projekto,
LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 1.111, 1.116 IR 1.125 STRAIPSNIŲ BEI PRIEDO PAKEITIMO
rengimą paskatinusios priežastys, parengtų projektų tikslai ir uždaviniai Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo projektas parengtas, siekiant perkelti 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo nuostatas į Lietuvos nacionalinę teisę. Šioje direktyvoje apibrėžta komercinės paslapties sąvoka ir nustatytos komercinių paslapčių apsaugos nuo neteisėto gavimo, naudojimo ir atskleidimo taisyklės. Direktyvos (ES) 2016/943 perkėlimo į nacionalinę teisę terminas – 2018 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo projekto tikslas
Respublikos civilinio proceso kodekso 275 ir 292 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 10¹ straipsniu įstatymo projektas, kuriuo siekiama sustiprinti komercinių paslapčių teisinę apsaugą civiliniame procese.
Taip pat parengtas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.111, 1.116 ir 1.125 straipsnių bei priedo pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo siekiama suderinti komercinės paslapties sąvokos apibrėžtį su direktyvos (ES) 2016/943 nuostatomis ir nustatyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimams, atsirandantiems iš komercinių paslapčių apsaugos. 2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai Įstatymų projektų iniciatorius – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Įstatymų projektus parengė Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamentas (direktorė Jolita Sinkevičiūtė, tel. 266 2993, el. paštas [email protected], tiesioginis rengėjas – departamento patarėjas Algis Baležentis, tel. 266 2927, el. paštas [email protected]). 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai Komercinės paslaptys šiuo metu reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnyje. Visų pirma, šiame straipsnyje apibrėžta komercinės (gamybinės) paslapties sąvoka – informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu ji turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Taip pat Civilinio kodekso 1.116 straipsnyje nustatyti komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimo būdai.
Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimas, perdavimas, skelbimas be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui, yra draudžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 204 straipsnyje nustatyta darbo tarybų teisė, pateikus rašytinį įsipareigojimą neatskleisti komercinės paslapties, susipažinti su informacija, kuri laikoma komercine paslaptimi, bet yra būtina jų pareigoms atlikti. Darbdavys gali raštu atsisakyti suteikti informaciją, kuri laikoma komercine paslaptimi, arba atsisakyti pradėti konsultacijas su darbo tarybomis, jeigu tokia informacija arba konsultavimasis dėl savo pobūdžio pagal objektyvius kriterijus pakenktų ar galėtų labai pakenkti įmonei, įstaigai, organizacijai arba jos veiklai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 9 ir 10 straipsniai nustato komercinių paslapčių apsaugą civiliniame procese. Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras, kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti komercinę paslaptį. Priimdamas sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista komercinė paslaptis.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 39 straipsnio 3 dalį teismų baigiamieji aktai, atskirosios nutartys ir metinės teismų praktikos apžvalgos skelbiami nepažeidžiant inter alia komercinių paslapčių apsaugos reikalavimų. 4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama Įgyvendinant Direktyvos (ES) 2016/943 nuostatas, įstatymų projektuose apibrėžiamos komercinės paslapties, komercinės paslapties turėtojo ir su komercinės paslapties pažeidimu susijusių prekių sąvokos. Nors lyginant su galiojančiu teisiniu reguliavimu, įstatymų projektuose patikslinama komercinės paslapties apibrėžtis, tačiau pagrindiniai komercinės paslapties sampratos požymiai išlieka nepakitę (informacijos slaptumas, jos komercinė vertė, protingi veiksmai informacijos apsaugai). Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo projekte numatyti teisėto ir neteisėto komercinių paslapčių gavimo, naudojimo ir atskleidimo atvejai. Pažymėtina, kad komercinių paslapčių apsauga nesukuria išimtinių teisių komercinės paslapties turėtojui. Informacijos nepriklausomas atradimas ar sukūrimas ir teisėtai įsigyto produkto apgrąžos inžinerija yra teisėti informacijos (komercinės paslapties) gavimo būdai. Be to, komercinės paslapties gavimas laikomas teisėtu, kai komercinė paslaptis gaunama atlikus bet kokius veiksmus, kurie neprieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai. Tuo tarpu komercinės paslapties gavimas be komercinės paslapties turėtojo sutikimo yra neteisėtas, jeigu informacija gauta neteisėtai gavus prieigą prie dokumentų, objektų, medžiagų ar elektroninių bylų ar atlikus kitus veiksmus, kurie prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai.
Komercinės paslapties naudojimas arba atskleidimas yra neteisėtas, jeigu ją be komercinės paslapties turėtojo sutikimo naudoja arba atskleidžia asmuo, kuris neteisėtai gavo komercinę paslaptį, pažeidė pareigą neatskleisti komercinės paslapties arba pareigą riboti komercinės paslapties naudojimą. Taip pat komercinės paslapties gavimas, naudojimas arba atskleidimas laikomi neteisėtais, kai asmuo gaudamas, naudodamas arba atskleisdamas komercinę paslaptį žinojo arba turėjo žinoti, kad komercinė paslaptis buvo tiesiogiai arba netiesiogiai gauta iš kito asmens, kuris komercinę paslaptį naudojo arba atskleidė neteisėtai. Įstatymo projekte reglamentuoti konkretūs komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimo būdai ir atvejai, kada jie netaikomi (taikymo išimtys). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos (ES) 2016/943 nuostatos dėl teisių gynimo būdų iš esmės yra analogiškos 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo nuostatoms. Svarbu pažymėti, kad, įgyvendinant Direktyvos (ES) 2016/943 nuostatas, komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimo būdai netaikomi, jeigu komercinė paslaptis gauta, naudota arba atskleista, įgyvendinant teisę į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę, įskaitant pagarbą žiniasklaidos laisvei ir pliuralizmui; atskleidžiant teisės pažeidimą ar neteisėtą veiką; įgyvendinant darbuotojų arba jų atstovų teisę į informavimą ir konsultavimą; siekiant apsaugoti įstatymų nustatytą teisėtą interesą. Įstatymo projekte taip pat numatyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumai.
Tiek, kiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nereglamentuoja šis įstatymas, taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Komercinės paslapties neteisėto gavimo, naudojimo ar atskleidimo atveju komercinės paslapties turėtojas turi teisę kreiptis į teismą dėl teisių gynimo ir reikalauti nutraukti arba uždrausti komercinės paslapties naudojimą ar atskleidimą; uždrausti gaminti, siūlyti, pateikti rinkai ar naudoti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes arba jas importuoti, eksportuoti arba saugoti šiais tikslais; atšaukti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes iš rinkos; pašalinti su komercinės paslapties pažeidimu susijusių prekių savybę, dėl kurios yra pažeidžiama komercinė paslaptis; sunaikinti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes arba jas pašalinti iš rinkos, jeigu pašalinimu nepažeidžiama komercinės paslapties apsauga; sunaikinti visus arba dalį dokumentų, objektų, medžiagų ar elektroninių bylų, kuriuose yra arba kurie patys yra komercinė paslaptis, arba pateikti komercinės paslapties turėtojui visus arba dalį tų dokumentų, objektų, medžiagų ar elektroninių bylų; atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Jeigu atsakovas komercinę paslaptį gavo sąžiningai ir tik vėliau sužino, kad komercinė paslaptis yra gauta iš šaltinių, kurie paslaptį naudojo arba atskleidė neteisėtai, teismas atsakovo prašymu, siekiant išvengti neproporcingai didelės žalos atsakovui, vietoj komercinės paslapties turėtojo prašomo teisių gynimo būdo taikymo gali įpareigoti atsakovą sumokėti komercinės paslapties turėtojui piniginę kompensaciją.
Asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jis neteisėtai gauna, naudoja arba atskleidžia komercinę paslaptį, privalo atlyginti komercinės paslapties turėtojui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo. Nustatyti kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti, nustatydamas turtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, dydį. Sprendimą dėl komercinės paslapties neteisėto gavimo, naudojimo ar atskleidimo priimantis teismas komercinės paslapties turėtojo prašymu gali įpareigoti asmenį, neteisėtai gavusį, panaudojusį arba atskleidusį komercinę paslaptį, savo lėšomis paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą, įskaitant paskelbimą visuomenės informavimo priemonėse ar kitokiu būdu, nepažeidžiant komercinės paslapties apsaugos. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 275 ir 292 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 10¹ straipsniu įstatymo projekte reglamentuoti komercinių paslapčių apsaugos ypatumai civilinėse bylose dėl komercinių paslapčių neteisėto gavimo, naudojimo ir atskleidimo ir kitose civilinėse bylose.
Pagal numatytą teisinį reguliavimą, kai bus pagrindo manyti, kad gali būti atskleista komercinė paslaptis bylą nagrinėjant teisme, teismas galės nustatyti ribotą asmenų skaičių, kurie turi teisę:
informacija;
2) dalyvauti uždaruose teismo posėdžiuose, kuriuose gali būti atskleista komercinę paslaptį sudaranti informacija;
ar nutarties, kurioje atskleista komercinę paslaptį sudaranti informacija, kopiją. Siekiant užtikrinti šalių teisę į veiksmingą gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, į ribotą asmenų, turinčių nurodytas teises, grupę turės būti įtraukta bent po vieną fizinį asmenį iš kiekvienos iš proceso šalių ir jų advokatai (ar kiti atstovai). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.111, 1.116 ir 1.125 straipsnių bei priedo pakeitimo įstatymo projekte patikslinta komercinės paslapties sąvokos apibrėžtis, suderinant ją su direktyvos (ES) 2016/943 nuostatomis. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos atribojimo[1], įstatymo projekte nurodyta, kuri informacija nelaikoma komercine paslaptimi. Be to, kadangi komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimo būdai išsamiai reglamentuoti Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatyme, Civiliniame kodekse atsisakoma nuostatų dėl komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimo būdų. Galiausiai įstatymo projekte numatyta, kad iš komercinių paslapčių apsaugos atsirandantiems reikalavimams taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. 5.
reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta Priėmus įstatymų projektus, neigiamų pasekmių nenumatoma. 6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai Priėmus įstatymų projektus, nenumatomas joks poveikis kriminogeninei situacijai ir kovai su korupcija. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Priimti įstatymų projektai nepadidins verslo administracinės naštos. Įstatymų projektuose numatytas teisinis reguliavimas užtikrins didesnį teisinį tikrumą ir aiškumą komercinių paslapčių apsaugos srityje, sudarys sąlygas komercinių paslapčių turėtojams veiksmingiau ginti savo teises, taip pat užtikrins vienodą apsaugos lygį visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, todėl įstatymų įgyvendinimas turės teigiamą poveikį verslo sąlygoms, ypač veiklai, susijusiai su inovacijomis. Pabrėžtina, kad įstatymų projektuose numatytos komercinių paslapčių apsaugos priemonės neriboja konkurencijos, kadangi iš komercinių paslapčių teisinės apsaugos nekyla išimtinės teisės, t. y. bet kuris asmuo gali nepriklausomai įgyti žinias, apsaugotas komercine paslaptimi (pavyzdžiui, naudodamas apgrąžos inžineriją). Ilgalaikėje perspektyvoje įstatymai turėtų turėti teigiamą poveikį ekonomikos konkurencingumui ir augimui. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios Siekiant Lietuvos Respublikos įstatymų suderinamumo, kartu su Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo projektu parengtas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 275 ir 292 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 10¹ straipsniu įstatymo projektas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.111, 1.116 ir 1.125 straipsnių bei priedo pakeitimo įstatymo projektas. 9.
parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka Įstatymų projektai parengti laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo reikalavimų. Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo projekte vartojamos sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus Įstatymų projektai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Įstatymai įgyvendins Europos Sąjungos teisės aktą – Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti Įstatymų įgyvendinimui nereikės priimti įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų. 12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti (pateikiami prognozuojami rodikliai einamaisiais ir artimiausiais 3 biudžetiniais metais) Įstatymams įgyvendinti papildomų valstybės ir savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų nereikės, taip pat šių lėšų nebus sutaupyta. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados Įstatymų projektai buvo pateikti konsultacijoms su visuomene Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės aktų informacinėje sistemoje.
Įstatymų projektai pateikti Teisėjų tarybai ir Nacionalinei teismų administracijai, Konkurencijos tarybai, Lietuvos advokatūrai, taip pat verslo asocijuotoms organizacijoms (asociacijai
„Investors‘ Forum“, Lietuvos pramonininkų konfederacijai, Lietuvos verslo
konfederacijai) gauti jų išvadas. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis Reikšminiai įstatymo projektų žodžiai: komercinė paslaptis, komercinės paslapties turėtojas, su komercinės paslapties pažeidimu susijusios prekės. 15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 detaliai išaiškinta komercinių paslapčių samprata, komercinėms paslaptims keliami reikalavimai (slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti). Šioje nutartyje inter alia konstatuota, jog atsižvelgiant į tai, kad galbūt komercinę paslaptį sudaranti informacija pasižymi slaptumo požymiu, teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, turėtų imtis procesinių priemonių informacijos slaptumui išsaugoti, kad šalys nepatirtų neigiamų pasekmių dėl to, kad teismine tvarka siekia ginti savo teises ir teisėtus interesus (žr. nutarties 44 punktą). Taip pat nurodytoje nutartyje išaiškintas komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos atribojimas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad konfidenciali informacija, atsižvelgiant į jos pobūdį ir svarbą bei konfidencialumo pareigos intensyvumo laipsnį, gali būti skirstoma taip:
akivaizdi ar lengvai pasiekiama. 2.
informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi. 3. Specifinio pobūdžio konfidenciali informacija, kuri neatitinka komercinės paslapties apibrėžties, tačiau kai darbuotojas su ja susipažįsta, ji netampa neatsiejama jo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. 4. Komercinės paslaptys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2016 suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė dėl bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje ir bylos medžiagos neviešumo apimties (kuri taikytina ir siekiant apsaugoti komercines paslaptis): „teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą.“ Teisingumo ministrė Milda Vainiutė [1] Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016.
Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
įstatymas netaikomas. Projekto nuostatos diskutuotinos. Pirma, neaišku, kodėl perkeliant 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo (toliau – Direktyva (ES) 2016/943) 1 straipsnį, į projektą nėra perkeliama išimtis dėl to, kad ši direktyva nedaro poveikio
„naudojimuisi teise į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę, kaip nustatyta
Chartijoje, įskaitant pagarbą žiniasklaidos laisvei ir pliuralizmui“. Pastebėtina, kad Direktyvos (ES) 2016/943 19 įtraukoje yra konstatuojama: „nors šia direktyva numatomos priemonės ir teisių gynimo priemonės, kurios gali apimti informacijos atskleidimo prevenciją siekiant apsaugoti komercinių paslapčių konfidencialumą, itin svarbu, kad nebūtų ribojamas naudojimasis teise į saviraiškos laisvę ir informaciją, kuri apima žiniasklaidos laisvę ir pliuralizmą, kaip atspindėta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 11 straipsnyje, visų pirma tiriamosios žurnalistikos ir žurnalistų informacijos šaltinių apsaugos atveju“. Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar projekto 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, į kurią perkelta Direktyvos (ES) 2016/943 5 straipsnio a punkte nustatyta išimtis ir kuri nustato komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimo išimtį, yra pakankama, kad būtų įgyvendintas Direktyvos (ES) 2016/943 tikslas užtikrinti žiniasklaidos laisvę, įskaitant žurnalistų informacijos šaltinių apsaugą.
Antra, manytume, kad projekto 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus reikėtų papildyti nuostatomis dėl įstatymo netaikymo juose nustatytais atvejais ir valstybės valdžią vykdančioms institucijoms, nes pagal Viešojo administravimo įstatymą viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Kitu atveju taikant įstatymą galėtų kilti problemų viešojo administravimo funkcijų nevykdantiems subjektams, pavyzdžiui, Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms, atlikti jiems pavestas funkcijas. Šiame kontekste pastebėtina, kad Direktyvos (ES) 2016/943 1 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose vartojama formuluotė „valdžios, administracinės ar teisminės institucijos”, „valdžios institucijos”. 2. Svarstytina, ar nereikėtų patikslinti projekto 3 straipsnio pavadinimą, nes šiame straipsnyje nėra nustatomi komercinių paslapčių teisėto naudojimo ir atskleidimo atvejai. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad tokius atvejus gali nustatyti kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai. Be to, nacionaliniame įstatyme nustatyti tai, kas gali būti reglamentuojama Europos Sąjungos teisės aktuose, nėra priskirta Europos Sąjungos valstybių narių jurisdikcijai. Atsižvelgus į tai bei į Direktyvos (ES) 2016/943 3 straipsnio 2 dalį, projekto 3 straipsnio 2 dalies nuostatos tikslintinos. 3.
paslapties turėtojo prašymu teismas, priimdamas sprendimą pašalinti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes iš rinkos, gali nurodyti, kad prekės būtų perduotos komercinės paslapties turėtojui arba labdaros teikėjui. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokias teises perduotų prekių atžvilgiu turėtų subjektai, kuriems prekės yra perduodamos, t.y. ar aukščiau minėtos prekės perduodamos minėtų asmenų nuosavybėn ir pastarieji galėtų disponuoti šiomis prekėmis savo nuožiūra, ar prekės perduodamos kitomis teisėmis. Projektą reikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. 4. Projekto 8 straipsnio 1 dalies nuostatos tikslintinos, atsižvelgiant į Darbo kodekso 25 straipsnio ir X skyriaus nuostatas. Darbo kodekso 154 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada darbuotojai privalo atlyginti visą žalą ir vienas iš šių atvejų, numatytas 154 straipsnio 4 punkte, yra žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją (kuri apima ir komercinę paslaptį). Ši norma yra specialioji norma Darbo kodekso 153 straipsnio, kuriame nustatomos darbuotojų padarytos žalos ribos, atžvilgiu ir nuostatos dėl padarytos žalos ribų šiuo atveju nėra taikomos. Siekiant teisinio aiškumo, projekto 8 straipsnio 1 dalies nuostata tikslintina, atskiriant reguliavimą, kada atsakomybė taikoma esant civiliniams santykiams, o kada taikant Darbo kodekso nuostatas. Kartu pastebėtina, kad Darbo kodekse formuluotė „materialinė atsakomybė“ nebevartojama, todėl siūlytume tikslinti projekte vartojamas sąvokas. 5. Direktyvos (ES) 2016/943 39 įtraukoje konstatuota: „šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis bet kurio kito atitinkamo teisės akto taikymui kitose srityse, įskaitant intelektinės nuosavybės teises ir sutarčių teisę.
Vis dėlto, jeigu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB (11) ir šios direktyvos taikymo sritis sutampa, ši direktyva yra viršesnė kaip lex specialis.“ Pastebėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48/EB yra įgyvendinta Lietuvos Respublikos įstatymais: Dizaino įstatymu, Prekių ženklų įstatymu, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu, Patentų įstatymu. Priėmus teikiamą įstatymo projektą gali kilti teisės taikymo problemų, nustatant, kuris iš įstatymų turėtų būti laikomas specialiuoju ginant komercinės paslapties turėtojų teises, esant normų konkurencijai. Pavyzdžiui, Dizaino įstatymo aštuntojo skirsnio normos reguliuoja ginčų nagrinėjimą ir teisių gynimą, o kai kurios šio skirsnio nuostatos susijusios ir su komercinės paslapties turėtojo teisėmis. Dizaino įstatymas nenustato kokiais atvejais ginant šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimą gali būti taikomos kito įstatymo nuostatos. Siekiant išvengti teisės taikymo problemų, siūlytina papildyti projektą nuostata dėl įstatymų, skirtingai reguliuojančių tuos pačius teisinius santykius, taikymo. 6. Projekto 9 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad komercinės paslapties turėtojas turi teisę reikalauti, kad atsakovas iš anksto sumokėtų į teismo nurodytą sąskaitą pinigų sumą, reikalingą informacijai apie priimtą teismo sprendimą ar teismo nutartį paskelbti. Iš projekto nuostatų nėra aiški tokių lėšų paskirtis bei jų naudojimo tvarka. Projektą reikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šiuos neaiškumus. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 2396842, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KOMERCINIŲ PASLAPČIŲ TEISINĖS APSAUGOS ĮSTATYMO PROJEKTO 2018-04-23 Nr. XIIIP-1214(2) Vilnius Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, pastabų neturime. Departamento direktorius Andrius Kabišaitis D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected] J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 2396842, el. p. [email protected] S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]
komitetaS
DĖL
dalyvavo: Komiteto pirmininkas – Rimantas Sinkevičius, Komiteto pirmininko pavaduotojas Dainius Kreivys, Komiteto nariai: Antanas Baura, , Zbignev Jedinskij, Andrius Kupčinskas, Rūta Miliūtė, Virgilijus Poderys, Jurgis Razma, Virginijus Sinkevičius. Komiteto biuro vedėja Rima Petkūnienė, Komiteto biuro patarėjai: Raimonda Danė, Rasa Ona Duburaitė, Laura Jasiukėnienė, Irina Jurkšuvienė, Darius Šaltmeris, padėjėja: Zita Jodkonienė. Kviestieji asmenys:
Algis Baležentis - Teisingumo ministerijos patarėjas,. Andrius Romanovskis – Lietuvos draudikų asociacija, Arūnas Molis – Prezidentės patarėjas. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos : Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę Str. Str. d. P. 1. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
2 Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
netaikomas. Projekto nuostatos diskutuotinos. Pirma, neaišku, kodėl perkeliant 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo (toliau – Direktyva (ES) 2016/943) 1 straipsnį, į projektą nėra perkeliama išimtis dėl to, kad ši direktyva nedaro poveikio „naudojimuisi teise į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę, kaip nustatyta Chartijoje, įskaitant pagarbą žiniasklaidos laisvei ir pliuralizmui“.
Pastebėtina, kad Direktyvos (ES) 2016/943 19 įtraukoje yra konstatuojama: „nors šia direktyva numatomos priemonės ir teisių gynimo priemonės, kurios gali apimti informacijos atskleidimo prevenciją siekiant apsaugoti komercinių paslapčių konfidencialumą, itin svarbu, kad nebūtų ribojamas naudojimasis teise į saviraiškos laisvę ir informaciją, kuri apima žiniasklaidos laisvę ir pliuralizmą, kaip atspindėta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 11 straipsnyje, visų pirma tiriamosios žurnalistikos ir žurnalistų informacijos šaltinių apsaugos atveju“. Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar projekto 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, į kurią perkelta Direktyvos (ES) 2016/943 5 straipsnio a punkte nustatyta išimtis ir kuri nustato komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimo išimtį, yra pakankama, kad būtų įgyvendintas Direktyvos (ES) 2016/943 tikslas užtikrinti žiniasklaidos laisvę, įskaitant žurnalistų informacijos šaltinių apsaugą. Antra, manytume, kad projekto 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus reikėtų papildyti nuostatomis dėl įstatymo netaikymo juose nustatytais atvejais ir valstybės valdžią vykdančioms institucijoms, nes pagal Viešojo administravimo įstatymą viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti.
Kitu atveju taikant įstatymą galėtų kilti problemų viešojo administravimo funkcijų nevykdantiems subjektams, pavyzdžiui, Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms, atlikti jiems pavestas funkcijas. Šiame kontekste pastebėtina, kad Direktyvos (ES) 2016/943 1 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose vartojama formuluotė
„valdžios, administracinės ar teisminės institucijos”, „valdžios
institucijos”. Pritarta iš dalies Argumentai: Direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punkto nuostata (Ši direktyva nedaro poveikio naudojimuisi teise į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę, kaip nustatyta Chartijoje, įskaitant pagarbą žiniasklaidos laisvei ir pliuralizmui) ir Direktyvos 5 straipsnio a punktas (Valstybės narės užtikrina, kad taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, procedūras ir teisių gynimo priemones nebūtų leidžiama, kai komercinė paslaptis tariamai gauta, naudojama arba atskleista naudojantis teise į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę, kaip nustatyta Chartijoje, įskaitant pagarbą žiniasklaidos laisvei ir pliuralizmui) iš esmės numato tą patį – Direktyvos nuostatos neturi jokios įtakos ir nekeičia iki Direktyvos įsigaliojimo nustatyto teisės į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę įgyvendinimo apsaugos lygio.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punkto ir 5 straipsnio a punkto galimo persidengimo klausimas buvo iškeltas susitikime su Europos Komisijos atstovais, ir Komisijos tarnybos pateikė nuomonę, jog Direktyvos nuostatų dėl teisės į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę tinkamam įgyvendinimui pakanka į nacionalinę teisę perkelti vieną nuostatą dėl saviraiškos ir informacijos laisvės, įgyvendinančią Direktyvos 5 straipsnio a punktą. Atsižvelgiant į antrąją pastabos dalį, projekto 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai dėstytini taip: „2.
Šis įstatymas netaikomas:
1) kai Europos Sąjungos teisės aktas ir (ar) Lietuvos Respublikos įstatymas nustato komercinės paslapties turėtojo pareigą dėl viešojo intereso atskleisti komercinę paslaptį sudarančią informaciją teismui, valdžios ar viešojo administravimo institucijai ir (ar) įstaigai jų funkcijoms vykdyti;
2) kai Europos Sąjungos teisės aktas ir (ar) Lietuvos Respublikos įstatymas nustato Europos Sąjungos institucijos ir (ar) įstaigos arba valdžios ar viešojo administravimo institucijos ir (ar) įstaigos įgaliojimus atskleisti savo turimą komercinę paslaptį sudarančią informaciją, gautą funkcijoms vykdyti;“
kanceliarijos Teisės departamentas
šiame straipsnyje nėra nustatomi komercinių paslapčių teisėto naudojimo ir atskleidimo atvejai. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad tokius atvejus gali nustatyti kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai. Be to, nacionaliniame įstatyme nustatyti tai, kas gali būti reglamentuojama Europos Sąjungos teisės aktuose, nėra priskirta Europos Sąjungos valstybių narių jurisdikcijai. Atsižvelgus į tai bei į Direktyvos (ES) 2016/943 3 straipsnio 2 dalį, projekto 3 straipsnio 2 dalies nuostatos tikslintinos. Nepritarti Argumentai:
Projekto 3 straipsnio pavadinimas atitinka Direktyvos 3 straipsnio pavadinimą. Projekto 3 straipsnio 2 dalis įgyvendina Direktyvos 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią (kiti) Europos Sąjungos ar nacionaliniai teisės aktai gali nustatyti kitus komercinių paslapčių teisėto gavimo, naudojimo arba atskleidimo atvejus. Projekte nenumačius tokios nuostatos, galėtų kilti teisės normų kolizija, kai turėtų būti taikomos atitinkamos Europos Sąjungos teisės akto nuostatos, nustatančios kitus teisėtus komercinių paslapčių teisėto naudojimo ir atskleidimo atvejus. 3.
kanceliarijos Teisės departamentas
komercinės paslapties turėtojo prašymu teismas, priimdamas sprendimą pašalinti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes iš rinkos, gali nurodyti, kad prekės būtų perduotos komercinės paslapties turėtojui arba labdaros teikėjui. Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokias teises perduotų prekių atžvilgiu turėtų subjektai, kuriems prekės yra perduodamos, t.y. ar aukščiau minėtos prekės perduodamos minėtų asmenų nuosavybėn ir pastarieji galėtų disponuoti šiomis prekėmis savo nuožiūra, ar prekės perduodamos kitomis teisėmis. Projektą reikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. Pritarti Argumentai:
Projekto 7 straipsnio 2 dalis būtų taikoma tik kartu su 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu. 7 straipsnio 2 dalimi siekiama užkirsti kelią su komercinės paslapties pažeidimu susijusioms prekėms patekti į rinką ar išleisti į apyvartą joje. Pažymėtina, kad pagal Labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį labdara – tai labdaros teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas labdaros dalykų teikimas šiame įstatyme nurodytiems labdaros gavėjams šio įstatymo nustatytais tikslais ir būdais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad labdaros apibrėžtyje nėra pabrėžiama, jog labdaros dalykai teikiami nuosavybėn. Direktyvos preambulės 28 punkte pateikti tokie paaiškinimai dėl aptariamos nuostatos: „Atsižvelgiant į proporcingumo principą, pritaikius taisomąsias priemones prekės nebūtinai turėtų būti sunaikintos tais atvejais, jei yra kitų priimtinų galimybių, kaip antai, kai galima pašalinti prekių pažeidžiančiąsias savybes arba jas panaudoti ne rinkoje, pavyzdžiui, atiduoti labdaros organizacijoms“. Projekto 7 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip: „2.
Komercinės paslapties turėtojo prašymu teismas, priimdamas sprendimą pašalinti pažeidžiančias prekes iš rinkos, gali nurodyti, kad prekės būtų perduotos įpareigoti prekes pateikti komercinės paslapties turėtojui arba labdaros teikėjui.“
kanceliarijos Teisės departamentas
1
4Projekto 8 straipsnio 1 dalies nuostatos tikslintinos,
atsižvelgiant į Darbo kodekso 25 straipsnio ir X skyriaus nuostatas. Darbo kodekso
visą žalą ir vienas iš šių atvejų, numatytas 154 straipsnio 4 punkte, yra žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją (kuri apima ir komercinę paslaptį). Ši norma yra specialioji norma Darbo kodekso 153 straipsnio, kuriame nustatomos darbuotojų padarytos žalos ribos, atžvilgiu ir nuostatos dėl padarytos žalos ribų šiuo atveju nėra taikomos. Siekiant teisinio aiškumo, projekto 8 straipsnio 1 dalies nuostata tikslintina, atskiriant reguliavimą, kada atsakomybė taikoma esant civiliniams santykiams, o kada taikant Darbo kodekso nuostatas. Kartu pastebėtina, kad Darbo kodekse formuluotė „materialinė atsakomybė“ nebevartojama, todėl siūlytume tikslinti projekte vartojamas sąvokas. Pritarti Pasiūlymas:
Projekto 8 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip:
„1. Fizinis ar juridinis asmuo, kuris žinojo arba
turėjo žinoti, kad jis neteisėtai gauna, naudoja arba atskleidžia komercinę paslaptį, privalo atlyginti komercinės paslapties turėtojui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, išskyrus atvejus, kai taikomos Darbo kodekse nustatytos darbuotojų materialinės atsakomybės ribos. Darbuotojo žalos atlyginimą darbdaviui už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą nustato Darbo kodeksas.“
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-10-24 5.
Direktyvos (ES) 2016/943 39 įtraukoje konstatuota: „šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis bet kurio kito atitinkamo teisės akto taikymui kitose srityse, įskaitant intelektinės nuosavybės teises ir sutarčių teisę. Vis dėlto, jeigu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB (¹¹) ir šios direktyvos taikymo sritis sutampa, ši direktyva yra viršesnė kaip lex specialis.“ Pastebėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48/EB yra įgyvendinta Lietuvos Respublikos įstatymais: Dizaino įstatymu, Prekių ženklų įstatymu, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu, Patentų įstatymu. Priėmus teikiamą įstatymo projektą gali kilti teisės taikymo problemų, nustatant, kuris iš įstatymų turėtų būti laikomas specialiuoju ginant komercinės paslapties turėtojų teises, esant normų konkurencijai. Pavyzdžiui, Dizaino įstatymo aštuntojo skirsnio normos reguliuoja ginčų nagrinėjimą ir teisių gynimą, o kai kurios šio skirsnio nuostatos susijusios ir su komercinės paslapties turėtojo teisėmis. Dizaino įstatymas nenustato kokiais atvejais ginant šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimą gali būti taikomos kito įstatymo nuostatos. Siekiant išvengti teisės taikymo problemų, siūlytina papildyti projektą nuostata dėl įstatymų, skirtingai reguliuojančių tuos pačius teisinius santykius, taikymo. Nepritarti Argumentai: Direktyvos preambulės 39 punkte numatyta sąlyga – „jeigu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB ir šios direktyvos taikymo sritis sutampa“. Pažymėtina, kad Lietuvoje direktyvos 2004/48/EB taikymo sritis nebuvo išplėsta (kaip nurodyta šios direktyvos preambulės 13 punkte), ir jos nuostatos netaikomos komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimui.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo ir kitų intelektinės nuosavybės teisių gynimą reglamentuojančių įstatymų (Dizaino įstatymas, Prekių ženklų įstatymas, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, Patentų įstatymas) taikymo sritys nesutampa. Be to, Direktyvos preambulės nuostatos nesukuria teisės normų, kurias būtina perkelti į nacionalinę teisę. Galiausiai komercinės paslapties būtinas požymis yra informacijos slaptumas. Pačiam informacijos savininkui informaciją paviešinus (pavyzdžiui, registruojant dizainą, prekių ženklą, išduodant patentą), informacija neatitiktų slaptumo reikalavimo ir ji nebūtų laikoma komercine paslaptimi. 6. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
komercinės paslapties turėtojas turi teisę reikalauti, kad atsakovas iš anksto sumokėtų į teismo nurodytą sąskaitą pinigų sumą, reikalingą informacijai apie priimtą teismo sprendimą ar teismo nutartį paskelbti. Iš projekto nuostatų nėra aiški tokių lėšų paskirtis bei jų naudojimo tvarka. Projektą reikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šiuos neaiškumus. Nepritarti Argumentai:
Pažymėtina, kad tokios pačios nuostatos, kaip Projekto 9 straipsnio 1 dalyje, numatytos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 85 straipsnyje, Prekių ženklų įstatymo 51¹ straipsnyje, Patentų įstatymo 58 straipsnyje ir Dizaino įstatymo 48¹ straipsnyje. Kaip nurodyta pačioje nuostatoje, šių lėšų paskirtis – užtikrinti informacijos apie priimtą teismo sprendimą ar teismo nutartį paskelbimą. Sprendimą dėl teismo sprendimo arba informacijos apie priimtą teismo sprendimą paskelbimo priima teismas (projekto 9 straipsnio 2 dalis).
Teismo sąskaitos lėšų naudojimo tvarka nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
p. 1. Lietuvos Aukščiausiasis teismas
34
<...>
punkte įtvirtinta, kad šis įstatymas nesuteikia teisinio pagrindo numatyti darbo sutartyse darbuotojams daugiau papildomų apribojimų, nei nustatyta susitarimuose dėl nekonkuravimo ir susitarimuose dėl konfidencialios informacijos apsaugos, t. y. siejama su sutartiniais įsipareigojimais, nustatytais Darbo kodekse. Tuo tarpu Direktyvos 2016/943 1 straipsnio 3 dalies c punkto, kurio pagrindu parengta aptariama nuostata, draudžiama darbo sutartyse darbuotojams nustatyti kitų papildomų apribojimų nei apribojimai, nustatyti pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę. Svarstytina, ar tokia Projekte pasirinkta formuluotė yra tinkama, nes tuo atveju, jei nacionalinėje teisės ateityje atsirastų papildomų ribojimų, turėtų būti keičiamos ir šios Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo nuostatos. Nepritarti Argumentai: Projekto
punkto nuostatą, atsižvelgiant į galiojančias nacionalinės teisės nuostatas (t. y. vadovaujamasi galiojančio Darbo kodekso normomis). Kitaip tariant, šiuo metu tokie papildomi apribojimai darbuotojams gali būti nustatyti tik susitarimuose dėl nekonkuravimo ir susitarimuose dėl konfidencialios informacijos apsaugos. Be to, iš esmės tokia patys paaiškinimai numatyti Direktyvos preambulės 13 punkte. 2. Lietuvos Aukščiausiasis teismas
1 2,3 3.
Projekto Nr. XIIIP-1214 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto turinys („pažeidė pareigą saugoti komercinę paslaptį“) visiškai atitinka ir dubliuoja 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto turinį, nes minėto antrojo punkto sąvoka „kita pareiga saugoti komercinę paslaptį“ apima tiek atitinkamą pareigą, kylančią iš sutarties, tiek pareigą, kylančią iš įstatymo, taigi toks reglamentavimas nėra visiškai tinkamas. Direktyvos 2016/943 4 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad komercinės paslapties naudojimas arba atskleidimas laikomi neteisėtais, jeigu ją be komercinės paslapties turėtojo sutikimo naudoja arba atskleidžia asmuo, kuris padarė bet kurį iš šių veiksmų: a) neteisėtai gavo komercinę paslaptį;
b) pažeidė konfidencialumo susitarimą arba bet kurią kitą pareigą neatskleisti komercinės paslapties; c) pažeidė sutartinę arba bet kurią kitą pareigą riboti komercinės paslapties naudojimą. Iš šios Direktyvos 2016/943 normos matyti, kad ji saugo komercinę paslaptį sudarančią informaciją nuo trijų „klasikinių“ tokio pobūdžio bylose paprastai daromų pažeidimų – neteisėto komercinės paslapties gavimo, jos neteisėto atskleidimo ir neteisėto paslapties naudojimo, kai tuo tarpu Projekte sutapatintas komercinės paslapties naudojimas su atskleidimu, o tai skirtingi pažeidimai, kurių pasekmės ir sukeliama žala skiriasi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
p.). Pritarti Pasiūlymas: Projekto 4 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus išdėstyti taip: „2) pažeidė susitarimą dėl konfidencialios informacijos apsaugos arba kitą pareigą saugoti komercinę paslaptį neatskleisti komercinės paslapties;
3) pažeidė pareigą saugoti komercinę paslaptį riboti komercinės paslapties naudojimą.“
teismas
4Projekto Nr.
Projekto Nr. XIIIP-1214 5 straipsnio, reglamentuojančio komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimą, 1 dalyje įtvirtinta bendra nuostata, kad „komercinės paslapties turėtojai turi teisę į šiame įstatyme numatytus teisių gynimo būdus“. To paties straipsnio 2 dalyje išvardintos išimtys – atvejai, kai
„šiame įstatyme įtvirtinti teisių gynimo būdai netaikomi“. Projekto
Nr. XIIIP-1214 7 straipsnyje, kurio pavadinimas yra „Teisių gynimo būdai“, išvardinti reikalavimai, kuriuos gali reikšti komercinės paslapties turėtojas. Taigi, pažodžiui skaitant Projekto Nr. XIIIP-1214 tekstą, atsižvelgiant į jame vartojamas formuluotes bei terminiją, susidaro įspūdis, kad minėtos projekto 5 straipsnio išimtys taikomos tik Projekto Nr. XIIIP-1214
tarpu Direktyvoje 2016/943 teisės norma, savo turiniu atitinkanti projekto 5 straipsnį, yra pavadinta „Išimtys“. Direktyvos 2016/943 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „valstybės narės užtikrina, kad taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, procedūras ir teisių gynimo priemones nebūtų leidžiama, kai komercinė paslaptis tariamai gauta, naudojama arba atskleista tokiais atvejais: <...>“.Taigi Direktyva 2016/943 skiria tris sąvokas „priemonės“, „procedūros“ ir „teisių gynimo priemonės“, kurios nacionaliniame projekte yra klaidingai sutapatintos. Atitinkamai, Direktyvos 2016/943 III skyrius ir vadinasi „Priemonės, procedūros ir teisių gynimo priemonės“ – jis apima visas tris minėtas sąvokas. Pavyzdžiui, laikinosios apsaugos priemonės reglamentuotos Direktyvos 2016/943 III skyriaus 2 skirsnyje „Laikinosios ir prevencinės priemonės“ (Direktyvos 2016/943 10 ir
„Priemonės, taikomos pagal sprendimą dėl bylos esmės“.
Šiame skirsnyje yra 4 straipsniai: 12 straipsnis (Draudimai ir taisomosios priemonės), 13 straipsnis („Taikymo sąlygos, apsaugos priemonės ir alternatyvios priemonės“), 14 straipsnis („Žalos atlyginimas“) ir 15 straipsnis („Teismo sprendimų skelbimas“). Taigi, atsižvelgiant į teisės normų sistemą, direktyvos 5 straipsnio išimtys apima direktyvos inter alia 10 - 15 straipsnius, nes jie visi reglamentuoja skirtingas priemonių rūšis, o ne tik
Direktyvos 2016/943 terminologija ir struktūra pasirinkta ne atsitiktinai, o siekiant užtikrinti sklandų sisteminį jos teisės normų veikimą. Todėl ir direktyvos nuostatų įgyvendinimas nacionalinėje teisėje negali būti mechaninis, jų vieta teisės akte negali būti parenkama atsitiktinai – būtina atsižvelgti ir prognozuoti tai, kaip normos sąveikaus tarpusavyje. Nepritarti Argumentai:
Projekto 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodomi šiame įstatyme nurodyti komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimo būdai (o ne tik šio įstatymo 7 straipsnyje nurodyti teisių gynimo būdai). Pažymėtina, kad Direktyva nereikalauja mechaniško jos nuostatų pakartojimo nacionalinėje teisėje, todėl nėra būtina projekte dėstyti atskirai lygiagrečias (pasikartojančias) nuostatas dėl priemonių, procedūrų ir teisių gynimo priemonių. Be to, Direktyvos nuostatos iš esmės yra analogiškos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo nuostatoms (įskaitant nuostatas dėl priemonių, procedūrų ir teisių gynimo priemonių). Direktyvos 2004/48/EB nuostatos nacionalinėje teisėje yra įgyvendintos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, Patentų įstatyme, Prekių ženklų įstatyme, Dizaino įstatyme, ir šiuose įstatymuose nėra kaip atskiros kategorijos reglamentuojamos „priemonės“, „procedūros“ ir
„teisių gynimo priemonės“ (t. y. nekyla neaiškumo dėl šių kategorijų
sutapatinimo). 4.
teismas
5
panaikina laikinąsias apsaugos priemones, kai asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, per teismo nustatytą terminą nepareiškia ieškinio arba teismas nustato, kad informacija nebeatitinka komercinės paslapties požymių dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kaip kitose Projekto Nr. XIIIP-1214 normose ir atitinkamose direktyvos normose reglamentuoti įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimai, toks reglamentavimas, koks aptartas šios išvados 9 punkte, yra ydingas. Projekto Nr. XIIIP-1214 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas komercinės paslapties turėtojo ar atsakovo prašymu gali nustatyti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų teisių gynimo būdų taikymo terminą. <...>. To paties straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad atsakovo prašymu teismas panaikina šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų teisių gynimo būdų taikymą, kai informacija nebeatitinka komercinės paslapties požymių dėl priežasčių, kurios negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai susietos su atsakovu. Sistemiškai analizuojant Projekto Nr. XIIIP-1214 6 straipsnio 5 dalį ir 7 straipsnio 5 bei 6 dalis, susidaro įspūdis, kad formuluotė „teismas nustato, kad informacija nebeatitinka“, esanti 6 straipsnio 5 dalyje, suponuoja teismo pareigą, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ex officio nuolat tikrinti, ar informacija, kurios apsaugai tokios priemonės buvo pritaikytos, vis dar atitinka formaliuosius komercinės paslapties požymius.
Toks projekto
11 straipsnio 3 dalies, kurioje įtvirtinta, kad „valstybės narės užtikrina, kad 10 straipsnyje nurodytos priemonės būtų atšauktos arba kitaip nustotų galioti atsakovo prašymu, jeigu: <...> b) atitinkama informacija nebeatitinka 2 straipsnio 1 punkte nustatytų reikalavimų dėl priežasčių, kurios negali būti susietos su atsakovu“. Atsižvelgiant į tai, siūlytina Projekte Nr. XIIIP-1214 aiškiai numatyti atsakovo pareigą įrodinėti aptariamą aplinkybę ir su tuo susieti atitinkamą laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą. Be to, 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo Civilinio proceso kodekso nuostatų, susijusių su teismo teise savo iniciatyva spręsti klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo ir panaikinimo, inter alia CPK 149 straipsnio 2 dalies, pakeitimai, kuriais ši teismo teisė yra panaikinta. Pritarti Pasiūlymas:
Projekto 6 straipsnio 5 dalį išdėstyti taip:
„5. Teismas panaikina laikinąsias apsaugos priemones, kai asmuo, kuris
kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, per teismo nustatytą terminą nepareiškia ieškinio arba teismas nustato atsakovas įrodo, kad informacija nebeatitinka komercinės paslapties požymių dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių.“
teismas
3
66. Projekto Nr. XIIIP-1214 6 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad „teismas,
spręsdamas dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemonių, turi teisę reikalauti, kad asmuo, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateiktų įrodymus, kad: <...>“.
Tiek sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tiek bylose dėl komercinių paslapčių teisinių santykių, taikomos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės (CPK 12, 178 straipsniai; 144 straipsnio 1 dalis, 147 straipsnio 3 dalis,), todėl formuluotė „teismas turi teisę reikalauti“ keistina į „asmuo, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti įrodymus, kad <...>“. Tokia formuluotė geriau atitinka Lietuvos teisės aktuose vartojamą terminiją. Pritarti Pasiūlymas: Projekto 6 straipsnio 3 dalį išdėstyti taip: „3. Teismas, spręsdamas dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemonių, turi teisę reikalauti, kad asmuo Asmuo, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismui turi pateikti pateiktų įrodymus, kad: [...]“. 6. Lietuvos Aukščiausiasis teismas
1
žalos atlyginimas. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jis neteisėtai gauna, naudoja arba atskleidžia komercinę paslaptį, privalo atlyginti komercinės paslapties turėtojui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, išskyrus atvejus, kai taikomos Darbo kodekse nustatytos darbuotojų materialinės atsakomybės ribos. Manytina, kad šios nuostatos dalis numatanti išimtis dėl darbuotojų atsakomybės yra perteklinė ir netinkamai suformuluota, nes suponuoja išvadą, kad pareiga atlyginti žalą taikoma tik darbo teisinių santykių subjektams. Be to, tai, kokia apimtimi darbuotojas atsako už savo veiksmais padarytą žalą yra Darbo kodekso reglamentavimo sritis, be to, naujame Darbo kodekse nebenaudojama materialinės atsakomybės sąvoka.
Pritarti Pasiūlymas: Projekto 8 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip:
„1. Fizinis ar juridinis asmuo, kuris žinojo arba
turėjo žinoti, kad jis neteisėtai gauna, naudoja arba atskleidžia komercinę paslaptį, privalo atlyginti komercinės paslapties turėtojui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, išskyrus atvejus, kai taikomos Darbo kodekse nustatytos darbuotojų materialinės atsakomybės ribos. Darbuotojo žalos atlyginimą darbdaviui už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą nustato Darbo kodeksas.“
teismas
1
turėtų būti reglamentuota, koks yra santykis tarp skirtingų Projekte numatytų teisių gynimo būdų tarpusavyje, taip pat, koks yra Projekte numatytų teisių gynybos būdų santykis su, pavyzdžiui, Konkurencijos įstatyme numatyta apsauga –
Argumentai: Projekto 7 straips. 1 d. numatyti komercinės paslapties turėtojo teisių gynimo būdai, kuriuos jis turi teisę prašyti taikyti, kreipdamasis į teismą. Akivaizdu, kad komercinės paslapties turėtojas turi teisę prašyti taikyti iškart kelis teisių gynimo būdus (pavyzdžiui, nutraukti komercinės paslapties naudojimą, uždrausti gaminti prekes ir pateikti jas rinkai bei atlyginti žalą). Konkurencijos įst. 15 straips. nustato, kurie veiksmai laikomi nesąžiningos konkurencijos veiksmais, ir įtvirtina jų draudimą. Pagal šio straips. 1 d. 3 p. komercinės paslapties naudojimas, perdavimas, skelbimas be komercinės paslapties turėtojo sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą komercinės paslapties turėtojui, laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmais. Taigi, taikant Konkurencijos įst.
tikslas, tuo tarpu Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įst. numatyti teisių gynimo būdai galės būti taikomi, nereikalaujant šio tikslo nustatymo. Konkurencijos įst. 16 straips. nustatyti bendrieji teisių gynimo būdai nuo bet kokių nesąžiningos konkurencijos veiksmų (t.y. ir tokių, kurie nėra susiję su komercinės paslapties gavimu, naudojimu ar atskleidimu). Tuo tarpu Projekto 7 straips. numatyti specialieji komercinių paslapčių gynimo nuo jų neteisėto gavimo, naudojimo ar atskleidimo būdai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad analogiškas teisinis reguliavimas taikomas ir teisių į prekių ženklus gynimui (t.y. prireikus taikomas konkurencijos įst. 16 straips. ir (ar) Prekių ženklų įst. 50 straips.).Galiausiai pažymėtina, kad projektas buvo suderintas su Konkurencijos taryba be pastabų. 5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta. 6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: pritarti iniciatorių pateiktam įstatymo projektui ir Komiteto išvadoms. 7. Balsavimo rezultatai: bendru sutarimu. 8. Komiteto paskirti pranešėjai: Virgilijus Poderys. 9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nepareikšta. Komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius Ekonomikos komiteto biuro patarėja Irina Jurkšuvienė
Teisės ir teisėtvarkos komitetas
2018-04-11
posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Vitalijus Gailius, Arvydas Nekrošius, Česlav Olševski, Lauras Stacevičius, Irena Šiaulienė, Petras Valiūnas. Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėja Aidena Bacevičienė, Meilė Čeputienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
kanceliarijos Teisės departamentas
21 1.Projekto 1 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti atvejus, kai įstatymas netaikomas. Projekto nuostatos diskutuotinos. Pirma, neaišku, kodėl perkeliant 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo (toliau – Direktyva (ES) 2016/943) 1 straipsnį, į projektą nėra perkeliama išimtis dėl to, kad ši direktyva nedaro poveikio „naudojimuisi teise į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę, kaip nustatyta Chartijoje, įskaitant pagarbą žiniasklaidos laisvei ir pliuralizmui“.
Pastebėtina, kad Direktyvos (ES) 2016/943 19 įtraukoje yra konstatuojama: „nors šia direktyva numatomos priemonės ir teisių gynimo priemonės, kurios gali apimti informacijos atskleidimo prevenciją siekiant apsaugoti komercinių paslapčių konfidencialumą, itin svarbu, kad nebūtų ribojamas naudojimasis teise į saviraiškos laisvę ir informaciją, kuri apima žiniasklaidos laisvę ir pliuralizmą, kaip atspindėta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 11 straipsnyje, visų pirma tiriamosios žurnalistikos ir žurnalistų informacijos šaltinių apsaugos atveju“. Atsižvelgiant į tai, abejotina, ar projekto 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, į kurią perkelta Direktyvos (ES) 2016/943 5 straipsnio a punkte nustatyta išimtis ir kuri nustato komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimo išimtį, yra pakankama, kad būtų įgyvendintas Direktyvos (ES) 2016/943 tikslas užtikrinti žiniasklaidos laisvę, įskaitant žurnalistų informacijos šaltinių apsaugą.
Neatsižvelgti Direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punkto nuostata (Ši direktyva nedaro poveikio naudojimuisi teise į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę, kaip nustatyta Chartijoje, įskaitant pagarbą žiniasklaidos laisvei ir pliuralizmui) ir Direktyvos 5 straipsnio a punktas (Valstybės narės užtikrina, kad taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, procedūras ir teisių gynimo priemones nebūtų leidžiama, kai komercinė paslaptis tariamai gauta, naudojama arba atskleista naudojantis teise į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę, kaip nustatyta Chartijoje, įskaitant pagarbą žiniasklaidos laisvei ir pliuralizmui) iš esmės numato tą patį – Direktyvos nuostatos neturi jokios įtakos ir nekeičia iki Direktyvos įsigaliojimo nustatyto teisės į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę įgyvendinimo apsaugos lygio. Klausymų metu Projekto autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad Direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punkto ir 5 straipsnio a punkto galimo persidengimo klausimas buvo iškeltas susitikime su Europos Komisijos atstovais, ir Komisijos tarnybos pateikė nuomonę, jog Direktyvos nuostatų dėl teisės į saviraiškos laisvę ir informacijos laisvę tinkamam įgyvendinimui pakanka į nacionalinę teisę perkelti vieną nuostatą dėl saviraiškos ir informacijos laisvės, įgyvendinančią Direktyvos 5 straipsnio a punktą. 2.
22 Antra, manytume, kad projekto 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus reikėtų papildyti nuostatomis dėl įstatymo netaikymo juose nustatytais atvejais ir valstybės valdžią vykdančioms institucijoms, nes pagal Viešojo administravimo įstatymą viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Kitu atveju taikant įstatymą galėtų kilti problemų viešojo administravimo funkcijų nevykdantiems subjektams, pavyzdžiui, Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms, atlikti jiems pavestas funkcijas. Šiame kontekste pastebėtina, kad Direktyvos (ES) 2016/943 1 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose vartojama formuluotė
„valdžios, administracinės ar teisminės institucijos”, „valdžios
institucijos”. Pritarti Projekto nuostatos patobulintos: „ 2. Šis įstatymas netaikomas:
1) kai Europos Sąjungos teisės akte ir (ar) Lietuvos Respublikos įstatyme nustatyta komercinės paslapties turėtojo pareiga dėl viešojo intereso atskleisti komercinę paslaptį sudarančią informaciją teismui, valdžios ar viešojo administravimo institucijai ir (ar) įstaigai jų funkcijoms įgyvendinti;
2) kai Europos Sąjungos teisės akte ir (ar) Lietuvos Respublikos įstatyme nustatyta Europos Sąjungos institucijos ir (ar) įstaigos arba valdžios ar viešojo administravimo institucijos ir (ar) įstaigos įgaliojimai atskleisti turimą komercinę paslaptį sudarančią informaciją, gautą funkcijoms įgyvendinti;“
2017-10-203 2.Svarstytina, ar nereikėtų patikslinti projekto 3 straipsnio pavadinimą, nes šiame straipsnyje nėra nustatomi komercinių paslapčių teisėto naudojimo ir atskleidimo atvejai. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad tokius atvejus gali nustatyti kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai.
Be to, nacionaliniame įstatyme nustatyti tai, kas gali būti reglamentuojama Europos Sąjungos teisės aktuose, nėra priskirta Europos Sąjungos valstybių narių jurisdikcijai. Atsižvelgus į tai bei į Direktyvos (ES) 2016/943 3 straipsnio
Projekto 3 straipsnio pavadinimas atitinka Direktyvos 3 straipsnio pavadinimą. Projekto 3 straipsnio 2 dalis įgyvendina Direktyvos 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią
(kiti) Europos Sąjungos ar nacionaliniai teisės aktai gali nustatyti kitus komercinių paslapčių teisėto gavimo, naudojimo arba atskleidimo atvejus. Projekte nenumačius tokios nuostatos, galėtų kilti teisės normų kolizija, kai turėtų būti taikomos atitinkamos Europos Sąjungos teisės akto nuostatos, nustatančios kitus teisėtus komercinių paslapčių teisėto naudojimo ir atskleidimo atvejus. Nuostata patobulinta:
„2. Kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės
aktai gali nustatyti kitus, nei nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, teisėto komercinės paslapties gavimo atvejus, taip pat teisėto komercinės paslapties naudojimo ir atskleidimo atvejus. Komercinės paslapties gavimas taip pat laikomas teisėtu tiek, kiek tai numatyta kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose arba Europos Sąjungos teisės aktuose. 3. Komercinės paslapties naudojimas ar atskleidimas laikomas teisėtu tiek, kiek tai numatyta kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose arba Europos
2 3.Projekto 7 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad komercinės paslapties turėtojo prašymu teismas, priimdamas sprendimą pašalinti su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes iš rinkos, gali nurodyti, kad prekės būtų perduotos komercinės paslapties turėtojui arba labdaros teikėjui.
Iš projekto nuostatų nėra aišku, kokias teises perduotų prekių atžvilgiu turėtų subjektai, kuriems prekės yra perduodamos, t.y. ar aukščiau minėtos prekės perduodamos minėtų asmenų nuosavybėn ir pastarieji galėtų disponuoti šiomis prekėmis savo nuožiūra, ar prekės perduodamos kitomis teisėmis. Projektą reikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šį neaiškumą. Pritarti Projekto 7 straipsnio 2 dalis būtų taikoma tik kartu su 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu. 7 straipsnio 2 dalimi siekiama užkirsti kelią su komercinės paslapties pažeidimu susijusioms prekėms patekti į rinką ar išleisti į apyvartą joje. Pažymėtina, kad pagal Labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį labdara – tai labdaros teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas labdaros dalykų teikimas šiame įstatyme nurodytiems labdaros gavėjams šio įstatymo nustatytais tikslais ir būdais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad labdaros apibrėžtyje nėra pabrėžiama, jog labdaros dalykai teikiami nuosavybėn. Direktyvos preambulės
proporcingumo principą, pritaikius taisomąsias priemones prekės nebūtinai turėtų būti sunaikintos tais atvejais, jei yra kitų priimtinų galimybių, kaip antai, kai galima pašalinti prekių pažeidžiančiąsias savybes arba jas panaudoti ne rinkoje, pavyzdžiui, atiduoti labdaros organizacijoms“. Projekto 7 straipsnio 2 dalis patobulinta taip: „2.
Komercinės paslapties turėtojo prašymu teismas, priimdamas sprendimą pašalinti iš rinkos su komercinės paslapties pažeidimu susijusias prekes, gali įpareigoti prekes perduoti komercinės paslapties turėtojui arba labdaros teikimui labdaros teikėjui.“
1 4.Projekto 8 straipsnio 1 dalies nuostatos tikslintinos, atsižvelgiant į Darbo kodekso 25 straipsnio ir X skyriaus nuostatas. Darbo kodekso 154 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada darbuotojai privalo atlyginti visą žalą ir vienas iš šių atvejų, numatytas 154 straipsnio 4 punkte, yra žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją (kuri apima ir komercinę paslaptį). Ši norma yra specialioji norma Darbo kodekso 153 straipsnio, kuriame nustatomos darbuotojų padarytos žalos ribos, atžvilgiu ir nuostatos dėl padarytos žalos ribų šiuo atveju nėra taikomos. Siekiant teisinio aiškumo, projekto 8 straipsnio 1 dalies nuostata tikslintina, atskiriant reguliavimą, kada atsakomybė taikoma esant civiliniams santykiams, o kada taikant Darbo kodekso nuostatas. Kartu pastebėtina, kad Darbo kodekse formuluotė „materialinė atsakomybė“ nebevartojama, todėl siūlytume tikslinti projekte vartojamas sąvokas. Pritarti Projekto 8 straipsnio 1 dalis dėstytina taip: „1. Fizinis ar juridinis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jis neteisėtai gauna, naudoja arba atskleidžia komercinę paslaptį, privalo atlyginti komercinės paslapties turėtojui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, išskyrus atvejus, kai taikomos Darbo kodekse nustatytos darbuotojų materialinės atsakomybės ribos. Darbuotojo padarytos žalos atlyginimas darbdaviui už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą nustatytas Darbo kodekse.“ 6.
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2017-10-20 5.Direktyvos (ES) 2016/943 39 įtraukoje konstatuota: „šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis bet kurio kito atitinkamo teisės akto taikymui kitose srityse, įskaitant intelektinės nuosavybės teises ir sutarčių teisę. Vis dėlto, jeigu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB (11) ir šios direktyvos taikymo sritis sutampa, ši direktyva yra viršesnė kaip lex specialis.“ Pastebėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48/EB yra įgyvendinta Lietuvos Respublikos įstatymais:
Dizaino įstatymu, Prekių ženklų įstatymu, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu, Patentų įstatymu. Priėmus teikiamą įstatymo projektą gali kilti teisės taikymo problemų, nustatant, kuris iš įstatymų turėtų būti laikomas specialiuoju ginant komercinės paslapties turėtojų teises, esant normų konkurencijai. Pavyzdžiui, Dizaino įstatymo aštuntojo skirsnio normos reguliuoja ginčų nagrinėjimą ir teisių gynimą, o kai kurios šio skirsnio nuostatos susijusios ir su komercinės paslapties turėtojo teisėmis. Dizaino įstatymas nenustato kokiais atvejais ginant šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimą gali būti taikomos kito įstatymo nuostatos. Siekiant išvengti teisės taikymo problemų, siūlytina papildyti projektą nuostata dėl įstatymų, skirtingai reguliuojančių tuos pačius teisinius santykius, taikymo. Nepritarti Direktyvos preambulės 39 punkte numatyta sąlyga – „jeigu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB ir šios direktyvos taikymo sritis sutampa“. Pažymėtina, kad Lietuvoje direktyvos 2004/48/EB taikymo sritis nebuvo išplėsta (kaip nurodyta šios direktyvos preambulės 13 punkte), ir jos nuostatos netaikomos komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimui.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo ir kitų intelektinės nuosavybės teisių gynimą reglamentuojančių įstatymų (Dizaino įstatymas, Prekių ženklų įstatymas, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, Patentų įstatymas) taikymo sritys nesutampa. Be to, Direktyvos preambulės nuostatos nesukuria teisės normų, kurias būtina perkelti į nacionalinę teisę. Galiausiai komercinės paslapties būtinas požymis yra informacijos slaptumas. Pačiam informacijos savininkui informaciją paviešinus (pavyzdžiui, registruojant dizainą, prekių ženklą, išduodant patentą), informacija neatitiktų slaptumo reikalavimo ir ji nebūtų laikoma komercine paslaptimi. 7. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas
1 6.Projekto 9 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad komercinės paslapties turėtojas turi teisę reikalauti, kad atsakovas iš anksto sumokėtų į teismo nurodytą sąskaitą pinigų sumą, reikalingą informacijai apie priimtą teismo sprendimą ar teismo nutartį paskelbti. Iš projekto nuostatų nėra aiški tokių lėšų paskirtis bei jų naudojimo tvarka. Projektą reikėtų papildyti nuostatomis, pašalinančiomis šiuos neaiškumus. Nepritarti Pažymėtina, kad tokios pačios nuostatos, kaip Projekto 9 straipsnio 1 dalyje, numatytos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 85 straipsnyje, Prekių ženklų įstatymo 51¹ straipsnyje, Patentų įstatymo 58 straipsnyje ir Dizaino įstatymo 48¹ straipsnyje. Kaip nurodyta pačioje nuostatoje, šių lėšų paskirtis – užtikrinti informacijos apie priimtą teismo sprendimą ar teismo nutartį paskelbimą. Sprendimą dėl teismo sprendimo arba informacijos apie priimtą teismo sprendimą paskelbimo priima teismas (projekto 9 straipsnio 2 dalis).
Teismo sąskaitos lėšų naudojimo tvarka nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas. 3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: nėra. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
24 Projekto Nr. XIIIP-1214 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad šis įstatymas nesuteikia teisinio pagrindo numatyti darbo sutartyse darbuotojams daugiau papildomų apribojimų, nei nustatyta susitarimuose dėl nekonkuravimo ir susitarimuose dėl konfidencialios informacijos apsaugos, t. y. siejama su sutartiniais įsipareigojimais, nustatytais Darbo kodekse. Tuo tarpu Direktyvos 2016/943 1 straipsnio 3 dalies c punkto, kurio pagrindu parengta aptariama nuostata, draudžiama darbo sutartyse darbuotojams nustatyti kitų papildomų apribojimų nei apribojimai, nustatyti pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę. Svarstytina, ar tokia Projekte pasirinkta formuluotė yra tinkama, nes tuo atveju, jei nacionalinėje teisės ateityje atsirastų papildomų ribojimų, turėtų būti keičiamos ir šios Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo nuostatos. Nepritarti Projekto 1 straipsnio 3 dalies 4 punktas įgyvendina Direktyvos 1 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatą, atsižvelgiant į galiojančias nacionalinės teisės nuostatas (t. y. vadovaujamasi galiojančio Darbo kodekso normomis). Kitaip tariant, šiuo metu tokie papildomi apribojimai darbuotojams gali būti nustatyti tik susitarimuose dėl nekonkuravimo ir susitarimuose dėl konfidencialios informacijos apsaugos. Be to, iš esmės tokia patys paaiškinimai numatyti Direktyvos preambulės 13 punkte. 2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
2 2,3 Projekto Nr.
XIIIP-1214 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto turinys („pažeidė pareigą saugoti komercinę paslaptį“) visiškai atitinka ir dubliuoja
pareiga saugoti komercinę paslaptį“ apima tiek atitinkamą pareigą, kylančią iš sutarties, tiek pareigą, kylančią iš įstatymo, taigi toks reglamentavimas nėra visiškai tinkamas. Direktyvos 2016/943 4 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad komercinės paslapties naudojimas arba atskleidimas laikomi neteisėtais, jeigu ją be komercinės paslapties turėtojo sutikimo naudoja arba atskleidžia asmuo, kuris padarė bet kurį iš šių veiksmų: a) neteisėtai gavo komercinę paslaptį; b) pažeidė konfidencialumo susitarimą arba bet kurią kitą pareigą neatskleisti komercinės paslapties;
c) pažeidė sutartinę arba bet kurią kitą pareigą riboti komercinės paslapties naudojimą. Iš šios Direktyvos 2016/943 normos matyti, kad ji saugo komercinę paslaptį sudarančią informaciją nuo trijų „klasikinių“ tokio pobūdžio bylose paprastai daromų pažeidimų – neteisėto komercinės paslapties gavimo, jos neteisėto atskleidimo ir neteisėto paslapties naudojimo, kai tuo tarpu Projekte sutapatintas komercinės paslapties naudojimas su atskleidimu, o tai skirtingi pažeidimai, kurių pasekmės ir sukeliama žala skiriasi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 66 - 84 p.). Pritarti Pastaba teikta projekto 4 straipsnio 2 (o ne 1) daliai. Projekto 4 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai dėstytini taip: „2) pažeidė susitarimą dėl konfidencialios informacijos apsaugos arba kitą pareigą saugoti komercinę paslaptį neatskleisti komercinės paslapties;
3) pažeidė pareigą saugoti komercinę paslaptį riboti komercinės paslapties naudojimą.“
7 1,2 Projekto Nr.
XIIIP-1214 5 straipsnio, reglamentuojančio komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimą, 1 dalyje įtvirtinta bendra nuostata, kad
„komercinės paslapties turėtojai turi teisę į šiame įstatyme numatytus teisių
gynimo būdus“. To paties straipsnio 2 dalyje išvardintos išimtys – atvejai, kai „šiame įstatyme įtvirtinti teisių gynimo būdai netaikomi“. Projekto Nr. XIIIP-1214 7 straipsnyje, kurio pavadinimas yra „Teisių gynimo būdai“, išvardinti reikalavimai, kuriuos gali reikšti komercinės paslapties turėtojas. Taigi, pažodžiui skaitant Projekto Nr. XIIIP-1214 tekstą, atsižvelgiant į jame vartojamas formuluotes bei terminiją, susidaro įspūdis, kad minėtos projekto 5 straipsnio išimtys taikomos tik Projekto Nr. XIIIP-1214 7 straipsnio atžvilgiu. Tuo tarpu Direktyvoje 2016/943 teisės norma, savo turiniu atitinkanti projekto 5 straipsnį, yra pavadinta „Išimtys“. Direktyvos 2016/943 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad
„valstybės narės užtikrina, kad taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones,
procedūras ir teisių gynimo priemones nebūtų leidžiama, kai komercinė paslaptis tariamai gauta, naudojama arba atskleista tokiais atvejais: <...>“.Taigi Direktyva 2016/943 skiria tris sąvokas
„priemonės“, „procedūros“ ir „teisių gynimo priemonės“, kurios nacionaliniame
projekte yra klaidingai sutapatintos. Atitinkamai, Direktyvos 2016/943 III skyrius ir vadinasi „Priemonės, procedūros ir teisių gynimo priemonės“ – jis apima visas tris minėtas sąvokas. Pavyzdžiui, laikinosios apsaugos priemonės reglamentuotos Direktyvos 2016/943 III skyriaus 2 skirsnyje „Laikinosios ir prevencinės priemonės“ (Direktyvos 2016/943 10 ir 11 straipsniai). Direktyvos 2016/943 III skyriaus 3 skirsnio pavadinimas yra „Priemonės, taikomos pagal sprendimą dėl bylos esmės“.
Šiame skirsnyje yra 4 straipsniai: 12 straipsnis (Draudimai ir taisomosios priemonės), 13 straipsnis („Taikymo sąlygos, apsaugos priemonės ir alternatyvios priemonės“), 14 straipsnis („Žalos atlyginimas“) ir 15 straipsnis („Teismo sprendimų skelbimas“). Taigi, atsižvelgiant į teisės normų sistemą, direktyvos 5 straipsnio išimtys apima direktyvos inter alia 10 - 15 straipsnius, nes jie visi reglamentuoja skirtingas priemonių rūšis, o ne tik 12 straipsnį. Tokia Direktyvos 2016/943 terminologija ir struktūra pasirinkta ne atsitiktinai, o siekiant užtikrinti sklandų sisteminį jos teisės normų veikimą. Todėl ir direktyvos nuostatų įgyvendinimas nacionalinėje teisėje negali būti mechaninis, jų vieta teisės akte negali būti parenkama atsitiktinai – būtina atsižvelgti ir prognozuoti tai, kaip normos sąveikaus tarpusavyje. Pritarti Projektas patobulintas:
„1. Komercinių paslapčių turėtojai turi teisę į šiame įstatyme
šio įstatymo 6, 7, 8 ir 9 straipsniuose nurodytus teisių gynimo būdus, kad apgintų savo teises nuo neteisėto jų komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo arba užkirstų tam kelią. 2. Šiame įstatyme Šio įstatymo 6, 7, 8 ir 9 straipsniuose nurodyti komercinių paslapčių turėtojų teisių gynimo būdai netaikomi, kai komercinė paslaptis gauta, naudota arba atskleista šiais atvejais:<...>“
31 Projekto Nr. XIIIP-1214 6 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad
„teismas, spręsdamas dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemonių, turi
teisę reikalauti, kad asmuo, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateiktų įrodymus, kad: <...>“.
Tiek sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tiek bylose dėl komercinių paslapčių teisinių santykių, taikomos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės (CPK 12, 178 straipsniai; 144 straipsnio 1 dalis, 147 straipsnio 3 dalis,), todėl formuluotė „teismas turi teisę reikalauti“ keistina į „asmuo, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti įrodymus, kad <...>“. Tokia formuluotė geriau atitinka Lietuvos teisės aktuose vartojamą terminiją. Pritarti Projekto 6 straipsnio 3 dalis dėstytina taip:
„3. Teismas, spręsdamas dėl šio straipsnio
1 dalyje nurodytų priemonių, turi teisę reikalauti, kad asmuo Asmuo, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismui turi pateikti pateiktų įrodymus, kad: [...]“. 5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
5 Projekto Nr. XIIIP-1214 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas panaikina laikinąsias apsaugos priemones, kai asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, per teismo nustatytą terminą nepareiškia ieškinio arba teismas nustato, kad informacija nebeatitinka komercinės paslapties požymių dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kaip kitose Projekto Nr. XIIIP-1214 normose ir atitinkamose direktyvos normose reglamentuoti įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimai, toks reglamentavimas, koks aptartas šios išvados 9 punkte, yra ydingas. Projekto Nr. XIIIP-1214 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas komercinės paslapties turėtojo ar atsakovo prašymu gali nustatyti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų teisių gynimo būdų taikymo terminą. <...>.
To paties straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad atsakovo prašymu teismas panaikina šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų teisių gynimo būdų taikymą, kai informacija nebeatitinka komercinės paslapties požymių dėl priežasčių, kurios negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai susietos su atsakovu. Sistemiškai analizuojant Projekto Nr. XIIIP-1214 6 straipsnio 5 dalį ir 7 straipsnio 5 bei 6 dalis, susidaro įspūdis, kad formuluotė „teismas nustato, kad informacija nebeatitinka“, esanti 6 straipsnio 5 dalyje, suponuoja teismo pareigą, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ex officio nuolat tikrinti, ar informacija, kurios apsaugai tokios priemonės buvo pritaikytos, vis dar atitinka formaliuosius komercinės paslapties požymius. Toks projekto 6 straipsnio 5 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas neatitinka Direktyvos 11 straipsnio 3 dalies, kurioje įtvirtinta, kad „valstybės narės užtikrina, kad 10 straipsnyje nurodytos priemonės būtų atšauktos arba kitaip nustotų galioti atsakovo prašymu, jeigu: <...> b) atitinkama informacija nebeatitinka 2 straipsnio 1 punkte nustatytų reikalavimų dėl priežasčių, kurios negali būti susietos su atsakovu“. Atsižvelgiant į tai, siūlytina Projekte Nr. XIIIP-1214 aiškiai numatyti atsakovo pareigą įrodinėti aptariamą aplinkybę ir su tuo susieti atitinkamą laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą. Be to, 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo Civilinio proceso kodekso nuostatų, susijusių su teismo teise savo iniciatyva spręsti klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo ir panaikinimo, inter alia CPK 149 straipsnio 2 dalies, pakeitimai, kuriais ši teismo teisė yra panaikinta. Pritarti Projekto 6 straipsnio 5 dalis dėstytina taip: „5.
Teismas panaikina laikinąsias apsaugos priemones, kai asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, per teismo nustatytą terminą nepareiškia ieškinio arba teismas nustato atsakovas įrodo, kad informacija nebeatitinka komercinės paslapties požymių dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių.“
1 Projekto Nr. XIIIP-1214 8 straipsnyje reglamentuojamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jis neteisėtai gauna, naudoja arba atskleidžia komercinę paslaptį, privalo atlyginti komercinės paslapties turėtojui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, išskyrus atvejus, kai taikomos Darbo kodekse nustatytos darbuotojų materialinės atsakomybės ribos. Manytina, kad šios nuostatos dalis numatanti išimtis dėl darbuotojų atsakomybės yra perteklinė ir netinkamai suformuluota, nes suponuoja išvadą, kad pareiga atlyginti žalą taikoma tik darbo teisinių santykių subjektams. Be to, tai, kokia apimtimi darbuotojas atsako už savo veiksmais padarytą žalą yra Darbo kodekso reglamentavimo sritis, be to, naujame Darbo kodekse nebenaudojama materialinės atsakomybės sąvoka. Pritarti (žr. Seimo Teisės departamento 4 pastabą). Projekto 8 straipsnio 1 dalis dėstytina taip:
„1. Fizinis ar juridinis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jis neteisėtai gauna, naudoja
arba atskleidžia komercinę paslaptį, privalo atlyginti komercinės paslapties turėtojui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo, išskyrus atvejus, kai taikomos Darbo kodekse nustatytos darbuotojų materialinės atsakomybės ribos. Darbuotojo padarytos žalos atlyginimas darbdaviui už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą nustatytas Darbo kodekse.“ 7.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017-12-20 * Manome, kad Projekte turėtų būti reglamentuota, koks yra santykis tarp skirtingų Projekte numatytų teisių gynimo būdų tarpusavyje, taip pat, koks yra Projekte numatytų teisių gynybos būdų santykis su, pavyzdžiui, Konkurencijos įstatyme numatyta apsauga – 15 ir 16 straipsniais. Nepritarti Projekto 7 straipsnio 1 dalyje numatyti komercinės paslapties turėtojo teisių gynimo būdai, kuriuos jis turi teisę prašyti taikyti, kreipdamasis į teismą. Akivaizdu, kad komercinės paslapties turėtojas turi teisę prašyti taikyti iškart kelis teisių gynimo būdus (pavyzdžiui, nutraukti komercinės paslapties naudojimą, uždrausti gaminti prekes ir pateikti jas rinkai bei atlyginti žalą). Konkurencijos įstatymo 15 straipsnis nustato, kurie veiksmai laikomi nesąžiningos konkurencijos veiksmais, ir įtvirtina jų draudimą. Pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą komercinės paslapties naudojimas, perdavimas, skelbimas be komercinės paslapties turėtojo sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą komercinės paslapties turėtojui, laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmais. Taigi, taikant Konkurencijos įstatymo 15 straipsnį, turi būti nustatytas nurodytas tikslas, tuo tarpu Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatyme numatyti teisių gynimo būdai galės būti taikomi, nereikalaujant šio tikslo nustatymo. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje nustatyti bendrieji teisių gynimo būdai nuo bet kokių nesąžiningos konkurencijos veiksmų (t. y. ir tokių, kurie nėra susiję su komercinės paslapties gavimu, naudojimu ar atskleidimu). Tuo tarpu Projekto 7 straipsnyje numatyti specialieji komercinių paslapčių gynimo nuo jų neteisėto gavimo, naudojimo ar atskleidimo būdai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad analogiškas teisinis reguliavimas taikomas ir teisių į prekių ženklus gynimui (t. y. prireikus taikomas Konkurencijos įstatymo 16 straipsnis ir (ar) Prekių ženklų įstatymo 50 straipsnis). Galiausiai pažymėtina, kad projektas buvo suderintas su Konkurencijos taryba be pastabų. 8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017-12-2010 N Svarstytinas Projekto Nr. XIIIP-1215 3 straipsniu siūlomas CK 1.125 straipsnio 8 dalies pakeitimo tinkamumas. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad specialūs ieškinio senaties terminai taikomi visiems ieškiniams pagal šią direktyvą ir materialiniams reikalavimams, tačiau pagal siūlomą CK keitimo formuluotę atrodo, kad senaties terminas ribojamas tik reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Jeigu nacionalinėje teisėje siekiama numatyti bendrą sutrumpintą ieškinio senaties terminą visiems reikalavimams ir teisių gynimo būdams pagal Projektą Nr. XIIIP-1214, tai turėtų būti numatyta atskiroje CK 1.125 straipsnio dalyje arba atskiroje Projekto Nr. XIIIP-1214 nuostatoje remiantis CK 1.125 straipsnio 2 dalies norma, kad atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Pritarti Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas papildytinas 10 straipsniu: „10 straipsnis. Ieškinio senaties terminas Ieškiniams dėl komercinių paslapčių apsaugos nustatomas trejų metų ieškinio senaties terminas.“ CK pakeitimo projekte išbrauktinas 3 straipsnis:
pakeitimas Pakeisti 1.125 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip: „8.
Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Šis terminas taip pat taikomas iš komercinių paslapčių apsaugos atsirandantiems reikalavimams.“
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: nėra. 6. Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
2018-03-14 *
7Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
projektui ir komiteto išvadoms. 8. Balsavimo rezultatai: už – 9, prieš – nėra, susilaikė – nėra. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: S. Šedbaras, A. Širinskienė. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra. PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas. Komiteto pirmininkė (Parašas) Agnė Širinskienė Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Martyna Civilkienė