Lyginamasis variantas
1Pakeisti 2 straipsnio 14 dalį ir ją išdėstyti taip:
„14. Kultūros paveldo objektai – pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta nuolatine arba laikina teritorija, jei tokia teritorija būtina ir priskirta, yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti.“
2Pakeisti 2 straipsnio 15 dalį ir ją išdėstyti taip:
„15. Kultūros paveldo objekto teritorija –
kultūros paveldo objekto nuolat arba laikinai užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas arba žemės, vandens, miško iar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai.“
ją išdėstyti taip:
„17. Kultūros paveldo statinys – vertingųjų
savybių turintis pastatas, jo dalis, plaukiojamasis pastatas ar statinys, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai.“
ją išdėstyti taip:
„20. Nekilnojamasis kultūros paveldas – kultūros
paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga nuolatine arba laikina teritorija, išskyrus plaukiojamuosius pastatus ir statinius, kurie yra nekilnojamasis kultūros paveldas, tiesiogiai susijęs arba nesusijęs su užimama ir joms naudoti reikalinga nuolatine arba laikina teritorija, kuri priskiriama nuolat arba laikinai, kai būtina paveldo išsaugojimui ir naudojimui.“
ją išdėstyti taip: „37.
Tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, atliekami kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, o plaukiojamųjų pastatų ir statinių atveju - statybos ar griovimo darbai, kaip juos apibrėžia šiuos plaukiojamuosius statinius reglamentuojantys teisės aktai, atliekami kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje.“2 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas
išdėstyti taip: „1) nekilnojamosios kultūros vertybės pavadinimas, jos unikalus kodas, adresas arba nuolatinio ar laikino buvimo koordinatės, jei adresas nėra suteiktas;“
punktą ir jį išdėstyti taip: „2) vertinimo tarybos aktu
(aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos nuolatinės arba laikinos teritorijos ribos, jei jos būtinos ir nustatomos.“3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas
1Šis įstatymas įsigalioja 2018 m. sausio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą
įstatymą. Respublikos Prezidentas Teikia Seimo narys Naglis Puteikis
DĖL
2
ir uždaviniai: Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso ir Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo pataisos yra teikiamos siekiant suderinti Vidaus vandenų transporto kodekso ir Saugios laivybos įstatymo nuostatas su Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymu, taip pat siekiant aiškiau reglamentuoti tradicinių (istorinių) laivų kaip kultūros paveldo objektų apsaugą ir jos procedūras, nes šiuo metu galiojantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas visiškai nėra pritaikytas jūrinio paveldo apsaugai. LR civilinio kodekso 1.98 straipsnio 3 d. nustato, kad nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Pridedamame oficialiame LR civilinio kodekso komentare, kuris yra Lietuvos teisės doktrinos dalis, išaiškinta, kad LR civilinio kodekso 1.98 straipsnio 3 dalis turi būti suprantama taip, kad iš prigimties kilnojamieji daiktai – laivai ir orlaiviai, kuriems yra privaloma teisinė registracija, yra prilyginami nekilnojamiems daiktams. Šią nuostatą patvirtina pridedamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kad laivai, kuriems yra privaloma teisinė registracija, yra prilyginami nekilnojamajam turtui (LAT 2010-02-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-20/2010).
3K-3-20/2010). Nors LR prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis nustato, kad jūrų laivas – laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje bei turintis tai patvirtinančius dokumentus, tačiau analogiškos nuostatas nėra nei LR vidaus vandenų transporto kodekse, nei LR saugios laivybos įstatymuose, todėl kyla ginčų, įskaitant teisminius, ar visi laivai, kuriems yra privaloma teisinė registracija, yra laikomi nekilnojamaisiais daiktais, kaip nustato LR civilinio kodekso 1.98 straipsnio 3 d. Todėl siūloma LR vidaus vandenų transporto kodekse nustatyti, kad visi vidaus vandenų laivai, kuriems yra privaloma teisinė registracija, yra prilyginami nekilnojamiesiems daiktams. Išvadą dėl tradicinių ir pramoginių laivų prilyginimo nekilnojamajam daiktui patvirtina ir Seimo kontrolieriaus 2009-02-04 sprendimai Nr. 4D-2008/1-1401, 4D-2009/1-14 (http://www.lrski.lt/lt/seimo-kontrolieriu-pazymos/download/2-seimo-kontrolieriu-pazymos/6365-pazyma-del-k-f-ir-a-a-skundu-pries-lietuvos-respublikos-susisiekimo-ministerija-bei-valstybine-vidaus-vandenu-laivybos-inspekcija.html), kuriuose nurodyta, kad tuometis susisiekimo viceministras Č. Šikšnelis Seimo kontrolierių informavo, kad Lietuvos Respublikoje laivams, tarp jų burinėms ir motorinėms jachtoms, nustatyta privaloma teisinė registracija ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.98 straipsnio 3 dalį laivai prilyginami nekilnojamiems daiktams (turtui), todėl pagal Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo
registre. Valstybės registrų steigimą nustato įstatymai arba registrus steigia Vyriausybė ministerijų, departamentų, valstybės institucijų teikimu.
Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 8 straipsnis nustato, kad jūrų laivai registruojami valstybės Lietuvos Respublikos jūrų laivų registre, o Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 16 straipsnio l dalis nustato, kad vidaus vandenų transporto priemonės, į kurias įeina ir pramoginiai laivai, registruojamos valstybės Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad šiuo metu 1911 m. pastatytas jūrų laivas škuna „Lady Sophie“ yra įregistruotas kultūros vertybių registre kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, o kitas jūrų laivas barkentina „Meridianas“ taip pat buvo įregistruotas kultūros vertybių registre kaip nekilnojamoji kultūros vertybė. Pataisomis siūloma aiškiau reglamentuoti jūrų laivo klasę, suteikiamą tradiciniams ir pramoginiams laivams, kurie gali būti registruojami tiek jūrų laivų registre, tiek vidaus vandenų registre. Taip pat svarstytinas klausimas dėl atskiro tradicinių ir pramoginių laivų registro įkūrimo, nes šiuo metu visi tradiciniai ir pramoginiai jūrų laivai yra registruojami vidaus vandenų registre, nors jie nėra suprojektuoti ir skirti laivybai vidaus vandenyse. Šiuo metu iškyla daug sunkumų siekiant išsaugoti jūrinį paveldą, nes galiojantis LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas pakankamai nereglamentuoja istorinių laivų kaip kultūros paveldo apsaugos, tvarkybos darbų ir kitų klausimų. Dėl to kyla pavojus, kad šis paveldas nebus išsaugotas, nes, pavyzdžiui, valstybinis jūrų uostas kreipiasi į teismą, kai Kultūros paveldo departamento vertinimo taryba istoriniam laivui suteikia teisinę apsaugą. Pastaruoju atveju konfliktai kyla dėl tokiam laivui priskiriamos teritorijos, kuri laivų atveju apskritai neturėtų būti priskiriama arba priskiriama tik laikinai, kol laivas stovi prie krantinės arba iškeltas ant krantinės.
Skirtingai nei pastatams, laivams nėra nuolat priskirta jokia sausumos teritorija, nes laivai nėra žemės priklausinys (skirtingai nei statinys), o pagal tarptautinę teisę pats laivas yra teritorija valstybės, kurioje registruota laivo vėliava, tarptautiniuose vandenyse laive galioja laivo vėliavos valstybės įstatymai. Todėl būtina aiškiau reglamentuoti tradicinių ir pramoginių burinių laivų klases, nes šiuo klausimu kyla daug ginčų tarp laivų savininkų ir viešojo administravimo subjektų, kadangi visi tradiciniai ir pramoginiai jūrų laivai yra registruojami vidaus vandenų laivų registre, nors ne visi jie gali plaukioti vidaus vandenyje. LR vidaus vandenų transporto kodekso 14 straipsnis nustato, kad vidaus vandenų transporto priemonės – laivai, vežantys keleivius, krovinius, bagažą, paštą, buksyruojantys nesavaeigius laivus, bei kiti plaukiojantys objektai, eksploatuojantys, aptarnaujantys vidaus vandens kelius. Šio kodekso 6 straipsnis nustato, kad vidaus vandenų keliai – laivybai tinkamos upės, ežerai, dirbtiniai vandens telkiniai ir Lietuvos Respublikai priklausanti Kuršių marių dalis, kuriuose yra navigacijos ženklų arba kurių locmano žemėlapiuose pažymėtas farvateris. Tačiau tradiciniai ir pramoginiai jūrų laivai plaukioja atvirose jūrose, kurios nėra priskiriamos vidaus vandenų keliams. Vidaus vandenų laivų registracijos taisyklių 55 punkte nustatyta, kad jūrinio plaukiojimo rajonas prasideda už Lietuvos Respublikos teritorinės jūros ribų, o suteikiantys teisę plaukioti jūrinio plaukiojimo rajone įrašai Inspekcijos sprendimu daromi tik Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre įregistruotų atitinkamų klasių pramoginių laivų dokumentuose.
Tačiau tai netaikytina tradiciniams laivams, kurie nėra pramoginiai ir kurių registracija vidaus vandenų registre iš principo užkerta galimybę šiam laivui išplauti į atvirą jūrą ir būti naudojamam pagal paskirtį puoselėti tradicinę jūreivystę. Pavyzdžiui, šiuo metu tradicinis jūrų laivas „Lady Sophie“ yra klaidingai registruotas Vidaus vandenų registre kaip kylinė jachta ir pagal Burinių jachtų registracijos taisykles, kurių 2.1. punkte nustatyta, kad burinė jachta yra pramoginis burinis laivas, tačiau laivo savininkės asociacijos sprendimu škuna „Lady Sophie“ nėra naudojama nei sportui, nei pramogoms, nes yra skirta tenkinti viešuosius interesus, todėl negali būti toliau registruota kaip pramoginis laivas. Tokie tradiciniai laivai turėtų būti registruojami jūrų laivų registre arba atskirame tradicinių ir pramoginių laivų registre. Šiems tikslams pasiekti būtina aiškiai reglamentuoti dokumentus, patvirtinančius jūrų laivo klasę, ir nustatyti, kas šiuos dokumentus išduoda. Šiuo metu tradiciniai jūrų laivai negali būti įregistruoti jūrų registre, nes nėra galimybės gauti klasifikacinių bendrovių klasės dokumentus, kurie nėra išduodami, nes šios bendrovės arba nedalyvavo statant tradicinius laivus, arba neegzistavo šių laivų statybos metu. Pažymėtina ir tai, kad pagal laivų klasifikacinių bendrovių (pvz. Lloyds ir kt.) išduodamus konvencinius dokumentus laivo klasė yra keleivinis laivas, krovininis laivas arba bendros paskirties laivas.
Todėl būtina apibrėžti, kad pramoginis laivas arba jūrų laivas yra laivo klasė, kurią patvirtina ne tik klasifikacinės bendrovės aktas, bet ir kitų įgaliotų įstaigų pažymos, nes jūrų laivų registras turi yra atviras visiems laivams, kurie suprojektuoti ir pastatyti plaukiojimui jūroje, o ne tik tiems, kurių statybą prižiūrėjo klasifikacinės bendrovės, daugelis kurių apskritai neegzistavo šio jūrų laivo statybos metu. Pažymėtina ir tai, kad paprastai istoriniai laivai yra per maži, kad juos klasifikuotų bendrovės, tačiau šie tradiciniai laivai yra suprojektuoti ir pastatyti laivybai atviroje jūroje, o ne vidaus vandenyje. LR prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis nustato, kad jūrų laivas – laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje bei turintis tai patvirtinančius dokumentus. Nors tokius dokumentus paprastai išduota klasifikacinės bendrovės, tačiau būtina numatyti ir kitus atvejus, kai dokumentus, patvirtinančius, kad laivas yra suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje, gali išduoti ir kiti subjektai, ypač tais atvejais, kai klasifikacinių bendrovių dalyvavimas laivo statybos metu nebuvo privalomas. Tokios įstaigos galėtų būti Lietuvos jūrų muziejus, kuris įgaliotas pripažinti tradicinius laivus, taip pat Lietuvos buriuotojų sąjunga, įgaliota teisės aktų nustatyta tvarka išduoti burinių jūros laivų matavimų ir apžiūros aktus. Papildomo reglamentavimo būtinybę patvirtina ir 2009 m. balandžio 23 d. Europos parlamento ir tarybos direktyva 2009/15/EB, skirta saugumo jūroje ir taršos prevencijos klausimams.
Direktyvos 1 straipsnis nustato, kad ši direktyva nustato priemones, kuriomis turi vadovautis valstybės narės bendradarbiaudamos su organizacijomis, kurioms patikėtas laivų tikrinimas, apžiūra ir liudijimų, patvirtinančių, kad yra laikomasi tarptautinių konvencijų dėl saugumo jūroje ir jūrų taršos prevencijos, išdavimas, tuo pat metu skatinant įgyvendinti paslaugų teikimo laisvės tikslą. Minėtoje direktyvoje nurodyta, kad pagal SOLAS 74 II-I skyriaus A-1 dalies 3-1 taisyklę valstybės narės yra atsakingos už tai, kad su jų vėliava plaukiojantys laivai būtų projektuojami, statomi ir prižiūrimi taip, kaip tai numatyta administracijų pripažintų organizacijų nustatytose laivų konstrukcijos, jų mechaninės bei elektros įrangos reikalavimuose, taip pat nurodyta, kad šiuo metu nėra vienodų laivo korpuso, mašinų ir elektros bei valdymo įrenginių tarptautinių standartų, kurių turi būti laikomasi visuose statomuose laivuose arba vėliau visą laivo eksploatavimo laiką. Tokie standartai gali būti nustatyti pagal pripažintų organizacijų nuostatas arba pagal lygiaverčius standartus, dėl kurių nacionalinės administracijos sprendžia 1998 m. birželio
informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką (6), nustatyta tvarka. Lietuva, įgyvendindama minėtą direktyvą, turėtų aiškiai apibrėžti, kad pagal direktyvą 2009/15/EB Lietuvos buriuotojų sąjunga ir Lietuvos jūrų muziejus arba kitos įstaigos, įgaliotos užtikrinti burinių ir tradicinių laivų techninę priežiūrą, yra laikytinos pripažintomis organizacijomis, nes yra įgaliotos atlikti burinių ir tradicinių laivų matavimus ir techninę priežiūrą.
Direktyvos 2009/15/EB 3 straipsnio 1 d. nustato, kad pagal tarptautines konvencijas prisiimdamos atsakomybę ir įsipareigojimus valstybės narės užtikrina, kad jų kompetentingos administracijos gali užtikrinti deramą jų nuostatų vykdymą, ypač tikrinant ir apžiūrint laivus bei išduodant teisės aktais nustatytus liudijimus ir išimtinius liudijimus, kaip numatyta tarptautinėse konvencijose. Valstybės narės veikia pagal TJO rezoliucijos A.847(20) dėl TJO dokumentų įgyvendinimo rekomendacijų vėliavos valstybėms priedo ir priedėlio atitinkamas nuostatas. Šio straipsnio 2 d. nustato, kad jeigu vykdydama 1 dalies nuostatas valstybė narė nusprendžia dėl laivų, plaukiojančių su jos vėliava:
i) įgalioti organizacijas visiškai ar iš dalies atlikti patikrinimus ir apžiūras, susijusius su teisės aktais nustatytais liudijimais, įskaitant patikrinimus bei apžiūras, skirtus įvertinti, ar laikomasi 11 straipsnio 2 dalyje nurodytų taisyklių, ir, jeigu reikia, išduoti ar pratęsti susijusius liudijimus; arba ii) patikėti organizacijoms visiškai ar iš dalies atlikti i punkte nurodytus patikrinimus ir apžiūras; šias pareigas valstybė narė patiki tik pripažintoms organizacijoms. Direktyvos 2009/15/EB preambulės g. punktas nustato, kad pripažinta organizacija – pagal Reglamento (EB) Nr. 391/2009 nuostatas pripažinta organizacija. Reglamento (EB) Nr.
Reglamento (EB) Nr. 391/2009, reglamentuojančio tokios organizacijos pripažinimą, 3 straipsnio 1 d. nustato, kad norėdamos suteikti įgaliojimą iki tol dar nepripažintai organizacijai, valstybės narės pateikia Komisijai prašymą suteikti pripažinimą bei išsamią informaciją ir įrodymus, kad organizacija atitinka I priede nustatytus būtiniausius kriterijus, taikant reikalavimą bei numatant jos įsipareigojimą, kad organizacija laikysis 8 straipsnio 4 dalyje 9,
pateikusi Europos Komisijai prašymą suteikti pripažinimą Lietuvos buriuotojų sąjungai, kuri yra įgaliota atlikti burinių laivų matavimus ir techninę apžiūrą, tačiau tokią prievolę Lietuvos Respubliką turi, nes Direktyvos 2009/15/EB preambulės įtvirtinta, kad laivo vėliavos ir uosto valstybės privalo kontroliuoti, kad laivas atitinka vienodus tarptautinius saugumo jūroje ir jūros taršos prevencijos standartus. Taip pat reikės teikti pranešimą apie įgaliotą įstaigą, kai bus patvirtina, kad Lietuvos jūrų muziejus vykdo tradicinių laivų pripažinimą ir techninę priežiūrą. Šis reikalavimas yra taikytinas ir tarptautiniuose vandenyse plaukiojantiems pramoginiams ir tradiciniams buriniams jūrų laivams ir jachtoms, kurių matavimus ir techninę priežiūrą Lietuvos Respublika yra pavedusi Lietuvos buriuotojų sąjungai, taip pat kitoms įstaigoms (pvz., Lietuvos jūrų muziejui). 2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai:
Rengdamas įstatymo projektą, Seimo narys Naglis Puteikis konsultavosi su Nacionaline teisingumo ir gynybos sąjunga. 3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai: Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas
1.
Apsaugos reglamentas – dokumentas, kuriuo nustatomi konkretaus nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, jo teritorijos, apsaugos zonos ar tokių objektų tipo paveldosaugos reikalavimai. 2. Apsaugos zonos – greta saugomo kultūros paveldo objekto ar vietovės esančios teritorijos, kurioms nustatomos žemės sklypų ir kitų nekilnojamųjų daiktų tvarkymo ir naudojimo specialiosios sąlygos, kad kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosios savybės būtų apsaugotos nuo galimo neigiamo veiklos tose gretimose teritorijose poveikio. 3. Archeologiniai radiniai – tyrimų metu ar kitaip rasti žmogaus sukurti ar turintys žmogaus būties ženklų daiktai ar jų liekanos, patys bei sąsaja su kitais ženklais turintys mokslinę istorijos pažinimo vertę. Šių daiktų buvęs savininkas negali būti nustatytas paprastai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo tų daiktų užkasimo ar išmetimo. Archeologiniais radiniais taip pat laikomi senovės laikų žmonių palaikai ar jų liekanos. 4. Ardomieji tyrimai – fiziniai tyrimai, kuriais negrąžinamai paveikiami objektas, jo dalis ar elementas, esantys ar galintys būti autentiškais medžiaginiais mokslinio pažinimo šaltiniais. 5. Atkūrimas – neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtiniais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai. 6. Avarijos grėsmės pašalinimas – priežasčių, galinčių sukelti staigią kultūros paveldo objekto griūtį ar kitokį praradimą, panaikinimas, minimaliai keičiant vertingąsias savybes, atliekant tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. 7.
vietovės išlikusios savybės, apimančios pirminę ar istoriškai susiklosčiusią objekto paskirtį, išraišką ir savitą fizinį pavidalą–formą, panaudotas medžiagas, konstrukcijas, suplanavimą, atlikimo technologiją, aplinką. 8. Fundamentiniai moksliniai tyrimai – eksperimentiniai ir (ar) teoriniai darbai, atliekami pirmiausia reiškinių esmei ir stebimai tikrovei pažinti, be tikslo konkrečiai panaudoti gautus rezultatus. 9. Konservacinė (saugojimo) paskirtis – teisės aktų nustatyta tvarka įteisinta saugomo objekto, objekto teritorijos ar vietovės sklypų naudojimo paskirtis, kai naudojimo tikslas yra išsaugoti tokio sklypo ar daikto vertingąsias savybes, naudojant arba pritaikant naudoti juos pirminiu ar istoriškai susiklosčiusiu, jam artimu ar tikslingai parinktu būdu (paskirtimi), kuris užtikrintų tinkamą priežiūrą ir atskleistų vertingąsias savybes. 10. Konservavimas – kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes naikinančių ar žalojančių veiksnių poveikio sustabdymas ir autentiškumo požymių sutvirtinimas atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. 11. Kultūrinis kraštovaizdis – žmogaus veiklos sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis. 12. Kultūros paminklai – nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai. 13. Kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. 14. Kultūros paveldo objektai – pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. 15.
paveldo objekto teritorija – kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas ar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai. 16. Kultūros paveldo statinio remontas – kultūros paveldo statinio darbai, kuriuos atliekant išsaugomos (nekeičiamos) jo vertingosios savybės, autentiškumas, esamoms konstrukcijoms, elementams panaudotos medžiagos ar statybos produktai. Straipsnio dalies pakeitimai:
paveldo statinys – vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai. 18. Kultūros paveldo vietovė – teritorija, kuri pasižymi istoriškai susiformavusiais ypatumais, visumos darna ir (ar) derme su gamtine aplinka ir kurioje yra kultūros paveldo objektų. 19. Laikinasis apsaugos reglamentas (specialieji paveldosaugos reikalavimai) – dokumentas, kuriuo pagal Statybos įstatymą nustatomi konkrečios nekilnojamosios kultūros vertybės, jos teritorijos, konkretaus kultūros paveldo statinio arba nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje ar apsaugos zonoje esančio statinio specialieji paveldosaugos reikalavimai. 20. Nekilnojamasis kultūros paveldas – kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija. 21. Nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. 22. Nekilnojamosios kultūros vertybės tyrimas – išlikusių, pakitusių ar prarastų vertingųjų savybių, nekilnojamosios kultūros vertybės istorinę raidą patvirtinančių faktų nustatymas, apibendrinimas ir dokumentavimas. 23.
dokumentų, nustatančių darbų planavimo, projektavimo, vykdymo ir su tvarkyba susijusių procedūrų atlikimo taisykles ir reikalavimus, užtikrinančius autentiškumo išsaugojimą, sistemos dalis. 24. Paveldosaugos reikalavimai – saugomo objekto ar vietovės valdymo, naudojimo, disponavimo jais sąlygos, teritorijos ir apsaugos zonos žemės ir kitos specialiosios naudojimo sąlygos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos vertingosioms savybėms apsaugoti. 25. Paveldotvarka – paveldosaugos norminių teisės aktų sistemos kūrimas, institucijų formavimas ir jų veiklos organizavimas, paveldosaugos programų projektų rengimas ir įgyvendinimas, tvarkybos administravimas, stebėsena. 26. Pradinė apsauga – šiame įstatyme nustatyti į Kultūros vertybių registrą įrašytų, bet saugomais nepaskelbtų kultūros paveldo objektų, taip pat statybos ar kitokių darbų metu naujai aptiktų nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reikalavimai. 27. Priežiūra – valdytojų nuolat vykdomi kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių nekeičiantys darbai, kuriems nereikalingas už šio objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas. 28. Pritaikymas – kultūros paveldo objekto ar jo sudedamųjų dalių pertvarkymas naudoti, suderinant valdytojo ir visuomenės poreikius, minimaliai keičiant vertingąsias savybes ir sudarant galimybes atkurti būklę, buvusią iki šių pakeitimų, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. 29. Restauravimas – visų išlikusių kultūros paveldo objekto autentiškų dalių ar elementų konservavimas, atskirų neišlikusių elementų ar dalių atkūrimas, nekilnojamosios kultūros vertybės požymių išsaugojimas, atskleidimas ir išryškinimas atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. 30.
vietovė – kultūros paveldo vietovė, kuri teisės aktų nustatyta tvarka paskelbta saugoma ir kuriai taikomi paveldosaugos reikalavimai arba kurios apsaugai Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas istorinis nacionalinis parkas, istorinis regioninis parkas, kultūrinis rezervatas ar kultūrinis draustinis. 31. Saugomas objektas – kultūros paveldo objektas, šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas saugomu objektu ar kultūros paminklu. 32. Stebėsena (monitoringas) – kultūros paveldo objektų, vietovių periodinis būklės ir jos kitimo stebėjimas, fiksavimas, vertingąsias savybes naikinančių ar žalojančių poveikių vertinimas, apibendrinimas ir prognozavimas. 33. Taikomieji moksliniai tyrimai – eksperimentiniai ir (arba) teoriniai pažinimo darbai, pirmiausia skiriami specifiniams praktiniams tikslams pasiekti arba uždaviniams spręsti. 34. Tvarkyba – nekilnojamajam kultūros paveldui išsaugoti atliekami darbai: taikomasis tyrimas, remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, restauravimas, šių darbų planavimas ir projektavimas. 35. Tvarkybos darbų projekto vykdymo priežiūra – statytojo (užsakovo) organizuota priežiūra, kurios tikslas – kontroliuoti, kad kultūros paveldo objekto tvarkybos darbai būtų atliekami pagal projektą, paveldosaugos reikalavimus ir kokybiškai. Tokios priežiūros rezultatai pateikiami ataskaitoje. 36. Tvarkomieji paveldosaugos darbai – tvarkybos darbai, atliekami pagal specialias technologijas, užtikrinančias autentiškumo išsaugojimą. 37. Tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, atliekami kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje. 38. Užkonservavimas – avarijos grėsmės pašalinimas ir kiti veiksmai, reikalingi kultūros paveldo statinio vertingosioms savybėms išsaugoti, kai laikinai sustabdomi jo tvarkybos darbai ar nustojama juo naudotis. 39.
nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas. 40. Vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. 41. Vertingųjų savybių keitimas – tvarkybos darbai, veikiantys vertingąsias savybes (avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, pritaikymas, restauravimas, atkūrimas), taip parenkami ir atliekami pagal šio įstatymo nustatytus reikalavimus, kad būtų maksimaliai išsaugotas autentiškumas ir kultūros paveldo objektas ar vietovė būtų tinkami naudoti. Straipsnio pakeitimai:
Nr. X-1531, 2008-05-08, Žin., 2008, Nr. 59-2203 (2008-05-24) Nr. XI-2389, 2012-11-08, Žin., 2012, Nr. 136-6960 (2012-11-24)
inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas. 2. Nekilnojamasis kultūros paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus. Inventorizavimo duomenys nuolat tikslinami, kaupiami ir sisteminami. Inventorizavimo tvarkos aprašą tvirtina kultūros ministras. 3. Nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti atliekami tyrimai. Remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas, apibrėžiamos ar tikslinamos jų teritorijų ribos. 4. Konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Departamentas ir savivaldybių institucijos. Tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, mokslo ir studijų bei kitos valstybinės tyrimų institucijos gali organizuoti jų veiklos sritį atitinkančio ar nuosavybės teise turimo nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą ir atskleidimą, savo veiksmus derindamos su Departamentu. 5.
objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – vertinimo tarybos). Savivaldybės ar kelių savivaldybių sudarytos vertinimo tarybos sprendžia dėl savivaldybės teritorijoje esančio vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių ir vietinio reikšmingumo lygmens nustatymo, vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijos ribų apibrėžimo ir apsaugos reikalingumo, apsaugos vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo. Departamento vertinimo tarybos sprendžia dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje esančio nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių nustatymo, teritorijos ribų apibrėžimo ir nacionalinio, regioninio ar vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms nustatymo, apsaugos reikalingumo, apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo. Straipsnio dalies pakeitimai:
lygmens nustatymo kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį ir vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras. 7. Kultūros vertybių registras steigiamas, tvarkomas, naudojamas ir reorganizuojamas šio įstatymo, Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo, Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 8. Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga.
Tokios vertybės registruojamos kaip didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turintys pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksus įeinantys kultūros paveldo objektai ar vietovės. Vertinimo tarybų sprendimai skelbiami Departamento ir vertinimo tarybas sudariusių savivaldybių interneto svetainėse, o informacija apie įregistravimą
1) nekilnojamosios kultūros vertybės pavadinimas, jos unikalus kodas, adresas;
2) vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos. 10. Departamentas kiekvienai registruotai nekilnojamajai kultūros vertybei nustato kodą, jį įrašo į Kultūros vertybių registrą ir tikslina jau įrašytus kultūros paveldo objekto ar vietovės žemės sklypams ir kitiems objekto ar vietovės teritorijoje esantiems nekilnojamiesiems daiktams viešo registro (Nekilnojamojo turto registro) suteiktą kodą ar kodus, taip pat kitus teisės aktų nustatytus Kultūros vertybių registro duomenis. 11. Kultūros vertybių registras įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ar pagal keitimosi duomenimis sutartis keičiasi reikalingais duomenimis su Nekilnojamojo turto registru ir kitais valstybės registrais, kadastrais, klasifikatoriais, specializuotais duomenų bankais, taip pat su valstybinių programų, teritorijų planavimo organizatoriais, jeigu jie yra valstybės ar savivaldybių institucijos. Kultūros vertybių registras turi teisę gauti reikalingus kitų valstybės registrų, kadastrų turimus duomenis neatlygintinai. 12. Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši.
Pagal duomenų teikimo sutartis šie duomenys neatlygintinai perduodami susijusiems registrams ir valstybės informacinėms sistemoms. Jų pagrindu Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atitinkamo nekilnojamojo daikto Nekilnojamojo turto registro įraše neatlygintinai daro žymas apie šiuos juridinius faktus: nekilnojamojo daikto įrašymą į Kultūros vertybių registrą, jo buvimą kultūros paveldo objekto teritorijoje, vietovėje ar jų apsaugos zonose, nekilnojamosios kultūros vertybės specialiųjų naudojimo sąlygų nustatytus daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą suvaržymus. Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-2389, 2012-11-08, Žin., 2012, Nr. 136-6960 (2012-11-24) Nr. XII-549, 2013-10-10, Žin., 2013, Nr. 111-5489 (2013-10-24)
reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama: Siūloma pakeiti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 ir 8 straipsnius, juos papildant nuostatomis, kurios aiškiai reglamentuotų ir tradicinių (istorinių) laivų kaip kultūros paveldo objektų apsaugą bei jos procedūras, nes dabartinė įstatymo redakcija visiškai nėra pritaikyta jūrinio paveldo apsaugai. Tai užtikrintų tokio paveldo vertybių išsaugojimą, kuris šiuo metu nėra užtikrintas ir kelia daug ginčų dėl reglamentavimo neaiškumo. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį siūloma pakeiti ir išdėstyti taip: „14.
Kultūros paveldo objektai – pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta nuolatine arba laikina teritorija, jei tokia teritorija būtina ir priskirta, yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti.“ Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalį siūloma pakeiti ir išdėstyti taip: „15. Kultūros paveldo objekto teritorija – kultūros paveldo objekto nuolat arba laikinai užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas arba žemės, vandens, miško iar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai.“ Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį siūloma pakeiti ir išdėstyti taip: „17. Kultūros paveldo statinys – vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, plaukiojamasis pastatas ar statinys, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai.“ Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20 dalį siūloma pakeiti ir išdėstyti taip: „20.
Nekilnojamasis kultūros paveldas
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 37 dalį siūloma pakeiti ir išdėstyti taip: „37.
Tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, atliekami kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, o plaukiojamųjų pastatų ir statinių atveju - statybos ar griovimo darbai, kaip juos apibrėžia šiuos plaukiojamuosius statinius reglamentuojantys teisės aktai, atliekami kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje.“ Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 1 punktą siūloma pakeiti ir išdėstyti taip: „1) nekilnojamosios kultūros vertybės pavadinimas, jos unikalus kodas, adresas arba nuolatinio ar laikino buvimo koordinatės, jei adresas nėra suteiktas;“ Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 punktą siūloma pakeiti ir išdėstyti taip: „2) vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos nuolatinės arba laikinos teritorijos ribos, jei jos būtinos ir nustatomos.“
pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad jų būtų išvengta: Neigiamų pasekmių nenumatoma. 6.
kriminogeninei situacijai, korupcijai: Įtakos neturės. 7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai Įtakos neturės. 8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios:
Kartu su šiuo projektu teikiamos Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso ir Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo pataisos. 9. Ar įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka:
Įstatymo projektas parengtas laikantis nustatytų reikalavimų. 10. Ar įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus: Įstatymų projektai neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės aktams. 11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, – kas ir kada juos turėtų priimti:
Nereikės. 12. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas (pateikiami įvertinimai artimiausiems metams ir tolesnei ateičiai): Biudžeto lėšų nepareikalaus. 13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados: Negauta. 14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis:
apsauga, laivyba
pagrindimai ir paaiškinimai Nėra. Teikia: Seimo narys Naglis Puteikis
Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362 2017-09- Nr. Į 2017-08-22 Nr. S-2017-7529 Lietuvos Respublikos Seimui
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-1037 (toliau – Projektas), pažymime, kad pastabų dėl Projekto atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Vis dėlto manome, kad Projekto aiškinamajame rašte nėra pateikti išsamūs Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatų pakeitimą pagrindžiantys argumentai ir nėra nuosekliai paaiškinti siūlomi pakeitimai. Generalinio direktoriaus pavaduotojas Karolis Dieninis Gintarė Taluntytė, tel. 8 70663 699, el. p. [email protected]
Kultūros komitetas
2019-06-12
pirmininkas Ramūnas Karbauskis, komiteto nariai: Vytautas Kernagis, komiteto narę Ramintą Popovienę pavaduojanti Dovilė Šakalienė, Robertas Šarknickas, Stasys Tumėnas, Ona Valiukevičiūtė; komiteto biuras: patarėja, atliekanti biuro vedėjo funkcijas, Agnė Jonaitienė, patarėjos Milda Gureckienė ir Deimantė Žegunė, padėjėja Deimantė Pukytė; kviestieji asmenys: Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius Vidmantas Bezaras; Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Korupcijos prevencijos valdybos Antikorupcinio vertinimo skyriaus vyresnioji specialistė Sandra Kaziukevičiūtė;
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Korupcijos prevencijos valdybos Antikorupcinio vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė Olga Meškienė. 2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai): Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Teisės departamentas 2017-09-12 Įstatymo pavadinime reikėtų po žodžio „įstatymo“ įrašyti keičiamo įstatymo numerį „Nr. I-733“, o žodį
„įstatymas“ rašyti atskiros eilutės centre. Pritarti
2.
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-12 Projekto 1 straipsnio 1 dalimi keičiamo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – keičiamo įstatymo) 2 straipsnio 14 dalyje siūloma nustatyti, kad kultūros paveldo objektais būtų laikomi „pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y., žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta nuolatine arba laikina teritorija, jei tokia teritorija būtina ir priskirta, yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti“. Šios projekto nuostatos nėra aiškios ir yra diskutuotinos šiais aspektais:
Pirma, iš projekto nuostatų nėra aišku, kokiais atvejais kultūros paveldo objektams būtų priskiriama nuolatinė, o kokiais - laikina teritorija. Taip pat šios projekto bei projekto 2 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 punkto nuostatos suponuoja ir tai, kad kultūros paveldo objektams išvis gali būti nepriskiriama jokia teritorija. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija; ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Pažymėtina, kad pagal keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo teisinę apsauga sudaro ne tik šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatyti paveldosaugos reikalavimai kultūros paveldo objektams, bet ir paveldosaugos reikalavimai jų teritorijoms, vietovėms ir apsaugos zonoms.
Antra, atkreiptinas dėmesys, kad šiose projekto nuostatose nustatytas teisinis reguliavimas dėl teritorijų nustatymo būtų taikomas visiems kultūros paveldo objektams, tačiau iš projekto aiškinamojo rašto darytina išvada, kad projektu siūlomi teisinio reguliavimo pakeitimai būtų susiję tik su laivais, kurie yra įregistruoti kultūros vertybių registre kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projektu siūlomas nustatyti teisinis reguliavimas atitinka jo aiškinamajame rašte nurodytus tikslus. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-12 Projekto 1 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje siūloma nustatyti, kad kultūros paveldo statiniu be kita ko būtų laikomas ir „plaukiojamasis pastatas ar statinys“. Atkreiptinas dėmesys, kad nei projekte, nei keičiamame įstatyme sąvoka „plaukiojamasis pastatas ar statinys“ nėra apibrėžta, todėl nėra aiškus jos turinys. Pažymėtina, kad pagal Saugios laivybos įstatymo 2 straipsnio 10 dalį laivas suprantamas kaip bet kurio tipo savaeigis ar nesavaeigis plaukiojamasis statinys, kuris yra arba gali būti naudojamas laivybai, o pagal Seime registruoto Vidaus vandenų transporto kodekso 14 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIIP-1046) 1 straipsniu keičiamo kodekso 14 straipsnį laivai, įregistruoti vidaus vandenų laivų registre, yra plaukiojantys statiniai (pastatai), prilyginami nekilnojamiesiems daiktams. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, ar keičiame įstatyme plaukiojamaisiais statiniais ir pastatais būtų suprantami tik atitinkame registre registruoti laivai, ar jais galėtų būti laikomi ir kokie nors kitokie plaukiojantys įrenginiai.
Siekiant pašalinti šiuos neaiškumus, siūlytina keičiame įstatyme atskleisti šios sąvokos turinį. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-12 Iš projekto 1 straipsnio 4 dalimi keičiamo įstatymo 2 straipsnio 20 dalies siūlomos nuostatų formuluotės konstrukcijos nėra pakankamai aiškus šių nuostatų turinys. Be to, projekto nuostatos, susijusios su plaukiojamojo pastato ar statinio teritorijos priskirimu turėtų būti dėstomos ne įstatymo sąvokose, o atskirame keičiamo įstatymo straipsnyje. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-12 Projekto 2 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 1 punkte siūloma nustatyti, kad į Kultūros vertybių registrą be kita ko būtų įrašomos ir nekilnojamosios kultūros vertybės nuolatinio ar laikino buvimo koordinatės, jei adresas nėra suteiktas. Iš šių projekto nuostatų nėra aišku, ar, pasikeitus nekilnojamosios vertybės (pavyzdžiui, išplaukus laivui) laikino buvimo koordinatėms, turėtų būti tikslinami ir Kultūros vertybių registro duomenys. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-12 Pažymėtina, jog Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytas teisėkūros sistemiškumo principas numato, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar teikiamame projekte atskira nuostata nereikėtų pasiūlyti Vyriausybei ar jos įgaliotoms institucijoms parengti įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Projekto 3 straipsnio pavadinime brauktinas perteklinis žodis „taikymas“, o šis straipsnis papildytinas 2 dalimi, numatančia įpareigojimą atsakingoms institucijoms iki šio įstatymo įsigaliojimo parengti įgyvendinamuosius teisės aktus. Jeigu įgyvendinamųjų teisės aktų parengti nereikės, šio straipsnio pavadinime brauktini pertekliniai žodžiai „taikymas ir įgyvendinimas“, o vienintelė dalis nenumeruotina. Pritarti
kanceliarijos Teisės departamentas 2017-09-122 Atsižvelgiant į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos nacionalinę politiką formuoja ne tik Seimas, bet ir Vyriausybė, kultūros ministerija, o pagal šio straipsnio 2 dalį nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą organizuoja ir už jį atsako kultūros ministras, manytina, jog dėl projekte siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės išvada. Pritarti
departamentas prie Teisingumo ministerijos 2017-08-22 Išnagrinėję Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 ir
Projektas), pažymime, kad pastabų dėl Projekto atitikties Europos Sąjungos teisei neturime. Vis dėlto manome, kad Projekto aiškinamajame rašte nėra pateikti išsamūs Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatų pakeitimą pagrindžiantys argumentai ir nėra nuosekliai paaiškinti siūlomi pakeitimai. Pritarti
kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: nėra. 4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: Eil. Nr.
Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pastabos Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
tarnyba 2017-11-07 Atliekant Projekto Nr.XIIIP-1037 antikorupcinį vertinimą, nustatyta, kad Projektu Nr. XIIIP-1037 siekiama patikslinti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr. I-733 (toliau – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) sąvokas ir į nekilnojamosios kultūros vertybės pasą (registro duomenų išrašą) įrašomus registruojamos vertybės duomenis. Projekto Nr. XIIIP-1037 aiškinamajame rašte nurodoma, kad šio projekto nuostatos yra teikiamos siekiant aiškiau reglamentuoti tradicinių (istorinių) laivų, kaip kultūros paveldo objektų, apsaugą ir jos procedūras, nes šiuo metu galiojantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas visiškai nėra pritaikytas jūrinio paveldo apsaugai. Atlikę Projekto Nr. XIIIP-1037 antikorupcinį vertinimą, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus:
straipsnio 1 dalimi keičiamo 2 straipsnio 14 dalyje siūloma patikslinti kultūros paveldo objektų sąvoką ir nustatyti, kad kultūros paveldo objektai – tai nekilnojamosios kultūros vertybės <...>, turinčios vertingųjų savybių su joms priskirta nuolatine arba laikina teritorija, jei tokia teritorija būtina ir priskirta, <...>. Analogiški ar panašūs papildymai, susiję su kultūros paveldo objekto teritorija, yra įtvirtinti ir kitose Projekto Nr. XIIIP-1037 nuostatose (Projekto Nr. XIIIP-1037 1 straipsnio 2 dalimi keičiamo 2 straipsnio 15 dalyje, 4 dalimi keičiamo 2 straipsnio 20 dalyje, 5 dalimi keičiamo 2 straipsnio 37 dalyje, taip pat Projekto Nr. XIIIP-1037 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis keičiamo 8 straipsnio 9 dalies 1 ir 2 punktuose).
Manome, kad iš siekiamo nustatyti teisinio reguliavimo yra ne tik neaišku, kuriais atvejais kultūros paveldo objektams būtų priskiriama nuolatinė, o kuriais – laikina teritorija, bet ir tai – kuriais atvejais ir kokiais kriterijais vadovaujantis būtų nustatoma, ar kultūros paveldo objektams teritorija yra būtina, o kuriais atvejais – tokios teritorijos kultūros paveldo objektui priskirti nebūtina. Iš siekiamų įtvirtinti pakeitimų galima manyti, kad pripažinus tokią teritoriją nebūtina, ji galėtų būti tiesiog neskirta kultūros paveldo objektui. Atsižvelgdami į tai, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija ir ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama, manome, kad Projekte Nr. XIIIP-1037 įtvirtinti papildymai yra nesuderinti su esamu reguliavimu. Toks neapibrėžtas ir dviprasmiškas teisinis reguliavimas, taip pat teisės normų kolizija sudarytų prielaidas nesąžiningiems asmenims elgtis neobjektyviai sprendžiant klausimus dėl teritorijos kultūros paveldo objektui skyrimo, t. y. leistų savo nuožiūra nuspręsti, ar teritorija kultūros paveldo objektui yra būtina, ar ne, taip pat dėl galimo neobjektyvaus elgesio skirti kultūros paveldo objektui laikiną teritoriją vietoj nuolatinės ar nuolatinę teritoriją vietoj laikinos; nepagrįstai nustatyti per ilgą arba per trumpą laikinos teritorijos terminą. Šis teisinis reguliavimas taip pat nereglamentuoja, kuris subjektas turėtų teisę priimti atitinkamą sprendimą ir nuspręsti dėl teritorijos kultūros paveldo objektui (ne)būtinumo.
Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalį nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – vertinimo tarybos), tačiau nei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, nei Projekte Nr. XIIIP-1037, nei Vertinimo tarybų pavyzdiniuose nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149, vertinimo taryboms nėra priskiriama minėto sprendimo priėmimo funkcija. Be to, Projekte Nr. XIIIP-1037 nustatytas reguliavimas dalinai neatitinka aiškinamajame rašte nurodytų teiginių, t. y. nors aiškinamajame rašte nurodoma, kad pastaruoju atveju konfliktai kyla dėl tokiam laivui priskiriamos teritorijos, kuri laivų atveju apskritai neturėtų būti priskiriama arba priskiriama tik laikinai, kol laivas stovi prie krantinės arba iškeltas ant krantinės, tačiau Projekte Nr. XIIIP-1037 nustatoma priešingai – pagal Projekto Nr. XIIIP-1037 nuostatas plaukiojamiesiems pastatams ar statiniams gali būti suteikiama ne tik laikina, bet ir nuolatinė teritorija. Kitaip tariant, Projekte Nr. XIIIP-1037 nėra įtvirtinta, kad plaukiojamiesiems pastatams ar statiniams gali būti skiriama tik laikina teritorija. Apibendrindami tai, kas išdėstyta, manome, kad Projektu Nr. XIIIP-1037 siekiamas nustatyti reguliavimas nedera su Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis, siekiamos įtvirtinti teisės normos yra prieštaringos, neaiškios ir dviprasmiškos, neužtikrinamas sisteminis siekiamų pakeisti santykių teisinis reguliavimas. Projekte Nr.
Projekte Nr. XIIIP-1037 neišvengiama spragų dėl naujai atsirandančių funkcijų vykdymo, todėl jas įgyvendinant gali pasitaikyti atvejų dėl įgaliojimų viršijimo, – tai mažintų šio teisės akto įgyvendinimo ir kontrolės galimybes, todėl laikytina korupcijos rizikos veiksniais. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, siūlome tikslinti Projekto Nr. XIIIP-1037 nuostatas. 1.2. Projekto Nr. XIIIP-1037 1 straipsnio 3 dalimi keičiamo įstatymo 2 straipsnio 17 dalį siūloma papildyti, jog kultūros paveldo statiniu laikomi ir plaukiojamasis pastatas ar statinys, tačiau Projekte Nr. XIIIP-1037 nėra apibrėžtos šių pastatų ir statinių sąvokos. Taip pat nors aiškinamajame rašte nurodoma, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pataisos atliekamos siekiant užtikrinti jūrinio paveldo apsaugą, tačiau Projekte Nr. XIIIP-1037 nedetalizuojant, kokie laivai (jūriniai, vidaus vandenų ar kitos rūšies) laikytini plaukiojamaisiais pastatais ar statiniais, Projekto Nr. XIIIP-1037 nuostatos būtų taikomos visų tipų ir klasių laivams. Siekdami skaidrumo ir išvengti galimų netinkamų interpretacijų teisės aktų nuostatomis bei juose įtvirtintomis sąvokomis, manome, jog Projekte Nr. XIIIP-1037 būtina apibrėžti plaukiojamojo pastato ir statinio sąvoką. 1.3. Projekto Nr. XIIIP-1037 1 straipsnio 5 dalimi keičiamo įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje siūloma nustatyti, kad tvarkomieji statybos darbai – <...> plaukiojamųjų pastatų ir statinių atveju – statybos ar griovimo darbai, kaip juos apibrėžia šiuos plaukiojamuosius statinius reglamentuojantys teisės aktai, atliekami kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje. Teisėkūros pagrindų įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisės aktuose pateikiant nuorodą į tam tikrą įstatymą (išskyrus atvejus, kai įstatyme pateikiama nuoroda į jį patį) turi būti nurodomas visas įstatymo pavadinimas.
Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298, 12 punkte nustatyta, kad nuorodose turi būti įvardytas konkretus teisės aktas, į kurį jos nukreipia. Kadangi iš Projekto Nr. XIIIP-1037 nuostatos lieka neaišku, kurie teisės aktai reguliuoja plaukiojamųjų pastatų ir statinių statybos ir griovimo darbų klausimus, taip pat neaišku, ar tokiuose teisės aktuose pateikiami apibrėžimai atitinka keičiamo įstatymo nuostatas ir tikslus, manome, kad būtina tikslinti Projekto Nr. XIIIP-1037 1 straipsnio 5 dalimi keičiamo įstatymo 2 straipsnio 37 dalį ir joje pateikti tikslias nuorodas į teisės aktus, apibrėžiančius plaukiojamųjų pastatų ir statinių statybos ir griovimų darbų sąvoką, taip pat užtikrinti, kad keičiamo įstatymo nuostatos būtų suderintos ir atitiktų nurodytuose teisės aktuose nustatytą reguliavimą. Projekto Nr. XIIIP-1037 aiškinamajame rašte nurodoma, kad šiuo metu kyla daug sunkumų siekiant išsaugoti jūrinį paveldą, nes galiojantis keičiamas įstatymas pakankamai nereglamentuoja istorinių laivų kaip kultūros paveldo apsaugos, tvarkybos darbų ir kitų klausimų, tačiau iš Projekto Nr. XIIIP-1037 nuostatų matyti, kad pataisos skirtos ne tik jūrinių laivų, kaip galimo kultūros paveldo, apsaugai, bet visų laivų tipų ir klasių apsaugai. Atsižvelgdami į Projekto Nr. XIIIP-1037 nuostatų apimtį ir į Projekte Nr.
nurodytas pataisas, pagal kurias vidaus vandenų transporto priemonės įregistruotos vidaus vandenų laivų registre būtų laikomos plaukiojančiais statiniais (pastatais) ir prilyginamos nekilnojamiesiems daiktams, manome, kad tokie įstatymų pakeitimai leistų ypatingais požymiais nepasižyminčią praeities kartų pastatytą vidaus vandenų valtį nepagrįstai prilyginti nekilnojamajam daiktui ir pripažinti kultūros paveldo objektu, tokiu būdu taikant jam didesnę, tik kultūros paveldo objektui nustatytą, apsaugą. Analizuodami Projektų Nr. XIIIP-1037 aiškinamojo rašto teiginius, taip pat nustatėme, kad jame pateikiama informacija yra neišsami ir gali klaidinti įstatymų leidėją ir visuomenę, siekiant jiems susidaryti objektyvią nuomonę dėl Projekto Nr. XIIIP-1037 tikslingumo. Pavyzdžiui, aiškinamajame rašte nurodoma, kad 1911 m. pastatytas burinis laivas „Lady Sophie“[9] yra įregistruotas kultūros vertybių registre kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, tačiau neatskleidžiama, kad Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – Kultūros paveldo departamentas) direktorės 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. Į-135 buvo sustabdyta burinio laivo „Lady Sophie“ įregistravimo Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre procedūra[10], nes Kultūros paveldo departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos 2016 m. rugsėjo 20 d. posėdyje (protokolo Nr. VT-41) priimtas sprendimas suteikti buriniam laivui „Lady Sophie“ teisinę apsaugą, įrašyti jį į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti regioninį reikšmingumo lygmenį yra ginčijamas administracinėje byloje Nr. eI-1564-281/2017.
Šios bylos nagrinėjimas sustabdytas, kol įsiteisės galutiniai teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. eI-1506-208/2017, Nr. eI-3013-189/2017, Nr. eI-3218-821/2017, kuriose sprendžiami klausimai dėl minėto laivo priskyrimo jūrų laivų klasei pagrįstumo, dėl jo duomenų apie stovėjimo vietą pakeitimo ir kadastrinių matavimų atlikimo bei juridinio fakto įregistravimo registre. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viena iš šių teisminių ginčų šalių yra Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga, su kuria vertinamų trijų projektų rengėjas konsultavosi rengdamas Projektus Nr. XIIIP-1037, Nr. XIIIP-1045 ir Nr. XIIIP-1046 ir kuri yra burinio laivo „Lady Sophie“ savininkė. Taigi šis juridinis asmuo gali būti suinteresuotas, kad minėti projektai būtų priimti. Svarbu paminėti ir tai, kad:
rengėją ir Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos vadovą P. M. sieja šie ryšiai: P. M. atstovavo projektų rengėją vykusiame teisminiame ginče, kuriame projektų rengėjas ginčijo energetikos ministro patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių atitiktį Statybos ir Šilumos ūkio įstatymams, P. M. yra
(buvo) aktyvus projektų rengėjo rėmėjas, abu asmenys aktyviai dalyvavo sprendžiant kitus visuomeninius ginčus[11]. Atsižvelgdami į aiškinamojo rašto argumentus, vykstančius teisminius ginčus tarp Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos ir valstybinių institucijų dėl burinio laivo
„Lady Sophie“ registracijos, projektų rengėjo ir Nacionalinės teisingumo ir
gynybos sąjungos vadovo glaudžius ryšius, taip pat į tai, jog nepavyko nustatyti kitų analogiško pobūdžio teisminių ginčų dėl laivų registracijos, manome, kad projektai gali būti aktualūs vienam subjektui. 2.
Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos suinteresuotumo projektų priėmimu buvimo rodo ir tai, kad ši sąjunga siekia dalyvauti Europos Sąjungos finansuojamame Kultūros ministerijos organizuojamame 05.4.1-CPVA-K-303 priemonės „Aktualizuoti viešąjį ir privatų kultūros paveldą“ projektų konkurse. Kad ši sąjunga galėtų gauti Europos Sąjungos paramą buriniam laivui
„Lady Sophie“ rekonstruoti, laivas turi būti įregistruotas Lietuvos
Respublikos kultūros vertybių registre. Atsižvelgdami į siekiamas atlikti įstatymų pataisas, manome, jog pataisų nuostatos leistų lengviau įregistruoti burinį laivą „Lady Sophie“ kaip nekilnojamąją vertybę ir pretenduoti į Europos Sąjungos paramos gavimą. 3. Tarpusavio ryšių, nurodytų 4.3.1 p. platesniame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos jūrų muziejuje, kuriam projekto Nr. XIIIP-1045 rengėjas siūlo suteikti įgaliojimus vykdyti tradicinių laivų pripažinimą ir techninę priežiūrą, vieno iš struktūrinių padalinių vadove dirba Projekto Nr. XIIIP-1045 rengėjo sutuoktinė N. P.[12]. Atlikus Projektų Nr. XIIIP-1037, Nr. XIIIP-1045 ir Nr. XIIIP-1046 antikorupcinį vertinimą, darytina išvada, kad Projekto Nr. XIIIP-1037 nuostatos sudaro prielaidų elgtis neobjektyviai, siekiamas nustatyti reguliavimas yra nesuderintas su Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis, Projekte Nr. XIIIP-1037 nustatytos teisės normos yra prieštaringos, neaiškios ir dviprasmiškos, neužtikrinamas sisteminis siekiamų pakeisti santykių teisinis reguliavimas, Projektai Nr. XIIIP-1037, Nr. XIIIP-1045 ir Nr. XIIIP-1046 gali būti aktualūs vienam juridiniam asmeniui. Atsižvelgdami į antikorupcinio vertinimo išvadą, siūlome apsvarstyti šių
departamentas prie Kultūros ministerijos 2018-03-09 Projektas sudaro prielaidas ir sąlygas perkelti ir sužaloti valstybės saugomus nekilnojamojo kultūros paveldo objektus, trukdančius naujų pastatų statyboms.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau - NKPAĮ) 11 str. 1 d. nustatyta, jog kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatskiriama. NKPAĮ 19 str. 2 d. 2 p. nustatyta, jog kultūros paveldo objekto teritorijoje draudžiama statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus arba trukdytų juos apžvelgti. NKPAĮ 29 str. 1 d. nustatyta, jog juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalos nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje, privalo atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tačiau projekto rengėjai siūlo nustatyti, kad į Kultūros vertybių registrą įrašyti nekilnojamieji daiktai nebeturėtų privalomos, kartu su juo saugomos teritorijos ir juos būtų galima perkelti, kaip trukdančius naujoms statyboms: 1) nustatyti teritorijos nekilnojamiesiems daiktams nebūtinumą ir neprivalomumą
Birutės g. 40, Vilniuje, kai statytojai nusprendė valstybės saugomą kultūros paveldo objektą perkelti, kaip trukdantį naujo daugiabučio statyboms.
Šiuo metu Vilniaus apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-28763-592/2017 dėl statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių Birutės g. 40, Vilniuje pašalinimo, kurioje vienas pagrindinių argumentų yra neteisėtas valstybės saugomo kultūros paveldo objekto perkėlimas iš jo užimamos teritorijos, Specialiųjų tyrimų taryba vykdo ikiteisminį tyrimą dėl piktnaudžiavimo valstybės tarnyba. Priėmus siūlomą projektą, bus sudarytos sąlygos perkelti į kitas vietas naujoms statyboms trukdančius nekilnojamuosius kultūros paveldo objektus - pastatus, nukasti pilkapius, juos supilant kitoje vietoje ir pan. Tuo naikinama esminė nekilnojamojo kultūros paveldo prigimties sąlyga, paneigiant, kad nekilnojamasis kultūros paveldas yra sudėtinė kultūrinio kraštovaizdžio dalis (NKPAĮ 3 str. 4 d.). 2. Projektu siūloma pakeisti NKPAĮ 2 str. 17 d., 2 str. 37 d. ir joje įvesti „plaukiojamojo pastato ar statinio“ sąvoką, kaip nekilnojamojo daikto. Pagal Civilinio kodekso 4.2 str. 2 d. nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos j kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Išardžius, išmontavus, nukasus ir perkėlus nekilnojamąjį kultūros paveldo objektą iš esmės butų sumažinta arba iš viso negrįžtamai prarasta jo kultūrinė vertė. Taigi, projekte minimi „plaukiojantys pastatai“ ar „plaukiojantys statiniai“ neatitinka nekilnojamojo daikto sąvokos. Jie taip pat negali būti priskiriami nekilnojamajam paveldui, nes „plaukiojantys pastatai“ ar
„plaukiojantys statiniai“ neregistruojami Nekilnojamojo turto registre. Kultūros vertybių registre taip pat nėra registruojami „plaukiojantys pastatai“ ar „plaukiojantys
statiniai“, nes Lietuvai, skirtingai nei Pietų Amerikai ir Indonezijai, toks reiškinys nėra tradicinis.
Lietuvos Respublikos kultūros ministras ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras 2017-12-15 įsakymu Nr. ĮV -1 190/3-621 patvirtino Jūrų laivų ir vidaus vandenų transporto priemonių pripažinimo tradiciniais laivais tvarkos aprašą. Pagal aprašo 3 p. visi prieš
laivais, jeigu tokie laivai eksploatuojami tradiciniais (įprastiniais) jūreivystės/upcivystės principais ir būdais ir jeigu jie atitinka šiame punkte nustatytus vertinimo kriterijus. Pagal aprašo 6 p. laivus vertina ir pripažįsta tradiciniais laivais, atkuriamų laivų projektus derina Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus sudaryta nuolatinė 7 narių Komisija. Komisijos sudėtį įtraukiami jūrinio kultūros paveldo istorikai, muziejininkai, akademinės visuomenės, visuomeninių jūrinių organizacijų atstovai, turintys ne mažesnę kaip 7 metų veiklos jūrinio kultūros paveldo srityje patirtį. Pagal aprašo 15 p. Komisija posėdyje priima sprendimą išduoti aprašo priede nurodytą Tradicinių laivų vertinimo komisijos aktą. Pagal aprašo 18 p. aktas galioja
nepripažinti laivo tradiciniu laivu arba nesuderina atkuriamo laivo projekto). Taigi, pagal aprašą nenumatyta tradiciniais Lietuvai pripažinti
„plaukiojančius pastatus“ ar „plaukiojančius statinius“
Nepagrįsti projekto rengėjų teiginiai, jog laivams trūksta teisinės apsaugos Pabrėžtina, kad kompensacijos kilnojamųjų kultūros vertybių savininkams iš valstybės biudžeto lėšų išmokamos vadovaujantis Kompensavimo kilnojamųjų kultūros vertybių savininkams tvarkos aprašo, patvirtinto kultūros ministro 2009-05-14 įsakymu Nr. ĮV-231, nustatyta tvarka. Departamentas siūlo nepritarti pateiktam įstatymo projektui. Pritarti 5.
5Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto nuomonė Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Respublikos Vyriausybė 2018-01-10 Nepritarti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr. I-733 2 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIIP-1037 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
tarptautinius paveldosaugos principus, kurie įtvirtinti 1964 m. Venecijoje priimtoje Tarptautinėje paminklų ir jų kompleksų konservavimo ir restauravimo chartijoje (toliau – Venecijos chartija), turi būti saugomi ne tik kultūros paveldo objektai, bet ir jų aplinka (teritorija), o kultūros paveldo objekto ar jo dalies perkėlimas į kitą vietą yra neleistini (Venecijos chartijos 6 ir 7 straipsniai). Įstatymo projektu siekiama nustatyti naują teisinį reguliavimą, pagal kurį kultūros paveldo objektai galėtų ir neturėti jiems nustatytos ir kartu su kultūros paveldo objektu saugomos teritorijos bei galėtų būti perkelti į kitą vietą. Šios Įstatymo projekto nuostatos prieštarautų minėtiems tarptautinėje paveldosaugos praktikoje taikomiems kultūros paveldo objektų apsaugos principams, kurie yra įtvirtinti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje ir 9 dalies 2 punkte, 10 straipsnio 5 dalyje, 11 straipsnio 1 dalyje, ir 24 straipsnio 1 dalies 1 punkte. 2. Neaišku, koks būtų Įstatymo projekte numatytos laikinos teritorijos statusas, kokiais kriterijais vadovaujantis bei kuriam laikui būtų nustatoma ir registruojama ši laikina teritorija. Nustačius tokį teisinį reguliavimą, būtų neaišku, kas atsitinka su nustatytais paveldosaugos reikalavimais laikinai užimtai teritorijai, kai objektas perkeliamas į kitą sklypą arba „plaukiojamasis pastatas ar statinys“ keliauja vandens telkiniu ar švartuojasi kitoje vietoje, t. y. palieka laikinai nustatytą teritoriją. 3.
projekte įvedama nauja sąvoka „plaukiojamasis pastatas ar statinys“, kuri nei galiojančiame Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, nei Įstatymo projekte nėra apibrėžta. Taigi nėra aišku, kas pagal Įstatymo projektą laikytina „plaukiojamaisiais pastatais ir statiniais“, taip pat šios nuostatos santykis su Saugios laivybos Įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta laivo sąvoka, pagal kurią laivas yra bet kurio tipo savaeigis ar nesavaeigis plaukiojamasis statinys, kuris yra arba gali būti naudojamas laivybai. 4. Įstatymo projekte nurodyti „plaukiojamieji pastatai ir statiniai“, neturintys nuolatinės jiems nustatytos teritorijos, pagal paskirtį ir prigimtį yra kilnojamieji žmogaus veiklos medžiaginiai kūriniai. Tokie kilnojamieji daiktai, turintys kultūrinę vertę, vadovaujantis Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, laikomi kilnojamosiomis kultūros vertybėmis ir gali būti registruojami Kultūros vertybių registre kaip kilnojamosios kultūros vertybės. Tokiu būdu šioms vertybėms suteikiama teisinė apsauga ir galimybė jų valdytojams gauti finansavimą šių kilnojamųjų kultūros vertybių tyrimams, konservavimui, restauravimui ir apsaugos priemonių įrengimui iš Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. 5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Įstatymo projektu atitinkamai keisti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo
pakankamai aiškiai reglamentuoja tradicinių (istorinių) laivų kaip kultūros paveldo objektų apsaugą bei jos procedūras. Įstatymo projektu įvedant naujas neapibrėžtas sąvokas ir sudarant prielaidas kultūros paveldo objektus atsieti nuo jų užimamų ir kartu su jais saugomų teritorijų, įneštų sumaištį į esamą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teisinį reguliavimą ir padarytų jį dar labiau komplikuotu ir sudėtingesniu. Pritarti 6.
6Seimo paskirtų papildomų komitetų /komisijų pasiūlymai: nėra. 7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:
atmesti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo Nr. I-733 2 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-1037, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Europos teisės departamento, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Vyriausybės išvadose pateiktus argumentus. 7.2 Pasiūlymai: nėra. 8. Balsavimo rezultatai: už – 4, susilaikė – 2. 9. Komiteto paskirti pranešėjai: Robertas Šarknickas. 10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra. PRIDEDAMA. Priedų nėra. Komiteto pirmininkas (Parašas) Ramūnas Karbauskis Kultūros komiteto biuro patarėja Milda Gureckienė