoms prieš dopingo vartojimą, manipuliavimą sporto varžybomis, taip pat – asmenų iniciatyvoms, susijusioms su sporto srityje kylančių nekomercinio pobūdžio ginčų sprendimui sporto arbitraže, t. y. valstybė galėtų paremti nevyriausybinių organizacijų projektus, skirtus sporto arbitražo iniciatyvoms.
Kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų išdavimo procese dalyvauja 5 Kūno kultūros ir sporto departamento valstybės tarnautojai (sudaryta komisija), pateiktų prašymų nagrinėjimui sugaištama po 2–4 val. per mėnesį, apie 579–1 158 Eur per mėnesį patiriama finansinių išlaidų (išlaidos tarnautojų darbo užmokesčiui) (Kūno kultūros ir sporto departamento valstybės tarnautojai laiką, skiriamą pateiktų prašymų nagrinėjimui, skirtų kitoms Kūno kultūros ir sporto departamento funkcijoms atlikti, taip pat dėl to būtų taupomos valstybės biudžeto lėšos (plačiau žr. aiškinamojo rašto 12 p.); palengvintas įvairių masinių kūno kultūros ar sporto renginių, į kuriuos dalyvauti registruojasi itin daug asmenų, organizavimas (neturės pareigos reikalauti visų asmenų, kurie siekia dalyvauti sporto pratybose, varžybose ar kituose kūno kultūros ir sporto renginiuose, nustatytos formos sveikatos pažymų); būtų tikslingiau ir efektyviau naudojamos valstybės biudžeto lėšos (aiškiai apibrėžtas valstybės premijas už pasiektus sporto laimėjimus ir iš valstybės biudžeto sporto medicinos paslaugas galinčių gauti subjektų ratas, nustatytas reikalavimas dėl finansuotinų kūno kultūros ir sporto sričių ir jų krypčių tvirtinimo ir pan.); būtų efektyviau įgyvendinamas kūno kultūros ir sporto organizavimas švietimo ir mokslo įstaigose; būtų išplėstas subjektų, galinčių kreiptis dėl kūno kultūros, sporto visiems ir (ar) sporto sričių plėtojimo projektinio finansavimo, ratas – galės kreiptis ne tik nevyriausybinės organizacijos (kaip šiuo metu nustato galiojantis Įstatymas), bet ir kiti asmenys; galimybę gauti premiją už pasiektą sportininko laimėjimą įgytų ne tik sportininkui konkrečiose varžybose vadovavęs, bet ir sportininką toms varžyboms parengęs treneris – tokiu būdu būtų įgyvendintas socialinio teisingumo principas; socialinio teisingumo principas bei lygios galimybės būtų užtikrinti ir tarp sportininkų, jiems būtų sudarytos geresnės galimybės rengtis ir siekti rezultatų sporto varžybose, pagerėtų sportininkų materialinė padėtis (rentą gautų diferencijuotą nuo sportininko karjeros pabaigos, aukščiausius laimėjimus pasiekę sportininkai (Įstatymo projekto 24 straipsnio 3 dalyje teisę į valstybinę stipendiją įgytų nuo laimėjimo pasiekimo dienos ir ji būtų mokama iki sportininko karjeros pabaigos, žemesnius laimėjimus pasiekusiems sportininkams diferencijuota valstybės stipendija būtų mokama terminuotai nuo 1 iki 4 metų; rentos ir valstybės stipendijų dydis priklausys nuo pasiekto sporto laimėjimo; taip pat teisė į valstybės stipendiją papildomai numatyta ir už pasiekimus atitinkamose jaunimo sporto varžybose; nustatyti atvejai, kada valstybės premija, renta ir valstybės stipendija neskiriama arba paskirtoji nemokama); būtų užtikrinta valstybės pagalba nevyriausybinių organizacijų ir kitų juridinių asmenų iniciatyvoms, nukreiptoms prieš dopingo vartojimą, manipuliavimą sporto varžybomis, taip pat – asmenų iniciatyvoms, susijusioms su sporto srityje kylančių nekomercinio pobūdžio ginčų sprendimui sporto arbitraže, t. y. valstybė galėtų paremti nevyriausybinių organizacijų projektus, skirtus sporto arbitražo iniciatyvoms. Įstatymo projekte siūlomos nustatyti kūno kultūros ir sporto renginių saugumo užtikrinimo priemonės ženklios administracinės naštos tiek policijos pareigūnams, tiek ūkio subjektams (renginių organizatoriams) nesukeltų, be to, šios funkcijos būtų atliekamos nedidinant žmogiškųjų išteklių skaičiaus policijoje.
Renginių organizatoriai, kaip minėta, policijai turės teikti tik vidaus reikalų ministro nustatytus kriterijus atitinkančių viešų kūno kultūros ir sporto renginių saugumo taisykles (kriterijai bus nustatomi tik padidintos rizikos renginiams (krepšinio, futbolo nacionalinėms ir tarptautinėms varžyboms, kuriose dažniausiai pasireiškia brutalus sirgalių elgesys; taip pat techninio sporto šakų organizuojamoms tarptautinėms ar nacionalinėms varžyboms ir (ar) kurių metu jau buvo sužaloti ar žuvę žmonės (pavyzdžiui, automobilių raliai); kitiems didelio masiškumo tarptautiniams kūno kultūros ir sporto renginiams, kuriuose vykdoma prekyba alkoholiu ir pan.). Dvidešimties renginių saugumo taisyklių parengimas ir jų pateikimas policijai bei vėliau informavimas apie policijos rekomendacijų įgyvendinimą ūkio subjektams sudarytų apie 652,6 Eur administracinės naštos per metus. Kaip minėta, policija ir šiuo metu masiniuose komerciniuose renginiuose vykdo viešosios tvarkos užtikrinimo funkcijas, be to, įstatymų nustatytais atvejais ji ir šiuo metu derina Saugumo tarnybų parengtus viešosios tvarkos palaikymo renginyje planus. Policijai administracinė našta ženkliai nepadidėtų ir dėl jiems suteiktos teisės surašyti administracinių nusižengimų protokolus už Įstatymo projekto 20 straipsnyje renginio organizatoriams nustatytų pareigų pažeidimus, esamas funkcijas ketinama atlikti nedidinant žmogiškųjų išteklių.
Be to, įtvirtinus Įstatymo projektu siūlomas esmines valstybės ir savivaldybių biudžetinėse įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių trenerių darbo apmokėjimo sąlygas, bus užtikrintas tinkamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
neturės esminės įtakos ir neigiamų pasekmių ekonomikai ir teisinei sistemai. Priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Galima priimto įstatymo įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai. Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Galima priimto įstatymo įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas verslo sąlygoms ir jo plėtrai įtakos neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Su Įstatymo projektu siūlomu nustatyti teisiniu reguliavimu susijusių kitų įstatymų pakeitimo projektai, teikiami kartu su šiuo Įstatymo projektu, išvardyti šio aiškinamojo rašto
teisės aktus:
Vyriausybės nutarimus dėl sporto šakų pripažinimo strateginėmis sporto šakomis kriterijų ir tvarkos, strateginių sporto šakų sąrašo;
vidaus reikalų ministro įsakymą dėl Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos personalinės sudėties, valstybės biudžeto lėšomis finansuotinų kūno kultūros ir sporto sričių ir krypčių; 3.
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymą dėl priėmimo kriterijų į įstaigas, vykdančias specializuoto sportinio ugdymo krypties programas, patvirtinimo;
institucijos vadovo įsakymus dėl formalųjį švietimą papildančio sportinio ugdymo programų rengimo ir įgyvendinimo rekomendacijų patvirtinimo, reikalavimų kūno kultūros ar sporto srities mokymo programų, suteikiančių kompetencijas atitinkamai kūno kultūros arba konkrečios sporto šakos srityje, turiniui ir mokymo programų derinimo su Vyriausybės įgaliota institucija tvarkos nustatymo, dėl sportininkų karjeros baigimo nustatymo tvarkos patvirtinimo;
institucijos atitinkamą teisės aktą dėl Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos nuostatų patvirtinimo. Taip pat reikės pakeisti:
departamento nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 291;
Vyriausybės 2000 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą Nr. 927 „Dėl didelio meistriškumo sportininkų ir kitų rinktinės narių skatinimo“;
Vyriausybės 1997 m. birželio 5 d. nutarimą Nr. 561 „Dėl sporto renginių, vykstančių Lietuvoje, dalyvių vienos paros maitinimosi išlaidų piniginių kompensacijų dydžių patvirtinimo“;
specialistų kvalifikacijos tobulinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-618;
skyrimo naudojimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarkos aprašą, patvirtintą Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 2011 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V-24; 6.
V-24;
meistriškumo sportininkams ir kitiems rinktinės nariams už sporto laimėjimus, skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašą, patvirtintą Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-427;
skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašą patvirtinimo“;
82011 m. vasario 21 d.
įsakymą Nr. V-43 „Dėl valstybės stipendijų mokėjimo olimpinės sporto šakos didelio meistriškumo sportininkams sutarties formos patvirtinimo“. 9. 2010 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. V-312 „Dėl Valstybės stipendijų, mokamų olimpinių sporto šakų didelio meistriškumo sportininkams, kurie rengiasi tarptautinėms varžyboms ir atstovauja jose Lietuvai, mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
kvalifikacijos kategorijų suteikimo nuostatus, patvirtintus Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 1995 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 94 „Dėl Sporto trenerių kvalifikacijos kategorijų nuostatų“. Be to, reikės pripažinti netekusiais galios šiuos teisės aktus:
Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimą Nr. 747 „Dėl Lietuvos antidopingo komisijos sudarymo“;
Vyriausybės 2002 m. gegužės 13 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos sudarymo ir jos reglamento patvirtinimo“. 3. Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus įsakymus:
tarptautinių sporto varžybų organizavimo Lietuvoje“;
Nr. V-33 „Dėl Nacionalinių sporto (šakų) federacijų pripažinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
prioritetinių valstybės ir strateginių sporto šakų nustatymo 2013–2016 metams reikalavimų“; 3.4. 2013 m. vasario 8 d. įsakymą Nr.
V-50 „Dėl prioritetinių valstybės sporto šakų ir strateginių sporto šakų 2013–2016 metų sąrašų patvirtinimo“;
kultūros ir sporto veiklos leidimų išdavimo, pratęsimo ir pripažinimo negaliojančiais tvarkos aprašo patvirtinimo“;
Kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų išdavimui skirtų mokymo programų derinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
Nusipelniusio Lietuvos Respublikos sportininko, trenerio ir sporto darbuotojo vardo suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
kultūros ir sporto biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. 9. Įstatymo projekto atitiktis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams, įstatymo projekto sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvertinimas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymo projekto sąvokos suderintos su Valstybine lietuvių kalbos komisija. 10. Įstatymo projekto atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams. Teikiamas Įstatymo projektas Europos Sąjungos teisei ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms neprieštarauja. 11. Įgyvendinamuosius teisės aktus priimančios institucijos ir terminai. Priėmus teikiamą Įstatymo projektą, iki 2017 m. liepos 1 d. šio aiškinamojo rašto 8 punkte nurodytos valstybės institucijos ir įstaigos turės priimti aiškinamojo rašto 8 punkte išvardytus teisės aktus. 12.
12. Valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų poreikis įstatymui įgyvendinti, lėšų sutaupymas. Dėl valstybės stipendijų ir rentų (Įstatymo projekto 24 ir 25 straipsniai) Įsigaliojus Įstatymo projektu siūlomam teisiniam reguliavimui ir įvedus ne tik valstybės stipendijų, bet ir sportininkams skiriamų rentų dydžio diferencijavimą, o taip pat į valstybės stipendiją turinčių teisę gauti asmenų sąrašą įtraukus naują kategoriją asmenų
Įstatymo projektu siūlomo žemiau pateikiamose lentelėse (lentelėje Nr. 1 ir lentelėje Nr. 2) yra nurodoma informacija, kiek lėšų 2012–2014 metais buvo išmokėta iš valstybės biudžeto sportininkų rentoms ir stipendijoms ir kiek jų būtų išmokėta, jeigu 2012–2014 metais būtų galiojęs Įstatymo projektu siūlomas įtvirtinti teisinis reguliavimas:
Lentelė Nr. 1 Valstybės stipendija Suma 2012 m. Gaunančių skaičius Suma 2013 m. Gaunančių skaičius Suma 2014 m.
Gaunančių skaičius Pagal galiojantį Įstatymą sportininkai 334 42757 338 71954 368 44059 neįgalieji sportininkai 332 98357
122 Iš jų 24 neįgalieji, 36 jaunimas Valstybės biudžeto lėšų poreikio skirtumas (+/-)* - 24 456 - 79 882 + 25 759 * kur „+“ suprantamas kaip mažesnis valstybės biudžeto lėšų poreikis pagal Įstatymo projektu siūlomą teisinį reguliavimą, „–“suprantamas kaip didesnis valstybės biudžeto lėšų poreikis pagal Įstatymo projektu siūlomą teisinį reguliavimą. Lentelė Nr. 2 Renta Suma 2012 m. Gaunančių skaičius Suma 2013 m. Gaunančių skaičius Suma 2014 m. Gaunančių skaičius Pagal galiojantį Įstatymą 1 206 826
115 Valstybės biudžeto lėšų poreikio skirtumas (+/-)* + 105 586 + 176 642 + 243 959 * kur „+“ suprantamas kaip mažesnis valstybės biudžeto lėšų poreikis pagal Įstatymo projektu siūlomą teisinį reguliavimą, „–“ suprantamas kaip didesnis valstybės biudžeto lėšų poreikis pagal Įstatymo projektu siūlomą teisinį reguliavimą. Remiantis lentelėse Nr. 1 ir Nr. 2 pateiktais duomenimis, darytinos tokios išvados:
1) Valstybės stipendijoms valstybės biudžeto lėšų poreikis pagal siūlomą teisinį reguliavimą greičiausiai neženkliai išaugtų dėl teisės gauti šią stipendiją suteikimo papildomai kategorijai asmenų – jaunimo amžiaus grupės sportininkams – jiems galimai reikėtų apie 81 168 Eur, jei būtų pasiekti analogiški 2014 m. laimėjimai.
Vėliau lėšų poreikis turėtų mažėti, nes pagal Įstatymo projekto 24 straipsnio 3–4 dalis siūloma įvesti valstybinės stipendijos mokėjimo laikotarpio diferencijavimą, atsižvelgiant į pasiekto laimėjimo svarbą (nustatoma skirtinga jos mokėjimo trukmė: iki 1, 2 arba 4 metų, arba iki sportininko karjeros pabaigos; šiuo metu visiems sportininkams valstybės stipendija skiriama 4 metų laikotarpiui), išskyrus, jei ženkliai padidėtų pasiektų laimėjimų skaičius (pavyzdžiui, remiantis 2014 m. duomenimis valstybės stipendijoms poreikis būtų mažesnis apie 25 759 Eur, įskaitant net valstybės stipendijas jaunimui). Pastebėtina, kad valstybės biudžeto lėšų poreikis valstybės stipendijoms būtų mažesnis net neįtraukus jaunimo amžiaus grupės sportininkų, t. y. iš 2014 m. išmokėtos valstybės stipendijų sumos atėmus sumą, kurią reikėtų skirti jaunimo amžiaus grupės sportininkų valstybės stipendijoms, matyti, kad valstybės stipendijoms, mokamoms pagal šiuo metu galiojantį Įstatymą sportininkams, reikėtų mažiau 106 927 Eur (737 601 Eur – 711 842 Eur – 81 168 Eur = 106 927 Eur; lentelė Nr. 1). Įsigaliojus Įstatymo projektui, siekiant nepažeisti teisėtų lūkesčių principo, valstybės stipendijos, mokėtos pagal dabar galiojantį Įstatymą, ir toliau bus mokamos tokio pat dydžio iki sueis jų mokėjimo terminas, t. y. 4 metus arba iki kito aukštesnio sportininko laimėjimo, pasiekto pagal įsigaliojusį Įstatymo projektą (pažymėtina ir tai, kad sportininkams valstybės stipendijos pradėtos mokėti ne tuo pačiu metu, todėl ir jų terminai baigsis ne tuo pačiu metu).
Taigi prognozuojama valstybės stipendijų mokėtina suma po Įstatymo projekto įsigaliojimo būtų tokia pat kaip ir 2014 m.
Įstatymą ir olimpinių žaidynių čempionui, ir Europos čempionui mokama po
olimpinių žaidynių čempionui būtų mokama 1 026 Eur, o Europos čempionui – 798 Eur). Įsigaliojus Įstatymo projektui, siekiant nepažeisti teisėtų lūkesčių principo, rentos, mokėtos pagal dabar galiojantį Įstatymą, ir toliau bus mokamos vienodo, t. y. maksimalaus dydžio (rentos skiriamos 119 sportininkų, tam per metus išleidžiama apie
metus apie 1,7 mln. Eur), taigi poreikis dėl šios sumos išliks ir ateityje.
3) Bendras valstybės biudžeto lėšų poreikis kartu valstybės stipendijoms ir rentoms (asmenims, įgijusiems teisę į šias išmokas po Įstatymo projektu siūlomo teisinio reguliavimo įsigaliojimo) būtų mažesnis, nei pagal šiuo metu galiojantį Įstatymą, pavyzdžiui, 2014 m. duomenimis šis poreikis būtų mažesnis apie 270 tūkst. Eur /m., 2013 m. – apie 97 tūkst. Eur, 2012 m. – apie 81 tūkst. Eur, jeigu 2012–2014 m. būtų galiojęs Įstatymo projektu siūlomas įtvirtintas teisinis reguliavimas. Pažymėtina, kad minimos valstybės stipendijų ir rentų sumos yra apytikslės, nes nėra žinoma, kaip įsigaliojus naujam Įstatymui pasikeis sportininkų skaičius ir kokius laimėjimus jie pasieks
Įstatymą valstybės stipendijos nėra mokamos. Ir vėliau lėšų poreikis atitinkamai gali didėti arba mažėti sportininkams pasiekus aukštesnius arba žemesnius rezultatus arba pasikeitus sportininkų skaičiui. Dėl vienkartinių valstybės premijų (Įstatymo projekto 23 straipsnis): Įstatymo projekte siūloma, jog valstybės premijų dydžius nustatytų Vyriausybė. Jeigu Vyriausybė nustatytų valstybės premijų dydžius tokius, kaip ir šiuo metu galiojančius, tuomet valstybės premijoms išmokėti už Įstatymo projekto 23 straipsnyje numatytus laimėjimus (žr. lentelės Nr. 3 1 punktą) reikėtų 333 457 Eur (remiantis 2014 metais išmokėtų valstybės premijų duomenimis) arba 971 965 Eur (remiantis
(remiantis 2012 metų išmokėtų valstybės premijų duomenimis). Bendra valstybės premijoms išmokėtina suma per metus būtų (žr. lentelės Nr.
3 B dalį) 364 146 Eur (remiantis 2014 metais išmokėtų valstybės premijų duomenimis ir prognozuojamu lėšų poreikiu dėl jaunimo) arba 1 095 832 Eur (remiantis 2013 metais išmokėtų valstybės premijų duomenimis ir prognozuojamu lėšų poreikiu dėl jaunimo), 1 263 805 Eur (remiantis 2012 metais išmokėtų valstybės premijų duomenimis ir prognozuojamu lėšų poreikiu dėl jaunimo). Reikalinga bendra suma valstybės premijoms išmokėti kiekvienais paskesniais nuo Įstatymo projekto įsigaliojimo metais priklausomai nuo laimėjimų kistų. Lentelė Nr. 3
1Laimėjimai olimpinių žaidynių 1–8 vietos, pasaulio ar Europos čempionatų 1–3 vietos, parolimpinių ar kurčiųjų žaidynių, parolimpinių, kurčiųjų ar specialiosios olimpiados žaidynių atitinkamos sporto šakos neįgaliųjų pasaulio ar Europos čempionatų 1–3 vietos, universiados 1–3 vietos 1 223 859 971 965 333 457 2 529 281
2Kiti rinktinės nariai (2.1+2.2):
177 150 106 489 30 899 314 538 2.1. sportininkų 165 884 48 876 27 738 242 498 2.2. neįgaliųjų sportininkų 11 266 57 613 3 161 72 040 Iš viso (1+2): 1 401 009 1 078 454 364 356 2 843 819 A. Pagal dabartinį reguliavimą sportininkams mokama bendra premijų suma per metus (1+2+3.1):
3Naikinami laimėjimai (SUTAUPYMAS):
3.1. Sportininkų (3.1.1 + 3.1.2): 1 900 31 133 101 005 134 038 3.1.1. pasaulio čempionatai 4–6 vietos 1 900 19 006 101 005 121 911 3.1.2. sporto šakos, neįtrauktos į parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių programas, pasaulio ir Europos čempionatai 1–3 vietos 0 12 1270 12 127 3.2. Kitų rinktinės narių 177 150 106 489 30 899 314 538 Iš viso (sutaupymas) (3): 179 050 137 622 131 904 448 576 B. Pagal naują reguliavimą sportininkams mokėtina bendra premijų suma per metus (1): 1 223 859 971 965 333 457 2 529 281 C.
Skirtumas tarp dabartinio ir naujo reguliavimo – sutaupymas (A–B):
Pažymėtina, kad Įstatymo projektu siūloma valstybės premijų nemokėti Pasaulio čempionatų 4–6 vietų laimėtojams, sporto šakų, neįtrauktų į parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių programas, pasaulio ir Europos čempionatų 1–3 vietų laimėtojams. Dėl to už pastaruosius laimėjimus nebereikėtų skirti valstybės biudžeto lėšų (būtų taupomos biudžeto lėšos), pavyzdžiui, už minėtus laimėjimus bendra išmokėtų lėšų suma 2014 metais buvo 101 005 Eur, 2013 metais – 31 133 Eur, 2012 metais – 1 900 Eur (t. y. už pasaulio čempionatų 4–6 vietų, sporto šakų, neįtrauktų į parolimpinių ir kurčiųjų žaidynių programas, pasaulio ir Europos čempionatų 1–3 vietų laimėjimus atitinkamai buvo išmokėta 2014 metais – 101 005 Eur ir 0; 2013 metais – 19 006 Eur ir 12 127 Eur; 2012 metais – 1 900 Eur ir 0). Įtvirtinus, kad valstybės premijos skiriamos tik laimėjimą iškovojusiems sportininkams ir jų treneriams (tiek sportininką konkrečioms varžyboms rengusiems, tiek ir vadovavusiems sportininkui šiose varžybose), o kitiems rinktinės nariams (pavyzdžiui, mokslininkams, masažuotojams, vadybininkams, rinktinės vadovams, kurie, priešingai nei sportininkas, gauna atlyginimą pagal darbo sutartį ar kontraktą ir kurių indėlio daugeliu atvejų įvertinti objektyviai neįmanoma arba jis būna tik minimalus, arba realiai nedalyvauja sportininkų rengimo procese) neskiriant, turėtų būtų sutaupytos valstybės biudžeto lėšos (apie 314 538 Eur; remiantis 2012–2014 metų duomenimis: 2014 metais – 30 899 Eur, 2013 metais – 106 489 Eur,
paskesniais metais nuo Projekto priėmimo priklausytų nuo to, kiek sportininkų pasiektų aukštus rezultatus.
2012–2014 metais kitiems rinktinės nariams (pagal laimėjimus pasiektus individualiose ir komandinėse sporto šakose) iš viso biudžeto lėšų buvo išleista 314 538 Eur, iš jų neįgaliųjų sportininkų kitiems rinktinės nariams buvo išmokėta 72 040 Eur (2012 metais – 11 266 Eur;
kitiems rinktinės nariams – 242 498 Eur (2012 metais –165 884 Eur; 2013 metais
Atsisakius Kūno kultūros ir sporto departamento išduodamų kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų ribotą laiką dirbti sporto teorinį ir praktinį darbą, taip pat realiai būtų sutaupytos lėšos skiriamos kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų blankų gamybai (apie 2 890 Eur per metus) bei teoriškai Kūno kultūros ir sporto departamento valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui (per mėnesį apie 868–1 534 Eur) – iš viso teoriškai būtų sutaupoma vidutiniškai apie 17 300 Eur per metus, nes valstybės tarnautojai laiką, skiriamą pateiktų prašymų nagrinėjimui, skirtų kitoms funkcijoms atlikti. Šiuo metu valstybės ir savivaldybių biudžetinėse įstaigose pagal darbo sutartis dirba virš 2 000 trenerių. Iš jų, valstybės biudžetinėje įstaigoje Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpiniame sporto centre pagal darbo sutartis dirba 35 treneriai, kurių darbo užmokesčiui per metus skiriama apie 350 000 Eur valstybės biudžeto lėšų. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte siūlant įtvirtinti esmines valstybės ir savivaldybių biudžetinėse įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių trenerių darbo apmokėjimo sąlygas buvo orientuojamasi į šiuo metu trenerių už jų atliekamą darbą gaunamus atlygio dydžius bei šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto lėšų dalį, darytina išvada, jog pritarus Įstatymo projektui papildomų valstybės biudžeto asignavimų trenerių darbo užmokesčiui neprireiks.
Taigi, įsigaliojus Įstatymo projektui, papildomai iš valstybės biudžeto galimai lėšų nereikės – lėšos galimai bus sutaupytos (remiantis 2014 metų duomenimis ir esant analogiškam sportininkų skaičiui ir laimėjimams 2014 metais, būtų sutaupyta: 131 904 Eur[2] + 2 890 Eur[3] = apie 134 794 Eur), tačiau tai apytikslė suma, nes nėra žinoma, kaip įsigaliojus naujam Įstatymui pasikeis sportininkų skaičius ir kokius laimėjimus jie pasieks – sportininkų galimus laimėjimus sudėtinga prognozuoti. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projekto rengimo metu nebuvo gauta specialistų vertinimų ir išvadų. Rengiant Įstatymo projektą, darbo grupėje dalyvavo Vidaus reikalų ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento, Švietimo ir mokslo ministerijos, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Alytaus miesto savivaldybės atstovai. Vykdydama pavestus uždavinius, darbo grupė raštu apklausė Europos Sąjungos valstybes nares (dėl valstybės premijų skyrimo sportininkams tvarkos, dopingo kontrolės vykdymo), taip pat į darbo grupės posėdžius kvietė Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, nevyriausybinių organizacijų (Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Sportininkų komisijos, Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“, Lietuvos sporto federacijų sąjungos, Lietuvos sporto draugijos
„Žalgiris“, viešosios įstaigos Lietuvos antidopingo agentūros) atstovus. 14.
žodžiai, kurių reikia įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai: „kūno kultūra“, „sportas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra. [1] Lietuvos Respublikos Seimo 2015 m. gegužės 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 41 straipsnio pakeitimo įstatymu (įsigaliojo 2016 m. sausio 1 d.) praplėstas rentų gavėjų ratas sportininkais, tapusiais olimpinės sporto šakos neolimpinės rungties pasaulio čempionais ne mažiau kaip tris kartus (už tokį laimėjimą renta skiriama dar 5 sportininkams). [2] Sutaupytinos lėšos susiaurinus valstybės premijų gavėjų ratą. [3] Sutaupytos Kūno kultūros ir sporto departamento lėšos skiriamos kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų blankų gamybai.
KŪNO KULTŪROS IR SPORTO ĮSTATYMO NR. I-1151 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO ir SU JUO SUSIJUSIŲ ĮSTATYMŲ PROJEKTŲ aiškinamasis raštas
rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Atsižvelgiant į žemus fizinio aktyvumo ir sveikatos rodiklius Lietuvoje atsiranda būtinybė skaidriau reglamentuoti kūno kultūros ir sporto finansavimą, aktyviau skatinti visuomenę dalyvauti fizinio aktyvumo veiklose bei stiprinanti sveikatą per aktyvią fizinę asmens veiklą. Pasaulio sveikatos organizacija fizinio aktyvumo stoką išskiria kaip atskirą sveikatos problemą ir skelbia, jog beveik 2 mln. planetos žmonių kasmet miršta vien dėl to, kad per mažai juda. Europos regione dėl nepakankamo judėjimo kasmet miršta apie 600 tūkst. asmenų. Fizinio aktyvumo stoka jau pripažįstama atskiru ligų, nuo kurių pasaulyje miršta apie 60 proc. žmonių, rizikos veiksniu. Pastebėtinas, kad nuo
(aerobinis pajėgumas, lankstumas, raumenų jėga ir ištvermė bei kt.) blogėjo. Šie fizinio pajėgumo rezultatai labiausiai prastėjo per pastarąjį dešimtmetį (Tomas Venckūnas, Arūnas Emeljanovas, Brigita Miežienė ir Vida Volbekienė, Lietuvos sporto universitetas, 2016). Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 naujos redakcijos projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas įgyvendinant Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82, ketvirtojo skirsnio „Sportas ir fizinis aktyvumas“ nuostatas ir vykdant Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. birželio 13 d. protokolą Nr. SPP-76, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimą Nr. 578 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ pakeitimo“.
Įstatymo projektu taip pat atsižvelgiama į 2011–2020 metų valstybinę sporto plėtros strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. XI-1296
„Dėl 2011–2020 metų valstybinės sporto plėtros strategijos patvirtinimo“, Lietuvos
Respublikos Seimo 2014 m. lapkričio 18 d. rezoliuciją Nr. XII-1342 „Dėl sporto politikos“ numatytoms veikloms vykdyti ir kitais dokumentais. Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 patvirtintoje Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje numatyta Kūno kultūrą ir sporto politiką pakelti į aukštesnį lygmenį ir taip užtikrinti valstybės politikos kūno kultūros ir sporto srityje formavimo ir įgyvendinimo nuoseklumą ir ambicingumą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės
ir sporto srities valdymo ir finansavimo sistemos sukūrimas, taikant efektyvius kūno kultūros ir sporto finansavimo kriterijus ir orientuojantis į visuomenės fizinio aktyvumo skatinimą. Siekiama gyventojų, priklausančių mažo fizinio aktyvumo grupei, dalį sumažinti nuo 19,2 proc. (2016 m.) iki 15,2 proc. (2020 m.). Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 naujos redakcijos įstatymo projekto tikslas
Įstatymo projekte numatoma: įtvirtinti kūno kultūros ir sporto apibrėžtį bei aiškiai apibrėžti kitas, būtinas sąvokas, kūno kultūros ir sporto principus, nustatyti tik valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms būdingas funkcijas kūno kultūros ir sporto srityje, atsisakyti perteklinio reguliavimo, apibrėžti Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos vaidmenį kūno kultūroje ir sporte, nustatyti reikalavimus kūno kultūros ar sporto specialistų išsilavinimui, kūno kultūros ir sporto organizavimui švietimo sistemoje, įtvirtinti valstybės skatinimą už pasiektus laimėjimus bei valstybės vardo garsinimą, taip pat įtvirtinti valstybės paramą antidopingo ir kovos su manipuliavimu sporto varžybomis srityse bei kitas nuostatas. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-670 „Dėl Kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymo projekto parengimo“,
m. rugsėjo 6 d. įsakymo Nr. V-670 „Dėl darbo grupės sudarymo“ pakeitimo“ sudaryta darbo grupė (toliau – darbo grupė) (darbo grupės vadovas – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Tomas Daukantas, tel.
2191227, el. p. [email protected]), į kurią savo atstovus delegavo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos Respublikos finansų ministerija, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Lietuvos parolimpinis komitetas, Lietuvos trenerių profesinė sąjunga, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, Lietuvos kurčiųjų sporto komitetas, Kūno kultūros mokytojų asociacija, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Kūno kultūros ir sporto departamentas), Lietuvos sporto federacijų sąjunga, asociacija „Sportas visiems“. Įstatymo projekto svarstymuose dalyvavo ir teikė siūlymus Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos, Lietuvos automobilių sporto federacijos, Lietuvos krepšinio federacijos jaunimo rinktinių, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro, Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto, Lietuvos olimpinio sporto centro, Lietuvos trenerių asociacijos, Lietuvos sporto federacijų sąjungos, Lietuvos futbolo žaidėjų sąjungos, Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto, Lietuvos edukologijos universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto, savivaldybių administracijų ir kitų institucijų atstovai. 3. Dabartinis Įstatymo projekte aptartų teisinių santykių reguliavimas. Šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatyme (toliau – Įstatymas) įtvirtinta nemažai nuostatų, neatitinkančių šiandienos realijų.
Įstatymas nenumatyto aiškių finansavimo principų, nustato kūno kultūros ir sporto veiklos finansavimą per projektus ir programas, dėl kurio gali kreiptis tik nevyriausybinės organizacijos, tačiau nereguliuoja, kad dėl projektų finansavimo biudžeto lėšomis gali kreiptis ir kiti asmenys. Kai kurios Įstatymo nuostatos nedera tarpusavyje arba dėl neracionaliai didelių reikalavimų nėra įmanomos įgyvendinti praktiškai, pavyzdžiui:
1) Įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje apibrėžiant sąvoką strateginės sporto šakos nurodyta, kad tai yra Kūno kultūros ir sporto departamento į prioritetinių valstybės sporto šakų sąrašą įtrauktos sporto šakos, tačiau niekur Įstatyme Kūno kultūros ir sporto departamentui nėra pavesta tokį sąrašą sudaryti. 2) Įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje apibrėžiant sąvoką treneris nurodyta, kad tai asmuo, sporto (šakos) federacijos (nacionalinės arba tarptautinės) nustatyta tvarka įgijęs kvalifikaciją ar kvalifikacinę kategoriją. Tuo tarpu Įstatymo 9 straipsnio 7 punkte įtvirtinta, kad trenerių kvalifikacinius reikalavimus, jų atestavimo ir kategorijų suteikimo tvarką nustato Kūno kultūros ir sporto departamentas. 3) Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad miestų ir (ar) savivaldybių sporto šakų rinktines tvirtina savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas kitas savivaldybės administracijos padalinys ar savivaldybės įstaiga; tuo tarpu Įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šias rinktines gali tvirtinti jau tik du subjektai
4) Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas tik su pripažinta nacionaline sporto
(šakos) federacija pasirašo biudžeto lėšų naudojimo sutartį; tuo tarpu Įstatymo
sporto organizacijos (taip pat ir Kūno kultūros ir sporto departamento pripažinimo neturinčios sporto (šakos) federacijos) gali gauti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų kūno kultūros ir sporto programoms ir projektams įgyvendinti ir su šiomis organizacijomis pasirašoma biudžeto lėšų naudojimo sutartis. Nemaža dalis šiuo metu galiojančio Įstatymo normų yra bendro pobūdžio, nenustatančios jokio specialaus reguliavimo (pavyzdžiui, Įstatymo 9 straipsnio, 16, 27 straipsniai, 28 straipsnio
santykiai jau yra sureguliuoti kitais įstatymais, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų, Lietuvos Respublikos švietimo, Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos, Lietuvos Respublikos asociacijų ir kitais įstatymais. Lietuva, prisijungdama prie 1989 m. lapkričio 16 d. Europos Tarybos antidopingo konvencijos ir
dopingo vartojimą sporte, išreiškė valią remti „švarų“ ir sąžiningą sportą.
Konvencijoje nurodyta, kad šalys privalo „patvirtinti atitinkamas priemones. Tokios priemonės gali apimti įstatymus, teisės aktus, politiką ar administracinę praktiką“. Lietuvos teisės aktuose nustatyta, kad valstybės premijos sportininkams mokamos tik už tuos sporto laimėjimus, kurie pasiekti nevartojant dopingo, sportininkų stipendijos skiriamos tik dopingo nevartojantiems sportininkams, valstybės biudžeto lėšos skiriamos tik tiems sporto renginių organizatoriams, kurie prisijungę prie Pasaulinio antidopingo kodekso, priimto Pasaulinės antidopingo agentūros 2003 m. kovo 5 d., ir pan. Šiuo metu Įstatymas nustato, kad tik valstybė vykdo dopingo kontrolę, tačiau, įgyvendinant 2005 m. spalio 19 d. Tarptautinę konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte, tai galėtų atlikti ir nevyriausybinės organizacijos ar kiti juridiniai asmenys, o valstybė – remti iniciatyvas, nukreiptas prieš dopingo vartojimą (skiriant lėšų nevyriausybinių organizacijų ir kitų juridinių asmenų parengtoms programoms ir projektams). Lietuvos siekis remti sąžiningą sportą išreikštas ir 2014 m. rugsėjo 18 d. pasirašant Europos Tarybos konvenciją dėl manipuliacijų sporto varžybomis. Šiuo metu Įstatymas jokių priemonių kovai su manipuliavimu sporte nenumato. Manipuliavimas sporte – viena didžiausių grėsmių. Susitarimai dėl sporto varžybų iškreipia sporto prasmę ir turinį, neigia sporto skleidžiamas vertybes, griauna sporto integralumą bei pažeidžia sporto etiką, sudaro nelygias sąlygas varžytis sąžiningiems sportininkams. Be to, mažėja žiūrovų skaičius, susidomėjimas varžybomis, pajamos iš sporto, kaip ekonominio sektoriaus, mažėja transliacijų, rėmėjų bei sportuojančių žmonių skaičius.
Pasaulinės sporto rungtynių stebėjimo agentūros „Sportradar“ 2012 metų pabaigos duomenimis, Lietuva patenka į sąrašą 10-ies valstybių, kuriose užfiksuota daugiausia sutartomis laikomų futbolo rungtynių. Pasak agentūros, Lietuvoje įvyko 31 įtarimų sukėlęs mačas. 2014 metų pradžioje
„Transparency International“ atlikto tyrimo „Nesąžiningi susitarimai sporte
Lietuvoje“ duomenimis, 55 proc. futbolininkų ir 30,9 proc. krepšininkų teigė, jog nesąžiningi susitarimai dėl rungtynių yra paplitę. Taip pat šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymas aiškiai nenustato Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo statuso, neužtikrina efektyvaus ir skaidraus fondo lėšų paskirstymo bei aiškios atsakomybės už priimtus sprendimus dėl fondo lėšų skyrimo, nenustato atvejų, kada fondo lėšos negali būti skiriamos, siekiant užtikrinti, kad valstybės biudžeto lėšos būtų naudojamos skaidriai ir efektyviai, tik tiems tikslams, kam jos buvo numatytos, neaptaria organizacijų atstovavimo fondo taryboje principų, nenustato reikalavimų, keliamų fondo tarybos narių nešališkumui ir nepriekaištingai reputacijai, neužtikrina fondo lėšų skyrimo proceso viešinimo, sudaro galimybę pateiktus projektus fondo lėšomis finansuoti 100 proc. Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadose yra taip pat pastebėta, kad teisinis reguliavimas, kai sprendimus priima vienas subjektas, o atsakomybė už sprendimų tinkamumą nustatyta kitam subjektui, laikytinas ydingu antikorupciniu požiūriu. 4. Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos, laukiami teigiami rezultatai.
Įstatymo projektas numato mažinti administracinę naštą kūno kultūros ir sporto srityje veikiantiems subjektams, efektyvinti kūno kultūros ir sporto sistemą ir jos valdymą, tobulinti valstybės finansavimo už sporto laimėjimus sistemą, nustatyti biudžeto lėšų skyrimo kūno kultūros ir sporto srities projektams ir programoms įgyvendinti tvarką, išplėsti lėšų gavėjų ratą, kad kreiptis galėtų visi juridiniai asmenys, ne tik nevyriausybinės organizacijos, nustatyti kūno kultūros ir sporto specialistų išsilavinimo reikalavimus ir atsakomybę už jų nesilaikymą, įtvirtinti naujas nuostatas dėl kūno kultūros ir sporto organizavimo švietimo įstaigose, taip siekiant įgyvendinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, vaikams užtikrinama aktyvi fizinė veikla visą ugdymosi laikotarpį ne mažiau kaip po dvi valandas per dieną, o pradinis, pagrindinis ir vidurinis ugdymas gali būti vykdomas kartu su sportiniu ugdymu, skirtu išskirtinių sportinių gabumų turintiems mokiniams. Pažymėtina, kad, remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos turimais įvairių tyrimų (Lietuvos sporto universiteto 2016 m. tyrimas ir kiti) duomenimis, tik 10 proc. mergaičių ir 19 proc. berniukų, gyvenančių didžiuosiuose Lietuvos miestuose, fizinis aktyvumas atitinka Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamas normas, o maždaug pusės Lietuvos ikimokyklinukų fizinis aktyvumas yra nepakankamas, t. y. jie visai nesimankština (41 proc.) arba mankštinasi retai (12 proc.). 2015 m. lapkričio mėn. atliktos apklausos
„Lietuvos gyventojų fizinis aktyvumas“ duomenimis, Lietuvoje reguliariai, t. y.
ne mažiau kaip du kartus per savaitę, sportuojančių ir besimankštinančių šalies gyventojų procentas išliko nepakitęs ir 2015 m. siekė 37 procentus, tačiau net
m. kovo mėn. paskelbtos „Eurobarometro“ apklausos „Sportas ir fizinis aktyvumas“ duomenimis.
duomenimis, pagal reguliariai sportuojančių ir besimankštinančių gyventojų procentą Lietuva žymiai atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos valstybių narių: Lietuvoje niekada nesimankština 51 proc. gyventojų – tai beveik 4 kartus daugiau nei Skandinavijoje, pvz., Suomijoje niekada nesimankština 13 proc., Švedijoje – 15 proc., Danijoje – 20 proc. Pastebėtina, kad nuo 1992 iki
pajėgumas, lankstumas, raumenų jėga ir ištvermė bei kt.) blogėjo. Šie fizinio pajėgumo rezultatai labiausiai prastėjo per pastarąjį dešimtmetį. HBSC (angl. Health Behaviour In School-Aged Children) duomenimis, Lietuvoje paauglių fizinis aktyvumas nuo 2002 iki 2010 m. žymiai sumažėjo: berniukų – nuo 31 iki 20 proc., mergaičių – nuo 21 iki 13 proc. Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. duomenimis, tik 11 proc. vaikų Lietuvos miestuose (kaimuose – 8,5 proc.) kasdien, ne pamokų metu, sportuoja apie 60 min. ir ilgiau, 20,3 proc. (kaimuose – 17,9 proc.) vaikų – 4 ir daugiau val. per dieną žiūri televizorių, žaidžia kompiuteriu. Be to, pažymėtina, kad fizinis aktyvumas yra priemonė mokiniams pailsėti, atsigauti nuo įtempto protinio darbo. Judėjimas turi didelę reikšmę sveikatos būklei – gali sumažinti širdies ir kraujotakos sistemos ligų, cukrinio diabeto ir osteoporozės riziką, padeda kontroliuoti svorį ir gerinti psichinę sveikatą (įveikti stresą, depresiją, kt.) ir atmintį, turi teigiamą poveikį mokymosi rezultatams.
Nepakankamas fizinis aktyvumas nepalankiai veikia žmonių sveikatą, yra vienas nutukimo atsiradimo rizikos veiksnių. Įstatymo projekte numatoma, kad kūno kultūros ir sporto srities prioritetai, ilgalaikiai tikslai, turinio kaitos kryptys nustatomos valstybinėje kūno kultūros ir sporto strategijoje. Ją rengia ir teikia Seimui tvirtinti Vyriausybė. Atskiruose Įstatymo projekto skyriuose aptariama: reglamentuota valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kūno kultūrą ir sportą plėtojančių nevyriausybinių organizacijų kompetencija, kūno kultūros ir sporto srities finansavimas, kūno kultūros ir sporto organizavimas švietimo sistemoje, aptariama skatinimo už pasiektus sporto laimėjimus sistema ir kt. Įstatymo projekto II skyriuje apibrėžiant kūno kultūros ir sporto sistemą ir jos valdymą pažymima, kad kūno kultūros ir sporto sistema apima fizinį aktyvumą ir didelio meistriškumo sportą. Išskiriant šias sritis siekiama prisidėti prie didesnio fizinio aktyvumo, ypač jaunimo, visuomenės dalyvavimo projektinėse veiklose ir jos pačios įsitraukimo į sveikos gyvensenos skatinimą, taip pat prisidėti prie didelio sportinio meistriškumo skatinimo ir tuo garsinti Lietuvos vardą. Pastebėtina, kad fizinis aktyvumas (Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 dalis) yra pateikiamas per paskirtį. Tai yra labai svarbi įstatymo projekto dalis, kadangi Lietuvoje visuomenės fizinis aktyvumas yra žemas, taip pat sietinas su žemais visuomenės sveikatos rodikliais. Kadangi fizinis aktyvumas apima labai daug visuomenės gyvenimo sričių, kurios daro įtaką sveikatai, gyvenimo trukmei, ankstyvam senėjimui ir pan., jis nėra apibrėžiamas kaip sąvoka.
Kūno kultūros ir sporto sritis įstatymu deleguojama Švietimo ir mokslo ministerijai, keičiant ministerijos nuostatus, nekeičiant pavadinimo, integruojant Kūno kultūros ir sporto departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Švietimo ir mokslo ministerija tiesiogiai atsakinga už kūno kultūrą ir sportą, todėl tai tikslinga numatyti įstatyme. Kūno kultūros politiką siekiama pakelti į aukštesnį lygmenį ir taip pat užtikrinti valstybės politikos kūno kultūros ir sporto srityje formavimo ir įgyvendinimo nuoseklumą ir ambicingumą. Įstatymo projekte pirmą kartą numatyta pradėti vykdyti sporto srities stebėsena, kuri leis objektyviau įvertinti esamą padėtį ir numatyti galimus teigiamus pokyčius sporte. Įstatymo projekte aiškiai išskirtos finansavimo sritys: fizinis aktyvumas ir didelio meistriškumo sportas, kurios bus finansuojamos valstybės, savivaldybių ir kitomis lėšomis. Įstatymo projektu siekiama atsisakyti perteklinės teisėkūros, nesukuriančios aiškios pridėtinės vertės, t. y. paliekama daugiau laisvės sporto šakoms vystytis pagal jose susiklosčiusias nacionalines ar tarptautines tradicijas, tų sporto šakų teisinį reguliavimą, nustatant galimus papildomus reikalavimus sportininkams, kvalifikacijos reikalavimus sportininkų treneriams ir pan. Įstatymo projekto 9 straipsnyje numatyta, kad Kūno kultūros ir sporto organizacijos plėtoja šalyje olimpinį, paralimpinį, kurčiųjų sporto, specialiosios olimpiados ir sporto visiems judėjimus, įvairias sporto šakas, sporto šakų grupes. Įstatymo projekte pažymėta, kad steigiami sporto klubai, kurių tikslas tenkinti interesus kūno kultūros ir sporto srityje, vienyti asmenis fiziniam aktyvumui, sveikai gyvensenai, kūno kultūros ir sporto plėtrai, siekti kokybinių ir kiekybinių kūno kultūros ir sporto rezultatų.
Apibrėžta Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos, kaip valstybės politikos kūno kultūros ir sporto srityje formavimo, įgyvendinimo klausimais patariančios institucijos, kompetencija. Ji svarsto valstybinę kūno kultūros ir sporto strategiją, kūno kultūros ir sporto prioritetus, sporto šakų pripažinimo strateginėmis sporto šakomis kriterijus, kūno kultūros ir sporto sričių plėtros klausimus. Įtvirtinta, kad Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos nariams taikomi nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, siekiant užtikrinti skaidresnį sprendimų priėmimą. Įstatymo projekto III skyriuje nustatyti reikalavimai, kas turi teisę dirbti ar teikti kūno kultūros ar sporto specialistų paslaugas. Pažymėtina, kad kūno kultūros ir sporto specialistai turės būti įgiję arba turės teisę įgyti per atitinkamą laikotarpį aukštąjį, atitinkamos studijų krypties išsilavinimą. Įstatymo projekte (11 straipsnio 2 dalies 1–3 punktai) nustatomi aukštesni reikalavimai kūno kultūros ir sporto specialistams nei šiuo metu galiojančiame įstatyme. Atsižvelgiant į tai, kad kūno kultūros ir sporto specialistas dirba su įvairių amžiaus grupių asmenimis, o jo darbas susijęs su poveikiu kito asmens sveikatai, nes vykdoma fizinio ir psichinio ugdymo ar sveikatą stiprinanti aktyvi fizinė asmens veikla. Aukštesnės kvalifikacijos specialistai būtų labiau pasirengę vadovauti kito asmens fizinei veiklai, tobulinti asmens fizines ir psichines savybes, stiprinti ir saugoti asmens sveikatą. Taip pat darbdaviui yra nustatoma atsakomybė priimti tik reikiamą kvalifikaciją turintį asmenį, kuris siekia dirbti ar teikti kūno kultūros ar sporto specialisto paslaugas.
Įstatymo projekte (11 straipsnio 2 dalies 2 punktas) reglamentuojant kūno kultūros ir sporto specialistų veiklą nustatomi aukštesni reikalavimai asmenims (pvz., buvusiems sportininkams, treneriams ir kt.), kurie turi didelę praktinę patirtį kūno kultūroje ir sporte, tačiau nėra įgiję sporto studijų krypties kvalifikacinio laipsnio. Taip pat manytina, kad asmenys, įgiję bet kurios srities aukštąjį išsilavinimą, turi daugiau įgūdžių ir kompetencijos dirbti atitinkamoje srityje, o baigę kūno kultūros ir sporto srities mokymus, būtų laikomi įgiję specialių žinių ir kompetencijų, suteikiančių teisę dirbti kūno kultūros ar sporto specialistu. Be to, Įstatymo projekto 11 straipsnio 3 dalyje nustatoma galimybė dirbti kūno kultūros ar sporto specialisto padėjėju asmenims, kurie: 1) atitinka kūno kultūros ar sporto specialistui keliamus reikalavimus; 2) įgiję vidurinį išsilavinimą ir švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka baigęs kūno kultūros ir sporto srities mokymus; 3) studijuojantys pagal sporto krypties arba krypčių grupės ar kūno kultūros mokytojų rengimo studijų programą arba pagal studijų programą, apimančią kūno kultūros srities mokymų turinio kompetencijas. Kūno kultūros ar sporto specialisto padėjėjas galės vykdyti kūno kultūros ir sporto pratybas vadovaujamas kūno kultūros ar sporto specialisto. Įstatymo projekto IV skyriuje nustatomi reikalavimai kūno kultūrai ir sportui švietimo sistemoje, apibrėžiamas kūno kultūros ir sporto organizavimas švietimo sistemoje, įgyvendinant ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo programas, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas ir vykdant pirminį profesinį mokymą mokykline profesinio mokymo organizavimo forma, neformaliojo vaikų švietimo programas ir aukštosiose mokyklose.
Įstatymo projekto V skyrius aptaria sporto pratybose, sporto varžybose, kūno kultūros pratybose ar kituose kūno kultūros ar sporto renginiuose dalyvaujančių asmenų sveikatos ir saugumo užtikrinimo klausimus. Aptariamas nepilnamečių ir kitų asmenų (sportininkų) sveikatos tikrinimas. Siūloma, kad visiems dalyvaujantiems sporto varžybose būtų užtikrintas sveikatos patikrinimas asmens sveikatos priežiūros įstaigose, mažinant neigiamą riziką ir pavojų asmens sveikatai. Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sveikatos tikrinimo sportininkams reikalavimus, periodiškumą ir tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras. Įstatymo projekto 14 ir 15 straipsniuose nustatyti reikalavimai sporto pratybų, sporto varžybų, kūno kultūros pratybų ir kitų kūno kultūros ar sporto renginių organizavimui, reglamentuojamas sporto pratybų, sporto varžybų, kūno kultūros pratybų ir kitų kūno kultūros ar sporto renginių saugumo užtikrinimas. Pastebėtina, kad specialusis reguliavimas technikos sporto šakoms nustatomas atsižvelgiant į tai, kad techninių sporto šakų renginiai susiję su didesne rizika renginio dalyvių ir žiūrovų saugumui, todėl jiems turi būti keliami didesni reikalavimai. Šis siūlymas buvo pateiktas technikos sporto šakų atstovų apsvarstyti ir vertinti darbo grupėje, tokiam siūlymui buvo pritarta. Įstatymo projekto VI skyrius apibrėžia kūno kultūros ir sporto finansavimą. Įstatymo projekto 16 straipsnyje numatyta, kad kūno kultūros ir sporto finansavimą sudaro: valstybės biudžeto lėšos, savivaldybių biudžetų lėšos ir kitos lėšos.
Įstatymo projekto 17 straipsnis nustato, kad fizinio aktyvumo projektai finansuojami valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis. Pastebėtina, kad kūno kultūros ir sporto srities finansavimo principas iš esmės nekeičiamas, t. y. kaip ir šiuo metu sportą siūloma finansuoti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis. Tačiau siekiant, kad fizinio aktyvumo projektų finansavimas prisidėtų prie didesnio visuomenės sveikatos gerinimo, formuotų visų amžiaus grupių didesnę toleranciją aktyvioms fizinėms veikloms, paskatintų kūno kultūros ir sporto srityje veikiančių asmenų vadybinių gebėjimų tobulinimą rengiant paraiškas valstybės tikslingai planuojamiems projektams įgyvendinti, numatant skirti didesnes akcizo už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką – šiuo metu numatytą 1 proc. didinti iki 3 proc. per trejus metus, t. y. 2019 m. skiriant 2 proc., 2020 m. – 2,5 proc., 2021 m. ir vėlesniais metais – 3 proc., o iš loterijų ir azartinių lošimų paliekama buvusi 10 proc. lėšų proporcija, planuojant kiekvienų metų biudžetą. Taigi finansavimo srityje numatoma konkurso būdu finansuoti fizinio aktyvumo projektus, integruojant Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymo nuostatas – kartu su Įstatymo projektu teikiamas ir Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymo Nr. X-1261 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas. Pripažinus netekusiu galios šį įstatymą, Įstatymo projekte bus reglamentuojamas efektyvesnis ir skaidresnis fizinio aktyvumo finansavimo mechanizmas, be to, kaip minėta, padidinus lėšas fizinio aktyvumo projektams remti, daugiau fizinio aktyvumo projektų būtų finansuojama ir tai darytų teigiamą įtaką visuomenės sveikatai.
Pastebėtina, kad 2017 m. duomenimis Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą sudarė 6,7 mln. eurų, o lėšų poreikis (įskaitant didelio meistriškumo sportui, kuris šiuo metu yra finansuojamas ir Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšomis) siekė 31,8 mln. eurų. Įstatymo projekto 17 straipsnio 1 dalyje minimi fizinio aktyvumo projektai finansuojami valstybės biudžeto lėšomis Vyriausybės nustatyta tvarka, o savivaldybių fizinio aktyvumo projektai finansuojami jų nustatyta tvarka. Toks reguliavimas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės gali geriau įvertinti ir atsižvelgti į fizinio aktyvumo projektų poreikį, jiems keliamus turinio reikalavimus ir kitus aspektus. Be to, Įstatymo projektu siekiama panaikinti galimybę pateiktus projektus finansuoti išimtinai tik valstybės biudžeto lėšomis, t. y. siūloma įtvirtinti, kad projektai galėtų būti bendrai finansuojami, todėl dalį lėšų projektų vykdytojai turėtų gauti iš kitų šaltinių. Įstatymo projekto 17 straipsnio 6 dalyje numatytas kuo platesnis nevyriausybinių organizacijų ir kitų įstaigų turinčių juridinio asmens statusą, atstovavimas ir dalyvavimas įgyvendinant fizinio aktyvumo projektus. Pastebėtina, kad sportas visiems (Įstatymo projekto 17 straipsnio 6 dalies 3 punktas) suprantamas kaip mėgėjiška sportinė veikla, garantuojanti asmeniui būtiną fizinį aktyvumą, sudaranti sąlygas varžytis, stiprinti ir palaikyti savo sveikatą, fizines ir dvasines galias. Europos chartija sportas visiems numato, kad kiekvienas žmogus turi teisę sportuoti, sportas, kaip svarbus žmogaus vystymosi veiksnys, turi būti puoselėjamas ir atitinkamai valstybės finansuojamas.
Fizinio aktyvumo finansavime įtvirtinamas kolegialus valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų fizinio aktyvumo projektų vertinimas fizinio aktyvumo komisijoje, siekiant užtikrinti objektyvų, kokybiškesnį, į fizinio aktyvumo tikslus orientuotų projektų atrinkimą. Fizinio aktyvumo projektų atranka bus vykdoma dviem valdymo lygmenimis – savivaldybių ir valstybės, taip siekiant aiškesnio, tikslingesnio į visuomenės sveikatinimą orientuoto projektinių lėšų paskirstymo, dalyvaujant skirtingoms interesų grupėms (valstybės, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų atstovams). Už fizinio aktyvumo projektų administravimą bus atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija ar švietimo ir mokslo ministro įgaliota institucija. Fizinio aktyvumo projektus vertins fizinio aktyvumo projektų komisija, į kurią būtų įtraukti atstovai iš valstybės institucijų, savivaldos ir kūno kultūros ir sporto organizacijų, komisiją tvirtintų Vyriausybė. Visiems komisijos nariams keliami tokie patys nepriekaištingos reputacijos reikalavimai kaip ir valstybės tarnautojams (pastebėtina, kad šiuo metu Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos, kuri priima sprendimus dėl fondo lėšų, tokie reikalavimai nėra keliami). Komisija, įvertinusi projektus, siūlymą dėl jų finansavimo teiks siūlymus, o sprendimą dėl lėšų skyrimo priims švietimo ir mokslo ministras. Taigi aiškiau reglamentavus fizinio aktyvumo projektų vertinimo procesą, finansavimas taps efektyvesnis ir skaidresnis. Įstatymo projekto 19 straipsnis nustato, kad didelio meistriškumo sporto finansavimas vykdomas valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis, Vyriausybės nustatyta tvarka, skiriant lėšų sporto programoms įgyvendinti, ir įstaigoms, sudarančioms sąlygas sportininkams rengti, išlaikyti.
Įstatymo projekto 18 straipsnio 3 dalyje nurodytiems subjektams sudaroma galimybė gauti programinį finansavimą jų nuolatinei metinei veiklai vykdyti. Tokios organizacijos, siekdamos gauti valstybės ir (ar) savivaldybių finansavimą pateiktoms sporto programoms įgyvendinti, turės atitikti Įstatymo projekto 19 straipsnyje nurodytus kriterijus. Tačiau kai kurioms sporto organizacijoms, pvz., kaip Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, yra netaikytini tam tikri reikalavimai, kurie neatitinka jų veiklos specifikos ar paskirties (Įstatymo projekto 19 straipsnio 1 dalies 1–6 punktai), kadangi tai yra skėtines organizacijos, atstovaujančios ne vieną sporto šaką, ir kurios vadovaujasi tarptautinių organizacijų nustatytais reikalavimais, praktika, atitinkamai skiriasi ir joms keliami reikalavimai. Įstatymo projekto 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte paminėtas kriterijus grindžiamas sporto šakos paplitimu pasaulyje. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis 2017 m. buvo 195 nepriklausomos valstybės, tad pasirinktas šiek tiek didesnis nei vieno ketvirtadalio valstybių skaičiaus rodiklis. Taip pat siekiama, kad sporto šaka būtų kultivuojama ne tik Europos ir Azijos (Eurazijos) bei dar kurioje nors, pvz., Afrikos žemyno vienoje valstybėje, o būtų paplitusi pasaulyje, t. y. bent keturiuose iš šių žemynų:
Europos, Azijos, Amerikos, Afrikos, Australijos. Papildomai pažymėtina, kad minėtas kriterijus buvo aptartas papildomai su šiuo metu finansavimą gaunančiomis federacijomis ir pastabų dėl jo negauta.
Įstatymo projekto 19 straipsnio 1 dalies 10 punkte siūloma, kad sporto programos galėtų būti tik kofinansuojamos programos, kai tokį kofinansavimo dydį nustatytų Vyriausybė, o neišpildžius šios sąlygos lėšos programai įgyvendinti negalėtų būti skiriamos. Įstatymo projekto 19 straipsnio 1 dalies 11 punktas siejamas su gero valdymo principu nepriklausomumas neturėtų būti pažeidžiamas, nes minėtas kriterijus, kaip sąlyga, taikoma ne visuotinai privalomai, o tik tuo atveju, jeigu pretenduojama į finansavimą. Papildomai pažymėtina, kad kitų šalių, kaip Lenkija ir kt., Sporto įstatymuose yra įtvirtintas griežtesnis reikalavimas – nurodant galimą kadencijos trukmę ir maksimalų kadencijų skaičių. Įstatymo projekto 21 straipsnis aptaria valstybės ir savivaldybių dalyvavimą rengiant sportininkus. Įstatymo projekto 21 straipsnio 2 dalyje kalbama apie nacionalinio lygmens įstaigos, kuri sudarytų sąlygas rengti didelio sportinio meistriškumo sportininkus, steigimą. Pažymėtina, kad naujos tokios nacionalinio lygmens įstaigos nenumatoma steigti, kadangi šiuo metu jau yra veikiantis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinis sporto centras, kurio paskirtis – rengti Lietuvos sportininkus olimpinėms žaidynėms. Valstybė prisiima užtikrinti šio centro veiklos tęstinumą
Įstatymo projekto 23 straipsnio 8 dalis ir 24 straipsnio 4 dalis numato, kad Vyriausybė nustato valstybės stipendijų ir rentų mokėjimų tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad renta sportininkui pradedama mokėti jam baigus sportininko karjerą, Įstatymo projekto 23 straipsnio 11 dalyje ir 24 straipsnio 7 dalyje apibrėžiamas momentas, nuo kurio yra laikoma, kad sportininkas baigė karjerą – t. y. sportininkui apie karjeros pabaigą informavus Švietimo ir mokslo ministeriją jos nustatyta tvarka. Laikantis teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų, Kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatymo baigiamųjų nuostatų 2 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas“ siūloma įtvirtinti Įstatymo taikymo nuostatas, kad nebūtų pabloginta padėtis tų asmenų, kuriems šiuo metu yra taikomos galiojančio įstatymo nuostatos. Pastebėtina, kad šio minėto 2 straipsnio 4, 11, 12 dalyse nurodytiems asmenims mokamos valstybės stipendijos ar renta yra periodiškai mokamos lėšos ir laikantis teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų bei siekiant, kad nebūtų pabloginta padėtis tų sportininkų, kuriems renta ar sportininko stipendija yra mokama ar bus pradėta mokėti pagal šiuo metu galiojantį Įstatymą, priėmus naują Įstatymo redakciją – šiems asmenims leidžiama rinktis palankesnį teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į tai, kad sportininkui skiriama valstybės premija yra vienkartinio pobūdžio išmoka, jos dydį siūloma nustatyti pagal sportininko laimėjimo pasiekimo metu galiojusius dydžius. Įstatymo projekto įsigaliojimo data siūloma 2019 m. sausio 1 d.
Susijusių įstatymų projektuose, kurie teikiami kartu su šiuo Įstatymo projektu, be sporto, kaip svarbios valstybei srities, nurodoma pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybės skatinama visuomenės kūno kultūra, kaip fizinio ir psichinio ugdymo ar sveikatą stiprinanti aktyvi fizinė asmens veikla. Siekiant aktyvesnio kūno kultūros skatinimo kūno kultūra, susijusiuose įstatymų projektuose, išskiriama kaip svarbi, skatinanti asmenis fiziniam aktyvumui, sveikai gyvensenai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte, atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekto nuostatose (22 straipsnio 1 dalis) nenumatoma skirti premijų sportininkus aptarnaujančiam personalui (gydytojams, masažuotojams, mokslininkams) atitinkamai pakeistas šio įstatymo 17 straipsnis. Taip pat šio susijusio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 37 punkte patikslintos, Įstatymo projekte atitinkamai nurodytos, sporto judėjimams Lietuvoje vadovaujančios organizacijos formuluotė. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. Įstatymo projektu siūlomas reglamentavimas neturės esminės įtakos ir neigiamų pasekmių ekonomikai ir teisinei sistemai. Priėmus Įstatymo projektą, bus įtvirtinta aiški kūno kultūros ir sporto sistema, kūno kultūros ir sporto srities finansavimas taps efektyvesnis ir skaidresnis, įtvirtinus kūno kultūros ir sporto srities stebėseną, priimami sprendimai bus grindžiami duomenimis, bus atsisakyta kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų (pavyzdžiui, kūno kultūros ir sporto specialistams pakaks turėti reikalingą išsilavinimą). Bus skiriamas didelis dėmesys visuomenės fiziniam aktyvumui, padidės fizinio aktyvumo projektų finansavimui skiriamos lėšos (nuo 1 iki 3 proc. per trejus metus, t. y.
metais – 3 proc., gaunami iš akcizo pajamų už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką) – tai turėtų teigiamą įtaką visuomenės sveikatinimui. Siekiant suvienodinti sąvokas su Įstatymo projekte vartojamomis, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 16¹, 18 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 16¹, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-394 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektuose šalia sporto renginių įrašomi ir kūno kultūros ir sporto renginiai – taigi alkoholiu būtų draudžiama prekiauti ar jį vartoti salėse ne tik per sporto renginius, bet ir per kūno kultūros renginius. Tuo siekiama skatinti fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną, atsižvelgiant į darnios visuomenės vystymąsi, kurie yra nesuderinami su alkoholio vartojimu kūno kultūros ir sporto renginių metu. 6. Galima priimto įstatymo įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai. Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Galima priimto įstatymo įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas prisidės prie verslo sąlygų gerinimo ir jo plėtros. Bus skiriamos didesnės lėšos gyventojų fiziniam aktyvumui skatinti ir daugiau asmenų, ūkio ir verslo subjektų galės dalyvauti įgyvendinant projektus per teikiamas paslaugas. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios.
Su Įstatymo projektu siūlomu nustatyti teisiniu reguliavimu susijusių kitų įstatymų pakeitimo projektai ir pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas, teikiami kartu su šiuo Įstatymo projektu. Teikiamais įstatymų projektais numatoma atlikti visus būtinus pakeitimus, reikalingus įstatymams inkorporuoti į teisinę sistemą, todėl kartu su Įstatymo projektu teikiami teisės aktai, kuriais siekiama užtikrinti Įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimą:
įstatymo Nr. I-857 16¹, 18 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 16¹, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-394 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
nusižengimų kodekso II dalies VIII skyriaus pavadinimo, 589 straipsnio pakeitimo ir papildymo 69¹ straipsniu įstatymo projektas;
mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
kontrolės įstatymo Nr. IX-705 16 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
įstatymo Nr. XI-242 63 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
radijo ir televizijos įstatymo Nr. I-1571 4, 5, 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
sąjungos įstatymo Nr. VIII-375 9 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo Nr. I-1143 18 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-2160 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas; 11.
Lietuvos Respublikos geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymo Nr. XI-1470 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
įstatymo Nr. I-172 3 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
integracijos įstatymo Nr. I-2044 5, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 15 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
įstatymo Nr. I-730 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
priežiūros įstatymo Nr. IX-886 15, 21 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
užsieniečių teisinės padėties Nr. IX-2206 45 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
18Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 68 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
sporto rėmimo fondo įstatymo Nr. X-1261 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas. 9. Įstatymo projekto atitiktis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams, įstatymo projekto sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvertinimas Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. 10. Įstatymo projekto atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams.
Teikiamas Įstatymo projektas Europos Sąjungos teisei ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms neprieštarauja. 11. Įgyvendinamuosius teisės aktus priimančios institucijos ir terminai. Priėmus teikiamą Įstatymo projektą, iki 2018 m. gruodžio 31 d. valstybės institucijos ir įstaigos turės priimti šiuos teisės aktus:
Vyriausybės nutarimus dėl sporto šakų pripažinimo strateginėmis sporto šakomis kriterijų ir tvarkos, strateginių sporto šakų sąrašo, valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų fizinio aktyvumo projektų konkurso tvarką, fizinio aktyvumo projektų komisijos nuostatus;
švietimo ir mokslo ministro įsakymą Dėl priėmimo kriterijų į įstaigas, vykdančias specializuoto sportinio ugdymo krypties programas, patvirtinimo;
švietimo ir mokslo ministro įsakymą Dėl trenerių, dirbančių valstybės ar savivaldybių biudžetinėse įstaigose kvalifikacinių kategorijų tvarkos patvirtinimo;
institucijos vadovo įsakymus dėl formalųjį švietimą papildančio sportinio ugdymo programų rengimo ir įgyvendinimo rekomendacijų patvirtinimo, reikalavimų kūno kultūros ar sporto srities mokymo programų, suteikiančių kompetencijas atitinkamai kūno kultūros arba konkrečios sporto šakos srityje, turiniui ir mokymo programų derinimo su Vyriausybės įgaliota institucija tvarkos nustatymo, dėl sportininkų karjeros baigimo nustatymo tvarkos patvirtinimo;
įgaliotos institucijos atitinkamą teisės aktą dėl Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos nuostatų patvirtinimo. Taip pat reikės pakeisti:
Vyriausybės 2000 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą Nr. 927 „Dėl didelio meistriškumo sportininkų ir kitų rinktinės narių skatinimo“;
Vyriausybės 1997 m. birželio 5 d. nutarimą Nr.
561 „Dėl sporto renginių, vykstančių Lietuvoje, dalyvių vienos paros maitinimosi išlaidų piniginių kompensacijų dydžių patvirtinimo“;
specialistų kvalifikacijos tobulinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-618;
skyrimo naudojimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarkos aprašą, patvirtintą Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 2011 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. V-24;
meistriškumo sportininkams ir kitiems rinktinės nariams už sporto laimėjimus, skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašą, patvirtintą Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-427;
Vyriausybės 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. 1302 „Dėl Rentų buvusiems sportininkams skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašą patvirtinimo“;
departamento generalinio direktoriaus 2011 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. V-43 „Dėl valstybės stipendijų mokėjimo olimpinės sporto šakos didelio meistriškumo sportininkams sutarties formos patvirtinimo“. 8. Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. V-312
„Dėl Valstybės stipendijų, mokamų olimpinių sporto šakų didelio meistriškumo
sportininkams, kurie rengiasi tarptautinėms varžyboms ir atstovauja jose Lietuvai, mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
kvalifikacijos kategorijų suteikimo nuostatus, patvirtintus Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus 1995 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 94 „Dėl Sporto trenerių kvalifikacijos kategorijų nuostatų“. Be to, reikės pripažinti netekusiais galios šiuos teisės aktus:
Vyriausybės 2002 m. gegužės 13 d. nutarimą Nr.
kultūros ir sporto tarybos sudarymo ir jos reglamento patvirtinimo“. 2. Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus įsakymus:
„Dėl tarptautinių sporto varžybų organizavimo Lietuvoje“;
Nr. V-33 „Dėl Nacionalinių sporto (šakų) federacijų pripažinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“; 2.3. 2013 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. V-49 „Dėl prioritetinių valstybės ir strateginių sporto šakų nustatymo 2013–2016 metams reikalavimų“;
„Dėl prioritetinių valstybės sporto šakų ir strateginių sporto šakų 2013–2016
metų sąrašų patvirtinimo“;
Kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų išdavimo, pratęsimo ir pripažinimo negaliojančiais tvarkos aprašo patvirtinimo“; 2.6. 2012 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. V-619 „Dėl Kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų išdavimui skirtų mokymo programų derinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“;
„Dėl Nusipelniusio Lietuvos Respublikos sportininko, trenerio ir sporto
darbuotojo vardo suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. 12. Valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų poreikis įstatymui įgyvendinti, lėšų sutaupymas. Iš alkoholio ir apdoroto tabako akcizo šiuo metu skiriamą 1 proc. per trejus metus padidinus iki 3 proc., t. y. 2019 m. skiriant
tūkst. eurų, 2020 m. – 9 013 tūkst. eurų, 2021 ir vėlesniais metais – 12 017 tūkst. eurų fizinio aktyvumo projektams remti. 13.
rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymo projekto rengimo metu atsižvelgta į darbo grupėje dalyvavusių iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Šiaulių miesto ir Alytaus miesto savivaldybių atstovai. Vykdydama pavestus uždavinius, darbo grupė raštu apklausė Europos Sąjungos valstybes nares (dėl valstybės premijų skyrimo sportininkams tvarkos, dopingo kontrolės vykdymo), taip pat į darbo grupės posėdžius kvietė Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nevyriausybinių organizacijų (Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Sportininkų komisijos, Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“, Lietuvos sporto federacijų sąjungos, Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“, viešosios įstaigos Lietuvos antidopingo agentūros), Lietuvos edukologijos universiteto atstovus. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai: „kūno kultūra“, „sportas“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMO
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, pastabų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Bakutis, tel. (8 5) 239 68 91, el. p. [email protected] J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 60 55, el. p. [email protected]
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMO
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, pastabų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Bakutis, tel. (8 5) 239 68 91, el. p. [email protected] J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 60 55, el. p. [email protected]
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMO
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, pastabų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis J. Bakutis, tel. (8 5) 239 68 91, el. p. [email protected] J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 60 55, el. p. [email protected]
Švietimo IR mokslo komitetas
2017-05-31
1Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša, Komiteto nariai: Arūnas
Gumuliauskas, Jaroslav Narkevič, Levutė Staniuvienė, Aušra Papirtienė, Edmundas Pupinis, Kęstutis Smirnovas, Gintaras Steponavičius; Švietimo ir mokslo komiteto biuro vedėjas Kęstutis Kaminskas, patarėjos Aistė Laurinavičiūtė, Rūta Norkienė, Lina Skeberdytė, padėjėjos Janina Antanavičienė, Lina Giriūnienė. Kiti posėdžio dalyviai: Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius Edis Urbanavičius, generalinio direktoriaus pavad. Vytautas Vainys, vidaus reikalų viceministras Darius Urbonas, Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidentas Mindaugas Bilius, LPOK atstovas Paulius Kalvelis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas 2016-12-14 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, pastabų neturime. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Biudžeto ir finansų komitetas 2017-04-05 Siūlyti pagrindiniam komitetui pritarti Įstatymo projektui Nr. XIIIP-152. 2.
komisija 2017-05-24 Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinį Kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-149 siūloma pagrindiniam Seimo Švietimo ir mokslo komitetui grąžinti iniciatoriams patobulinti ir patobulintą įstatymo projektą pateikti Seimui svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo III (rudens) sesijoje, siūlyti pagrindiniam Seimo Švietimo ir mokslo komitetui grąžinti lydintįjį Įstatymo projektą Nr. XIIIP-152 iniciatoriams patobulinti. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: Grąžinti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-152 iniciatoriams tobulinti atsižvelgiant į tai, kad pagrindinį Kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-149 Komitetas yra nusprendęs gražinti iniciatoriams ir patobulintą įstatymo projektą ir jį lydinčiuosius įstatymų projektus pateikti Seimui svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo III (rudens) sesijoje. 8. Balsavimo rezultatai: už – bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Edmundas Pupinis
Komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša Komiteto biuro patarėja Lina Skeberdytė
RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektO NR. XIIIP-152 2017-04-05
posėdyje dalyvavo: Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Stasys Jakeliūnas, Andrius Palionis, Algirdas Butkevičius, Vida Ačienė, Aušra Maldeikienė, Mykolas Majauskas, Viktoras Rinkevičius, Rita Tamašunienė, Juozas Varžgalys. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Jolanta Dzikaitė, Jolanta Žaltkauskienė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
2016-12-06 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, pastabų neturime. Pritarti
3Piliečių, asociacijų, politinių partijų,
lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta
teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: negauta
siūlomas sprendimas. Siūlyti pagrindiniam komitetui pritarti Įstatymo projektui Nr. XIIIP-152. 8. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto / Komisijos paskirti pranešėjai: Algirdas Butkevičius, Kęstutis Glaveckas. 10. Komiteto / Komisijos narių atskiroji nuomonė: negauta Komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas (Komiteto biuro patarėja, Dalia Mudėnienė)
Švietimo ir mokslo komitetas
nr. xiiip-152(2) 2018-06-13
dalyvavo: Komiteto pirmininkas E. Jovaiša, Komiteto nariai E. Pupinis, A. Papirtienė, A. Gumuliauskas, L. Staniuvienė, D. Kepenis, G. Steponavičius, K. Smirnovas, D. Šakalienė. Komiteto biuro vedėjas K. Kaminskas, biuro patarėjos R. Norkienė, J. Paukštė, L. Giriūnienė, padėjėja J. Antanavičienė. Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris T. Daukantas, Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento patarėjas R. Zuoza, Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento Neformalaus švietimo skyriaus vyr. specialistė I. Šimkūnaitė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2018-04-23 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, pastabų neturime. Pritarti
partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta
institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę,
pasiūlymai: negauta
pasiūlymai: nėra
7Komiteto sprendimas:
Iš esmės pritarti Komiteto patobulintam Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-152(3) ir teikti Seimui jį svarstyti. 8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu – už. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: K. Smirnovas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė:
PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr.
IX-1007 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-152(3), jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas (Parašas) Eugenijus Jovaiša Komiteto biuro patarėja Justina Paukštė