Lyginamasis projekto variantas
Vartojimo kredito įstatymo NR. XI-1253
1 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Papildyti 8 straipsnį 8 dalimi ir ją išdėstyti taip: „8. Vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis negali būti laikomos asmens gaunamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos. Asmuo yra atleidžiamas nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo, palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, jei vartojimo kredito gavėjo kreditingumas buvo vertinamas kaip pajamas vertinant gaunamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso
2 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas Pakeisti 20 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Nepažeisdami šiame įstatyme nustatytų vartojimo
kredito gavėjo teisių, vVartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas neturi teisęės priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdami užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti.“3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis Įstatymas įsigalioja 2018 m. liepos 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo nariai Andrius Palionis Rimantė Šalaševičiūtė
Projekto Nr. XIIIP-1388(2) lyginamasis variantas
Vartojimo kredito įstatymo NR. XI-1253
1 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas Pakeisti 20 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Nepažeisdami šiame įstatyme nustatytų
vartojimo kredito gavėjo teisių, vVartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas neturi teisęės priimti vekseliųus iš vartojimo kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdami užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti.“2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas
taikomos ir naujų vekselių priėmimui iš vartojimo kredito gavėjų ir kitų asmenų pagal vartojimo kredito sutartis, sudarytas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas
DĖL
Vartojimo kredito įstatymo NR. XI-1253 8 ir 20 straipsnių pakeitimo
paskatinusios priežastys, pirminiai jo siūlytojai ir asmenys, dalyvavę rengiant ar tobulinant projektą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje numatyta, jog valstybė privalo ginti vartotojo interesus. Šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Įstatymas) redakcija sudaro galimybę vartojimo kredito davėjui suteikti vartojimo kreditus asmenims, kurių pajamos yra gaunamos iš išmokų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 739 straipsnyje. Tačiau tokios vartojimo kredito gavėjo gaunamos pajamos nėra tvarios, nuolatinės ir pakankamos, siekiant prisiimti finansinius įsipareigojimus. Vartojimo kredito gavėjai, kaip vartotojai, dažnu atveju neturi reikiamų finansinių žinių, patirties ir dėl to negali objektyviai įvertinti galimybės grąžinti vartojimo kredito davėjui pasiskolintą vartojimo kredito sumą, sumokėti kitas išlaidas, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Todėl pirmiau nurodytos gaunamos pajamos negali būti vertinamos kaip vartojimo kredito gavėjo pajamos, vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Taip pat, įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė vartojimo kredito davėjui užsitikrinti įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį įvykdymą priimant vekselius iš vartojimo kredito gavėjo ar kito asmens, sukuria galimybę vartojimo kredito davėjui piktnaudžiauti įstatymo suteiktomis teisėmis, nepagrįstai didina vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimus. Priimant iš vartojimo kredito gavėjo ar, juo labiau, kitų asmenų vekselį, kaip įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonę, yra dar labiau suvaržomos vartojimo kredito gavėjo bei kitų asmenų, kaip vartotojų, teisės. Todėl įstatymu ne tik neginamos, tačiau ir dar labiau suvaržomos vartotojų teisės.
Sudaromos galimybės vartojimo kredito davėjams išreikalauti mokėtinas sumas ne tik iš vartojimo kredito gavėjo, kuris dėl finansinių žinių ir patirties trūkumo prisiėmė per didelius finansinius įsipareigojimus, tačiau ir įpareigoti kitus susijusius asmenis atsakyti už vartojimo kredito gavėjo finansinius įsipareigojimus. Be to, įstatymu sukuriama situacija, kai už vartojimo kredito gavėją vekselį išdavusio asmens teisės nebūtų saugomos įstatymu, kadangi toks asmuo nėra laikomas vartojimo kredito gavėju įstatymo 2 straipsnio 19 punkto prasme. Tokia įstatymo spraga vartojimo kredito davėjai taip pat gali naudotis siekdami faktiškai išduoti vartojimo kreditus asmenims, kurių kreditingumas neatitinka keliamų reikalavimų. Siekiant apginti vartotojų teises bei panaikinti galimybę vartojimo kredito davėjams piktnaudžiauti įstatyme suteiktomis teisėmis, įstatymo projektu siūloma numatyti, kad CPK 739 straipsnyje nurodytos pajamos negalėtų būti vertinamos kaip vartojimo kredito gavėjo pajamos vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, bei uždrausti vartojimo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą užtikrinti išduodant vekselį. Pirminis projekto iniciatorius ir rengėjas – Seimo nariai Andrius Palionis, Rimantė Šalaševičiūtė. 2. Projekto tikslai ir uždaviniai Projekto tikslas – apginti vartotojų teises, panaikinant galimybę vartojimo kredito davėjams piktnaudžiauti įstatymu suteiktomis teisėmis. Projekto uždaviniai – įstatyme numatyti, kad CPK 739 straipsnyje nurodytos vartojimo kredito gavėjo gaunamos pajamos negalėtų būti vertinamos kaip vartojimo kredito gavėjo pajamos vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, bei uždrausti vartojimo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą užtikrinti išduodant vekselį. 3.
Šiuo metu vartojimo kredito davėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito gavėjo pajamomis gali laikyti visas gaunamas išmokas, taip pat vartojimo kredito gavėjas, kaip vartojimo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonę, gali priimti iš vartojimo kredito gavėjo ar kitų asmenų vekselius. 4. Projekte siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos Projektu siūloma numatyti, kad CPK
negali būti vertinamos kaip vartojimo kredito gavėjo pajamos vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, bei uždrausti vartojimo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą užtikrinti išduodant vekselį. 5. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir priemonės, kurių reikia imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Įstatymo įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai Įstatymas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės. 7. Įstatymo įgyvendinimo įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai Projekto įgyvendinimas įtakos verslo sąlygoms ir plėtrai neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą Priėmus projektą, galiojančių teisės aktų pakeisti ar panaikinti nereikės. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis nustatytų reikalavimų. 10. Projekto atitikimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms bei ES teisei Įstatymų projektai neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės aktams. 11.
Įstatymo įgyvendinimui lydimųjų teisės aktų nereikės. 12. Projekto įgyvendinimo poveikis biudžeto lėšoms Projekto įgyvendinimas biudžeto lėšų surinkimui įtakos neturės. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Negauta. 14. Projekto rengėjai Įstatymo projektą rengė Seimo narys Andrius Palionis. 15. Projekto reikšminiai žodžiai
„Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas”, „vekselis“. 16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir
paaiškinimai Nėra Teikia Seimo nariai Andrius Palionis Rimantė Šalaševičiūtė
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1Projekto 1 straipsniu siūloma pakeisti įstatymo 8 straipsnį,
papildant jį 8 dalimi, kurioje būtų nustatytas draudimas, vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis laikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas. Siūlymas svarstytinas. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje yra nustatyti vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimai, kuriais remiantis Lietuvos bankas tvirtina Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisykles. Pagal Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. Nr. 03-62 nutarimu patvirtintus Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatus, sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų, išskyrus atvejus kai vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi pagrįstų ir pakankamų įrodymų, kad konkrečiu atveju didesnio dydžio taikymas nepažeidžia atsakingojo skolinimo reikalavimų (9 punktas). Priimant sprendimą dėl vartojimo kredito teikimo turi būti atsižvelgiama į ne mažiau kaip keturių paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkį ir vertinama, ar vartojimo kredito sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo laikotarpiu gaunamų tvarių pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti (10 punktas).
Vartojimo kredito davėjo vartojimo kreditų teikimo ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vykdomos veiklos politika turi remtis prielaida, kad vartojimo kreditas grąžinamas vartojimo kredito gavėjo pajamų sukuriamais pinigų srautais (pajamomis), o ne dėl priverstinio grąžinimo pasinaudojant vartojimo kredito davėjo arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus reikalavimo užtikrinimo priemonėmis (15 punktas). Vartojimo kredito gavėjai, kurių pajamos gali gerokai kisti (pvz., dividendų, pajų pajamos, nekilnojamojo turto pajamos, pajamos iš investicinės veiklos arba nekilnojamojo turto pardavimo pajamos ir pan.), kurie dirba sezoninius darbus, gauna nereguliarias pajamas arba dėl kurių pajamų tvarumo abejojama, vertinami konservatyviau, jiems teikiamiems vartojimo kreditams nustatomas griežtesnis nei Nuostatų 9 punkte įtvirtintas vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio dydis (19 punktas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar būtina keisti galiojantį teisinį reguliavimą. 2. Projekto 1 straipsniu siūloma pakeisti įstatymo 8 straipsnį, papildant jį 8 dalimi, kurioje būtų įtvirtinta sankcija vartojimo kredito davėjui, jeigu jis, vertindamas vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis laikytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas: „Asmuo yra atleidžiamas nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo, palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, jei vartojimo kredito gavėjo kreditingumas buvo vertinamas kaip pajamas vertinant gaunamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas“. Nuostata diskutuotina.
Nuostata diskutuotina. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad galiojančio įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta: „Palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.“ Be to, priežiūros institucija turi teisę skirti baudą už įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų pažeidimus – vartojimo kredito davėjui ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriui iki 0,1 procento praėjusių metų bendrųjų metinių veiklos pajamų, kitiems asmenims iki 2 896 eurų, taip pat kitas įstatyme nustatytas poveikio priemones. Taigi įstatyme jau yra įtvirtintos sankcijos vartojimo kredito davėjui dėl netinkamo vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo. Antra, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą pažymėjo, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. lapkričio 9 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai). Todėl kyla abejonių, ar siūloma sankcija tiek, kiek ji yra susijusi su kredito gavėjo atleidimu ne tik nuo palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, bet ir nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo tuo atveju, kai vertinant kredito gavėjo kreditingumą į jo pajamas būtų įtrauktos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos, atitinka proporcingumo principą.
Trečia, svarstytina, ar siekiant aiškumo, projektu siūlomos keičiamo įstatymo 8 straipsnio 8 dalies antrajame sakinyje vietoj žodžio ,,asmuo“ nereikėtų įrašyti žodžius ,,vartojimo kredito gavėjas“, o vietoj žodžių ,,vartojimo kredito gavėjo“ įrašyti žodį ,,jo“. Ketvirta, atkreipiame dėmesį, kad kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimai yra nustatyti įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, o juos pagal įstatymo 8 straipsnio 5 dalies nuostatas detalizuoja priežiūros institucija (Lietuvos bankas). Sankcijos kredito davėjų atžvilgiu yra nustatytos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu siūlomos keičiamo įstatymo nuostatos neturėtų būti dėstomos atitinkamai įstatymo 8 straipsnio 4 ir 7 dalyse, o ne įstatymo 8 dalyje. Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, projekto 3 straipsnį reikėtų papildyti atskira struktūrine dalimi pasiūlant Lietuvos bankui priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, atitinkamai papildant ir projekto 3 straipsnio pavadinimą. 3. Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti įstatymo
pagal vartojimo kredito sutartį įvykdymą. Pastebėtina, kad galiojantis įstatymas leidžia vartojimo kredito sutarties įvykdymą užtikrinti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (laidavimu, garantija ir kt.), informuojant apie tai vartotoją prieš sudarant vartojimo kredito sutartį (5 straipsnio 2 dalies 13 punktas).
Tačiau vekseliui, kuris naudojamas kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, įstatymo
įstatyme nustatytų vartojimo kredito gavėjo teisių“. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad siūlomu pakeitimu siekiama eliminuoti nuostatą, kuri suvaržo kredito gavėjų bei kitų asmenų, kaip vartotojų, teises ir sudaro galimybę vartojimo kredito davėjams piktnaudžiauti įstatyme suteiktomis teisėmis, tačiau nėra nurodyti faktai, kuriais remiantis daroma išvada apie neproporcingą vartotojų teisių suvaržymą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl vekselio, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės. Teismas taip pat ne kartą yra atkreipęs dėmesį, kad atlikdamas nurodytą funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą. Vis dėlto kreditoriaus reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos dvigubai, t. y. ir pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Ž. ir kt. v.
Ž. ir kt. v. AS „Parex banka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-343/2013; 2014 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB
„Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014; kt.). Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar siūlomas įtvirtinti
draudimas yra būtinas. 4. Iš projekto nuostatų nėra aišku, ar, įsigaliojus įstatymui, jo nuostatos būtų taikomos vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimui, jeigu jis pradėtas iki įstatymo įsigaliojimo, bet įstatymui įsigaliojus dar nėra užbaigtas. Svarstytina, ar, siekiant aiškumo, projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, reglamentuojančiomis įstatymo taikymą. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-12- Nr. Į 2017-11-20
Lietuvos Respublikos Seimui Dėl Lietuvos respublikos vartojimo kredito įstatymo nr. Xi-1253
atitikties europos sąjungos teisei Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI‑1253 8 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP‑1388, pažymime, kad pastabų ir pasiūlymų dėl Įstatymo projekto atitikties Europos Sąjungos teisei neturime, tačiau pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 lapkričio 20 d. išvadoje Nr. XIIIP‑1388 Įstatymo projektui pateiktoms pastaboms. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Vytautė Kazlauskaitė-Švenčionienė, tel. 8 706 63 698, el. p. [email protected]
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS Vartojimo kredito įstatymo NR. XI-1253 20 straipsniO pakeitimo ĮSTATYMO PROJEKTO 2018-10-16 Nr. XIIIP-1388(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, pastabų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
Socialinių reikalų ir darbo komitetas
DĖL lietuvos respublikos vartojimo kredito įstatymo nr. xi-1253 8 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto nr. xiiip-1388 2018-05-30
dalyvavo: R. Šalaševičiūtė – Komiteto pirmininkė, R. Baškienė, R. J. Dagys, A. Dumbrava, M. Navickienė, A. Norkienė, J. Rimkus, A. Sysas, G. Skaistė, J. Varkalys, G. Vasiliauskas; Komiteto biuras: vedėja E. Bulotaitė, patarėjos: D. Jonėnienė, padėjėja I. Žukauskaitė; kviestieji asmenys: R. Cicėnienė – Lietuvos banko Kredito ir mokėjimo paslaugų priežiūros vyr. teisininkė, L. Gogelytė – Finansų ministerijos Kapitalo rinkų skyriaus vedėja, M. Jautakis – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teisės skyriaus vedėjas, Š. Frolenko – Finansinių paslaugų įmonių asociacijos FINCO direktorius. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-11-201 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
dalimi, kurioje būtų nustatytas draudimas, vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis laikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas. Siūlymas svarstytinas. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje yra nustatyti vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimai, kuriais remiantis Lietuvos bankas tvirtina Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisykles. Pagal Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. Nr.
Nr. 03-62 nutarimu patvirtintus Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatus, sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų, išskyrus atvejus kai vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi pagrįstų ir pakankamų įrodymų, kad konkrečiu atveju didesnio dydžio taikymas nepažeidžia atsakingojo skolinimo reikalavimų (9 punktas). Priimant sprendimą dėl vartojimo kredito teikimo turi būti atsižvelgiama į ne mažiau kaip keturių paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkį ir vertinama, ar vartojimo kredito sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo laikotarpiu gaunamų tvarių pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti (10 punktas). Vartojimo kredito davėjo vartojimo kreditų teikimo ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vykdomos veiklos politika turi remtis prielaida, kad vartojimo kreditas grąžinamas vartojimo kredito gavėjo pajamų sukuriamais pinigų srautais (pajamomis), o ne dėl priverstinio grąžinimo pasinaudojant vartojimo kredito davėjo arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus reikalavimo užtikrinimo priemonėmis (15 punktas). Vartojimo kredito gavėjai, kurių pajamos gali gerokai kisti (pvz., dividendų, pajų pajamos, nekilnojamojo turto pajamos, pajamos iš investicinės veiklos arba nekilnojamojo turto pardavimo pajamos ir pan.), kurie dirba sezoninius darbus, gauna nereguliarias pajamas arba dėl kurių pajamų tvarumo abejojama, vertinami konservatyviau, jiems teikiamiems vartojimo kreditams nustatomas griežtesnis nei Nuostatų 9 punkte įtvirtintas vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio dydis (19 punktas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar būtina keisti galiojantį teisinį reguliavimą. Pritarti.
Pritarti. Pritarta Komiteto pasiūlymui išbraukti įstatymo projekto 1 straipsnį (žr. Komiteto sprendimą ir pasiūlymus išvados 6 punkte). 2. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
dalimi, kurioje būtų įtvirtinta sankcija vartojimo kredito davėjui, jeigu jis, vertindamas vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis laikytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas: „Asmuo yra atleidžiamas nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo, palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, jei vartojimo kredito gavėjo kreditingumas buvo vertinamas kaip pajamas vertinant gaunamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas“. Nuostata diskutuotina. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad galiojančio įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta: „Palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.“ Be to, priežiūros institucija turi teisę skirti baudą už įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų pažeidimus – vartojimo kredito davėjui ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriui iki 0,1 procento praėjusių metų bendrųjų metinių veiklos pajamų, kitiems asmenims iki 2 896 eurų, taip pat kitas įstatyme nustatytas poveikio priemones. Taigi įstatyme jau yra įtvirtintos sankcijos vartojimo kredito davėjui dėl netinkamo vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo.
Antra, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą pažymėjo, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas,
sankcija tiek, kiek ji yra susijusi su kredito gavėjo atleidimu ne tik nuo palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, bet ir nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo tuo atveju, kai vertinant kredito gavėjo kreditingumą į jo pajamas būtų įtrauktos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos, atitinka proporcingumo principą. Trečia, svarstytina, ar siekiant aiškumo, projektu siūlomos keičiamo įstatymo 8 straipsnio 8 dalies antrajame sakinyje vietoj žodžio ,,asmuo“ nereikėtų įrašyti žodžius ,,vartojimo kredito gavėjas“, o vietoj žodžių ,,vartojimo kredito gavėjo“ įrašyti žodį ,,jo“. Ketvirta, atkreipiame dėmesį, kad kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimai yra nustatyti įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, o juos pagal įstatymo 8 straipsnio 5 dalies nuostatas detalizuoja priežiūros institucija (Lietuvos bankas). Sankcijos kredito davėjų atžvilgiu yra nustatytos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu siūlomos keičiamo įstatymo nuostatos neturėtų būti dėstomos atitinkamai įstatymo 8 straipsnio 4 ir 7 dalyse, o ne įstatymo 8 dalyje.
Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, projekto 3 straipsnį reikėtų papildyti atskira struktūrine dalimi pasiūlant Lietuvos bankui priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, atitinkamai papildant ir projekto 3 straipsnio pavadinimą. Pastaba neaktuali. Pritarta Komiteto pasiūlymui išbraukti įstatymo projekto 1 straipsnį (žr. Komiteto sprendimą ir pasiūlymus išvados 6 punkte). 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
straipsnio 3 dalį, įtvirtinant draudimą naudoti vekselius tikslu užtikrinti prievolės pagal vartojimo kredito sutartį įvykdymą. Pastebėtina, kad galiojantis įstatymas leidžia vartojimo kredito sutarties įvykdymą užtikrinti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (laidavimu, garantija ir kt.), informuojant apie tai vartotoją prieš sudarant vartojimo kredito sutartį (5 straipsnio 2 dalies 13 punktas). Tačiau vekseliui, kuris naudojamas kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta papildoma sąlyga: „nepažeisdami šiame įstatyme nustatytų vartojimo kredito gavėjo teisių“. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad siūlomu pakeitimu siekiama eliminuoti nuostatą, kuri suvaržo kredito gavėjų bei kitų asmenų, kaip vartotojų, teises ir sudaro galimybę vartojimo kredito davėjams piktnaudžiauti įstatyme suteiktomis teisėmis, tačiau nėra nurodyti faktai, kuriais remiantis daroma išvada apie neproporcingą vartotojų teisių suvaržymą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl vekselio, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės. Teismas taip pat ne kartą yra atkreipęs dėmesį, kad atlikdamas nurodytą funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu.
Vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą. Vis dėlto kreditoriaus reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos dvigubai, t. y. ir pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Ž. ir kt. v. AS „Parex banka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-343/2013; 2014 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB
„Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014; kt.). Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar siūlomas
įtvirtinti draudimas yra būtinas. Nepritarti. Praktikoje pastebėta gana daug piktnaudžiavimo atvejų, kai vekseliai išrašomi apgaulingai, išrašomi net keli vekseliai iš karto tai pačiai sumai, todėl tikslinga uždrausti vartojimo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą užtikrinti išduodant vekselį. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
įstatymui, jo nuostatos būtų taikomos vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimui, jeigu jis pradėtas iki įstatymo įsigaliojimo, bet įstatymui įsigaliojus dar nėra užbaigtas. Svarstytina, ar, siekiant aiškumo, projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, reglamentuojančiomis įstatymo taikymą. Pastaba neaktuali.
Pastaba neaktuali. Pritarta Komiteto pasiūlymui išbraukti įstatymo projekto 1 straipsnį (žr. Komiteto sprendimą ir pasiūlymus išvados 6 punkte). 5. Europos Teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2017-12-01 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI‑1253 8 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP‑1388, pažymime, kad pastabų ir pasiūlymų dėl Įstatymo projekto atitikties Europos Sąjungos teisei neturime, tačiau pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento
projektui pateiktoms pastaboms. Atsižvelgti. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Finansinių paslaugų įmonių asociacijos
2 Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“ (toliau – Asociacija) šiuo raštu teikia pastabas dėl Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 8 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, registracijos Nr. XIIIP-1388 (toliau – Įstatymo projektas). Šiuo raštu norėtume atkreipti Jūsų dėmesį, kad Įstatymo projekto 1 straipsnio priėmimas pažeistų Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintus teisėkūros principus. Tikimės, kad pateiktos pastabos padės atskleisti, kad Įstatymo projekto priėmimas nėra tikslingas, nepagrįstai apribos tam tikrų vartotojų grupių teises ir sukels nepagrįstą administracinę naštą vartojimo kredito davėjams. I
pakeitimas) siūloma papildyti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 8 straipsnį 8 dalimi ir ją išdėstyti taip: 8.
Vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis negali būti laikomos asmens gaunamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos. Asmuo yra atleidžiamas nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo, palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, jei vartojimo kredito gavėjo kreditingumas buvo vertinamas kaip pajamas vertinant gaunamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas. 2.
siūloma numatyti, kad vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis negali būti laikomos šios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 739 straipsnyje (Pinigų sumos, iš kurių išieškoti negalima) nurodytos pajamos: 1) kompensacinės išmokos už darbuotojui priklausančių įrankių nusidėvėjimą ir kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai dirbama nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų; 2) sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves; 3) motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos; 4) išmokos vaikams, mokamos pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą; 5) laidojimo pašalpa; 6) išmokos, mokamos pagal Šalpos pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčių gyventojų socialinei paramai; 7) valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, pareigūnų ir karių valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, valstybinė signataro našlaičių renta, Respublikos Prezidento našlaičių valstybinė renta; 8) išeitinės išmokos. 3. Įstatymo projekto aiškinamojo rašto (toliau – Aiškinamasis raštas) 1 punkte, be kita ko, nurodoma, kad šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Įstatymas) redakcija sudaro galimybę vartojimo kredito davėjui suteikti vartojimo kreditus asmenims, kurių pajamos yra gaunamos iš išmokų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 739 straipsnyje.
Tačiau tokios vartojimo kredito gavėjo gaunamos pajamos nėra tvarios, nuolatinės ir pakankamos, siekiant prisiimti finansinius įsipareigojimus. 4. Aiškinamojo rašto 2 punkte nurodoma, kad projekto tikslas – apginti vartotojų teises, panaikinant galimybę vartojimo kredito davėjams piktnaudžiauti įstatymu suteiktomis teisėmis. Aiškinamojo rašto
vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito gavėjo pajamomis gali laikyti visas gaunamas išmokas, taip pat vartojimo kredito gavėjas, kaip vartojimo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonę, gali priimti iš vartojimo kredito gavėjo ar kitų asmenų vekselius. 5. Be to, vadovaujantis Aiškinamojo rašto 5 punktu priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 7 punkte yra paaiškinama, kad projekto įgyvendinimas įtakos verslo sąlygoms ir plėtrai neturės. PASTABOS SIŪLOMAM REGULIAVIMUI
Aiškinamajame rašte nurodyti tikslai jau yra pasiekti galiojančiu teisiniu reguliavimu; (B) Įstatymo projekto 1 straipsnis prieštarauja šiuo metu galiojančiam teisiniam reguliavimui; (C) nėra techninių galimybių įgyvendinti Įstatymo projekto 1 straipsnį; (D) Įstatymo projektas nepagrįstai apriboja tam tikrų vartotojų grupių teises. Taigi, Įstatymo projekto priėmimas akivaizdžiai pažeistų teisėkūros principus. Detalesni paaiškinimai pateikiami toliau. A. Šiuo metu galiojantis VKĮ užtikrina, kad būtų vertinamos tik tvarios pajamos 7.
Šiuo metu galiojančio VKĮ 8 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinti vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklių rengimui taikomi reikalavimai. Vienas iš reikalavimų yra tai, kad vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo potencialas. 8. Vadovaujantis VKĮ 8 straipsnio 5 dalimi, kreditingumo vertinimo reikalavimai yra detalizuoti Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo
vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatuose (toliau – Nuostatai). Nuostatuose yra detalizuoti reikalavimai, užtikrinantys, kad priimant sprendimą dėl vartojimo kredito teikimo būtų atsižvelgiama tik į tvarias vartojimo kredito gavėjų pajamas. Nuostatų 9 p. yra įtvirtinta, kad priimant sprendimą dėl vartojimo kredito teikimo turi būti atsižvelgiama į ne mažiau kaip keturių paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkį ir vertinama, ar vartojimo kredito sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo laikotarpiu gaunamų tvarių pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti. Kito laikotarpio vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkis gali būti taikomas tais atvejais, kai vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi pagrįstų ir pakankamų įrodymų, kad konkrečiu atveju kito laikotarpio vartojimo kredito gavėjo pajamos gali būti laikomos tvariomis ir atitinkamo laikotarpio taikymas nepažeidžia atsakingojo skolinimo reikalavimų.
Tvariomis pajamomis pripažįstamos tokios vartojimo kredito gavėjo pajamos, kurių pagrįstai galima tikėtis vartojimo kredito suteikimo laikotarpiu. Vartojimo kredito davėjas ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius, apskaičiuodamas vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką, vertina jam žinomas ir
(arba) galimas žinoti vartojimo kredito gavėjo išlaidas, susijusias ne tik su vartojimo kredito grąžinimu, bet ir su kitais vartojimo kredito gavėjo turimais įsipareigojimais finansų įstaigoms, ir atsižvelgia į pajamas, liekančias sumokėjus vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką. 9. Taigi, Aiškinamojo rašto nuostata, kad šiuo metu vartojimo kredito davėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito gavėjo pajamomis gali laikyti visas gaunamas išmokas, nėra pagrįsta. Priešingai, vartojimo kredito davėjai vertinant kreditingumą turi pareigą atsižvelgti tik į tvarias vartojimo kredito gavėjų pajamas. 10. Vadinasi, Įstatymo projekto 1 straipsnio priėmimas prieštarautų ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintam tikslingumo principui (reiškiančiam, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis) – šiuo metu esantis teisinis reguliavimas užtikrina, kad vartojimo kredito davėjai atsižvelgtų ne į visas vartojimo kredito gavėjų gaunamas išmokas, t.y. tik tokias pajamas, kurias galima laikyti tvariomis. B. Įstatymo projekto 1 straipsnis prieštarauja VKĮ 8 str. 4 d. 11.
užtikrina, kad vartojimo kredito davėjai kreditingumo vertinimo metu atsižvelgtų tik į tokias vartojimo kredito gavėjų pajamas, kurias galima laikyti tvariomis. Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nėra pateikiamas pajamų, kurios laikomos tvariomis, sąrašas. Vartojimo kredito gavėjo pajėgumas įvykdyti prisiimamą įsipareigojimą turi būti vertinamas visapusiškai, tinkamai individualizuojant atskirus atvejus ir individualiai atsižvelgiant į kiekvieną atvejį. 12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs1, kad protingai interpretuojant šiose Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatose išdėstytas formuluotes, galima pagrįstai daryti išvadą, kad jos suponuoja pareigą atsižvelgti į visus veiksnius, kurie gali būti reikšmingi vertinant kredito gavėjo pajėgumą įvykdyti iš siekiamo gauti kredito kylančius įsipareigojimus. Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatos negali būti interpretuojamos, kaip draudžiančios suteikti ar atsisakyti suteikti vartojimo kreditą izoliuotai vertinant tik kažkurį vieną iš reikšmingų kriterijų. Vertinimo rezultatai pagal kažkurį iš kriterijų kartais gali būti nei patvirtinantys, nei paneigiantys kredito gavėjo pajėgumą įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Kaip pažymėjo Lietuvos bankas, visų vartojimo kredito gavėjų atžvilgiu bendros taisyklės (tam tikro rodiklio, konkrečios piniginių lėšų sumos ar pan.) taikymas neužtikrintų individualaus ir kiekvieno konkretaus vartojimo kredito gavėjo situacijos įvertinimo bei neatitiktų minėto LVAT išaiškinimo, todėl būtų laikomas ydinga praktika, pažeidžiančia atsakingojo skolinimo principus. 13. Nepaisant aukščiau aptarto reguliavimo, Įstatymo 1 straipsniu yra siūloma priimti bendrą taisyklę ir konkrečiai nurodyti, kokios pajamos nėra laikomos tvariomis.
Vadinasi, priėmus Įstatymo projektą, būtų užkertamas kelias kiekvieno vartojimo kredito gavėjo situaciją vertinti individualiai – siūloma VKĮ 8 straipsnio 8 dalis prieštarautų VKĮ 8 straipsnio 4 daliai. Taigi, Įstatymo projekto priėmimas prieštarautų ir teisėkūros sistemiškumo principui ², reiškiančiam, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje. C. Nėra techninių galimybių įgyvendinti Įstatymo projekto 1 straipsnį
kredito davėjas privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Tai reiškia, kad visais atvejais vartojimo kredito davėjai turi pareigą vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją pagrįsti atlikus patikrinimą duomenų bazėse, arba vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją pagrįsti kitais įrodymais. 15. Įsigaliojus Įstatymo projekto 1 straipsniui vartojimo kredito davėjai turėtų pareigą užtikrinti, kad vertinant kreditingumą vartojimo kredito gavėjo pajamomis nebūtų laikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos išmokos. Vartojimo kredito davėjai privalėtų iš vartojimo kredito gavėjo gauti informaciją apie pajamų rūšis ir ją pagrįsti informacija, esančia duomenų bazėse arba kitais įrodymais. 16. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) duomenų bazė yra vienintelė duomenų bazė Lietuvoje, iš kurios vartojimo kredito davėjai gali gauti informaciją apie vartojimo kredito gavėjų pajamas.
Pagal sudaromas asmens duomenų teikimo sutartis vartojimo kredito davėjams yra teikiami šie duomenys apie vartojimo kredito gavėjų pajamas: paskirtas nuolatinių išmokų sumas (nenurodant konkrečios išmokos rūšies) ir laikotarpį, per kurį duomenų subjektas turi teisę į atitinkamą išmoką (jei išmoka neterminuota, termino pabaiga nenurodoma); per užklausos laikotarpyje esančius mėnesius išmokėtas vienkartinių/nuolatinių išmokų sumas (nenurodant konkrečios išmokos rūšies)3. 17. Taigi, vartojimo kredito davėjai Sodros duomenų bazėje turi galimybę įsitikinti vartojimo kredito gavėjo gaunamų pajamų tvarumu, tačiau informacija apie konkrečios išmokos rūšį nėra teikiama. Vadinasi, priėmus Įstatymo projektą, vienintelė vartojimo kredito davėjams Lietuvoje prieinama duomenų bazė būtų netinkama VKĮ nustatytų reikalavimų įgyvendinimui – vartojimo kredito davėjai kiekvienos sudaromos vartojimo kredito sutarties atveju turėtų pareigą patikrinti gaunamų pajamų rūšis, tačiau tokia informacija nėra teikiama. Kitaip nei nurodyta Aiškinamajame rašte, Įstatymo projekto priėmimas itin apsunkintų verslo sąlygas ir plėtrą. 18. Kaip paaiškinta aukščiau, šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas užtikrina, kad kreditingumo vertinimo metu būtų atsižvelgiama tik į tvarias vartojimo kredito gavėjų pajamas.
Taigi Įstatymo projekto priėmimas pažeistų teisėkūros proporcingumo (pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti4) ir efektyvumo (rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, turi būti skelbiami ir įvertinami dėl teisinio reguliavimo gauti pasiūlymai, o teisėkūros veiksmai atliekami per protingus terminus) principus. D. Priėmus įstatymo projektą būtų nepagrįstai apribotos tam tikrų vartotojų grupių teisės
reikštų, kad vartojimo kredito sutartys negalėtų būti sudaromos (ir pratęsiamos) su asmenimis, kurie gauna CPK 739 straipsnyje nurodytas išmokas. Pavyzdžiui, vartojimo kreditai negalėtų būti suteikiami asmenims, gaunantiems motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokas. Taigi, Įstatymo projekto priėmimas reikštų, kad asmenys, esantys vaiko priežiūros atostogose, negali sudaryti naujos ar pratęsti turimos kredito kortelės sutarties, įsigyti mobiliųjų telefoną ar kitą įrenginį išsimokėtinai (t.y. gauti vartojimo kreditą atidėto mokėjimo forma) ir pan. 20. Pažymėtina, kad nėra pagrindo teigti, jog CPK 739 nurodytos pajamas negali būti laikomos tvariomis.
Pavyzdžiui, vaiko priežiūros išmoką gali gauti toks asmuo, kuris, be kitų įstatymuose nustatytų reikalavimų5, 1) yra apdraustas motinystės socialiniu draudimu; 2) įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų (išskyrus įstatyme numatytas išimtis) ir 3) iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 61 straipsniu, su darbuotojais, esančiais nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogose, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio valia (šio kodekso
gavėjos pajamos nėra tvarios – yra pagrįsta galimybė tikėtis, kad nustojus gauti vaiko priežiūros išmokas asmuo toliau gaus darbo užmokestį. 21. Paminėtina, kad vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo tikslas yra įsitikinti, ar asmuo yra pajėgus vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus – mokėti vartojimo kredito sutartyje nurodyto dydžio įmokas. Vertinant kreditingumą yra preziumuojama, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį6, t.y. kad vartojimo kredito gavėjas mokės įmokas sutartyje nustatyta tvarka, todėl priverstinio išieškojimo procedūros nebus vykdomos. Tuo tarpu CPK 739 straipsnyje yra nurodytos sumos, iš kurių negali būti vykdomas išieškojimas. Taigi CPK 739 straipsnis yra aktualus išskirtiniais atvejais, kai asmuo tinkamai nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų ir yra pradedamas išieškojimas priverstinio vykdymo proceso tvarka.
CPK 739 straipsnio tikslas yra apsaugoti skolininko interesus vykdomajame procese – išieškojimo vykdomajame procese ribojimai ir draudimai nustatyti atsižvelgiant į nurodytų pašalpų ir kitų išmokų specialią paskirtį7. Nėra teisinio pagrindo teigti, kad pajamos, iš kurių negali būti išieškoma, negali būti naudojamos finansinių įsipareigojimų pagal sudarytas sutartis vykdymui. Priešingai, vaiko priežiūros išmokas gaunantis asmuo gali sudaryti vartojimo kredito sutartį šeimos poreikiams tenkinti ir pan. 22. Galiausiai pažymėtina, kad Įstatymo projekto 1 straipsniu siūlomas reguliavimas nebūtų tikslingas net ir tuo atveju, jeigu kreditingumo vertinimo metu būtų vertinamos priverstinio išieškojimo galimybės – pavyzdžiui, kreditingumo vertinimo metu darbo užmokestį gaunantis vartojimo kredito gavėjas išeina vaiko priežiūros atostogų, todėl išieškojimo procedūros iš tokių išmokų nebūtų galimos. 23. Vadinasi, priėmus Įstatymo projektą taip pat be pagrindo būtų pažeistas ir pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principas, reiškiantis, kad teisės aktų nuostatos turi užtikrinti ir negali paneigti Konstitucijoje, Europos Sąjungos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų asmens teisių ir laisvių, teisėtų interesų. II. ĮSTATYMO PROJEKTO 2 STRAIPSNIU SIŪLOMAS REGULIAVIMAS
straipsnio pakeitimas) siūloma pakeisti VKĮ 20 straipsnio 8 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: Vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas neturi teisės priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdami užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. 25.
siūloma numatyti, kad Vartojimo kredito davėjas neturi teisės priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo. PASTABOS SIŪLOMAM REGULIAVIMUI
priemonių, kuri leidžia skolininkui pasidengti savo skolas dalimis, pasiliekant jam būtinas pragyvenimui lėšas. Pabrėžtina, kad Vekseliai naudojami tik esant skolininko įsiskolinimui, ir ši priemonė teikiama kaip pasiūlymas, kai skolininkas vėluoja daugiau nei 30 d. Vekselio pasirašymo metu su Klientu suderinamas jo skolos dengimas mažesnėmis sumomis ir per ilgesnį laiko tarpą, dažnai, taip pat su Klientu, išduodančiu vekselį yra tariamasi, kad einamąjį savo įsiskolinimą, jis padengs tik po 3, o ypač sunkiais atvejais po 6 mėn., taip Klientas turi galimybę pasidengti tuo laikotarpiu kitus savo įsipareigojimų įsiskolinimus, jei tokių turi, ar netekus darbo, galimybę per atidėjimo laikotarpį, susirasti naują pajamų šaltinį. Pabrėžtina ir tai, kad Klientui išduodant vekselį, daugeliu atveju yra daromos nuolaidos, naudingos klientui, kaip, pvz., nurašomi delspinigiai, susidarę iki vekselio išdavimo ar vekselio terminu. Taip pat net suėjus vekselio terminui, jei Klientas nepasidengia pilnai savo einamojo įsiskolinimo, visais atvejais su skolininku yra tariamasi dėl dalinių mokėjimų, taip dažnai Klientas net įgyja galimybę pasidengti/grąžinti kreditą, per ilgesnį laikotarpį, nei kad privalėtų tai padaryti pagal sutartį, tuo pačiu nepatirdamas papildomų išlaidų, nes už pratęstą terminą jam nėra skaičiuojami jokie papildomo mokesčiai bei Kliento skolos išieškojimas neperduodamas nei teismui, nei antstoliui, tai Klientas nepatiria jokių papildomų išlaidų bei streso, kurį patirtų dalyvaudamas teismo procesuose. 27. Pabrėžtina ir tai, kad paprastai Klientai, pagal įstatymus, išduoda vekselius tik iki 3000 eur., o didesnėmis sumomis išduodami vekseliai privalo būti tvirtinami notarų.
Vekselio išdavimo procesas praktiškai yra analogiškas ikiteisminės taikos sutarties, tvirtinamos teisme, procesui, kurio metu susitariama dėl analogiškų sąlygų, kaip išduodant vekselį, bei vadovaujantis LR CPK nuostatomis teismas praktiškai negali analizuoti tokios taikos sutarties sąlygų, ir tik Kreditoriui paprašius, išduoda vykdomąjį dokumentą, kai tuo tarpu pagal vekselį išduodamo vykdomojo įrašo procesas yra reglamentuotas daug griežčiau ir daug tiksliau apibūdinti tiek notaro atliekami veiksmai, tiek Kreditoriaus privalomai atliekami veiksmai, kad toks vykdomasis įrašas būtų išduotas. O procesai skiriasi tuo, kad vekselio išdavimas palengvina Klientui jo skolinę padėtį ir sumažina išlaidas tiek jam, tiek Kreditoriui, nes dažnam Klientui teismo procesas kelią stresą ir jis tik dar labiau sunkina jo turtinę padėtį. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, prašome Jūsų įvertinti Įstatymo projekto 1 straipsnio atitiktį teisėkūros principams ir neigiamą poveikį vartotojų interesams ir verslo sąlygoms. Siūlome atsisakyti siūlymų koreguoti VKI 8 straipsnį ir raginame nepritarti Įstatymo projekto 1 straipsniui. Svarstant VKI 20 straipsnio 3 dalies pakeitimus siūlome nepritarti Įstatymo projekto 2 straipsniui ir nustatyti papildomi reikalavimai vekselio išdavimo praktikai. Atsižvelgti. Pritarta Komiteto pasiūlymui išbraukti įstatymo projekto 1 straipsnį (žr. Komiteto sprendimą ir pasiūlymus išvados 6 punkte). 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo nariai R. Šalaševičiūtė, A.
Šalaševičiūtė, A. Palionis, 2018-05-291 Argumentai: siūlytina įstatyme įvardinti pajamų, kurios neturi būti vertinamos vertinant kredito gavėjo kreditingumą, sąrašą (atsisakant nuorodos į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnį), jį susiaurinti, atsižvelgiant į tai, kad dalis pajamų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje, laikytinos tvariomis pajamomis. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: ,,1 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Papildyti 8 straipsnį 8 dalimi ir ją išdėstyti taip: „8. Vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis negali būti laikomos šios asmens gaunamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos:
kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai dirbama nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų;
perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves;
3) motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos;
3) 4) išmokos vaikams, mokamos pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą;
4) 5) laidojimo pašalpa;
5) 6) išmokos, mokamos pagal Šalpos pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčių gyventojų socialinei paramai;
6) 7) valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, pareigūnų ir karių valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, valstybinė signataro našlaičių renta, Respublikos Prezidento našlaičių valstybinė renta;
7) 8) išeitinės išmokos.
Vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis negali būti laikomos šios asmens gaunamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos:
kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai dirbama nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų;
perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves;
3) motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos;
3) 4) išmokos vaikams, mokamos pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą;
4) 5) laidojimo pašalpa;
5) 6) išmokos, mokamos pagal Šalpos pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčių gyventojų socialinei paramai;
6) 7) valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, pareigūnų ir karių valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, valstybinė signataro našlaičių renta, Respublikos Prezidento našlaičių valstybinė renta;
7) 8) išeitinės išmokos. Asmuo yra atleidžiamas nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo, palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, jei vartojimo kredito gavėjo kreditingumas buvo vertinamas kaip pajamas vertinant gaunamas šioje dalyje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas.“ Nepritarti. Pritarta Komiteto pasiūlymui išbraukti įstatymo projekto 1 straipsnį (žr. Komiteto sprendimą ir pasiūlymus išvados 6 punkte). 2. Seimo nariai R. Šalaševičiūtė, A.
Šalaševičiūtė, A. Palionis, 2018-05-293 Argumentai: siekiant tinkamai pasirengti įstatymo įgyvendinimui, nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą. Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip: ,,3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis Įstatymas įsigalioja 2018 m. rugsėjo 1 d. liepos 1 d.“ Nepritarti. Įstatymo įsigaliojimo datos nukėlimas neaktualus, Socialinių reikalų ir darbo komiteto siūlymu išbraukus įstatymo projekto 1 straipsnį. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į šį Komiteto pasiūlymą. 6.2. Pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1
1Socialinių reikalų ir darbo komitetas,
2018-05-301 Argumentai: atsižvelgiant į Komiteto posėdžio metu išsakytus argumentus, kad:
vartojimo kredito gavėjo kreditingumą būtų atsižvelgiama ne į visas jo gaunamas išmokas, o tik į tvarias pajamas;
reikalauja įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes, galinčias turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ir atsižvelgia į pajamas, liekančias vartojimo kredito gavėjui sumokėjus įmoką;
neproporcingas siekiam tikslui pasekmes pačiai asmenų, kurių interesus siekiama apsaugoti, grupei (pvz., vaiko priežiūros atostogose esantiems asmenims, kurių vienintelės pajamos yra vaiko priežiūros išmokos, o jos gali būti tikrai didelės ir dažniausiai yra tvarios). Jiems galėtų būti užkirstas kelias gauti kreditą, nors jis gali būti reikalingas jų gyvybiškai svarbiems poreikiams užtikrinti (sveikatos ar kitais tikslais); 4.
Civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos yra tos pajamos, iš kurių draudžiama išieškoti, todėl pati finansų įstaiga, kuri teikia kreditą vertindama tik tokias pajamas, pasmerkia save beviltiškai skolai, kurios negalės išieškoti, todėl nėra suinteresuota teikti tokio kredito;
institucija (Lietuvos bankas) vykdo aktyvią vartojimo kredito davėjų veiklos priežiūrą, t. y. atlieka vartojimo kredito davėjų patikrinimus, nagrinėja vartotojų skundus, o nustačiusi vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimų pažeidimus, vertina juos pakankamai griežtai. Pasiūlymas: 1.Išbraukti įstatymo projekto 1 straipsnį. 1 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Papildyti 8 straipsnį 8 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„8. Vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis negali
būti laikomos asmens gaunamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos. Asmuo yra atleidžiamas nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo, palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, jei vartojimo kredito gavėjo kreditingumas buvo vertinamas kaip pajamas vertinant gaunamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas.“
numeraciją. Pritarti. 7. Balsavimo rezultatai: už – 10, prieš – 0, susilaikė – 0. 8. Komiteto paskirtas pranešėjas: Gediminas Vasiliauskas. Komiteto pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė Socialinių reikalų ir darbo komiteto biuro patarėja Diana Jonėnienė
Biudžeto ir finansų komitetas
2018-09-26
1Komiteto posėdyje dalyvavo: Biudžeto ir finansų komiteto nariai: Stasys Jakeliūnas, Kęstutis
Glaveckas, Kęstutis Bartkevičius, Andrius Palionis, Viktoras Rinkevičius, Mykolas Majauskas, Vida Ačienė, Valius Ąžuolas, Andrius Kubilius, Rita Tamašunienė, Juozas Varžgalys. Biudžeto ir finansų komiteto biuras: biuro vedėja Alina Brazdilienė, patarėjai: Janina Alasevičienė, Dalia Mudėnienė, Jolanta Dzikaitė, Jolanta Žaltkauskienė, padėjėjos Danguolė Zabulėnienė ir Jolanta Matiliauskienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-11-201 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
dalimi, kurioje būtų nustatytas draudimas, vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis laikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas. Siūlymas svarstytinas. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojančio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje yra nustatyti vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimai, kuriais remiantis Lietuvos bankas tvirtina Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisykles. Pagal Lietuvos banko 2013 m. kovo 19 d. Nr.
Nr. 03-62 nutarimu patvirtintus Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatus, sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų, išskyrus atvejus kai vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi pagrįstų ir pakankamų įrodymų, kad konkrečiu atveju didesnio dydžio taikymas nepažeidžia atsakingojo skolinimo reikalavimų (9 punktas). Priimant sprendimą dėl vartojimo kredito teikimo turi būti atsižvelgiama į ne mažiau kaip keturių paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkį ir vertinama, ar vartojimo kredito sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo laikotarpiu gaunamų tvarių pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti (10 punktas). Vartojimo kredito davėjo vartojimo kreditų teikimo ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus vykdomos veiklos politika turi remtis prielaida, kad vartojimo kreditas grąžinamas vartojimo kredito gavėjo pajamų sukuriamais pinigų srautais (pajamomis), o ne dėl priverstinio grąžinimo pasinaudojant vartojimo kredito davėjo arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus reikalavimo užtikrinimo priemonėmis (15 punktas). Vartojimo kredito gavėjai, kurių pajamos gali gerokai kisti (pvz., dividendų, pajų pajamos, nekilnojamojo turto pajamos, pajamos iš investicinės veiklos arba nekilnojamojo turto pardavimo pajamos ir pan.), kurie dirba sezoninius darbus, gauna nereguliarias pajamas arba dėl kurių pajamų tvarumo abejojama, vertinami konservatyviau, jiems teikiamiems vartojimo kreditams nustatomas griežtesnis nei Nuostatų 9 punkte įtvirtintas vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio dydis (19 punktas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarstytina, ar būtina keisti galiojantį teisinį reguliavimą. Pritarti 2.
2Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
dalimi, kurioje būtų įtvirtinta sankcija vartojimo kredito davėjui, jeigu jis, vertindamas vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis laikytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas: „Asmuo yra atleidžiamas nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo, palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, jei vartojimo kredito gavėjo kreditingumas buvo vertinamas kaip pajamas vertinant gaunamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas“. Nuostata diskutuotina. Pirma, atkreiptinas dėmesys, kad galiojančio įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta: „Palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.“ Be to, priežiūros institucija turi teisę skirti baudą už įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų pažeidimus – vartojimo kredito davėjui ar tarpusavio skolinimo platformos operatoriui iki 0,1 procento praėjusių metų bendrųjų metinių veiklos pajamų, kitiems asmenims iki 2 896 eurų, taip pat kitas įstatyme nustatytas poveikio priemones. Taigi įstatyme jau yra įtvirtintos sankcijos vartojimo kredito davėjui dėl netinkamo vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo.
Antra, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą pažymėjo, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. lapkričio 9 d.,
tiek, kiek ji yra susijusi su kredito gavėjo atleidimu ne tik nuo palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, bet ir nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo tuo atveju, kai vertinant kredito gavėjo kreditingumą į jo pajamas būtų įtrauktos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos, atitinka proporcingumo principą. Trečia, svarstytina, ar siekiant aiškumo, projektu siūlomos keičiamo įstatymo 8 straipsnio 8 dalies antrajame sakinyje vietoj žodžio ,,asmuo“ nereikėtų įrašyti žodžius ,,vartojimo kredito gavėjas“, o vietoj žodžių ,,vartojimo kredito gavėjo“ įrašyti žodį ,,jo“. Ketvirta, atkreipiame dėmesį, kad kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimai yra nustatyti įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, o juos pagal įstatymo 8 straipsnio 5 dalies nuostatas detalizuoja priežiūros institucija (Lietuvos bankas). Sankcijos kredito davėjų atžvilgiu yra nustatytos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar projektu siūlomos keičiamo įstatymo nuostatos neturėtų būti dėstomos atitinkamai įstatymo 8 straipsnio 4 ir 7 dalyse, o ne įstatymo 8 dalyje.
Jeigu būtų pritarta šiai pastabai, projekto 3 straipsnį reikėtų papildyti atskira struktūrine dalimi pasiūlant Lietuvos bankui priimti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, atitinkamai papildant ir projekto 3 straipsnio pavadinimą. Pastaba neaktuali Pritarta SRDK pasiūlymui išbraukti projekto 1 straipsnį (žr. šių išvadų 6 lentelę). 3. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
3Projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti įstatymo 20 straipsnio 3 dalį,
įtvirtinant draudimą naudoti vekselius tikslu užtikrinti prievolės pagal vartojimo kredito sutartį įvykdymą. Pastebėtina, kad galiojantis įstatymas leidžia vartojimo kredito sutarties įvykdymą užtikrinti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (laidavimu, garantija ir kt.), informuojant apie tai vartotoją prieš sudarant vartojimo kredito sutartį (5 straipsnio 2 dalies 13 punktas). Tačiau vekseliui, kuris naudojamas kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, įstatymo 20 straipsnio
nustatytų vartojimo kredito gavėjo teisių“. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad siūlomu pakeitimu siekiama eliminuoti nuostatą, kuri suvaržo kredito gavėjų bei kitų asmenų, kaip vartotojų, teises ir sudaro galimybę vartojimo kredito davėjams piktnaudžiauti įstatyme suteiktomis teisėmis, tačiau nėra nurodyti faktai, kuriais remiantis daroma išvada apie neproporcingą vartotojų teisių suvaržymą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl vekselio, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės. Teismas taip pat ne kartą yra atkreipęs dėmesį, kad atlikdamas nurodytą funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu.
Vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą. Vis dėlto kreditoriaus reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos dvigubai, t. y. ir pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Ž. ir kt. v. AS „Parex banka“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-343/2013; 2014 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Andova“ v. BAB bankas SNORAS, bylos Nr. 3K-3-14/2014; kt.). Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar siūlomas įtvirtinti draudimas yra būtinas. Nepritarti Praktikoje pastebėta gana daug piktnaudžiavimo atvejų išrašant ir priimant vekselius, kai išrašomi net keli vekseliai tai pačiai sumai, todėl tikslinga uždrausti vartojimo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą užtikrinti išduodant vekselį. 4. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,
taikomos vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimui, jeigu jis pradėtas iki įstatymo įsigaliojimo, bet įstatymui įsigaliojus dar nėra užbaigtas. Svarstytina, ar, siekiant aiškumo, projektą nereikėtų papildyti nuostatomis, reglamentuojančiomis įstatymo taikymą.
Pastaba neaktuali Pritarta SRDK pasiūlymui išbraukti projekto 1 straipsnį (žr. šių išvadų 6 lentelę). 5. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2017-12-01 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI‑1253 8 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP‑1388, pažymime, kad pastabų ir pasiūlymų dėl Įstatymo projekto atitikties Europos Sąjungos teisei neturime, tačiau pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 lapkričio 20 d. išvadoje Nr. XIIIP‑1388
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“ (toliau – Asociacija) šiuo raštu teikia pastabas dėl Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 8 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, registracijos Nr. XIIIP-1388 (toliau – Įstatymo projektas). Šiuo raštu norėtume atkreipti Jūsų dėmesį, kad Įstatymo projekto 1 straipsnio priėmimas pažeistų Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintus teisėkūros principus. Tikimės, kad pateiktos pastabos padės atskleisti, kad Įstatymo projekto priėmimas nėra tikslingas, nepagrįstai apribos tam tikrų vartotojų grupių teises ir sukels nepagrįstą administracinę naštą vartojimo kredito davėjams. I. ĮSTATYMO PROJEKTO 1 STRAIPSNIU SIŪLOMAS
siūloma papildyti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 8 straipsnį 8 dalimi ir ją išdėstyti taip: 8.
Vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis negali būti laikomos asmens gaunamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos. Asmuo yra atleidžiamas nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo, palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, jei vartojimo kredito gavėjo kreditingumas buvo vertinamas kaip pajamas vertinant gaunamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas. 2.
vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis negali būti laikomos šios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)
pajamos: 1) kompensacinės išmokos už darbuotojui priklausančių įrankių nusidėvėjimą ir kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai dirbama nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų; 2) sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves; 3) motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos;
4) išmokos vaikams, mokamos pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą; 5) laidojimo pašalpa; 6) išmokos, mokamos pagal Šalpos pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčių gyventojų socialinei paramai;
7) valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, pareigūnų ir karių valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, valstybinė signataro našlaičių renta, Respublikos Prezidento našlaičių valstybinė renta; 8) išeitinės išmokos. 3. Įstatymo projekto aiškinamojo rašto (toliau – Aiškinamasis raštas)
Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Įstatymas) redakcija sudaro galimybę vartojimo kredito davėjui suteikti vartojimo kreditus asmenims, kurių pajamos yra gaunamos iš išmokų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 739 straipsnyje.
Tačiau tokios vartojimo kredito gavėjo gaunamos pajamos nėra tvarios, nuolatinės ir pakankamos, siekiant prisiimti finansinius įsipareigojimus. 4. Aiškinamojo rašto 2 punkte nurodoma, kad [p]rojekto tikslas – apginti vartotojų teises, panaikinant galimybę vartojimo kredito davėjams piktnaudžiauti įstatymu suteiktomis teisėmis. Aiškinamojo rašto 3 punkte nurodoma, kad šiuo metu vartojimo kredito davėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito gavėjo pajamomis gali laikyti visas gaunamas išmokas, taip pat vartojimo kredito gavėjas, kaip vartojimo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonę, gali priimti iš vartojimo kredito gavėjo ar kitų asmenų vekselius. 5. Be to, vadovaujantis Aiškinamojo rašto 5 punktu priėmus Įstatymo projektą neigiamų pasekmių nenumatoma. 7 punkte yra paaiškinama, kad [p]rojekto įgyvendinimas įtakos verslo sąlygoms ir plėtrai neturės. PASTABOS SIŪLOMAM REGULIAVIMUI
tikslai jau yra pasiekti galiojančiu teisiniu reguliavimu; (B) Įstatymo projekto
nėra techninių galimybių įgyvendinti Įstatymo projekto 1 straipsnį; (D) Įstatymo projektas nepagrįstai apriboja tam tikrų vartotojų grupių teises. Taigi, Įstatymo projekto priėmimas akivaizdžiai pažeistų teisėkūros principus. Detalesni paaiškinimai pateikiami toliau. A. Šiuo metu galiojantis VKĮ užtikrina, kad būtų vertinamos tik tvarios pajamos 7.
Šiuo metu galiojančio VKĮ 8 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinti vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo taisyklių rengimui taikomi reikalavimai. Vienas iš reikalavimų yra tai, kad vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo potencialas. 8. Vadovaujantis VKĮ 8 straipsnio 5 dalimi, kreditingumo vertinimo reikalavimai yra detalizuoti Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintuose Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatuose (toliau – Nuostatai). Nuostatuose yra detalizuoti reikalavimai, užtikrinantys, kad priimant sprendimą dėl vartojimo kredito teikimo būtų atsižvelgiama tik į tvarias vartojimo kredito gavėjų pajamas. Nuostatų 9 p. yra įtvirtinta, kad [p]riimant sprendimą dėl vartojimo kredito teikimo turi būti atsižvelgiama į ne mažiau kaip keturių paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkį ir vertinama, ar vartojimo kredito sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo laikotarpiu gaunamų tvarių pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti. Kito laikotarpio vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkis gali būti taikomas tais atvejais, kai vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi pagrįstų ir pakankamų įrodymų, kad konkrečiu atveju kito laikotarpio vartojimo kredito gavėjo pajamos gali būti laikomos tvariomis ir atitinkamo laikotarpio taikymas nepažeidžia atsakingojo skolinimo reikalavimų.
Tvariomis pajamomis pripažįstamos tokios vartojimo kredito gavėjo pajamos, kurių pagrįstai galima tikėtis vartojimo kredito suteikimo laikotarpiu. Vartojimo kredito davėjas ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius, apskaičiuodamas vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką, vertina jam žinomas ir
(arba) galimas žinoti vartojimo kredito gavėjo išlaidas, susijusias ne tik su vartojimo kredito grąžinimu, bet ir su kitais vartojimo kredito gavėjo turimais įsipareigojimais finansų įstaigoms, ir atsižvelgia į pajamas, liekančias sumokėjus vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką. 9. Taigi, Aiškinamojo rašto nuostata, kad šiuo metu vartojimo kredito davėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito gavėjo pajamomis gali laikyti visas gaunamas išmokas, nėra pagrįsta. Priešingai, vartojimo kredito davėjai vertinant kreditingumą turi pareigą atsižvelgti tik į tvarias vartojimo kredito gavėjų pajamas. 10. Vadinasi, Įstatymo projekto 1 straipsnio priėmimas prieštarautų ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme įtvirtintam tikslingumo principui (reiškiančiam, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis) – šiuo metu esantis teisinis reguliavimas užtikrina, kad vartojimo kredito davėjai atsižvelgtų ne į visas vartojimo kredito gavėjų gaunamas išmokas, t.y. tik tokias pajamas, kurias galima laikyti tvariomis. Pritarti
B. Įstatymo projekto 1 straipsnis prieštarauja VKĮ 8 str. 4 d. 11.
užtikrina, kad vartojimo kredito davėjai kreditingumo vertinimo metu atsižvelgtų tik į tokias vartojimo kredito gavėjų pajamas, kurias galima laikyti tvariomis. Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nėra pateikiamas pajamų, kurios laikomos tvariomis, sąrašas. Vartojimo kredito gavėjo pajėgumas įvykdyti prisiimamą įsipareigojimą turi būti vertinamas visapusiškai, tinkamai individualizuojant atskirus atvejus ir individualiai atsižvelgiant į kiekvieną atvejį. 12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs[1], kad protingai interpretuojant šiose Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatose išdėstytas formuluotes, galima pagrįstai daryti išvadą, kad jos suponuoja pareigą atsižvelgti į visus veiksnius, kurie gali būti reikšmingi vertinant kredito gavėjo pajėgumą įvykdyti iš siekiamo gauti kredito kylančius įsipareigojimus. Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatos negali būti interpretuojamos, kaip draudžiančios suteikti ar atsisakyti suteikti vartojimo kreditą izoliuotai vertinant tik kažkurį vieną iš reikšmingų kriterijų. Vertinimo rezultatai pagal kažkurį iš kriterijų kartais gali būti nei patvirtinantys, nei paneigiantys kredito gavėjo pajėgumą įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Kaip pažymėjo Lietuvos bankas, visų vartojimo kredito gavėjų atžvilgiu bendros taisyklės (tam tikro rodiklio, konkrečios piniginių lėšų sumos ar pan.) taikymas neužtikrintų individualaus ir kiekvieno konkretaus vartojimo kredito gavėjo situacijos įvertinimo bei neatitiktų minėto LVAT išaiškinimo, todėl būtų laikomas ydinga praktika, pažeidžiančia atsakingojo skolinimo principus. 13. Nepaisant aukščiau aptarto reguliavimo, Įstatymo 1 straipsniu yra siūloma priimti bendrą taisyklę ir konkrečiai nurodyti, kokios pajamos nėra laikomos tvariomis.
Vadinasi, priėmus Įstatymo projektą, būtų užkertamas kelias kiekvieno vartojimo kredito gavėjo situaciją vertinti individualiai – siūloma VKĮ 8 straipsnio 8 dalis prieštarautų VKĮ 8 straipsnio 4 daliai. Taigi, Įstatymo projekto priėmimas prieštarautų ir teisėkūros sistemiškumo principui[2], reiškiančiam, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje. Pritarti
kredito davėjas privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Tai reiškia, kad visais atvejais vartojimo kredito davėjai turi pareigą vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją pagrįsti atlikus patikrinimą duomenų bazėse, arba vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją pagrįsti kitais įrodymais. 15. Įsigaliojus Įstatymo projekto 1 straipsniui vartojimo kredito davėjai turėtų pareigą užtikrinti, kad vertinant kreditingumą vartojimo kredito gavėjo pajamomis nebūtų laikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos išmokos. Vartojimo kredito davėjai privalėtų iš vartojimo kredito gavėjo gauti informaciją apie pajamų rūšis ir ją pagrįsti informacija, esančia duomenų bazėse arba kitais įrodymais. 16. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) duomenų bazė yra vienintelė duomenų bazė Lietuvoje, iš kurios vartojimo kredito davėjai gali gauti informaciją apie vartojimo kredito gavėjų pajamas.
Pagal sudaromas asmens duomenų teikimo sutartis vartojimo kredito davėjams yra teikiami šie duomenys apie vartojimo kredito gavėjų pajamas: paskirtas nuolatinių išmokų sumas (nenurodant konkrečios išmokos rūšies) ir laikotarpį, per kurį duomenų subjektas turi teisę į atitinkamą išmoką (jei išmoka neterminuota, termino pabaiga nenurodoma); per užklausos laikotarpyje esančius mėnesius išmokėtas vienkartinių/nuolatinių išmokų sumas (nenurodant konkrečios išmokos rūšies)[3]. 17. Taigi, vartojimo kredito davėjai Sodros duomenų bazėje turi galimybę įsitikinti vartojimo kredito gavėjo gaunamų pajamų tvarumu, tačiau informacija apie konkrečios išmokos rūšį nėra teikiama. Vadinasi, priėmus Įstatymo projektą, vienintelė vartojimo kredito davėjams Lietuvoje prieinama duomenų bazė būtų netinkama VKĮ nustatytų reikalavimų įgyvendinimui – vartojimo kredito davėjai kiekvienos sudaromos vartojimo kredito sutarties atveju turėtų pareigą patikrinti gaunamų pajamų rūšis, tačiau tokia informacija nėra teikiama. Kitaip nei nurodyta Aiškinamajame rašte, Įstatymo projekto priėmimas itin apsunkintų verslo sąlygas ir plėtrą. 18. Kaip paaiškinta aukščiau, šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas užtikrina, kad kreditingumo vertinimo metu būtų atsižvelgiama tik į tvarias vartojimo kredito gavėjų pajamas.
Taigi Įstatymo projekto priėmimas pažeistų teisėkūros proporcingumo (pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti[4]) ir efektyvumo (rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, turi būti skelbiami ir įvertinami dėl teisinio reguliavimo gauti pasiūlymai, o teisėkūros veiksmai atliekami per protingus terminus) principus. Pritarti
vartotojų grupių teisės
reikštų, kad vartojimo kredito sutartys negalėtų būti sudaromos (ir pratęsiamos) su asmenimis, kurie gauna CPK 739 straipsnyje nurodytas išmokas. Pavyzdžiui, vartojimo kreditai negalėtų būti suteikiami asmenims, gaunantiems motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokas. Taigi, Įstatymo projekto priėmimas reikštų, kad asmenys, esantys vaiko priežiūros atostogose, negali sudaryti naujos ar pratęsti turimos kredito kortelės sutarties, įsigyti mobiliųjų telefoną ar kitą įrenginį išsimokėtinai (t.y. gauti vartojimo kreditą atidėto mokėjimo forma) ir pan. 20. Pažymėtina, kad nėra pagrindo teigti, jog CPK 739 nurodytos pajamas negali būti laikomos tvariomis.
Pavyzdžiui, vaiko priežiūros išmoką gali gauti toks asmuo, kuris, be kitų įstatymuose nustatytų reikalavimų[5],
1) yra apdraustas motinystės socialiniu draudimu; 2) įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų (išskyrus įstatyme numatytas išimtis) ir 3) iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 61 straipsniu, su darbuotojais, esančiais nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogose, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio valia (šio kodekso
gavėjos pajamos nėra tvarios – yra pagrįsta galimybė tikėtis, kad nustojus gauti vaiko priežiūros išmokas asmuo toliau gaus darbo užmokestį. 21. Paminėtina, kad vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo tikslas yra įsitikinti, ar asmuo yra pajėgus vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus – mokėti vartojimo kredito sutartyje nurodyto dydžio įmokas. Vertinant kreditingumą yra preziumuojama, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį[6], t.y. kad vartojimo kredito gavėjas mokės įmokas sutartyje nustatyta tvarka, todėl priverstinio išieškojimo procedūros nebus vykdomos. Tuo tarpu CPK 739 straipsnyje yra nurodytos sumos, iš kurių negali būti vykdomas išieškojimas. Taigi CPK 739 straipsnis yra aktualus išskirtiniais atvejais, kai asmuo tinkamai nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų ir yra pradedamas išieškojimas priverstinio vykdymo proceso tvarka.
CPK 739 straipsnio tikslas yra apsaugoti skolininko interesus vykdomajame procese – išieškojimo vykdomajame procese ribojimai ir draudimai nustatyti atsižvelgiant į nurodytų pašalpų ir kitų išmokų specialią paskirtį[7]. Nėra teisinio pagrindo teigti, kad pajamos, iš kurių negali būti išieškoma, negali būti naudojamos finansinių įsipareigojimų pagal sudarytas sutartis vykdymui. Priešingai, vaiko priežiūros išmokas gaunantis asmuo gali sudaryti vartojimo kredito sutartį šeimos poreikiams tenkinti ir pan. 22. Galiausiai pažymėtina, kad Įstatymo projekto 1 straipsniu siūlomas reguliavimas nebūtų tikslingas net ir tuo atveju, jeigu kreditingumo vertinimo metu būtų vertinamos priverstinio išieškojimo galimybės – pavyzdžiui, kreditingumo vertinimo metu darbo užmokestį gaunantis vartojimo kredito gavėjas išeina vaiko priežiūros atostogų, todėl išieškojimo procedūros iš tokių išmokų nebūtų galimos. 23. Vadinasi, priėmus Įstatymo projektą taip pat be pagrindo būtų pažeistas ir pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principas, reiškiantis, kad teisės aktų nuostatos turi užtikrinti ir negali paneigti Konstitucijoje, Europos Sąjungos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų asmens teisių ir laisvių, teisėtų interesų. Pritarti
siūloma pakeisti VKĮ 20 straipsnio 8 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: Vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas neturi teisės priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdami užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. 25.
numatyti, kad Vartojimo kredito davėjas neturi teisės priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo. PASTABOS SIŪLOMAM REGULIAVIMUI
priemonių, kuri leidžia skolininkui pasidengti savo skolas dalimis, pasiliekant jam būtinas pragyvenimui lėšas. Pabrėžtina, kad Vekseliai naudojami tik esant skolininko įsiskolinimui, ir ši priemonė teikiama kaip pasiūlymas, kai skolininkas vėluoja daugiau nei 30 d. Vekselio pasirašymo metu su Klientu suderinamas jo skolos dengimas mažesnėmis sumomis ir per ilgesnį laiko tarpą, dažnai, taip pat su Klientu, išduodančiu vekselį yra tariamasi, kad einamąjį savo įsiskolinimą, jis padengs tik po 3, o ypač sunkiais atvejais po 6 mėn., taip Klientas turi galimybę pasidengti tuo laikotarpiu kitus savo įsipareigojimų įsiskolinimus, jei tokių turi, ar netekus darbo, galimybę per atidėjimo laikotarpį, susirasti naują pajamų šaltinį. Pabrėžtina ir tai, kad Klientui išduodant vekselį, daugeliu atveju yra daromos nuolaidos, naudingos klientui, kaip, pvz., nurašomi delspinigiai, susidarę iki vekselio išdavimo ar vekselio terminu. Taip pat net suėjus vekselio terminui, jei Klientas nepasidengia pilnai savo einamojo įsiskolinimo, visais atvejais su skolininku yra tariamasi dėl dalinių mokėjimų, taip dažnai Klientas net įgyja galimybę pasidengti/grąžinti kreditą, per ilgesnį laikotarpį, nei kad privalėtų tai padaryti pagal sutartį, tuo pačiu nepatirdamas papildomų išlaidų, nes už pratęstą terminą jam nėra skaičiuojami jokie papildomo mokesčiai bei Kliento skolos išieškojimas neperduodamas nei teismui, nei antstoliui, tai Klientas nepatiria jokių papildomų išlaidų bei streso, kurį patirtų dalyvaudamas teismo procesuose. 27. Pabrėžtina ir tai, kad paprastai Klientai, pagal įstatymus, išduoda vekselius tik iki 3000 eur., o didesnėmis sumomis išduodami vekseliai privalo būti tvirtinami notarų.
Vekselio išdavimo procesas praktiškai yra analogiškas ikiteisminės taikos sutarties, tvirtinamos teisme, procesui, kurio metu susitariama dėl analogiškų sąlygų, kaip išduodant vekselį, bei vadovaujantis LR CPK nuostatomis teismas praktiškai negali analizuoti tokios taikos sutarties sąlygų, ir tik Kreditoriui paprašius, išduoda vykdomąjį dokumentą, kai tuo tarpu pagal vekselį išduodamo vykdomojo įrašo procesas yra reglamentuotas daug griežčiau ir daug tiksliau apibūdinti tiek notaro atliekami veiksmai, tiek Kreditoriaus privalomai atliekami veiksmai, kad toks vykdomasis įrašas būtų išduotas. O procesai skiriasi tuo, kad vekselio išdavimas palengvina Klientui jo skolinę padėtį ir sumažina išlaidas tiek jam, tiek Kreditoriui, nes dažnam Klientui teismo procesas kelią stresą ir jis tik dar labiau sunkina jo turtinę padėtį. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, prašome Jūsų įvertinti Įstatymo projekto 1 straipsnio atitiktį teisėkūros principams ir neigiamą poveikį vartotojų interesams ir verslo sąlygoms. Siūlome atsisakyti siūlymų koreguoti VKI 8 straipsnį ir raginame nepritarti Įstatymo projekto 1 straipsniui. Svarstant VKI 20 straipsnio 3 dalies pakeitimus siūlome nepritarti Įstatymo projekto 2 straipsniui ir nustatyti papildomi reikalavimai vekselio išdavimo praktikai. Nepritarti Praktikoje pastebėta daug piktnaudžiavimo atvejų išrašant ir priimant vekselius, kai išrašomi net keli vekseliai tai pačiai sumai, todėl tikslinga uždrausti vartojimo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą užtikrinti išduodant vekselį. Projekto 2 straipsniu siūlomas pakeitimas turės teigiamos įtakos vartojimo kredito gavėjų apsaugai. 6. FINCO, 2018-08-072
Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“ (toliau – Asociacija) šiuo raštu teikia papildomas pastabas dėl Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 8 ir
pakeitimas) siūloma pakeisti VKĮ 20 straipsnio 8 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: Vartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas neturi teisės priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdami užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. 29. Įstatymo projekto 2 straipsniu yra siūloma numatyti, kad Vartojimo kredito davėjas neturi teisės priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo. Asociacija daro išvadą, kad toks reguliavimas siūlomas dėl dalies rinkos dalyvių, kurie formuoja ydingą vekselių naudojimo praktiką. 30. Esame įsitikiną, kad kad vekselis yra viena iš priemonių, kuri leidžia skolininkui pasidengti savo skolas dalimis, pasiliekant jam būtinas pragyvenimui lėšas. Pabrėžiame, kad Asociacijos nariai Vekselius naudoja tik esant skolininko įsiskolinimui, ir ši priemonė teikiama kaip pasiūlymas, kai skolininkas vėluoja daugiau nei 30 d. Vekselio pasirašymo metu su Klientu suderinamas jo skolos dengimas mažesnėmis sumomis ir per ilgesnį laiko tarpą, dažnai, taip pat su Klientu, išduodančiu vekselį yra tariamasi, kad einamąjį savo įsiskolinimą, jis padengs tik po 3, o ypač sunkiais atvejais po 6 mėn., taip Klientas turi galimybę pasidengti tuo laikotarpiu kitus savo įsipareigojimų įsiskolinimus, jei tokių turi, ar netekus darbo, galimybę per atidėjimo laikotarpį, susirasti naują pajamų šaltinį.
Pabrėžtina ir tai, kad Klientui išduodant vekselį, daugeliu atveju yra daromos nuolaidos, naudingos klientui, kaip, pvz., nurašomi delspinigiai, susidarę iki vekselio išdavimo ar vekselio terminu. Taip pat net suėjus vekselio terminui, jei Klientas nepasidengia pilnai savo einamojo įsiskolinimo, visais atvejais su skolininku yra tariamasi dėl dalinių mokėjimų, taip dažnai Klientas net įgyja galimybę pasidengti/grąžinti kreditą, per ilgesnį laikotarpį, nei kad privalėtų tai padaryti pagal sutartį, tuo pačiu nepatirdamas papildomų išlaidų, nes už pratęstą terminą jam nėra skaičiuojami jokie papildomo mokesčiai bei Kliento skolos išieškojimas neperduodamas nei teismui, nei antstoliui, tai Klientas nepatiria jokių papildomų išlaidų bei streso, kurį patirtų dalyvaudamas teismo procesuose. 31. Svarbu ir tai, kad Klientai, pagal įstatymus, išduoda vekselius tik iki 3000 eur., o didesnėmis sumomis išduodami vekseliai privalo būti tvirtinami notarų.
Vekselio išdavimo procesas praktiškai yra analogiškas ikiteisminės taikos sutarties, tvirtinamos teisme, procesui, kurio metu susitariama dėl analogiškų sąlygų, kaip išduodant vekselį, bei vadovaujantis LR CPK nuostatomis teismas praktiškai negali analizuoti tokios taikos sutarties sąlygų, ir tik Kreditoriui paprašius, išduoda vykdomąjį dokumentą, kai tuo tarpu pagal vekselį išduodamo vykdomojo įrašo procesas yra reglamentuotas daug griežčiau ir daug tiksliau apibūdinti tiek notaro atliekami veiksmai, tiek Kreditoriaus privalomai atliekami veiksmai, kad toks vykdomasis įrašas būtų išduotas. O procesai skiriasi tuo, kad vekselio išdavimas palengvina Klientui jo skolinę padėtį ir sumažina išlaidas tiek jam, tiek Kreditoriui, nes dažnam Klientui teismo procesas kelią stresą ir jis tik dar labiau sunkina jo turtinę padėtį. 32. Atsižvelgdami į tai, kad rinkoje nėra vienodos ir vartotojui palankios Vekselių išdavimo ir priėmimo praktikos siūlome nevisiškai uždrausti priimti Vekselius, bet nustatyti griežtas ir vartotojo interesus ginančias Vekselių priėmimo sąlygas. Siūlome pakoreguoti Įstatymo projekto 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
Pakeisti 20 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Kai vartojimo kredito gavėjas jau nevykdo
savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį, Vvartojimo kredito davėjas ir paskolos davėjas neturi teisės turi teisę priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdami siekdamas užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti., jeigu yra sudaromas atskiras susitarimas tarp vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, kuriuo užtikrinama vartojimo kredito gavėjo teisių apsauga, taip pat vekseliu užtikrinama tik pagal vartojimo kredito sutartį mokėtina suma.
Vartojimo kredito sutarčiai užtikrinti gali būti išduodamas vienas vekselis.“
Vekselį galėtų išduoti tik tuomet kai jau nevykdo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį ir būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti priimat Vekselius iš anksto; (2) Vekselį priimti būtų galima tik iš vartojimo kredito gavėjo ir taip būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti priimant vekselius iš kitų asmenų;
(3) būtų galima išduoti ir priimti tik vieną Vekselį Vartojimo kredito sutarčiai ir taip būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti priimant daugiau kaip vieną Vekselį. Nepritarti Žiūrėti argumentus analogiškam FINCO 2018-05-28 pasiūlymui (Nr. 5). 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos bankas, 2018-06-071 Lietuvos bankas 2018 m. gegužės 29 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto prašymą pateikti Lietuvos banko nuomonę dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 8 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-1388 (toliau – Įstatymo projektas) siūlomo teisinio reguliavimo. Įvertinę Įstatymo projektu siūlomus pakeitimus, teikiame savo nuomonę ir pastabas. 1.
Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Įstatymas) 8 straipsnio pakeitimo Įstatymo projekto 1 straipsniu siūloma papildyti Įstatymo 8 straipsnį
kreditingumą, pajamomis negali būti laikomos asmens gaunamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos. Taip pat kad asmuo yra atleidžiamas nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo, palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, jei vartojimo kredito gavėjo kreditingumas buvo vertinamas kaip pajamas vertinant gaunamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas. Lietuvos bankas sutinka, kad vartotojų apsauga, atsakingas skolinimas ir skolinimasis yra labai svarbūs, tačiau Įstatymo projektu siūlomas draudimas, vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, visais atvejais pajamomis laikyti Civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamų rūšis, Lietuvos banko nuomone, abejotinas dėl toliau nurodytų priežasčių. Visų pirma, Įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyti kreditingumo reikalavimai, kuriuos pagal to paties straipsnio 5 dalį pavesta detalizuoti priežiūros institucijai (Lietuvos bankui). Šiuo tikslu Lietuvos banko valdyba
kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatus (toliau – Nuostatai). Vienas esminių kreditingumo vertinimo reikalavimų, kuris įtvirtintas Įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 2 punkte – vartojimo kredito gavėjo pajamų tvarumas.
Nuostatų 10 punkte nustatyta, kad bendru atveju priimant sprendimą dėl vartojimo kredito teikimo turi būti atsižvelgiama į ne mažiau kaip keturių paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkį ir vertinama, ar vartojimo kredito sutartyje nustatyto vartojimo kredito grąžinimo laikotarpiu gaunamų tvarių pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti. Tame pačiame punkte įtvirtinta, kad tvariomis pajamomis pripažįstamos tokios vartojimo kredito gavėjo pajamos, kurių pagrįstai galima tikėtis vartojimo kredito suteikimo laikotarpiu. Be to, vartojimo kredito davėjas, apskaičiuodamas vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką, vertina jam žinomas ir (arba) galimas žinoti vartojimo kredito gavėjo išlaidas, susijusias ne tik su vartojimo kredito grąžinimu, bet ir su kitais vartojimo kredito gavėjo turimais įsipareigojimais finansų įstaigoms, ir atsižvelgia į pajamas, liekančias sumokėjus vartojimo kredito gavėjo mokamą įmoką. Vartojimo kredito davėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, be kita ko, privalo surinkti ir įvertinti informaciją bei įrodymus apie vartojimo kredito gavėjo pajamas (pajamų šaltinius, jų įvairovę, galimą kaitą ateityje ir pan.) (Nuostatų 17.1 papunktis), turi vertinti ir esamas, ir būsimas pajamas (Nuostatų 18 punktas), o vartojimo kredito davėjo vartojimo kreditų teikimo veiklos politika turi remtis prielaida, kad vartojimo kreditas grąžinamas vartojimo kredito gavėjo pajamų sukuriamais pinigų srautais (pajamomis), o ne dėl priverstinio grąžinimo pasinaudojant vartojimo kredito davėjo reikalavimo užtikrinimo priemonėmis.
Be to, Nuostatuose, be kita ko, nustatytas reikalavimas, kad bendru atveju sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms turi sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų (Nuostatų 9 punktas). Tuo tarpu vartojimo kredito gavėjai, kurių pajamos gali gerokai kisti (pvz., dividendų, pajų pajamos, nekilnojamojo turto pajamos, pajamos iš investicinės veiklos arba nekilnojamojo turto pardavimo pajamos ir pan.), kurie dirba sezoninius darbus, gauna nereguliarias pajamas arba dėl kurių pajamų tvarumo abejojama, vertinami konservatyviau, jiems teikiamiems vartojimo kreditams nustatomas griežtesnis nei 40 proc. vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio dydis (Nuostatų 19 punktas).
Taip pat Įstatyme ir Nuostatuose yra įtvirtinti ir kiti reikalavimai, pavyzdžiui, vartojimo kredito davėjo pareiga susituokusio vartojimo kredito gavėjo atveju vertinti ne tik paties vartojimo kredito gavėjo, bet ir jo sutuoktinio išlaidas ir įsipareigojimus finansų įstaigoms, įvertinti ne mažiau kaip 6 paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo kredito istoriją ir informaciją, ar vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo ar vykdė įsipareigojimus finansų įstaigoms, jo įsiskolinimus finansų įstaigoms, kitas reikšmingas aplinkybes, susijusias su vartojimo kredito gavėjo galimybėmis tinkamai vykdyti finansinius įsipareigojimus ir pan. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, Lietuvos banko nuomone, šiuo metu galiojantis vartojimo kreditų teikimo veiklos teisinis reguliavimas yra pakankamas, siekiant užtikrinti atsakingą skolinimą ir skolinimąsi, t. y. kad kreditingumo vertinimo metu, pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtų vertinamos tik tos vartojimo kredito gavėjo pajamos, kurios pagrįstai gali būti laikomos tvariomis visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį, o vartojimo kreditai nebūtų suteikiami asmenims, kurie negali prisiimti finansinių įsipareigojimų. Tuo tarpu tam tikra vartojimo kredito gavėjo pajamų rūšis savaime nei patvirtina, nei paneigia šių pajamų tvarumą arba netvarumą.
Priešingai, pavyzdžiui, tokios Civilinio proceso kodekso 739 straipsnio 3 punkte nurodytos vartojimo kredito gavėjo pajamos, kaip vaiko priežiūros išmokos, yra kur kas tvaresnės (aiškiai nustatytą laikotarpį pastoviai ir reguliariai gaunamos pajamos) nei kaip darbo užmokestis gaunamos pajamos vartojimo kredito gavėjo, kuris nuolat keičia darbovietes, dirba nereguliariai ir pan. Todėl draudimas pajamomis laikyti vaiko priežiūros išmokas, manytina, būtų neproporcingas ir nepagrįstai diskriminuotų šias išmokas gaunančius asmenis. Be to, dalis Civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytų pajamų ir pagal šiuo metu galiojantį vartojimo kreditų teikimo veiklos teisinį reguliavimą negali būti vertinamos kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, nes neatitinka galiojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pavyzdžiui, laidojimo pašalpa (vienkartinės, nereguliarios pajamos), išmokos vaikams ir našlaičių pensijos (šios pajamos negali būti vertinamos kaip vartojimo kredito gavėjo pajamos) ir pan. Taigi, Lietuvos banko nuomone, Įstatymo projektu siūlomas Įstatymo 8 straipsnio papildymas būtų perteklinis reguliavimas. Antra, šiuo metu galiojantis vartojimo kreditų teikimo veiklos teisinis reguliavimas įsigaliojo 2016 m. vasario 1 d., sugriežtinus iki tol galiojusius Įstatymo ir Nuostatų reikalavimus. Lietuvos banko duomenimis, lyginant 2015 m. I ketvirčio (galiojant Įstatymo redakcijai iki minėtų sugriežtinimų) ir 2018 m. I ketvirčio (galiojant sugriežtintai Įstatymo redakcijai) duomenis, per minėtus laikotarpius vartojimo kredito davėjų (išskyrus kredito įstaigas) suteiktų naujų vartojimo kreditų skaičius sumažėjo beveik 2,5 karto (per 2015 m. I ketvirtį buvo suteikta daugiau nei 272 000 vartojimo kreditų, per 2018 m.
I ketvirtį – beveik 114 000 vartojimo kreditų), mažųjų vartojimo kreditų (mažesnių nei 290 eurų) vidutinė metinė vartojimo kredito palūkanų norma sumažėjo daugiau nei 45 procentiniais punktais (2015 m. I ketvirtį buvo apie
kredito kainos metinė norma sumažėjo daugiau nei 51 procentiniu punktu (2015 m. I ketvirtį buvo apie 147 proc., 2018 m. I ketvirtį – apie 96 proc.), taip pat 12 procentinių punktų sumažėjo ilgiau kaip 90 dienų pradelstų vartojimo kreditų dalis (2015 m. I ketvirtį buvo apie 22 proc., 2018 m. I ketvirtį – apie 10 proc.). Atsižvelgiant į tai, manytina, kad sugriežtintas vartojimo kreditų teikimo veiklos reglamentavimas, Lietuvos banko aktyviai vykdoma vartojimo kredito davėjų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių priežiūra turėjo teigiamos įtakos ir reikšmingai pagerino situaciją Lietuvos vartojimo kreditų rinkoje. Trečia, atsižvelgiant į Įstatymo projekto 1 straipsniu siūlomus pakeitimus, nustatančius draudimą, vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis laikyti Civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas, svarstytina, ar analogiškas draudimas neturėtų būti nustatytas ne tik vartojimo kreditų teikimo, bet ir kitokio kreditavimo atžvilgiu, pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymą teikiamų kreditų atžvilgiu ir pan. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, Lietuvos banko nuomone, abejotina, ar Įstatymo projekto 1 straipsniu siūlomas reguliavimas yra būtinas, pagrįstas ir proporcingas. Pritarti
2.
Dėl Įstatymo projekto 2 straipsniu siūlomo Įstatymo 20 straipsnio pakeitimo Įstatymo projekto 2 straipsniu siūloma pakeisti Įstatymo
davėjas neturi teisės priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdami užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. Lietuvos bankas, vykdydamas vartojimo kreditų teikimo veiklos priežiūrą, yra pastebėjęs piktnaudžiavimo atvejų išrašant ir priimant vekselius, taip pat kad vartojimo kredito gavėjai ir tretieji asmenys, siekdami užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį būtų įvykdyti, išrašo vekselius galimai nesuprasdami arba tinkamai neįvertinę vekselio išrašymo pasekmių, išrašo kelis vekselius tai pačiai vartojimo kredito sumai ir pan. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos banko nuomone, Įstatymo projekto 2 straipsniu siūlomas Įstatymo
davėjui ir paskolos davėjui priimti vekselius, yra tikslingas ir galimai turėtų teigiamą įtaką vartojimo kredito gavėjų ir trečiųjų asmenų interesų apsaugai. Pritarti
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Seimo nariai Rimantė Šalaševičiūtė, Andrius Palionis, 2018-05-291 Argumentai: siūlytina įstatyme įvardinti pajamų, kurios neturi būti vertinamos vertinant kredito gavėjo kreditingumą, sąrašą (atsisakant nuorodos į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnį), jį susiaurinti, atsižvelgiant į tai, kad dalis pajamų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje, laikytinos tvariomis pajamomis. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: ,,1 straipsnis.
Papildyti 8 straipsnį 8 dalimi ir ją išdėstyti taip: „8. Vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis negali būti laikomos šios asmens gaunamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos:
kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai dirbama nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų;
perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves;
3) motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos;
3) 4) išmokos vaikams, mokamos pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą;
4) 5) laidojimo pašalpa;
5) 6) išmokos, mokamos pagal Šalpos pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčių gyventojų socialinei paramai;
6) 7) valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, pareigūnų ir karių valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, valstybinė signataro našlaičių renta, Respublikos Prezidento našlaičių valstybinė renta;
7) 8) išeitinės išmokos.
Vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis negali būti laikomos šios asmens gaunamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos:
kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai dirbama nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų;
perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves;
3) motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos;
3) 4) išmokos vaikams, mokamos pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą;
4) 5) laidojimo pašalpa;
5) 6) išmokos, mokamos pagal Šalpos pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčių gyventojų socialinei paramai;
6) 7) valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, pareigūnų ir karių valstybinė našlaičių pensija, mokama pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, valstybinė signataro našlaičių renta, Respublikos Prezidento našlaičių valstybinė renta;
7) 8) išeitinės išmokos. Asmuo yra atleidžiamas nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo, palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, jei vartojimo kredito gavėjo kreditingumas buvo vertinamas kaip pajamas vertinant gaunamas šioje dalyje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas.“ Nepritarti Galiojantis teisinis reguliavimas yra pakankamas, užtikrinantis kad vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą būtų atsižvelgiama ne į visas jo gaunamas išmokas, o tik į tvarias pajamas.
Be to, dalis Civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytų pajamų ir pagal šiuo metu galiojantį vartojimo kreditų teikimo veiklos teisinį reguliavimą negali būti vertinamos kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, nes neatitinka galiojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pavyzdžiui, laidojimo pašalpa (vienkartinės, nereguliarios pajamos), išmokos vaikams ir našlaičių pensijos (šios pajamos negali būti vertinamos kaip vartojimo kredito gavėjo pajamos) ir pan. Taigi, Komiteto nuomone, įstatymo projektu siūlomas keičiamo Įstatymo 8 straipsnio papildymas būtų perteklinis reguliavimas. Civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos yra tos pajamos, iš kurių draudžiama išieškoti, todėl pati finansų įstaiga, kuri teikia kreditą vertindama tik tokias pajamas, pasmerkia save beviltiškai skolai, kurios negalės išieškoti, todėl nėra suinteresuota teikti tokio kredito. Priežiūros institucija (Lietuvos bankas) vykdo aktyvią vartojimo kredito davėjų veiklos priežiūrą, t. y. atlieka vartojimo kredito davėjų patikrinimus, nagrinėja vartotojų skundus, o nustačiusi vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimų pažeidimus, vertina juos pakankamai griežtai.
Be to, nėra techninių galimybių įgyvendinti projekto 1 straipsniu keičiamą reguliavimą, nes Sodros duomenų bazėje (vienintelėje duomenų bazėje Lietuvoje, iš kurios vartojimo kredito gavėjai gali gauti informaciją apie kredito gavėjų pajamas) informacija apie konkrečios išmokos rūšį nėra teikiama. 2. Seimo nariai Rimantė Šalaševičiūtė, Andrius Palionis, 2018-05-293 Argumentai: siekiant tinkamai pasirengti įstatymo įgyvendinimui, nustatyti vėlesnę įstatymo įsigaliojimo datą. Pasiūlymas:
Pakeisti Įstatymo projekto 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip: ,,3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis Įstatymas įsigalioja 2018 m. rugsėjo 1 d. liepos 1 d.“ Pritarti iš dalies Argumentai: Siūlytina įstatymą taikyti ne tik naujoms, bet ir galiojančioms vartojimo kredito sutartims, pagal kurias gali būti priimami vekseliai. Pasiūlymas:
Pakeisti įstatymo projekto 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
1Šis įstatymas įsigalioja 2018 m. rugsėjo 1 d. lapkričio 1 d. 2. Šio įstatymo nuostatos taikomos ir naujų vekselių priėmimui iš vartojimo kredito gavėjų ir kitų asmenų pagal vartojimo kredito sutartis, sudarytas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos“. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę str. str. d. p. 1 Socialinių reikalų ir darbo komitetas, 2018-05-301 Argumentai: atsižvelgiant į Komiteto posėdžio metu išsakytus argumentus, kad: 1.
Galiojantis teisinis reguliavimas yra pakankamas, užtikrinantis kad vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą būtų atsižvelgiama ne į visas jo gaunamas išmokas, o tik į tvarias pajamas;
sistema reikalauja įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes, galinčias turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ir atsižvelgia į pajamas, liekančias vartojimo kredito gavėjui sumokėjus įmoką;
neproporcingas siekiam tikslui pasekmes pačiai asmenų, kurių interesus siekiama apsaugoti, grupei (pvz., vaiko priežiūros atostogose esantiems asmenims, kurių vienintelės pajamos yra vaiko priežiūros išmokos, o jos gali būti tikrai didelės ir dažniausiai yra tvarios). Jiems galėtų būti užkirstas kelias gauti kreditą, nors jis gali būti reikalingas jų gyvybiškai svarbiems poreikiams užtikrinti (sveikatos ar kitais tikslais);
4Civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos yra tos pajamos,
iš kurių draudžiama išieškoti, todėl pati finansų įstaiga, kuri teikia kreditą vertindama tik tokias pajamas, pasmerkia save beviltiškai skolai, kurios negalės išieškoti, todėl nėra suinteresuota teikti tokio kredito;
institucija (Lietuvos bankas) vykdo aktyvią vartojimo kredito davėjų veiklos priežiūrą, t. y. atlieka vartojimo kredito davėjų patikrinimus, nagrinėja vartotojų skundus, o nustačiusi vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo reikalavimų pažeidimus, vertina juos pakankamai griežtai. Pasiūlymas: 1.Išbraukti įstatymo projekto 1 straipsnį. 1 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Papildyti 8 straipsnį 8 dalimi ir ją išdėstyti taip: „8.
Vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, pajamomis negali būti laikomos asmens gaunamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytos pajamos. Asmuo yra atleidžiamas nuo išmokėtos vartojimo kredito sumos grąžinimo, palūkanų, netesybų ir kitų mokesčių mokėjimo, jei vartojimo kredito gavėjo kreditingumas buvo vertinamas kaip pajamas vertinant gaunamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnyje nurodytas pajamas.“
numeraciją. Pritarti
7Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
7.1. Sprendimas: Pritarti įstatymo projektui Nr. XIIIP-1388, Komiteto patobulintam atsižvelgiant į Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pasiūlymą bei Lietuvos banko nuomonę, ir Komiteto išvadoms. 7.2. Pasiūlymai: negauta. 8. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Stasys Jakeliūnas, Kęstutis Glaveckas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas Biuro patarėja Jolanta Žaltkauskienė [1] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5-261/2016 [2] Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktas [3] Standartinės asmens duomenų teikimo sutarties sąlygas galima rasti čia: http://www.sodra.lt/uploads/documents/files/Sutartis%20aktuali%20nuo%202015-07-22.pdf [4] Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas [5] Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 22 straipsnis [6] VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 4 punktas [7] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 7 d. konsultacija Nr. A3-112