Projekto Lyginamasis variantas
2017m. Gruodžio
Religinės bendruomenės ir bendrijos nevykdo valstybės funkcijų, o valstybė nevykdo religinių bendruomenių ir bendrijų funkcijų. Religinės bendruomenės ir bendrijos turi teisę laisvai organizuotis pagal savo hierarchinę ir institucinę struktūrą, vidaus gyvenimą tvarkyti savarankiškai pagal savo kanonus, statutus bei kitas normas. Visos juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos gali įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės gauti paramą kultūrai, švietimui bei labdarai. Religinių bendruomenių ir bendrijų ir Vyriausybės arba atitinkamų valdymo sričių ministerijų santykiai gali būti nustatomi susitarimais. Susitarimai sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos prezidentas Teikia LR Seimo nariai: Viktoras Rinkevičius Audrys Šimas Irena Šiaulienė Povilas Urbšys Antanas Matulas Eugenijus Gentvilas
DĖL lietuvos respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo nr. i-1057 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo 4 nauja dalimi
projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai: Šiuo metu galiojančiame LR religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme (1995 m. spalio 4 d. Nr. I-1057) nėra pasisakyta dėl LR Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalyje nurodytų susitarimų, taip pat nėra aptarta susitarimų sudarymo tvarka. Projekto tikslas – įgyvendinti LR Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje būtų nustatoma susitarimu. Uždavinys-užtikrinti religinių bendruomenių ir bendrijų ir Vyriausybės arba atitinkamų valdymo sričių ministerijų santykių nustatymą susitarimu. Susitarimai būtų sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Seimo nariai. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: LR Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalies nuostatoje, yra apibrėžta kad Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu, tačiau galiojančiame LR religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme nėra pasisakyta dėl LR Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalyje nurodytų susitarimų, nėra aptarta jų sudarymo tvarka ir aplinkybės. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama:
Projekte siūloma papildyti Įstatymo 7 straipsnį 4 dalimi: Religinių bendruomenių ir bendrijų ir Vyriausybės arba atitinkamų valdymo sričių ministerijų santykiai gali būti nustatomi susitarimais. Susitarimai sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka. Papildymu siekiama mažinti LR Seimo teisėkūros intensyvumą, įstatymo projektu siūloma numatyti, kad minėtų susitarimų sudarymo tvarką nustatytų LR Vyriausybė. 5.
teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta: Priėmus įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai:
Įstatymo projektas neturės įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai: Įstatymo įgyvendinimas neturėtų daryti įtakos verslo sąlygoms ir plėtrai. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Priėmus įstatymą, kitų galiojančių teisės aktų keisti ar panaikinti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymų projektai parengti laikantis Valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymo projektu nėra nustatomos naujos sąvokos ir jas įvardinantys terminai. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus:
Įstatymų projektai atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas bei Europos Sąjungos dokumentus. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti: Įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimui nereikės priimti įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų. 12.
12Kiek valstybės,
savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais): Įstatymo projekto įgyvendinimui papildomų lėšų iš valstybės biudžeto nereikės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados:
Įstatymo projekto rengimo metu specialistų vertinimų ir išvadų negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis: Reikšminiai žodžiai: Religinės bendruomenės, bendrijos, Vyriausybė, Ministerijos susitarimai, 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai:
Nėra. Teikia LR Seimo nariai: Parašas Vardas pavardė Viktoras Rinkevičius Audrys Šimas Irena Šiaulienė Povilas Urbšys Antanas Matulas Eugenijus Gentvilas
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679,
Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-12- Nr. Į 2017-12-07 Nr. S-2017-11043 Lietuvos Respublikos Seimui DĖL Lietuvos Respublikos RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR BENDRIJŲ ĮSTATYMO NR. I-1057 7 STRAIPSNIO PAKEITIMO projekto Nr. XIIIP-1474 atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo projektą Nr. XIIIP-1474, pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl projekto atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Krasuckaitė Justė Prasauskienė, tel. 8 706 63 695, el. p. [email protected]
Vilnius
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR BENDRIJŲ ĮSTATYMO NR. I-1057 7 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
Vilnius Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
bendrijų ir Vyriausybės arba atitinkamų valdymo sričių ministerijų santykiai gali būti nustatomi susitarimais kurie sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad šio projekto tikslas – įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje būtų nustatoma susitarimu. Siūlomas reguliavimas ginčytinas dėl šių priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalies nuostatoje minimi susitarimai suponuoja ne susitarimus tarp atskirų valstybės institucijų ar įstaigų bei religinių bendrijų dėl kokių nors tarpusavio įsipareigojimų, o susitarimus tarp valstybės ir religinių bendrijų, t.y. tokius susitarimus, kuriais valstybė įtvirtina tam tikrą religinių bendrijų būklę valstybėje, jų teisinę padėtį visuomenėje. Vertinant bažnyčių bei religinių organizacijų padėties valstybėje įtvirtinimą, atkreiptinas dėmesys, kad būtent keičiamame Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme įstatymų leidėjas ir įtvirtino religinių organizacijų padėtį valstybėje, jų atskyrimo nuo valstybinės valdžios bei savarankiško tvarkymosi principus. Šiame įstatyme įstatymų leidėjas ne tik išskyrė tradicines Lietuvos religines bendruomenes ir bendrijas, bet taip pat apibrėžė kitų religinių bendrijų valstybinio pripažinimo pagrindus bei nustatė, kad visos juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos gali įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės gauti paramą kultūrai, švietimui bei labdarai.
Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas būtent minėtame įstatyme įtvirtino valstybės ir religinių bendrijų tarpusavio santykį, religinių bendrijų teisinio statuso pagrindus, jų pripažinimo bei galimo rėmimo pagrindus. Vertinant įstatymų leidėjo prerogatyvą įtvirtinti religinių organizacijų padėtį valstybėje, reikėtų vadovautis ir Konstitucinio Teismo formuojama doktrina. Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti. Konstitucijos
savarankiškumui garantuoti, joms apsaugoti nuo valstybės ir savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų įstaigų bei organizacijų kišimosi į bažnyčių bei religinių organizacijų veiklą. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalies nuostatos neturi būti aiškinamos kaip sudarančios baigtinį bažnyčių bei religinių organizacijų teisių sąrašą. Bažnyčių bei religinių organizacijų teisės įtvirtintos ir kitose Konstitucijos nuostatose. Įstatymų leidėjas turi teisę, nepažeisdamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti ir tokias bažnyčių bei religinių organizacijų teises, kurios Konstitucijoje nėra tiesiogiai minimos“.
Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime nurodė, kad
„religinių organizacijų specialus statusas yra ne kas kita, kaip atitinkamos
bažnyčios, religinės organizacijos būklės valstybėje nustatymas, taip pat į tai, kad šis specialus statusas gali būti suteikiamas tik toms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms, kurios turi atramą visuomenėje, konstatuotina, kad suteikti šį statusą yra įstatymų leidėjo prerogatyva“. Tame pačiame sprendime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „iš pačios Konstitucijos kyla įstatymų leidėjo įgaliojimai tradicinėms Lietuvoje bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu nustatyti ir tokias teises, kurių neturi tradicinėmis Lietuvoje nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos“ (aišku, tokių teisių nustatymas turi būti konstituciškai pagrindžiamas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manome, kad tik įstatymų leidėjas turi prerogatyvą nustatyti religinių organizacijų teisinę padėtį, teisinį statusą apsprendžiančių susitarimų su religinėmis bendrijomis sudarymo pagrindus, įskaitant tokių susitarimų sudarymo sąlygas, tvarką, turinį, bei įgalioti valstybės institucijas valstybės vardu sudaryti tokius susitarimus. Kitaip sakant, susitarimų su religinėmis bendrijomis sudarymas turi būti sąlygotas ne Vyriausybės, o tuo labiau ministerijos pageidavimu, o būtent įstatymų leidėjo valia sudaryti tokį susitarimą su religine organizacija valstybės vardu. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, manome, kad susitarimai su religinėmis organizacijomis valstybės vardu negali būti sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka. Tokių susitarimų sudarymas turėtų būti įtvirtintas pačiame įstatyme.
Be to, ydinga nurodyti, kad tokie susitarimai reglamentuotų ne valstybės ir religinių organizacijų, o Vyriausybės ar atitinkamos ministerijos ir religinių organizacijų tarpusavio santykius. 2. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje brauktini pertekliniai žodžiai „atitinkamų valdymo sričių“. 3. Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles:
dėstomas naujos eilutės centre;
priėmimo data;
straipsnio 4 dalis turi būti dėstoma kabutėse ir neparyškintomis raidėmis;
derintini tarpusavyje;
„Prezidentas“ rašomas iš didžiosios raidės. Departamento direktorius
Andrius Kabišaitis J. Jarmakovič, tel. (8 5) 239 6055, el. p. [email protected] E. Mušinskis, tel. (8 5) 2396356, el. p. [email protected]
Kultūros komitetas
DĖL lietuvos respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo nr. i-1057
2020-05-06
dalyvavo: komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, komiteto pirmininko pavaduotoja Raminta Popovienė, komiteto nariai: Mantas Adomėnas, Vytautas Kernagis, Robertas Šarknickas, Stasys Tumėnas, Ona Valiukevičiūtė. Komiteto biuro vedėja Agnė Jonaitienė, komiteto biuro patarėjos: Milda Gureckienė, Deimantė Pukytė, Deimantė Žegunė. Kviestieji asmenys:
Lietuvos Respublikos Seimo narys Viktoras Rinkevičius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja Diana Varnaitė, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinių institucijų grupė vyriausiasis specialistas Donatas Glodenis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-12-111
ir Vyriausybės arba atitinkamų valdymo sričių ministerijų santykiai gali būti nustatomi susitarimais kurie sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad šio projekto tikslas – įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje būtų nustatoma susitarimu. Siūlomas reguliavimas ginčytinas dėl šių priežasčių.
Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalies nuostatoje minimi susitarimai suponuoja ne susitarimus tarp atskirų valstybės institucijų ar įstaigų bei religinių bendrijų dėl kokių nors tarpusavio įsipareigojimų, o susitarimus tarp valstybės ir religinių bendrijų, t.y. tokius susitarimus, kuriais valstybė įtvirtina tam tikrą religinių bendrijų būklę valstybėje, jų teisinę padėtį visuomenėje. Vertinant bažnyčių bei religinių organizacijų padėties valstybėje įtvirtinimą, atkreiptinas dėmesys, kad būtent keičiamame Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme įstatymų leidėjas ir įtvirtino religinių organizacijų padėtį valstybėje, jų atskyrimo nuo valstybinės valdžios bei savarankiško tvarkymosi principus. Šiame įstatyme įstatymų leidėjas ne tik išskyrė tradicines Lietuvos religines bendruomenes ir bendrijas, bet taip pat apibrėžė kitų religinių bendrijų valstybinio pripažinimo pagrindus bei nustatė, kad visos juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos gali įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės gauti paramą kultūrai, švietimui bei labdarai. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas būtent minėtame įstatyme įtvirtino valstybės ir religinių bendrijų tarpusavio santykį, religinių bendrijų teisinio statuso pagrindus, jų pripažinimo bei galimo rėmimo pagrindus. Vertinant įstatymų leidėjo prerogatyvą įtvirtinti religinių organizacijų padėtį valstybėje, reikėtų vadovautis ir Konstitucinio Teismo formuojama doktrina. Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.
Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalis skirta bažnyčių bei religinių organizacijų savarankiškumui garantuoti, joms apsaugoti nuo valstybės ir savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų įstaigų bei organizacijų kišimosi į bažnyčių bei religinių organizacijų veiklą. Konstitucinis Teismas
straipsnio 3 dalies nuostatos neturi būti aiškinamos kaip sudarančios baigtinį bažnyčių bei religinių organizacijų teisių sąrašą. Bažnyčių bei religinių organizacijų teisės įtvirtintos ir kitose Konstitucijos nuostatose. Įstatymų leidėjas turi teisę, nepažeisdamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti ir tokias bažnyčių bei religinių organizacijų teises, kurios Konstitucijoje nėra tiesiogiai minimos“. Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime nurodė, kad
„religinių organizacijų specialus statusas yra ne kas kita, kaip atitinkamos
bažnyčios, religinės organizacijos būklės valstybėje nustatymas, taip pat į tai, kad šis specialus statusas gali būti suteikiamas tik toms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms, kurios turi atramą visuomenėje, konstatuotina, kad suteikti šį statusą yra įstatymų leidėjo prerogatyva“. Tame pačiame sprendime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „iš pačios Konstitucijos kyla įstatymų leidėjo įgaliojimai tradicinėms Lietuvoje bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu nustatyti ir tokias teises, kurių neturi tradicinėmis Lietuvoje nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos“ (aišku, tokių teisių nustatymas turi būti konstituciškai pagrindžiamas).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manome, kad tik įstatymų leidėjas turi prerogatyvą nustatyti religinių organizacijų teisinę padėtį, teisinį statusą apsprendžiančių susitarimų su religinėmis bendrijomis sudarymo pagrindus, įskaitant tokių susitarimų sudarymo sąlygas, tvarką, turinį, bei įgalioti valstybės institucijas valstybės vardu sudaryti tokius susitarimus. Kitaip sakant, susitarimų su religinėmis bendrijomis sudarymas turi būti sąlygotas ne Vyriausybės, o tuo labiau ministerijos pageidavimu, o būtent įstatymų leidėjo valia sudaryti tokį susitarimą su religine organizacija valstybės vardu. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, manome, kad susitarimai su religinėmis organizacijomis valstybės vardu negali būti sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka. Tokių susitarimų sudarymas turėtų būti įtvirtintas pačiame įstatyme. Be to, ydinga nurodyti, kad tokie susitarimai reglamentuotų ne valstybės ir religinių organizacijų, o Vyriausybės ar atitinkamos ministerijos ir religinių organizacijų tarpusavio santykius. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-12-111
pertekliniai žodžiai „atitinkamų valdymo sričių“. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-12-111
3.
Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles:
Respublikos Teisingumo ministerijos 2018-12-21 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo projektą Nr. XIIIP-1474, pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl projekto atitikties
partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Respublikos Vyriausybė 2020-01-22 Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2019 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. SV-S-1428 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
tikslui, kad Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme gali būti numatyta galimybė valstybės susitarimais su valstybės pripažintomis religinėmis bendruomenėmis ar bendrijomis nustatyti specifinius konkrečioms religinėms bendruomenėms ar bendrijoms aktualius teisinio reguliavimo aspektus. 2. Nepritarti Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo Nr.
I-1057 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1474 (toliau – Įstatymo projektas), nes Įstatymo projektu nebūtų pasiekti siūlomo reguliavimo tikslai, nurodyti Įstatymo projekto aiškinamajame rašte. Įstatymo projekto tikslas – reglamentuoti Konstitucijos
religinių organizacijų būklė valstybėje gali būti nustatyta susitarimu, įgyvendinimo tvarką ir nustatyti, kad susitarimai Vyriausybės nustatyta tvarka būtų sudaromi tarp religinės bendruomenės ar bendrijos ir Vyriausybės arba tarp religinės bendruomenės ar bendrijos ir vienos iš ministerijų. Vyriausybės vadovo ar ministro tvirtinamame susitarime gali būti tik toks sutartinis reguliavimas, kurio nustatymas priklauso Vyriausybės kompetencijai (atitinkantis Vyriausybės nutarimams, ministro įsakymams keliamus reikalavimus ir kuriuo įgyvendinamos įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatos). Vyriausybės ar ministerijos pasirašomuose susitarimuose negali būti teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymu nustatytu reguliavimu arba kurios pagal pobūdį būtų tik įstatymu nustatytino reguliavimo lygmens, pavyzdžiui, sukurtų teises ir pareigas tretiesiems subjektams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarime ir 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime pažymima, kad įgaliojimus nustatyti bažnyčių ir kitų religinių organizacijų būklę valstybėje turi būtent įstatymo leidėjas. Įstatymo projektu siūlomu reguliavimu būtų sudaryta galimybė ne nustatyti religinės bendrijos būklę (teisinę padėtį) valstybėje, o tik susitarti dėl tarpusavio įsipareigojimų tarp dviejų subjektų, remiantis kiekvieno iš subjektų teisės aktais nustatytos būklės valstybėje suteikiamomis teisėmis. Pritarti Balsavimo rezultatai: už – 4, prieš – 2, susilaikė – 1. 6. Komiteto sprendimas:
Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo Nr.
I-1057 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-1474 iniciatoriams tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Vyriausybės išvadose pateiktus argumentus. 7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Ramūnas Karbauskis. Komiteto pirmininkas (Parašas) Ramūnas Karbauskis Komiteto biuro patarėja Milda Gureckienė
Žmogaus teisių komitetas
DĖL
pirmininkas Valerijus Simulik; Komiteto nariai Sergejus Jovaiša, Andrius Navickas, Mindaugas Puidokas, Kęstutis Smirnovas, Leonard Talmont, Gediminas Vasiliauskas, Zenonas Streikus; Komiteto biuro vedėja Jolanta Savickienė, patarėjos Eglė Lukšienė, Rūta Ragaliauskienė, Komiteto biuro padėjėjos Inga Ališauskienė, Ingrida Aidietienė. Kviestieji asmenys: Lietuvos Respublikos Seimo narys Viktoras Rinkevičius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Viešojo valdymo grupės patarėja Diana Varnaitė, Teisingumo ministerijos kanclerė Lina Lukoševičiūtė, Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų grupės vadovė Jolita Sinkevičiūtė, Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų grupė vyriausiasis specialistas Donatas Glodenis. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2017-12-11 Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.1
kanceliarijos Teisės departamentas
religinių bendruomenių ir bendrijų ir Vyriausybės arba atitinkamų valdymo sričių ministerijų santykiai gali būti nustatomi susitarimais kurie sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad šio projekto tikslas – įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje būtų nustatoma susitarimu.
Siūlomas reguliavimas ginčytinas dėl šių priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalies nuostatoje minimi susitarimai suponuoja ne susitarimus tarp atskirų valstybės institucijų ar įstaigų bei religinių bendrijų dėl kokių nors tarpusavio įsipareigojimų, o susitarimus tarp valstybės ir religinių bendrijų, t.y. tokius susitarimus, kuriais valstybė įtvirtina tam tikrą religinių bendrijų būklę valstybėje, jų teisinę padėtį visuomenėje. Vertinant bažnyčių bei religinių organizacijų padėties valstybėje įtvirtinimą, atkreiptinas dėmesys, kad būtent keičiamame Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme įstatymų leidėjas ir įtvirtino religinių organizacijų padėtį valstybėje, jų atskyrimo nuo valstybinės valdžios bei savarankiško tvarkymosi principus. Šiame įstatyme įstatymų leidėjas ne tik išskyrė tradicines Lietuvos religines bendruomenes ir bendrijas, bet taip pat apibrėžė kitų religinių bendrijų valstybinio pripažinimo pagrindus bei nustatė, kad visos juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos gali įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės gauti paramą kultūrai, švietimui bei labdarai. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas būtent minėtame įstatyme įtvirtino valstybės ir religinių bendrijų tarpusavio santykį, religinių bendrijų teisinio statuso pagrindus, jų pripažinimo bei galimo rėmimo pagrindus. Vertinant įstatymų leidėjo prerogatyvą įtvirtinti religinių organizacijų padėtį valstybėje, reikėtų vadovautis ir Konstitucinio Teismo formuojama doktrina. Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.
Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalis skirta bažnyčių bei religinių organizacijų savarankiškumui garantuoti, joms apsaugoti nuo valstybės ir savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų įstaigų bei organizacijų kišimosi į bažnyčių bei religinių organizacijų veiklą. Konstitucinis Teismas
straipsnio 3 dalies nuostatos neturi būti aiškinamos kaip sudarančios baigtinį bažnyčių bei religinių organizacijų teisių sąrašą. Bažnyčių bei religinių organizacijų teisės įtvirtintos ir kitose Konstitucijos nuostatose. Įstatymų leidėjas turi teisę, nepažeisdamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti ir tokias bažnyčių bei religinių organizacijų teises, kurios Konstitucijoje nėra tiesiogiai minimos“. Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime nurodė, kad
„religinių organizacijų specialus statusas yra ne kas kita, kaip atitinkamos
bažnyčios, religinės organizacijos būklės valstybėje nustatymas, taip pat į tai, kad šis specialus statusas gali būti suteikiamas tik toms bažnyčioms bei religinėms organizacijoms, kurios turi atramą visuomenėje, konstatuotina, kad suteikti šį statusą yra įstatymų leidėjo prerogatyva“. Tame pačiame sprendime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „iš pačios Konstitucijos kyla įstatymų leidėjo įgaliojimai tradicinėms Lietuvoje bažnyčioms bei religinėms organizacijoms įstatymu nustatyti ir tokias teises, kurių neturi tradicinėmis Lietuvoje nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos“ (aišku, tokių teisių nustatymas turi būti konstituciškai pagrindžiamas).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manome, kad tik įstatymų leidėjas turi prerogatyvą nustatyti religinių organizacijų teisinę padėtį, teisinį statusą apsprendžiančių susitarimų su religinėmis bendrijomis sudarymo pagrindus, įskaitant tokių susitarimų sudarymo sąlygas, tvarką, turinį, bei įgalioti valstybės institucijas valstybės vardu sudaryti tokius susitarimus. Kitaip sakant, susitarimų su religinėmis bendrijomis sudarymas turi būti sąlygotas ne Vyriausybės, o tuo labiau ministerijos pageidavimu, o būtent įstatymų leidėjo valia sudaryti tokį susitarimą su religine organizacija valstybės vardu. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, manome, kad susitarimai su religinėmis organizacijomis valstybės vardu negali būti sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka. Tokių susitarimų sudarymas turėtų būti įtvirtintas pačiame įstatyme. Be to, ydinga nurodyti, kad tokie susitarimai reglamentuotų ne valstybės ir religinių organizacijų, o Vyriausybės ar atitinkamos ministerijos ir religinių organizacijų tarpusavio santykius. Pritarti 1.2
kanceliarijos Teisės departamentas
straipsnio 4 dalyje brauktini pertekliniai žodžiai „atitinkamų valdymo sričių“. Pritarti 1.3 Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 3.
Atsižvelgiant į teisės technikos taisykles:
departamentas 2017-12-21 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo projektą Nr. XIIIP-1474, pažymime, kad pastabų ar pasiūlymų dėl projekto atitikties
pasiūlymai:-. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:-. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:-. Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2019 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. SV-S-1428 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
tikslui, kad Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme gali būti numatyta galimybė valstybės susitarimais su valstybės pripažintomis religinėmis bendruomenėmis ar bendrijomis nustatyti specifinius konkrečioms religinėms bendruomenėms ar bendrijoms aktualius teisinio reguliavimo aspektus. Pritarti 1.2
Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo Nr.
I-1057 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1474 (toliau – Įstatymo projektas), nes Įstatymo projektu nebūtų pasiekti siūlomo reguliavimo tikslai, nurodyti Įstatymo projekto aiškinamajame rašte. Įstatymo projekto tikslas – reglamentuoti Konstitucijos
religinių organizacijų būklė valstybėje gali būti nustatyta susitarimu, įgyvendinimo tvarką ir nustatyti, kad susitarimai Vyriausybės nustatyta tvarka būtų sudaromi tarp religinės bendruomenės ar bendrijos ir Vyriausybės arba tarp religinės bendruomenės ar bendrijos ir vienos iš ministerijų. Vyriausybės vadovo ar ministro tvirtinamame susitarime gali būti tik toks sutartinis reguliavimas, kurio nustatymas priklauso Vyriausybės kompetencijai (atitinkantis Vyriausybės nutarimams, ministro įsakymams keliamus reikalavimus ir kuriuo įgyvendinamos įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatos). Vyriausybės ar ministerijos pasirašomuose susitarimuose negali būti teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymu nustatytu reguliavimu arba kurios pagal pobūdį būtų tik įstatymu nustatytino reguliavimo lygmens, pavyzdžiui, sukurtų teises ir pareigas tretiesiems subjektams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarime ir 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime pažymima, kad įgaliojimus nustatyti bažnyčių ir kitų religinių organizacijų būklę valstybėje turi būtent įstatymo leidėjas. Įstatymo projektu siūlomu reguliavimu būtų sudaryta galimybė ne nustatyti religinės bendrijos būklę (teisinę padėtį) valstybėje, o tik susitarti dėl tarpusavio įsipareigojimų tarp dviejų subjektų, remiantis kiekvieno iš subjektų teisės aktais nustatytos būklės valstybėje suteikiamomis teisėmis. Pritarti 2.
2Seimo narys Jurgis Razma 2019-12-111 Pasiūlymas::
Pakeisti įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„Tradicinių Rreliginių bendruomenių ir bendrijų ir Vyriausybės arba atitinkamų valdymo sričių ministerijų santykiai gali būti nustatomi susitarimais. Susitarimai sudaromi Vyriausybės nustatyta tvarka. Nepritarti Komitetas pritaria Vyriausybės nuomonei. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų, komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę str. str. d. p. 1. Kultūros komitetas Argumentai: Atsižvelgta į Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Vyriausybės išvadose pateiktus argumentus. Pasiūlymas: siūlyti grąžinti Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo Nr. I-1057 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-1474 iniciatoriams tobulinti. Pritarti
7Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
7.1. Sprendimas: Grąžinti įstatymo projektą iniciatoriams tobulinti (Seimo statuto 150 str. 1 d. 5 p.) 7.2. Argumentai: Seimo kanceliarijos teisės departamento ir Vyriausybės nuomonė. 8. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Andrius Navickas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė:-. Komiteto pirmininkas Valerijus Simulik Komiteto biuro patarėja Eglė Lukšienė