Įstatymo projektas Nr Projekto lyginamasis variantas
straipsnio 13 dalį ir ją išdėstyti taip: „13. Kintamoji šilumos bazinės kainos dedamoji – kintanti šilumos bazinės kainos dalis, išreiškiama formule, kuri koreguojama kasmet, atsižvelgus į kuro struktūros pasikeitimą ir veiklos efektyvumo užduotis, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos (toliau – Infrastruktūrų reguliavimo taryba), vadovaujantis jos patvirtintu Lyginamosios analizės aprašu, ir taikoma ne dažniau kaip kas mėnesį, apskaičiuojant konkretų kintamosios dedamosios dydį, atsižvelgus į kuro ir iš nepriklausomų gamintojų perkamos šilumos kainų pokytį.“
straipsnio 15 dalį ir ją išdėstyti taip: „15. Konkurencinis šilumos vartotojas – šilumos vartotojas, esantis šilumos tiekimo konkurencinėje zonoje, nustatytoje savivaldybės tarybos patvirtintame specialiajame šilumos ūkio plane, arba kitas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos nustatytas šilumos vartotojas, suvartojantys daugiau kaip 1 procentą šilumos tiekėjo per praėjusius kalendorinius metus realizuoto šilumos kiekio. Šiems vartotojams šilumos kaina nustatoma individualių sąnaudų principu.“
straipsnio 29 dalį ir ją išdėstyti taip: „29.
Šilumos bazinė kaina – ilgalaikė šilumos kaina, sudaryta iš pastoviosios ir kintamosios šilumos bazinės kainos dedamųjų, apskaičiuotų pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos patvirtintą Šilumos kainų nustatymo metodiką, parengtą pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos parengtus ir Vyriausybės patvirtintus Šilumos kainų nustatymo metodikos principus, nustatyta ne trumpesniam kaip 3 metų ir ne ilgesniam kaip
įstatymo 32 straipsnio 11 ir 12 dalyse numatytais atvejais – įmonės. Abi kainos dedamosios taikomos šilumos kainoms apskaičiuoti. Šilumos bazinė kaina gali būti vienanarė arba dvinarė.“
straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Šilumos gamyba grindžiama šilumos gamintojų konkurencija. Siekiant užtikrinti konkurenciją tarp šilumos gamintojų, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba tvirtina Naudojimosi šilumos perdavimo tinklais sąlygų sąvadą, privalomą visiems asmenims, kurie verčiasi energetikos veikla šilumos energijos sektoriuje, įskaitant asmenis, ketinančius plėtoti šilumos energijos gamybą ir prisijungti prie šilumos perdavimo tinklų.“
straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Karšto vandens ruošimas ir tiekimas grindžiami konkurencija vartotojams pasirenkant karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba ir savivaldybių institucijos numato priemones konkurencijai karšto vandens ūkyje skatinti ir užtikrina jų įgyvendinimą.“
Pakeisti 10 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „10 straipsnis. Šilumos supirkimas iš nepriklausomų gamintojų 1.
Šilumos tiekėjai superka iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą, pagamintą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, deginant atliekas, iš iškastinio kuro, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo ir aplinkosaugos reikalavimus. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba nustato šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas bei tvirtina standartines šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas, privalomas šilumos tiekėjams ir nepriklausomiems šilumos gamintojams, įskaitant asmenis, ketinančius plėtoti šilumos energijos gamybą ir prisijungti prie šilumos perdavimo tinklų. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba, nustatydama šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas, privalo atsižvelgti į veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo, atliekinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo šilumai gaminti skatinimo principus bei šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. 2. Jeigu šilumos tiekėjas atsisako supirkti nepriklausomo šilumos gamintojo pasiūlytą nustatytus reikalavimus atitinkančią šilumą, gamintojas turi teisę apskųsti tiekėjo sprendimą Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai Infrastruktūrų reguliavimo tarybai. Nepriklausomo šilumos gamintojo ar šilumos tiekėjo skundus ikiteismine tvarka nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba. 3.
šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracinio) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros programos finansavimo šaltiniais, valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija arba elektros energijos gamybai termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse patvirtintomis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis ir (ar) remtinos elektros energijos gamybos apimčių priemonėmis ar atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skatinti taikomomis fiksuoto tarifo priemonėmis arba jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio. 4. Esant pagrįstam nepriklausomo šilumos gamintojo, kuris vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, sudarantį daugiau kaip 1/3 metinio šilumos kiekio, prašymui, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba turi teisę priimti motyvuotą sprendimą jam netaikyti privalomos šilumos gamybos kainodaros, jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas ar nepriklausomų šilumos gamintojų, susijusių kontrolės ar priklausomybės santykiais, grupė vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje gamina šilumos kiekį, nedarantį reikšmingos įtakos galutinei tos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos kainai, lyginant su padėtimi, jeigu nepriklausomam šilumos gamintojui būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.“
Pakeisti 12 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Lietuvos Respublikos Civilinio civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.“
1.
straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Vartotojai daugiabučiuose namuose gali Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos patvirtintas normas. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį.“
straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3.
Savivaldybės taryba pagal Komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos patvirtintą metodiką nustato atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį.“
Pakeisti 18 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Šilumos tiekėjas gali nutraukti šilumos tiekimą tik suderinęs su šilumos vartotojais bei savivaldybe, išskyrus atvejus, kai Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos Infrastruktūrų reguliavimo taryba nustato tokius vartotojo įrenginių trūkumus, dėl kurių gresia avarija ar kyla pavojus žmonių gyvybei ar saugumui. Šilumos tiekėjas apie suderintą su vartotojais bei savivaldybe numatomą nutraukti šilumos tiekimą praneša suinteresuotiems šilumos vartotojams ir savivaldybei ne vėliau kaip prieš 18 mėnesių iki šilumos tiekimo numatomo nutraukimo datos.“
straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas, tiekiantis šilumą tam namui, ar fiziniai asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais, išskyrus, kai su darbo santykiais susiję fiziniai asmenys gyvena tame name ir patys prižiūri savo ar gyvenamo namo bendrijai priklausančius kitus namus, taip pat asmenys, kurių ūkinė veikla apima kuro ruošą ir (ar) tiekimą, ar asmenys, kartu su šioje dalyje nurodytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą.
Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas (eksploatuotojas) pagal faktinį šilumos energijos suvartojimą pastate skaičiuoja santykinius šilumos šildymui, cirkuliacijai ir karštam vandeniui ruošti sunaudojimo rodiklius, vadovaudamasis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos patvirtinta skaičiavimo metodika, analizuoja gautus duomenis, teikia juos pastato savininkui arba daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojui, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijai, butų ir kitų patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotam asmeniui arba bendrojo naudojimo objektų administratoriui, pagal kompetenciją rengia pasiūlymus dėl šilumos energijos taupymo priemonių įgyvendinimo.“
straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrija arba pastato bendrojo naudojimo objektų administratorius kontroliuoja pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) veiklą ir pasirengimą naujam šildymo sezonui pagal jiems priskirtą kompetenciją energetikos ministro tvirtinamose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse.
Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) sudaro ir kartu su daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrija arba pastato bendrojo naudojimo objektų administratoriumi pasirašo pastato parengties naujam šildymo sezonui aktą. Ginčus tarp šio proceso dalyvių sprendžia Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos Infrastruktūrų reguliavimo taryba.“
straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra atliekama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų periodinius patikrinimus dėl jų atitikties nustatytiems reikalavimams ne rečiau kaip kartą per ketverius metus atlieka Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos Infrastruktūrų reguliavimo taryba.“
Pakeisti 21 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Asmenų skundus dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo organizavimo,
dėl daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifų nustatymo, dėl bendrojo naudojimo objektų administratorių įgaliojimų, administruojant pastato bendrojo naudojimo objektus ir įgyvendinant kitas teises, susijusias su bendrojo naudojimo objektų valdymu ir naudojimu, nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija. Kitus asmenų skundus nagrinėja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė energetikos inspekcija ir Infrastruktūrų reguliavimo taryba Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme nustatyta tvarka.“
Pakeisti 22 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Keičiantis šilumos ir (ar) karšto vandens kainoms, šilumos ir (ar)
karšto vandens tiekėjai bei šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyti nepriklausomi šilumos gamintojai iki mėnesio 25 dienos viešai informuoja vartotojus, savivaldybes bei Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją Infrastruktūrų reguliavimo tarybą apie apskaičiuotas šilumos ir karšto vandens kainas. Šilumos ir karšto vandens kainos įsigalioja nuo kito mėnesio pirmos dienos.“
Pakeisti 26 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Jeigu butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos
tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas arba karšto vandens tiekėjas, pagal energetikos ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartotą šilumos ir karšto vandens kiekį nustatyti pagal tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos nustatytą metodiką.“
1Pakeisti 30 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Licencijų išdavimo tvarką ir taisykles tvirtina Vyriausybė.
Licencijas šilumos tiekėjui, tiekiančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, atsižvelgdama į savivaldybės institucijos rekomendacijas, išduoda, jų galiojimą sustabdo, panaikina ir licencijuojamą veiklą kontroliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba. Licencijas mažiau šilumos tiekiančiam tiekėjui išduoda, sustabdo, panaikina ir licencijuojamą veiklą kontroliuoja savivaldybės institucija. 2. Pakeisti 30 straipsnio 12 dalį ir ją išdėstyti taip:
„12. Jeigu sprendimas dėl licencijos galiojimo sustabdymo ar
panaikinimo turi įtakos saugiam vartotojų aprūpinimui šilumos energija, jis gali įsigalioti ne anksčiau kaip po dviejų mėnesių nuo sprendimo priėmimo. Apie tai, kad numatoma priimti tokį sprendimą, Komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba privalo informuoti savivaldybę, o savivaldybė – Komisiją Infrastruktūrų reguliavimo tarybą.”
3Pakeisti 30 straipsnio 13 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) tiekti šilumą kainomis, kurios nustatytos vadovaujantis Valstybinės
kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos patvirtinta Šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika;“. 12 straipsnis. 31 straipsnio pakeitimas Pakeisti 31 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„31 straipsnis. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojų
(eksploatuotojus) energetikos ministro nustatyta tvarka atestuoja ir atitinkantiems šio įstatymo reikalavimus atestatus išduoda Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos Infrastruktūrų reguliavimo taryba. 2.
Infrastruktūrų reguliavimo taryba, nustačiusi, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo) veikla neatitinka šio įstatymo reikalavimų, ir atsižvelgdama į pažeidimo trukmę, pažeidimo sukeltas pasekmes, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, gali energetikos ministro nustatyta tvarka sustabdyti ar panaikinti atestato galiojimą ir (ar) skirti iki 10 procentų jo metinių pajamų dydžio piniginę baudą.“
Pakeisti 32 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „32 straipsnis. Šilumos kainodara
už suvartotą šilumos energiją pagal šio straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse nurodyta tvarka nustatytą vienanarę arba dvinarę kainą pasirinktinai. 2. Šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir
(ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka. 3. Į šilumos ir (ar) karšto vandens kainą įtraukiant pagrįstas sąnaudas už kurą, privalo būti įvertinama, ar energetikos įmonė laikėsi Energijos išteklių rinkos įstatyme numatytų įpareigojimų.
Kai kuro, naudojamo šilumos ir
(ar) karšto vandens gamybai, įsigijimas buvo vykdomas ne per energijos išteklių biržą, pagrįstomis sąnaudomis pripažįstama ir į šilumos ir (ar) karšto vandens kainos kintamąją dedamąją gali būti įtraukiamos įmonės biokuro įsigijimo sąnaudos, neviršijančios vidutinės biokuro kainos arba vidutinės biokuro biržos kainos. Vidutinę biokuro kainą ir vidutinę biokuro biržos kainą, vadovaudamasi savo nustatyta tvarka, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba. 4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas kuro, naudojamo šilumos ir (ar) karšto vandens gamybai, sąnaudų įtraukimo į šilumos ir (ar) karšto vandens kainą ribojimas pagal vidutinę biokuro biržos kainą nėra taikomas tais atvejais, kai energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies. 5. Šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Diferencijuojant kainas, kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių yra draudžiamas. 6. Šilumos tiekėjas, kuris realizuoja ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, vadovaudamasis šilumos kainų nustatymo metodikomis ir atsižvelgdamas į savivaldybės institucijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pastabas, parengia ir teikia Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai Infrastruktūrų reguliavimo tarybai bei savivaldybės institucijai šilumos bazinės kainos projektą.
Savivaldybės institucija ne vėliau kaip per 30 dienų teikia Komisijai Infrastruktūrų reguliavimo tarybai bazinės kainos suderinimo dokumentus ir (ar) pagrįstas pastabas. Komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba, išnagrinėjusi savivaldybės institucijos pastabas arba per 30 dienų jų negavusi, ne vėliau kaip per 15 dienų nustato šilumos bazinę kainą. Dalyvauti nustatant šilumos bazines kainas kviečiamos šilumos vartotojų teises ginančios organizacijos. Kartu nustatomi tiekimo efektyvumo rodikliai. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba nustatytas šilumos bazines kainas skelbia savo interneto svetainėje. Šilumos tiekėjas, valdantis skirtingose savivaldybėse esančias šilumos tiekimo sistemas, gali teikti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai Infrastruktūrų reguliavimo tarybai nustatyti skirtingas šilumos bazines kainas šioms sistemoms. Šilumos tiekėjas, teikdamas pasiūlymą dėl skirtingų šilumos bazinių kainų šilumos tiekimo sistemoms, esančioms skirtingose savivaldybėse, nustatymo, privalo jį teikti dėl visų skirtingose savivaldybėse esančių šilumos tiekimo sistemų. Šilumos tiekėjas arba savivaldybė turi teisę teisme apskųsti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją Infrastruktūrų reguliavimo tarybą dėl nustatytų šilumos bazinių kainų. 7.
7Savivaldybių tarybos nustato:
1) vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis ir Šilumos kainų nustatymo metodika – šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus. Pirmaisiais šilumos bazinių kainų galiojimo metais savivaldybės taryba ne vėliau kaip per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias, atsižvelgdama į Komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos nustatytas šilumos bazines kainas. Jeigu savivaldybės taryba per nurodytą terminą nenustato šilumos kainų dedamųjų pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams, Komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba vienašališkai nustato šilumos kainų dedamąsias, lygias šilumos bazinių kainų dedamosioms. Komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos vienašališkai nustatytos šilumos kainų dedamosios skelbiamos viešai ir taikomos nuo kito mėnesio pirmos dienos. Skundus dėl savivaldybės tarybos nustatytų šilumos kainų dedamųjų ikiteismine tvarka nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba;
2) vadovaudamosi Šilumos kainų nustatymo metodika – įmonių tiekiamos šilumos bazines ir kasmet perskaičiuojamas šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, ir apie tai informuoja Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją Infrastruktūrų reguliavimo tarybą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų.
Skundus dėl savivaldybės tarybos nustatytų šilumos kainų dedamųjų ikiteismine tvarka nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba;
3) savivaldybių tarybų nustatytos šilumos kainos dedamosios galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos;
4) vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos patvirtinta daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodika – daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalius tarifus. 8. Šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, teikia perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų projektus ir jų pagrindimą Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai Infrastruktūrų reguliavimo tarybai bei savivaldybei, kiti šilumos tiekėjai – tik savivaldybei. Savivaldybės taryba per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias. 9. Savivaldybės tarybos nustatytas šilumos kainų dedamąsias šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos, pateikia Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai Infrastruktūrų reguliavimo tarybai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų dedamųjų nustatymo. Komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų dedamųjų nustatymo pažeidimus.
Savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų dedamųjų, Komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias. Jos galioja, kol pašalinami Komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos nurodyti pažeidimai, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos. 10. Naujiems šilumos vartotojams, prisijungusiems prie šilumos tiekimo sistemos, leidžiama ne ilgiau kaip 3 metams nustatyti šilumos kainų dedamąsias, grindžiamas tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) ribinėmis šilumos tiekimo šiems vartotojams sąnaudomis. 11. Karšto vandens tiekėjas, vadovaudamasis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos patvirtinta Karšto vandens kainų nustatymo metodika, parengia ir teikia Komisijai Infrastruktūrų reguliavimo tarybai ir (arba) savivaldybės institucijai karšto vandens kainos dedamųjų projektą. Jei karšto vandens tiekėjas yra ir šilumos tiekėjas, realizuojantis ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, arba tiekia karštą vandenį šio šilumos tiekėjo teritorijoje, savivaldybės institucija ne vėliau kaip per 30 dienų teikia Komisijai Infrastruktūrų reguliavimo tarybai karšto vandens kainos dedamųjų suderinimo dokumentus ir
(ar) pagrįstas pastabas. Komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba, išnagrinėjusi savivaldybės institucijos pastabas arba per 30 dienų jų negavusi, ne vėliau kaip per 15 dienų nustato karšto vandens kainos dedamąsias. Kitiems karšto vandens tiekėjams karšto vandens kainų dedamąsias nustato savivaldybių tarybos. 12. Konkurenciniams šilumos vartotojams nustatoma šilumos kaina, kuri turi padengti šilumos gamybos ir individualias perdavimo sąnaudas.
Šią šilumos kainą nustato šilumos tiekėjas, suderinęs su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba. Jeigu nėra nustatyta kita šilumos kaina, konkurenciniai šilumos vartotojai už suvartotą šilumą atsiskaito šilumos kainomis, nustatytomis ir kitiems šilumos vartotojams. 13. Jei šilumos tiekėjas, kurio daugiau kaip 1/2 akcijų nuosavybės teise priklauso vienai ar kelioms savivaldybėms ir kuris valdo skirtingose savivaldybėse esančias šilumos tiekimo sistemas, teikia vienodas šilumos kainų dedamąsias visoms savivaldybėms, šilumos kainų dedamąsias nustato šilumos tiekėjas įmonės įstatuose nustatyta tvarka, apskaičiavęs jas pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką. Šiuo atveju nustatant šilumos kainų dedamąsias mutatis mutandis taikoma šio straipsnio 4, 5, 6 ir 7 dalyse numatyta šilumos kainų dedamųjų nustatymo procedūra, o savivaldybių tarybos šioje procedūroje nedalyvauja. 14. Šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatytas nepriklausomas šilumos gamintojas nustato šilumos gamybos kainų dedamąsias įmonės įstatuose nustatyta tvarka, apskaičiavęs jas pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką. Šiuo atveju nustatant šilumos gamybos kainų dedamąsias mutatis mutandis taikoma šio straipsnio 4, 5, 6 ir 7 dalyse numatyta šilumos kainų dedamųjų nustatymo procedūra, o savivaldybių tarybos šioje procedūroje nedalyvauja. 15. Karšto vandens tiekėjas, kurio daugiau kaip 1/2 akcijų nuosavybės teise priklauso vienai ar kelioms savivaldybėms ir kuris tiekia karštą vandenį skirtingose savivaldybėse, nustato karšto vandens kainų dedamąsias įmonės įstatuose nustatyta tvarka, apskaičiavęs jas pagal Karšto vandens kainų nustatymo metodiką ir suderinęs su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba. Šiuo atveju netaikoma šio straipsnio 9 dalis. 16.
16Keičiant šilumos ir (ar) karšto vandens kainas, įmonės:
1) atsižvelgdamos į nustatytas šilumos kainos dedamąsias, pakitusias kuro kainas ir pakitusias perkamos šilumos kainas, iki mėnesio 25 dienos apskaičiuoja ir viešai praneša apie šilumos kainų kintamųjų dedamųjų dydžius ir galutines šilumos kainas;
2) atsižvelgdamos į nustatytas karšto vandens kainų dedamąsias ir pakitusias geriamojo vandens ir šilumos kainas, iki mėnesio 25 dienos apskaičiuoja ir viešai praneša apie karšto vandens galutines kainas. 17. Duomenis apie kuro kainas, iš kitų, šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nenumatytų, nepriklausomų šilumos gamintojų superkamos šilumos kainas bei savivaldybių tarybų sprendimus apie naujas geriamojo vandens kainas įmonės Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai Infrastruktūrų reguliavimo tarybai ir (arba) savivaldybėms pateikia iki mėnesio 10 dienos. 18. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba iki mėnesio 20 dienos viešai informuoja apie kuro, šilumos, perkamos iš kitų, šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nenumatytų šilumos gamintojų, ir geriamojo vandens kainas, naudotinas skaičiuojant šilumos ir karšto vandens kainas. 19. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba ir savivaldybės kontroliuoja, ar įmonės teisingai skaičiuoja šilumos ir karšto vandens kainų kintamosios dedamosios dydį ir kaip taikomos šilumos ir karšto vandens kainos. 20. Šilumos ar karšto vandens kainų dedamųjų galiojimo laikotarpiu patirtos, bet nepadengtos sąnaudos arba gautos papildomos pajamos, susidariusios dėl kuro, pirktos šilumos, geriamojo vandens faktinių kainų ir nustatant šilumos ar karšto vandens kainas įskaičiuotų kainų skirtumo, įvertinamos skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos ar karšto vandens kainų dedamąsias.“
Pakeisti 33 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „33 straipsnis.
Maksimalios šilumos suvartojimo normos daugiabučiuose namuose Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintoje Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje nustatytas energijos vartojimo efektyvumo didinimo gaires, nustato maksimalias metines šilumos suvartojimo normas, išreikštas kWh/m² per kalendorinius metus, daugiabučių namų butams ir kitoms patalpoms šildyti, kurios skelbiamos viešai ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki jų įsigaliojimo dienos. Šios normos taikomos daugiabučių namų energiniam efektyvumui vertinti, planuojant priemones ir lėšas jų energiniam efektyvumui didinti.“
Pakeisti 35 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„35 straipsnis. Investicinių planų derinimas
Investiciniai planai derinami su savivaldybės taryba jos nustatyta tvarka. Šilumos tiekėjų skundus dėl savivaldybių tarybų sprendimų derinant investicinius planus ne teismo tvarka nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų reguliavimo taryba.“
Pakeisti 37 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Infrastruktūrų
reguliavimo taryba ir savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją privalo prižiūrėti ir kontroliuoti valdymą perėmusių subjektų kainodarą.“
Šis įstatymas įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai. Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymas parengtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) Strateginio komiteto 2014 m. rugsėjo 22 d. protokolą Nr. 10, kuriuo pritarta vartotojų saugos srities ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančių institucijų veiklos pertvarkai ir nuspręsta įsteigti daugiasektorinį reguliuotoją, sujungiant Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, Ryšių reguliavimo tarnybą ir Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos (toliau – Energetikos inspekcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 1 d. pasitarimo protokolu Nr. 31 „Dėl daugiasektorinio reguliuotojos įsteigimo“ suformuluotus pavedimus, tokiu būdu sukuriant infrastruktūrų reguliavimo institucinę sąrangą, kuri padėtų užtikrinti konkurencingesnę, skaidresnę ir vartotojų lūkesčius atitinkančią rinką bei visuose infrastruktūrų paslaugų sektoriuose vienodai veiksmingai gintų vartotojų teises. Kartu su Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projektu parengti šie lydintieji įstatymų projektai:
1) Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Nr. XI-1375 4, 11, 13, 14, 16, 20, 21, 25, 30, 35, 46, 64 straipsnių pakeitimo ir 11¹ straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas;
2) Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 328, 329, 465, 469, 479, 589 ir 685 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
3) Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
4) Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Konvencijos dėl Europos ryšių biuro (ECO) įsteigimo ratifikavimo Nr.
XII-1276 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
5) Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 pakeitimo įstatymo projektas;
6) Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo Nr. XI-2023 2, 5, 8, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 17, 24, 28, 28¹ ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
7) Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-2160 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
8) Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo Nr. IX-2135 pakeitimo įstatymo projektas;
9) Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos integracijos į Europos elektros energetikos sistemas įstatymo Nr. XI-2052 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
10) Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo Nr. IX-884 4, 8, 15, 16, 19¹, 22, 26, 31, 32, 34, 34¹, 36 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo 9 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas;
11) Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo Nr. XII-828 29 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
12) Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo Nr. VIII-1973 pakeitimo įstatymo projektas;
13) Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 7 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
14) Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 3, 4, 9, 10, 13, 14, 27, 28, 29, 30, 33, 34, 37 ir 38 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
15) Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo Nr. XII-1428 4, 8, 10, 15, 16 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
16) Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo Nr. I-1571 5 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
17) Lietuvos Respublikos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo Nr.
IX-986 4 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
18) Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo Nr. IX-1067 7 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
19) Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo projektas;
20) Lietuvos Respublikos pašto įstatymo Nr. VIII-1141 pakeitimo įstatymo projektas;
21) Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo Nr. IX-1675 2, 11 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
22) Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo Nr. VIII-1897 39 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
23) Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo Nr. XI-2053 2, 5, 8, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
24) Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 27 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
25) Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. I-1565 2, 3, 10, 12, 15, 18, 20, 21, 22, 26, 30, 31, 32, 33, 35 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas;
26) Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
27) Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 30 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas;
28) Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 31 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas. Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projektas iš dalies perkelia 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 337) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. lapkričio 25 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB (OL 2009 L 337, p. 37), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 349) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB (OL 2009 L 337, p. 37), 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios direktyvą 2003/54/EB (OL 2009 L 211, p. 55), 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios direktyvą 2003/55/EB (OL 2009 L 211, p. 94), 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (OL 2012 L 343, p. 32), nuostatas dėl nacionalinės reguliavimo institucijos valdymo organų paskyrimo. Įstatymų projektai parengti siekiant konsoliduoti infrastruktūrų reguliavimo bei rinkos priežiūros funkcijas, nuo 2018 m. sausio 1 d. sukuriant nepriklausomą daugiasektorinę instituciją – Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybą (toliau – Infrastruktūrų reguliavimo taryba), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.97 straipsnio 4 dalyje numatytu sujungimo būdu reorganizuojant Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, Ryšių reguliavimo tarnybą ir Energetikos inspekciją.
Infrastruktūrų reguliavimo taryba vykdytų elektroninių ryšių, kibernetinio saugumo, energetikos, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, pašto paslaugų ir geležinkelių transporto sektorių reguliavimą bei priežiūrą pagal reguliuojamų sektorių įstatymus ir energetikos objektų techninės saugos, energetikos įrenginių eksploatavimo, energijos išteklių ar energijos transportavimo, persiuntimo patikimumo ir (ar) efektyvumo kontrolę. Įstatymo projektai parengti įvertinant ir tai, Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 3, 4, 4¹, 7, 11, 14, 23, 24, 25, 28, 29 straipsnių, priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 6¹, 7¹ straipsniais, ketvirtuoju¹ skirsniu įstatymą Nr. XII-2488, kuriuo inter alia Konkurencijos tarybos vykdomos geležinkelių transporto rinkos reguliuotojo funkcijos perduotos Ryšių reguliavimo tarnybai.
Įstatymų projektais siekiama šių uždavinių:
1) sukurti infrastruktūrų reguliavimo institucinę sąrangą, kuri padėtų užtikrinti konkurencingesnę, skaidresnę ir vartotojų lūkesčius atitinkančią rinką bei visuose infrastruktūrų paslaugų sektoriuose vienodai veiksmingai gintų vartotojų teises;
2) sukurti labiau prognozuojamą, skaidresnę ir stabilesnę verslo aplinką, kurioje būtų geriau numanomas, stabilus reguliavimo sprendimų pobūdis ir poveikis bei kurioje būtų sumažinta administracinė našta verslui;
3) užtikrinti mažesnę finansinę reguliavimo institucijos išlaikymo naštą ir valstybės biudžeto lėšų taupymą;
4) supaprastinti, efektyvinti ir optimizuoti infrastruktūrų reguliavimą ir priežiūrą Lietuvos Respublikoje;
5) efektyviau panaudoti žmogiškuosius, materialiuosius ir finansinius išteklius;
6) visose infrastruktūrų reguliavimo srityse taikyti tuos pačius reguliavimo principus ir panašius metodus;
7) skatinti investicijas infrastruktūrų sektoriuje, užtikrinti investicinės aplinkos stabilumą ir aiškumą;
8) geriau išnaudoti bendros infrastruktūros statybos, plėtros ir naudojimo galimybes;
9) sukurti stipresnę ir labiau nepriklausomą reguliavimo instituciją. 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai. Įstatymų projektus parengė Energetikos ministerijos Teisės skyrius (vedėja Agnė Petravičienė, tel. 8 706 64698, el. p. [email protected]), tiesioginis rengėjas – vedėjo pavaduotoja Ramunė Mikalauskienė, 8 706 64905, el. p. [email protected]) ir Susisiekimo ministerijos Informacinės visuomenės politikos departamentas (L. e. Elektroninių ryšių skyriaus vedėjo pareigas Albertas Turonis, tel.85 2393870, el. p. [email protected]). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai.
Šiuo metu Lietuvos Respublikoje infrastruktūrų reguliavimo srityje veikia trys skirtingos institucijos: Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Ryšių reguliavimo tarnyba ir Energetikos inspekcija. Šios institucijos sprendžia panašius ekonominio reguliavimo klausimus, susijusius su: tarifų reguliavimu, veiksmingos konkurencijos, prieigos prie infrastruktūros bei nediskriminacinių sąlygų, skaidrumo užtikrinimu, santykių su rinkos dalyviais ir vartotojais valdymu. Visuose infrastruktūrų paslaugų sektoriuose siekiama panašių tikslų – paslaugų prieinamumo, paslaugų tiekimo tęstinumo, tinkamos kokybės, veiksmingos konkurencijos užtikrinimo, vartotojų teisių apsaugos. Visose šiose infrastruktūrų reguliavimo srityse taikomos panašios administracinio-ekonominio poveikio priemonės, rengiami panašūs teisės aktai, egzistuoja panašios vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo procedūros. Ryšių reguliavimo tarnybos veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto ir rinkos dalyvių mokamų užmokesčių už Ryšių reguliavimo tarnybos teikiamas paslaugas ir atliekamus darbus, kurių konkrečius objektus ir dydžius nustato Ryšių reguliavimo tarnyba. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto ir iš įmokų pagal nustatytą energetikos, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sektoriams procentą nuo rinkos dalyvių veiklos metinių pajamų. Energetikos inspekcija yra finansuojama biudžeto lėšomis (pvz. 2015 m. skirta 1588 tūkst. eurų), taip pat pajamų įmokų (2015 metais – 290 tūkst. eurų), kurios gaunamos už Energetikos inspekcijos teikiamas paslaugas pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m liepos 14 d. įsakymu Nr. 1-190
„Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos teikiamų
mokamų paslaugų fiziniams ir juridiniams asmenims įkainių patvirtinimo“ patvirtintus įkainius.
Ryšių reguliavimo tarnybos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos valstybės pareigūnų darbo apmokėjimą šiuo metu nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (toliau – Apmokėjimo įstatymas). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 3 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-1807 (toliau – Pakeitimo įstatymas), šiuo metu Priedėlio IV nurodytų valstybės pareigūnų algos skaičiuojamos vadovaujantis Pakeitimo įstatyme nustatyta tvarka, tačiau Pakeitimo įstatymas galios tik iki 2017 m. gruodžio 31 d., o vėliau bus taikomi iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo Apmokėjimo įstatymo Priedėlio IV skirsnio 7 punktu nustatyti pareiginės algos koeficientai: institucijos pirmininkui (ar direktoriui) – 12,3, pavaduotojui – 11, ir nariams – 9,5. Energetikos inspekcijos viršininkas yra valstybės tarnautojas-įstaigos vadovas, kurio darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama. Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projekte ir Lydimuosiuose projektuose numatoma, kad infrastruktūrų reguliavimo, rinkos priežiūros elektroninių ryšių, kibernetinio saugumo, energetikos, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, pašto paslaugos ir geležinkelių transporto sektoriuose ir energetikos objektų techninės saugos, energetikos įrenginių eksploatavimo, energijos išteklių ar energijos transportavimo, persiuntimo patikimumo ir (ar) efektyvumo kontrolės funkcijas vykdys Infrastruktūrų reguliavimo taryba.
Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projekte numatyta, kad Infrastruktūrų reguliavimo taryba – savarankiška nacionalinė valstybės institucija. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo
pareigas įgyvendina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, tačiau įvertinant tai, kad Europos Sąjungos teisės aktai kelia aukštus reikalavimus dėl reguliavimo institucijos nepriklausomumo, Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projekte nustatyta, kad infrastruktūrų reguliavimo tarybos savininkė – valstybė, kurios teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė. Infrastruktūrų reguliavimo tarybos funkcijos nustatytos sektoriniuose įstatymuose, t. y.
Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatyme, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatyme, Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekse, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatyme, Lietuvos Respublikos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatyme, Lietuvos Respublikos pašto įstatyme, Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatyme, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme ir kituose įstatymuose, kuriuose nustatoma Infrastruktūrų reguliavimo tarybos kompetencija vykdyti infrastruktūrų reguliavimą. Dėl Infrastruktūrų reguliavimo tarybos narių ir pirmininko skyrimo tvarkos pažymėtina, kad Europos Sąjungos lygmeniu ypatingas dėmesys yra skiriamas nacionalinių reguliavimo institucijų nepriklausomumui ir jo užtikrinimui. Pagal reguliavimo ir veiklos funkcijų atskyrimo principą, valstybių narių nustatytas nacionalinis reglamentavimas privalo garantuoti nacionalinių reguliavimo institucijų nepriklausomumą ir sprendimų nešališkumą, apsaugoti nacionalines reguliavimo institucijas nuo bet kokios viešųjų ar privačiųjų subjektų įtakos ir (ar) kišimosi į nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimų priėmimo procesą. Pažymėtina, kad tiek elektroninių ryšių, tiek energetikos sektorių reglamentuojančiose Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose yra pabrėžiama, kad nacionalinės reguliavimo institucijos vienasmenis vadovas ar kolegialaus valdymo organo nariai gali būti atleidžiami iš pareigų tik tuo atveju, kai nebeatitinka šioms pareigoms vykdyti nustatytų sąlygų, griežtai apibrėžtų nacionalinėje teisėje.
Jokiais kitais pagrindais (pvz., nepritarus nacionalinės reguliavimo institucijos metinei veiklos ataskaitai (Lietuvos Respublikos Seimo statuto 206 straipsnio 6 dalis) ar pan.) nacionalinės reguliavimo institucijos vienasmenis vadovas ar kolegialaus valdymo organo nariai negali būti atleidžiami iš pareigų. Atsižvelgiant į tai, šiuo metu galiojančio teisinio reguliavimo sąlygomis, siekiant užtikrinti Infrastruktūrų reguliavimo tarybos, kaip nacionalinės reguliavimo institucijos, nepriklausomumą, atitinkantį Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose vidaus rinkos kūrimą reguliuojamuose sektoriuose, reikalavimus, Infrastruktūrų reguliavimo tarybos narius ir pirmininką turėtų skirti Lietuvos Respublikos Prezidentas (toliau – Prezidentas). Todėl Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projekte nustatoma, kad Infrastruktūrų reguliavimo taryba veiks kaip kolegiali 7 narių institucija, kurios 6 narius ir pirmininką Ministro Pirmininko teikimu skirtų Prezidentas 5 metų kadencijai, bet ne daugiau kaip 2 kadencijoms iš eilės. Infrastruktūrų reguliavimo taryba kaip institucija būtų atskaitinga Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei, t. y. šioms institucijoms Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pirmininkas teiktų pranešimą apie Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pagrindinių veiklos tikslų įgyvendinimą ir funkcijų vykdymą. Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projekte numatyta ir asmeninė Infrastruktūrų reguliavimo tarybos narių ir pirmininko atsakomybė už priimtus sprendimus ir pareigų netinkamą vykdymą.
Siūlymus dėl atsakomybės Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pirmininkui ir nariams už pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą taikymo Prezidentui turi teisę teikti Ministras Pirmininkas savo iniciatyva arba gavęs oficialią informaciją apie nustatytus įstatymų pažeidimus, susijusius su Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pirmininko ir (ar) narių pareigų neatlikimu ar netinkamu atlikimu. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos teisingumo teismas (toliau – ESTT) bylose C-288/12, C-424/15 yra nusprendęs, kad valstybės narės yra laisvos nustatyti tokį savo priežiūros institucijų institucinį modelį, kokį mano esant tinkamiausią, ir jį atitinkamai pakeisti, tačiau tai darydamos jos turi užtikrinti, kad tai nekeltų grėsmės priežiūros institucijos nepriklausomumui, neatsiejamam nuo pareigos nekeisti jos pirmininko ir (ar) jos valdybos narių kadencijos trukmės. Tai taikytina net tiems atvejams, kai pirmalaikę kadencijos pabaigą lemia institucinio modelio restruktūrizacija arba pakeitimas. Atsižvelgiant į ESTT pratiktą bei siekiant išvengti nesuderinamumo su Europos Sąjungos teise, siūloma Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projekto baigiamąsias nuostatas papildyti nuostata, numatančia, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtieji Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nariai, Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius ir Energetikos inspekcijos viršininkas po šio įstatymo įsigaliojimo eina Infrastruktūrų reguliavimo tarybos narių pareigas Infrastruktūrų reguliavimo taryboje tol, kol baigiasi jų kadencija, kuriai jie paskirti iki šio įstatymo įsigaliojimo.
Infrastruktūrų reguliavimo tarybos nariai iš esamų narių išsirenka Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pirmininką, kuris eina Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pirmininko pareigas tol, kol baigiasi jo kadencija, kuriai jis skirtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio įstatymo nustatyta tvarka pirmą kartą paskiriamas Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pirmininkas. Pažymėtina, kad Infrastruktūrų reguliavimo tarybos kompetencija bus susijusi ir su veiklos sritimis (pvz., radijo dažnių (kanalų) valdymas, elektromagnetinis suderinamumas, aparatūros ir įrenginių priežiūra, tinklų ir informacijos saugumas, kt.), kuriose aktualus ne tik socialinių mokslų srities (pvz., ekonominis ar teisinis) išsilavinimas, bet ir fizinių ar technologinių mokslo sričių (pvz., fizikinis, informatikos) išsilavinimas. Atsižvelgiant į tai bei siekiant neapriboti galimų kandidatūrų pasirinkimo, Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projekte numatyta, kad Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pirmininku ar nariu gali būti asmuo, turintis aukštąjį universitetinį (ne žemesnį kaip magistro kvalifikacinio laipsnio ar jam prilygintą) išsilavinimą.
Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pirmininko darbo užmokestis – 5 (penki) šalies ūkio darbuotojų vidutinių mėnesinių bruto darbo užmokesčių dydžiai, kuriuos skelbia Lietuvos statistikos departamentas. Kitų Infrastruktūrų reguliavimo tarybos narių atžvilgiu siūloma nustatyti darbo užmokestį, lygų 90 procentų Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pirmininko darbo užmokesčio. Akcentuotina, kad siūlomas darbo užmokesčio nustatymo modelis nesukurtų precedento neturinčios praktikos teisėkūros srityje, kadangi išskirtinė darbo užmokesčio formavimo tvarka šiuo metu taikoma ir kitiems specifines funkcijas vykdančių institucijų vadovaujantiems asmenims, pvz., Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos vadovams (Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymo 23 straipsnio 4 dalis), Lietuvos banko valdymo organų nariams (Lietuvos banko įstatymo 10 straipsnio 7 dalis), t. y. šių asmenų darbo užmokesčio teisiniai pagrindai nustatyti ne Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme, o šių institucijų veiklos pagrindus apibrėžiančiame teisės akte. Įvertinus plačią Infrastruktūrų reguliavimo tarybos veiklos specifiką, manytina, kad siūlomas darbo apmokėjimo mechanizmas leistų užtikrinti pakankamą šios institucijos valstybės pareigūnų atlyginimą už atitinkamo sudėtingumo ir didelės atsakomybės darbą, pritraukti tokias atsakingas pareigas eiti itin aukštos kvalifikacijos asmenis bei užtikrinti jų nepriklausomumą.
Numatyta, kad Infrastruktūrų reguliavimo taryba veiks kolegialiai, tačiau, siekiant užtikrinti savalaikį ir greitą aktualių einamųjų klausimų sprendimą, Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projekte numatyta galimybė Infrastruktūrų reguliavimo tarybai dalį funkcijų pavesti vykdyti Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pirmininkui (su Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projekte nustatytomis išimtimis). Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projekte nustatyta, kad Infrastruktūrų reguliavimo tarybos finansavimo šaltiniai yra valstybės biudžeto asignavimai, tarp jų ir Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pajamos iš reguliuojamų sektorių, nustatytos ir naudojamos reguliuojamų sektorių įstatymuose nustatyta tvarka ir sąlygomis, taip pat nustatyta, kad naudojant iš reguliuojamų sektorių gaunamas Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pajamas, kryžminis subsidijavimas tarp reguliuojamų sektorių draudžiamas. Atsižvelgiant į reguliuojamų sektorių įvairovę bei siekiant išvengti vieno reguliuojamo sektoriaus finansavimo iš kito sektoriaus, finansavimo klausimai apsprendžiami reguliuojamų sektorių įstatymuose nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu Ryšių reguliavimo taryba ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija yra finansuojamos iš rinkos surenkamomis pajamomis, ir įvertinus tai, kad vienai institucijai (Infrastruktūrų reguliavimo tarybai) turėtų būti taikoma vieninga finansavimo sistema, pakoreguotos Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios Infrastruktūrų reguliavimo tarybos finansavimo šaltinius ir surinkimo tvarką. Įvertinus tai, kad Energetikos inspekcija šiuo metu didžiąja dalimi finansuojama iš valstybės biudžeto (pvz. 2015 m. skirta 1588 tūkst. eurų), taip pat iš pajamų įmokų (2015 metais – 290 tūkst. eurų), kurios gaunamos už Energetikos inspekcijos teikiamas paslaugas pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m liepos 14 d. įsakymu Nr. 1-190 „Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos teikiamų mokamų paslaugų fiziniams ir juridiniams asmenims įkainių patvirtinimo“ patvirtintus įkainius, patikslintos Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios įmokų, surenkamų ir rinkos dalyvių, dydžius. Siekiant nuoseklumo tarp sektorių, iš kurių finansuojama Infrastruktūrų reguliavimo taryba, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekte atsisakoma nuostatos, kad Infrastruktūrų reguliavimo tarybos pajamos iš geriamojo vandens tiekėjų ir (ar) nuotekų tvarkytojų neturi viršyti 15 proc. Infrastruktūrų reguliavimo tarybos skiriamų valstybės biudžetų asignavimų. Pažymėtina, kad siūlomi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo pakeitimai, nustatantys pakoreguotus įmokų dydžius, įvertinus Energetikos inspekcijos funkcijų perėmimą, įsigaliotų nuo 2018 m. sausio 1 d.
Pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo pakeitime siūlomą įtvirtinti reguliavimą, energetikos įmonės įmokas į Infrastruktūrų reguliavimo tarybos sąskaitą privalo pervesti kiekvieną kalendorinių metų ketvirtį ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio paskutinės dienos. Atsižvelgiant į tai ir siekiant užtikrinti nenutrūkstamą institucijos finansavimą bei išvengti situacijos, kai perimamos Energetikos inspekcijos funkcijos 2018 m. pirmąjį ketvirtį būtų finansuojamos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Ryšių reguliavimo tarybos už praeitus periodus iš ūkio subjektų surinktomis lėšomis, Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo įstatymo baigiamosiose nuostatose siūloma įtvirtinti, kad Infrastruktūrų reguliavimo tarybos funkcijų, perimtų iš Energetikos inspekcijos, vykdymo finansavimui reikalingos lėšos 2018 metų pirmajam ketvirčiui skiriamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos skaičiavimais, įvertinus 2017 m. pajamų poreikį, papildomai reiktų surinkti 869 000,00 eurų numatytiems Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos projektams įgyvendinti.
Šiuo metu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos finansavimo dydis neužtikrina Europos Sąjungos teisės aktais pavestų naujų funkcijų vykdymo (būtina brangi IT įranga pagal REMIT (Reglamentas dėl didmeninės energijos rinkos skaidrumo ir vientisumo) vykdomai didmeninės energijos rinkos priežiūrai, vertinant sudaromus didmeninius ūkio subjektų sandorius, ir papildomi žmogiškieji ištekliai Europos Sąjungos tinklų kodeksuose numatytos funkcijoms vykdyti bei regioniniam bendradarbiavimui ir dalyvavimui ACER (Energetikos reguliuotojų bendradarbiavimo agentūra)/CEER (Europos energetikos reguliuotojų taryba) darbo grupių veikloje). Įvertinus funkcijoms atlikti reikalingų lėšų sumą bei atsižvelgus į tai, kad dauguma specifinių vykdomų priemonių (projektų) užtikrina visų sektorių reguliavimo principų suderinamumą, galimos išlaidos ir nauda padalinta proporcingai visiems reguliuojamiems sektoriams (lentelė Nr. 1 „Įmokų didėjimas iš rinkos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos poreikiams, skaičiavimai“). Nr. 1. Įmokų didėjimas iš rinkos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos poreikiams, skaičiavimai (EUR) Pavadinimas Galiojantis procentas
proc. Didintina suma 2017 m. poreikiams įgyvendinti VKEKK biudžetas
didėjimas iš rinkos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Energetikos inspekcijos poreikiams, skaičiavimai“ pateikti skaičiavimai, kaip didėtų įmokų procentas, užtikrinant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos poreikius atitinkantį biudžetą (t. y. papildomai 869 000,00 eurų), pridedant reikalingas pajamas Energetikos inspekcijos funkcijų perėmimui (kaip minėta, šiuo metu Energetikos inspekcija finansuojama iš Valstybės biudžeto ir pajamų už paslaugas įmokų). Atkreiptinas dėmesys, kad priėmus Įstatymų projektus, didės Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme nustatytos įmokos iš rinkos dalyvių, kurios atitinkamai sudarys: 1) 2,02 (vietoje 1,1) procento nuo šilumos perdavimo veiklos pajamų, 2) 0,46 (vietoje 0,25) procento nuo elektros energijos perdavimo ir skirstymo veiklų pajamų, 3) 1,29 (vietoje 0,7) procento gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo veiklų pajamų,
4) 0,55 (vietoje 0,3) procento nuo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos pajamų. Kadangi iš įmonių surenkamos pajamos pripažįstamos įmonių pagrįstomis sąnaudomis, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pakeitimai, atlikti siekiant sukurti vieningą naujos institucijos finansavimo iš rinkos dalyvių mechanizmą ir įvertinus funkcijoms atlikti reikalingų lėšų sumą, turės įtakos vartotojų tarifams. Nr. 2.
2Įmokų didėjimas iš rinkos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Energetikos inspekcijos poreikiams, skaičiavimai (EUR) Pavadinimas Siūlomas įstatymo pakeitimui VKEKK procentas 2017 m. didesnės VKEKK pajamos, atitinkančios poreikius proc. VEI valstybės biudžeto pajamos, kurias būtina finansuoti iš rinkos Bendros VKEKK ir VEI pajamos Gautinas galutinis procentas Esamo procento didėjimas Vidutinis tarifo augimas 4.100.000,00 100,00 1.821.000,00 5.921.000,00 Šiluma 1,4 1.710.554,01 41,72 759.736,31 2.470.290,32 2,02 44,41 0,01 euro ct/kWh Dujos 0,89 934.509,93 22,79 415.059,17 1.349.569,10 1,29 44,41 0,02 euro ct/kubui Elektra 0,32 899.319,96 21,93 399.429,67 1.298.749,63 0,46 44,41 0,002 euro ct/kWh Vanduo 0,38 555.616,10 13,55 246.774,86 802.390,96 0,55 44,41 0,002 euro ct/kubui Institucijų pateiktas bendras lėšų poreikis 2017 m. pateikiamas lentelėje Nr. 3 „Finansavimas pagal sritis“. Nr. 3. Finansavimas pagal sritis Finansavimo šaltinis Procentas VKEKK 2017 m. planuojamos pajamos VEI 2017 m. planuojamos pajamos RRT 2017 m. planuojamos pajamos 4.100.000,00 Šiluma 1,4 1.710.554,01 Dujos 0,89 934.509,93 Elektra 0,32 899.319,96 Geriamasis vanduo ir nuotekos 0,38 555.616,10 2.111.000,00 Valstybės biudžetas 1.821.000,00 Pajamos iš paslaugų 290.000,00 7.900.000,00 Valstybės biudžetas 1.159.000,00 Pajamos iš paslaugų 6.741.000,00 Iš viso 2017 m.
pajamų 14.111.000,00 Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projektą lydinčiajame Lietuvos Respublikos pašto įstatymo projekte atsisakoma dalies nuostatų, įvertinus tai, kad šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme, kuris reglamentuoja Ryšių reguliavimo tarnybos statusą ir kitus veiklos aspektus (žr. galiojančio Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 6 straipsnio 1 dalį), yra numatytas kolegialus Ryšių reguliavimo tarnybos organas – Ryšių reguliavimo tarnybos taryba (žr. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 7 straipsnio 3 dalį).
Pagal atliekamas funkcijas (žr. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 7 straipsnio 8 dalį), Ryšių reguliavimo tarnybos taryba yra iš esmės patariamasis, o ne valdymo, organas, kuris be kita ko, teikia siūlymus Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriui dėl ekonominių sankcijų skyrimo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos infrastruktūrų reguliavimo tarybos įstatymo projekte nėra numatoma Ryšių reguliavimo tarnybos tarybai analogiško organo, kuris atliktų Infrastruktūrų reguliavimo tarybos patariamąsias funkcijas. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos pašto įstatymo pakeitimo projekto 29 straipsnio 1-2 dalyse atsisakoma dalies nuostatų, susijusių su šiuo metu veikiančios Ryšių reguliavimo tarnybos tarybos teikiamomis išvadomis dėl ekonominių sankcijų. Infrastruktūrų reguliavimo tarybai numatomų perduoti funkcijų, kurias šiuo metu įgyvendina trys valstybės institucijos, tęstinumą ir nuoseklumą siūloma užtikrinti pasirenkant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.97 straipsnio 4 dalyje numatytą sujungimo būdą. Numatomo teisinio reglamentavimo laukiami teigiami rezultatai:
1) sukurta proporcinga tais pačiais principais veikiančių sektorių reguliavimo sistema, užtikrintas palankus investicinis klimatas ir valstybės politikos infrastruktūriniuose sektoriuose tęstinumas bei nuoseklumas. Sudarytos sąlygos konkurencijos formavimuisi bei technologinei plėtrai per reguliacinės aplinkos stabilumą.
Vienodų infrastruktūrų reguliavimo principų įgyvendinimas teigiamai paveiks tiek energetikos, tiek ryšių sektoriuje veikiančius subjektus, tiek valstybę, tiek vartotojus;
2) sumažinta administracinė našta verslui, labiau prognozuojama, skaidresnė ir stabilesnė verslo aplinka, neiškraipyti investiciniai sprendimai, spartesnis ir kompleksiškai ekonomiškai efektyvesnis suformuotų tikslų pasiekimas;
3) sutaupytos valstybės biudžeto lėšos, efektyvesnis institucinių išteklių naudojimas, optimizuotas darbuotojų skaičius;
4) veiksmingai ginamos vartotojų teisės per aiškią, prieinamą ir konsoliduotą ginčų sprendimo bei skundų nagrinėjimo procedūrą;
5) tolygus reguliavimo sprendimų privalomumas; užtikrintas „vieno langelio“ principas vartotojų ir reguliuojamų rinkų dalyvių aptarnavime;
6) užtikrintas reguliavimo institucijos nepriklausomumas, nes apima didesnį sektorių skaičių ir ūkio subjektams sunkiau paveikti sprendimus;
7) geriau užtikrintos vartotojų teisės ir teisėti interesai infrastruktūrų paslaugų sektoriuje, užtikrintas teisinis tikrumas nuosekliai bei tais pačiais principais reguliuojant infrastruktūras. 5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus Įstatymų projektus neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai. Priimti įstatymai neturės neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai.
Priimti įstatymai užtikrins labiau prognozuojamą, skaidresnę ir stabilesnę verslo aplinką, neiškraipytus investicinius sprendimus, konkurencingesnę rinką, spartesnį ir kompleksiškai ekonomišką bei efektyvesnį suformuotų tikslų pasiekimą. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios. Priėmus įstatymų projektus, atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme, vietoje Ryšių reguliavimo tarnybos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Energetikos inspekcijos turėtų atsirasti naujas asignavimų valdytojas – Infrastruktūrų reguliavimo taryba. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų ir Terminų banko įstatymų ir kitų teisės norminių aktų. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus. Įstatymų projektai atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos teisės nuostatas. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti. Priėmus įstatymų projektus, reikės pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, kuriuose minima Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Ryšių reguliavimo tarnyba ir Energetikos inspekcija.
Priėmus įstatymų projektus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė turės patvirtinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Ryšių reguliavimo tarnybos ir Energetikos inspekcijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos reorganizavimo sujungimo būdu sąlygų aprašą ir Infrastruktūrų reguliavimo tarybos nuostatus. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais). Numatoma, kad egzistuojant vienai infrastruktūrų reguliavimą ir rinkos priežiūrą vykdančiai institucijai, bus efektyviau naudojami instituciniai ištekliai, optimizuotas bendrąsias funkcijas atliekančių darbuotojų skaičius. Įvertinant tai, kad Ryšių reguliavimo tarnyba ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – efektyvios institucijos, ir tai, kad Infrastruktūrų reguliavimo taryba vykdys naujas – geležinkelių rinkos priežiūros – funkcijas, kurias Ryšių reguliavimo tarnyba perėmė iš Konkurencijos tarybos, dėl specialiųjų funkcijų vykdymo lėšų neplanuojama sutaupyti. Galimai bus sutaupoma apie 5 proc. (apie
institucijoms darbo užmokesčiui skirtus asignavimus). Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad iki šiol Energetikos inspekcija buvo finansuojama iš valstybės biudžeto, o pereinama prie vieningos Infrastruktūrų reguliavimo tarybos finansavimo sistemos iš rinkos dalyvių, perspektyvoje galimai bus sutaupyta apie 1,8 mln. eurų valstybės biudžeto lėšų, kurios buvo skiriamos Energetikos inspekcijai.
Įvertinus galimą 1,35 mln. eurų sutaupymą dėl Energetikos inspekcijos funkcijų finansavimo iš rinkos dalyvių (įvertinta tai, kad pirmąjį ketvirtį po Įstatymų projektų įsigaliojimo Energetikos inspekcijos funkcijos, perduotos Infrastruktūrų reguliavimo tarybai, bus finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų (apie 450.000 eurų ketvirčiui), taip pat galimą 300.000 eurų sutaupymą dėl bendrųjų funkcijų optimizavimo, ir atsižvelgiant į tai, kad reorganizavimo kaštai (darbuotojų sukauptų atostogų rezervas, išeitinės išmokos, perregistravimo sąnaudos, inventorizacija, iškabos, blankai, anspaudai, logotipai, informacinių sistemų pritaikymo sąnaudos, investicijos ir pan.). gali siekti 2,5 mln. eurų, Įstatymų projektų įgyvendinimas iš valstybės biudžeto lėšų pirmais metais gali papildomai pareikalauti 850.000 eurų. Įgyvendinus Įstatymų projektus, nuo antrų po Įstatymo projektų įgyvendinimo biudžetinių metų prasidės valstybės biudžeto lėšų taupymas dėl bendrųjų funkcijų optimizavimo ir ta suma, kuri buvo reikalinga Energetikos inspekcijos išlaikymui (apie 2,1 mln. eurų). 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados. Rengiant įstatymų projektus negauta specialistų vertinimų ir išvadų. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis. „Infrastruktūrų reguliavimo taryba“. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai. Nėra.
2, 3, 10, 12, 15, 18, 20, 21,
Vilnius Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
parengtas, neatsižvelgiant į tai, kad keičiamas įstatymas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 2, 11, 12, 14 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-2705, kuris įsigaliojo 2016 m. lapkričio 15 d., todėl taisytinas (keistina projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio dalių numeracija). 2. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Teisės aktų rengimo rekomendacijas, patvirtintas teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298, teikiant nuorodą į tam tikrą įstatymą, nurodomas visas įstatymo pavadinimas, tačiau kartojant tekste nuorodą į tą patį įstatymą gali būti rašomas trumpesnis įstatymo pavadinimas (be žodžių „Lietuvos Respublikos). Atsižvelgiant į tai bei siekiant teisės akto glaustumo, projekto 4 straipsnyje dėstomo keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje siūlome atsisakyti skliausteliuose pateikiamos toliau vartojamos Civilinio kodekso santrumpos kaip perteklinės. 3. Projekto lyginamojo varianto 8 straipsnis taisytinas, nes jame dėstomo 21 straipsnio 2 dalies galiojančio įstatymo redakcija netiksli: po žodžių „Valstybinė energetikos inspekcija ir“ praleisti žodžiai „Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija“. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6356, el. p. [email protected];
D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected] D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] L. Schulte-Ebbert, tel. (8 5) 2396 498, el. p. [email protected]